LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Šis “perauklėjimas” yra pagrįstas tuo, kad įsitikinimai, mintys ir žmogaus jausmai, ištisais metais negalėdami viešai pasireikšti, turi žmogaus sieloje užgesti ir mirti. Inteligentijos, kuri nesugeba pereiti šitą kelią iki galo, išmiršta lagaryje iki 90%. Visiems kitiems — nebelieka daugiau nei tiesos, nei melo. Lageryje viešpatauja absoliutus pasyvumas. Niekas nereikalauja iš kalinių, kad jie “tikėtų” į teisėtumą ir protingumą visko, kas ten dedasi, į tą ir lagerio budeliai netiki.
Kyla klausimas, kaip tai yra, kad metodai, apie kuriuos aš mėginau duoti tik bendrą ir, toli gražu, nepilną vaizdą, neiššaukia masinio protesto pačiame lageryje ir už jo ribų. Būna, tačiau, nors ir retai, lageriuose protesto bandymų, pravedamų, paprastai, ypatingų žmonių, ypatingų dėl jų absoliutaus tikėjimo ir sovietų valdžiai pasipriešinimo, arba tokių kuriems nėra ko nustoti ir kurie į viską ranka numoja. Toliau aš aprašysiu keletą tokių protestų pavyzdžių.
Na, o kokias teises turi suimtasis? Jis turi susirašinėjimo teisę (aprėžtas laiškų turinys ir jų cenzūra), teisę pasimatyti su giminėmis (vieną kartą į metus), tačiau šita teise sunku pasinaudoti dėl begalybės reikalaujamų dokumentų, teisę pirkti produktus lagerio krautuvėlėje už 5 rub. per mėnesį, bet tik už pinigus uždirbtus čia pat, lageryje. Jei neliko pinigų, po visų atskaitymų — sėdėk be krautuvėlės, nežiūrint, kad pinigų giminės atsiuntė. Lagerio krautuvėlėje uždrausta pardavinėti cukrų, sviestą, mėsos ir žuvų konservus. Parduodamas muilas, papirosai, machorka, pigūs saldainiai, dantims šepetukai, vokai, sąsiuviniai, daržovių konservai, kompotai, margarinas. Tačiau ir šitos visos teisės tai tik sapnas. Administracija turi teisę uždrausti kaliniui naudotis krautuvėle vieną, du arba ir daugiau mėnesių. Ir tada sėdėk ant lagerio “paikos”, nustatytos pagal visus moksliškus davinius, kad kalinys iš bado nemirtų, Dienos norma — 2400 kalorijų: 700 gr. duonos, 80 gr. žuvies, 50 gr. mėsos (šuo—šefe-ris, kuris saugo kalinius, gauna 450 gr. mėsos į dieną). Be to, dar 450 gr. daržovių: kopūstų, burokų ir bulvių, 15 gr. cukraus ir 30 gr. kruopų. Tai pusantro karto mažiau kiek žmogui, ir nesunkiai dirbančiam, reikalinga. Tarp kitko, krautuvėlė gali būti, bet gali ir nebūti. Ji gali būti uždrausta — pagal taisykles ir pagal instrukcijas.
Būtų dar gerai, jei ir tas maisto kiekis tikrai patektų į katilą. Nekalbant jau apie vagystes (o, vagia visi, kas tik gali), į lagerį patenka tik paskutinės rūšies maistas.
Už maistą lagerio administracija išskaito iš kalinio uždarbio 13-14 rublių. “Štai, laisvėje”, rašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 203 psl.), “aš einu į valgyklą, kur galima pigiai pavalgyti. Kopūsų sriuba kaštuoja 23 kapeikas, antrasis patiekalas, jei be mėsos, 25-27 kapeikas, kompotas 7 kapeikas. Už pietus išleidžiu 60 kapeikų per dieną. Tiek pat, maždaug — už gerus pusryčius ir vakarienę. Tuo būdu, už valgį sumoku apie 50 rublių per mėnesį, ir negalima pasakyti, kad valgyčiau gerai. O, kalinys lageryje kaštuoja sovietų valdžiai tik 13 rublių! Kiekvienas gali suprasti koks čia maitinimas. O, karceris su sumažinta maisto norma — tik 1300 kalorijų, trečdalis to, ko žmogus yra reikalingas: 400 ar 450 gr. duonos, visiškai skysta sriuba, vieną kartą per dieną 80 gr., o dažnai ir mažiau, žuvies. Ir privalai dirbti, o, jei negali, arba atsisakai — teismas ir dažnai mirties bausmė laukia.”
Toks yra šiandien griežtasis režimas. Tai režimas skirtas politiniams kaliniams, nes kriminalistai, kaip sakyta, gauna griežto režimo tik už pakartotinius prasižengimus, bet ir tai ne visam laikui: palaikys griežtame režime kurį laiką ir vėl perkels į normalų lagerį. Kriminalistams griežtasis režimas tai didžiausia bausmės forma, o politiniams — lengviausia, nuo jos tik prasideda bausmės atlikimas, lengvesnės bausmės formos teismas jiems nepriteisia. Politiniai kaliniai iš griežto režimo lagerio gali patekti tik į specą, arba kalėjimą, arba — į aną pasaulį. Spece ir kalėjime dar blogiau, o kaip yra aname pasaulyje — nežinia. Kalbėdami apie kalinių lageriuose mirtį, iki šiol kalbėjome vien apie “normalų” mirties būdą, būdą, kuris kartojasi iš dienos į dieną visuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Tai mirtis, taip sakant, visasąjunginio mastelio. Tačiau, neretai kaliniai žudomi ir individualine tvarka. B. Širiajaves (“Neužgestantis žiburys”, 31-35 psl.): “Solovkai... Priėmimas prasideda. Prie atvykusio “papildymo” prieina viršininkas, geriau sakant, salos valdovas, draugas Nogtev. Šis žmogus, pirmą mūsų saloje buvimo laiką, vaidino ypatingą vaidmenį kiekvieno iš mūsų gyvenime, Nuo jo, teisingiau sakant, nuo jo girtos fantazijos nukrypimų, priklausė, ne tik kiekvienas mūsų žingsnis, bet ir kiekvieno mūsų gyvybė. Bet tada, pirmose atvykus dienose, mes to dar nežinojome. Kaip jis, taip ir jo padėjėjas Vaskov, mums buvo tik čekistai. .. “Štai, jums reikia žinoti”, pradėjo jis savo pasveikinimo žodį, “kad čia valdžia ne sovietiška (tyla, eilėse nusistebėjimas) — bet solovietiška. Taigi. Apie visus įstatymus reikia dabar užmiršti. Pas mus — savi įstatymai.” Toliau jis duoda tų įstatymų paaiškinimus išsireiškimais, tiesa, nelabai suprantamais, tačiau labai ir labai necenzūriškais, kurie mums, žinoma, nieko gero nežadėjo ... Priėmimas baigtas. Nogtevas eina į uosto galą ir pranyksta sargybinio būdelės duryse. Prieš mus stovi administracijos dalies vadas Vaskovas, žmogus - gorila, be kaktos ir kaklo, su dideliu, senai neskustu, smakru ir kabančia lūpa. Rankose Vaskovas laiko sąrašą, pagal kurį jis iššaukia suimtuosius ir daro sau kokius tai atžymėjimus. Pirmiausiai iššaukiami dvasiškiai. Jie praeina pro Vaškovą, toliau — pro žiūrintį iš būdelės langelio Nogtevą. Dvasiškių “iškilmės maršas”, matomai, sudaro jam didelį malonumą .. . Dvasiškių maršas užbaigtas. Prasideda kaerų (kontr-revoliucio-nierių) eilė:
— Daller!
Buvęs generalinio štabo pulkininkas Dalleris užsimeta savo maišą ant pečių ir ramių žingsniu eina Nogtevo būdelės link. Jis daeina beveik iki langelio, bet, staiga, suklumpa ir krinta žemėn. Maišas nusirito į vieną pusę, jo kailinė kepurė — į kitą. Šūvio mes iš karto negirdėjome. Visą įvykį supratome tik pamatę Nogtevo rankose karabiną. Du stovėjusieji už būdelės kriminalistai, matomai iš anksto ten pastatyti, nuvilko lavoną į šoną, už būdelės ... Patikrinimas tęsiasi... sekantis.”
N. Krasnovas, (“Ko užmiršti negalima”, 201-202 psl.): “Dirbome prie siaurojo geležinkelio. Brigada buvo maža, viso 16 žmonių. Sargyba — 4 sargybiniai, sargybos viršininkas ir šunies vedėjas. Darbo rajonas išilgai geležinkelio užėmė kokius 25-30 metrų. Sargyba sustojo ant kalnelio, mes ją matėme ir ji mus matė. Šunies vedėjas panoro užsirūkyti, bet neturėjo degtukų, pas mus gi degė nedidelis laužas.
“Ei, mužike, duok ugnies,” šūktelėjo jis jaunam vyrukui, kuris dirbo šalia manęs.
Sargybinis stovėjo už zonos, kuri net ir šitokiame darbe buvo nustatyta. Vyrukas žinojo, kad kiekvineas iš sargybinių turi teisę šauti be įspėjimo, jei kas nors iš mūsų, ne tik peržengs zoną, bet prie jos prieis. Jis nudavė, kad negirdėjo įsakymo, arba manė, kad įsakymas liečia ne jį.
“Ei, fašistų šunie, girdėjai?! Duok ugnies!”
“Įeikite į zoną ir aš duosiu jums ugnies,” atsakė vyrukas, “jūs gi žinote, kad aš neturiu teisės prie jūsų prieiti Jūs šausite.”
“Išeik, svoločiau, aš tau sakau,” supykęs suriko sargybinis, “nešk ugnies prirūkyti.”
“Neisiu, aš noriu gyventi.”
“Na, ką gi,” žvėriškai parodė dantis sargybinis, “aš pas tave ateisiu, kad tu ir toliau galėtum gyventi.” Atsistojo, pririšo šunį prie medžio. Retai pritraukė automato diržą ir taip pat lėtai pradėjo artintis prie mūsų. Vyrukas išbalo ir plačiai atvertomis akimis žiūrėjo į mirtį, kuri artinosi prie jo NKVD uniformoje. Sargybinis priėjo prie vyruko, lėtai ištraukė iš makšties naganą ir keturiais šūviais nudėjo vyruką. “Gult!” suriko jis į mus ir pridėjo prie šio žodžio visą tiradą biauriausių keiksmažodžių.
Mes atsigulėme.
Čekistas visai ramiai prisirūkė, su “cigarka” dantyse paėmė dar šiltą mūsų draugo lavoną ir nutempė jį už zonos.
Telefonu (kiekviena sargyba visuomet yra susirišus telefonu su lageriu) jis pranešė štabui, kad suimtasis Nr. ... nušautas — mėginant pabėgti.
Po pusvalandžio atvyko karininkai. Pasikalbėjo su sargybiniais, dėl ko tai žingsniais išmatavo kokį tai atstumą, pašūkavo į mus, pastiprindami kiekvieną savo žodį nežmoniškais keiksmais, pagrasindami ir mums smegenis išleisti, jei mėginsime bėgti, pasiėmė lavoną ir nuvažiavo lagerio link.”
Visi lagerio suimtieji sargybiniams atrodė vienodai. Sargybiniai neskirstė suimtųjų į kategorijas. Tačiau, tie patys suimtieji buvo labai įvairūs vadų ir viršininkų akyse. Suimtasis Nr. .. praėjo tardymą, buvo nuteistas, gavo 10, 15, arba 25 metus. Ir, štai, atsiranda kokia tai papildoma medžiaga ir kyla reikalas tam suimtajam skubiai uždaryti amžinai burną. Tada, sargybinio pagalba, o kai kada ir be sargybinio pagalbos, pravedama operacija. Kaip taisyklė — mėginant pabėgti.
Žmogų nužudyti tiesiog lageryje, ypač žmogų, kuris anksčiau užėmė aukštą postą, yra pavojinga. Sovietų Sąjungoje visi žmonės yra tik laikini. Komunistų karuselės ratas nuolat sukasi. Kaikurie gauna ordinus ir visokias privilegijas už tai, kad apskundė kitus, ir kuo šmeižtas fantastiškesnis, tuo geriau. Teisybės niekas neieško ir ji yra visai nereikalinga, nes bolševikų teisingumas skamba taip: reikia tik žmogaus, o atatinkamą paragrafą jam visuomet galima surasti ir pritaikyti. Apšmeižtas žmogus suimamas, teisiamas ir išsiunčiamas už 1000 km nuo sostinės. Tačiau, ratas sukasi toliau, ir tas, kuris apšmeižė ir dabar sėdi viršuje, patenka į nemalonę. Nemalonė dar nereiškia suėmimą ir teismą. Tačiau, gali grįžti suimtasis, gali paaiškėti apšmeižimas ... kas tada?
Kai žemė po kojomis pradeda drebėti toks šmeižėjas, numatydamas galimas pasekmes, stengiasi, kol dar gali, panaudoti visas priemones, kad tų pasekmių išvengtų. Suimtąjį, kuris tokiu ar kitokiu numeriu paženklintas sėdi lageryje, reikalinga skubiai likviduoti, kad jis iš lagerio gyvas neišeitų ir negalėtų liudyti. Čekistams, kuriems gyvenimas Vorkutoje, ar Karagandoje irgi įkyrėjo, pažadama už gerai pravestą operaciją atostogos, ordinas, arba net ir perkėlimas į geresnę vietą.
N. Krasnovas (“Ko užmiršti negalima”, 206-207 psl.): “Vieną kartą aš buvau tokio likvidavimo liudininku. Buvo tai sunkiausiu mums, spec lagerio suimtiesiems, laiku, kai mes, tikra žodžio prasme, mirėme nuo nepakenčiamo darbo ir bado. Dirbome rekordinį valandų skaičių. .. Vyravo nepaprastai stiprūs šalčiai. Savo skuduruose mes drebėjome nuo šalčio ... Trys sargybiniai gavo iš brigadyro septynis suimtuosius. Mus nuvedė į miško kirtimo vietą, liepė rinkti sausas šakas ir jas rišti į ryšulius. Malkas į lagerį turėjo nuvežti vežimas. Mums buvo leista susirišti ir sau po ryšuliuką malkų.
“Darbas artinosi prie galo. Paskirtas ryšulių skaičius gulėjo prie kelio. Iš karto pasirodė karininkas. Mes žinojome tą tipą, jis buvo sadistas, niekšas, girtuoklis ... Jis ką tai pašnabždėjo vyresniajam sargybiniui seržantui, tas parodė nepatenkintą miną ir ką tai atsakė. Tada karininkas sušuko: “Tai įsakymas! Aš reikalauju įsakymą išpildyti! Aišku?”
Karininkas nuėjo. Seržantas priėjo prie mūsų ir, nežiūrėdamas mums į akis, pasakė: “Vyresnysis leitenantas nepatenkintas, kad mažai malkų surinkta. Eikite trupučiuką giliau į mišką, kur paskutinį kartą mišką kirto. O, vienas iš jūsų lai pasilieka čia pas mane ir surenka malkas, kurios čia išmėtytos. Na, lik tu, seni, pas mane.”
Mūsų grupėje buvo senis, kurį mes mažai pažinojom. Atvyko jis nepersenai ir gyveno kitame barake. Jo išvaizda buvo inteligentiška, bet nelabai simpatinga. Tylus ir užsidaręs, jis vengė bet kokios lagerio pažinties, ar draugystės. Dirbo jis sunkiai, nemokėdamas; atrodė, kad jis buvo iš “baltarankių” ir dar nepripratęs prie lagerio darbų. Pateko jis į mūsų grupę pripuolamai.
Mes nuėjom dviejų sargybinių lydimi. Seržantas ir senis liko. Miško kirtimo vieta, kur turėjome rinkti malkas, buvo apie 300 metrų atstume. Nespėjome mes pasiekti tą vietą, kai išgirdome automato salvę. Mūsų sargybininkai griebėsi automatų, nukreipė juos į mus ir sušuko: “Gulk!”
Visi sugulėm veidu į sniegą. Gulime ir girdime žingsnius. “Atsikelt!” Mes atsikėlėm. Seržantas. Veidas pabalęs, dantys sukąsti, žando muskulas taip ir šokinėja. “Na, mužikai, einam atgal. Ten įvyko ... Senis pabėgti mėgino. Tarp kitko, jūs nieko nežinote ir nieko nematėte. Aišku?”
“Taip žuvo lagerio suimtasis, Nr. A-387. Jo pakaušis buvo visiškai sutriuškintas, aplinkui visas apdegęs. Taip į bėgančius nešaudoma. Nesugebėjo seržantas, neišlaikė. Nepaleido salvę iš tolo, į nugarą.”
Tokiu, ar panašiu būdu, likviduojami žmonės, kurie turėjo nelaimę kuo nors nepatenkinti visagalią partiją ir jos atstovus, arba kurie virto kokios nors intrygos auka, buvo suimti, nuteisti ir patalpinti į lagerį. Tačiau, MVD ir KGB, kaip voro-tarantulos patelė, ėda ir savo vaikus. Koks nors “nepatogus žmogus”, kuris lageryje užima vadovaujančią vietą, turi būti likviduotas, ar tai aukštesnės vadovybės įsakymu, ar tai vietinės administracijos sprendimu. Tardymas? Teismas? Per daug “klapato”, be to, MVD žmonės, po kurių kojomis žemė pradeda drebėti, neretai griebiasi paskutinės priemonės: jei žūti — tai ne vienam, vieną, kitą o gal net ir keletą, paimsiu su savim.
Norėdami “bylos paplitimo” išvengti tokį “nepatogų žmogų” likviduoja suimtųjų rankomis, ir tada, iš tikrųjų, paima su savimi nemažą žmonių skaičių, tik, deja, ne čekistų, bet kalinių, kontrikų.
“1954 metų vasario mėnesio bėgyje”, rašo N. Krasnovas (“Ką užmiršti negalima”, 214-215 pusl., “kai mane jau perkėlė į Omską, Kamislago penktame skyriuje buvau tokios likvidacijos liudininku:
Zonos komendantas, bendrai, neblogas žmogus, dėl ko tai susipyko su oper-įgaliotiniu. Ginčo metu jie, matomai, pagrasino vienas kitą skųsti aukštesniajai vadovybei. Oper-įgaliotinis, kaip vyresnis, nusprendė iniciatyvą neišleisti iš savo rankų. Vieną iš sekančių vakarų jis išsišaukė zonos komendantą ir įsakė jam nueiti į baraką, kur buvo sutalpinti banderininkai ir lietuviai ir patikrinti ar nėra ten vietos patalpinti naujai atvykusius kalinius. Tačiau, šitas Makiavelis, tuo pat metu pasiuntė ir vieną iš savųjų pranešinėtojų ir įsakė jam slaptai įspėti savo bendrininkus, kad tuojaus ateis prakeiktasis komendantas su savo kacapais mušti ir žudyti banderininkų ir lietuvių.
Komendantas į baraką įėjo vienas. Jam trenkė basliu per galvą. Krauju apsipylęs ir nesuprasdamas kas atsitiko, komendantas ėmė bėgti rusų apgyvendintų barakų link, šaukdamas: “Broliai! Banderininkai žudo!”
Galėjo įvykti kruvinos muštynės, jei nebūtų atsiradę keletas žmonių, kurie išlaikė šaltą protą. Jie šoko pirmyn, apsupo kritusį ant žemės komendantą ir šaukdami: “Stokit vyrai! Kame reikalas? Pirmas, kuris priartės su peiliu, bus užmuštas! Pasigailėjimo nebus! Geriau išsiaiškinkime dalyką”, sutrukdė tolesnes muštynes.
Prie jų prisidėjo daugiau žmonių, pirmon eilėn vyrai iš pirmosios Vlasovo divizijos, rimti vyrai, kurie matė ir netokių dalykų.
Žinoma, apie “likvidacijos” nepasisekimą sužinojo ir oper-įgaliotinis. Jis iššaukė MVD kariuomenės kuopą su kulkosvaidžiais, įsakė jai būti parengtyje ir pradėjo kalinius raginti išsivaikščioti. Jam atvykus, visas reikalas jau buvo išaiškintas. Buvo išaiškinta ir apie paleistą gandą. Ukrainiečių ir lietuvių barako gyventojai apgailestavo, kad tas pranešinėtojas juos “įvedė į pagundą”.
“Sužeistą komendantą nunešė į sanitarinį skyrių, kur jis mirė nuo kraujo išsiliejimo smegenyse.
“Oper-įgaliotinis tuojaus viską sutvarkė: į vieną karcerį jis įsakė pasodinti 100 banderininkų ir lietuvių, o į kitą — 20 vlasovininkų. Komendanto žudiko jų tarpe nesurado, ir visai netikėtai, visa byla buvo numarinta, perkėlus keletą ukrainiečių į kitą koloną”.
*Bandera, ukrainiečių emigrantų vadas. 1959 m. spalio 15 dieną, Maskvos špionažo tarnybos vado Aleksandro Šelepino įsakymu tos tarnybos agento Bogdono Stašinskij buvo nužudytas. To pat likimo, to pat žudiko rankomis, susilaukė ir antrasis ukrainiečių vadas, dr. Lew Rebet. Vėliau, Stašinskij, savo žmonos-vokietės įkalbėtas, perbėgo į Vakarus ir atskleidė šių žudymų tikrąją versiją. Be jo parodymų jie niekuomet nebūtų buvę išaiškinti, nes ir viename ir kitame atsitikime, mirties priežastis buvo gydytojų nustatyta: širdies smūgis. 1962 m. Stašinskij buvo nuteistas 8 metams sunkiųjų darbų kalėjimo, tačiau atsėdėjęs 5 metus, buvo amnestuotas ir dabartiniu metu gyvena kur tai Vakaruose. Ginklas, kuri Stašinskij pavartojo, buvo tam tikslui Maskvoje specialiai sukonstruotas. Jis susideda iš vieno ar dviejų vamzdelių, apie 20 cm ilgio ir 2 cm storio, užtaisytų ampule su ciankaliu. Mažu parako užtaisu dujos iš ampulės galėjo būti vamzdelių išpūstos. Tai paprastas ir efektyvus žudymo įrankis, kuris veikia, beveik, be jokio garso ir nepalieka jokių pėdsakų.
-o-
Ar galima iš lagerio pabėgti?
Sunku, bet nėra neįmanoma. Pabėgimo sunkumas glūdi ne pačiame pabėgime, kas bendrai imant, ne taip jau yra sudėtinga, bet įsiteisinime po pabėgimo. Nėra galima visą kraštą pasodinti į kalėjimą, bet padaryti iš krašto kalėjimą — galima, ir Stalinas tai padarė. Kiekvienas žmogus, kiekviename kaime, kiekviename mieste, betkuriame Sovietų Sąjungos kampe, yra nuolatos ir stropiai sekamas. Jei tik kur nors pasirodo naujas žmogus, tuojaus prasideda aiškinimas. Kas jis? Iš kur? Kam jis čia atvyko? Kuo užsiiminėja? ir t.t. Kiekvienas suaugęs žmogus visuomet privalo su savimi turėti visą pluoštą dokumentų: pasą, karišką bilietą (vyrai), pažymėjimą iš darbovietės, arba studento liudijimą, darbo knygutę ir keletą charakteristikų. Vienas dokumentas, be kitų, nieko nevertas. Reikalinga turėti visus dokumentus.
Daleiskime, kad bėgliui pasisekė pasiekti kokį nors miestą, ar miestelį. Daleiskime, kad jam pasisekė gauti ar pasigaminti falsifikuotus dokumentus (kas yra beveik neįmanoma). Daleiskime, kad jam pasisekė kokiame nors bute pasisamdyti kambarį. Buto savininkas, tą pat dieną, kai įsileido svetimą žmogų, privalo pranešti namo įgaliotiniui. Namo įgaliotinis, paprastai NKVD agentas, prižiūri ne tik namų tvarką, bet ir kiekvieną gyventoją, kas kuo užsiima, su kuo draugauja ir t.t. Namo įgaliotinis, drauge su nauju gyventoju, privalo eiti į miliciją, užsimelduoti, t.y., atžymėti, kad toks ir toks pilietis gyvens tokiuose tai namuose. Milicijoje turi būti užpildyta smulki anketa. Į klausimą iš kur atvyko?, pabėgėlis, daleiskime, nurodys kokią išgalvotą vietą. Tą pat dieną milicija raštu užklausia milicijos nuo-nuovadą, kurios žinioje randasi ta pabėgėlio išgalvota vieta. Jei ateis trumpas atsakymas, kad mini-mas asmuo ten negyveno —jis tuč tuojaus bus suimtas. Tuo būdu, nei mieste, nei tuo labiau kaime, pabėgėlis pasislėpti negali.
O visgi, negalėdami pakelti lagerio gyvenimo sąlygų, žmonės bėga.
S. Maksimovas savo knygoje “Taiga” aprašo tokį pabėgimą. Bėgo penkiese. Vienas jų Kruglikovas, bėgimo pradžioje buvo sargybinių nušautas, kitiems pasisekė dingti taigoje:
“Aš dažnai galvoju”, rašo S. Maksimovas (“Taiga”, 192-193 pusl.), “ko aš, galų gale, rizikavau bėgti iš konclagerio? Žinojau, kad galimybė pabėgti buvo minimalinė, pabėgti iš Sevželdorlago buvo be galo sunku. Bėgti išilgai tiesiamo geležinkelio nebuvo prasmės, nes išilgai geležinkelio stovėjo visa eilė lagerių ir apsaugos užtvarų. Bėgti kita kryptimi rizikinga dėl nepereinamų pelkių ir taigos — tų tylių, bet žiaurių konclagerių sargybinių. Kiek kartų dirbdami taigoje, rasdavom bėglių skeletus. Tikėtis gyventojų pagelbos, retuose zirų kaimuose, kurie dažnai būdavo 75-100 km atstume vienas nuo kito, nebuvo galima, nes kiekviename kaime kabojo skelbimas, kad už sugautą pabėgėlį mokama 40 rublių sumoje. Zirų neturtas yra pasibaisėtinas, todėl zirui — medžiotojui yra daug naudingiau pašauti pabėgėlį negu voverę (už voverę jam buvo mokama tik 60 kapeikų). Be to, šiuo garbingu darbu — gaudyti pabėgėlius — sportišku azartu užsiminėjo komsomolcai — aktyvistai. (Čia kalbama apie Komi ASSR — upių Vyčegda — Vymi — Pečiora sritį, kuri gyvenama zirų — suomių giminės tautelės. O. U.)
“Reikia pasakyti teisybę: zirų kaimų gyventojai baisiai neapkentė lagerininkų, o tie — vietos gyventojų. Neapykanta buvo abipusė ir jie vieni kitiem pasigailėjimo nerodė. Suimtieji negalėjo dovanoti laisviems žmonėms, kad jie juos gaudo, išduoda, šaudo (už gyvą ar negyvą pabėgėlį buvo mokama ta pati premija), o šie negalėjo dovanoti lagerininkams už plėšimus, kurie kai kada būdavo surišti ir su žudymu. Aišku, kad plėšė ne politiniai kaliniai, o kriminalistai, bet vietos gyventojai, tamsūs ir beraščiai žmonės, skirtumo tarp vienų ir kitų nematė.
“Zirų kova su kriminalistais kai kada baigdavosi tiesiog kautynėmis. 1957 metais Pečka kaimo gyventojai dalyvavo gan didelės pabėgėlių grupės “medžioklėje” (pabėgo visa brigada iš 30 žmonių, politinių ir kriminalinių suimtųjų). Visi pabėgėliai buvo sugaudyti, šeši jų buvo nušauti. Už poros dienų, nuginklavus sargybą, pabėgo 15 žmonių kriminalistų grupė ir atkeršijo už savo draugus: Pečkos kaimas buvo visas sudegintas.
“Tuo būdu kilo baisiausias priešiškumas tarp zirų ir lagerių gyventojų. Tą priešiškumą NKVD visomis priemonėmis palaikydavo, ir neretai imdavosi provokacijos: nužudydavo taigoje zirą — medžiotoją ir paskelbdavo gyventojams, kad jį nužudė pabėgėliai iš konclagerio.
Šiek tiek geresnė padėtis yra ASSR Komi pietuose. Ten jau nebėra medžioklinių kaimų ir kraštas apgyvendintas daugiausia rusais, kurie verčiasi žemdirbyste....Ten galima laukti iš gyventojų pagalbos. Bet kokios? Tai bus tik duonos kąsnis, sriubos lėkštė, senos kelnės, bet nedaugiau. Net pernakvoti nebeleis, per daug bijo NKVD agentūros, nes visuomet galima laukti, kad atsiras vienas kitas, kuris, išduodamas kaimyną, panorės pasitarnauti atatinkamiems organams”.
Tokia yra padėtis Komi respublikoje ir galima sakyti, kad panašios sąlygos esti ne tik Sibiro platumose, bet ir kitose srityse, jau nebekalbant apie Vorkutą, Kolymą, arba Karagandą. Gal yra dar ir blogiau. O, žmonės visgi bėga, nes kentėti be galo jėgų neužtenka. Ir šiuo atžvilgiu lietuviai nesudaro išimties.
A. Marčenko (“Mano parodymai”, 54-56 pusl.) rašo: Čia pat, 10-me lagerio punkte sėdėjo vie
narankis lietuvis Ričardas K. (toliau paaiškėjo, kad jo pavardė buvo Kėkštas, O.U.). Jis dalyvavo pabėgime ir papasakojo man kaip jį pagavo. Jie trise, 3 lietuviai, pasišalino nepastebėti sargybos lauko darbų metu. Juos tik tada pastebėjo, kai jie buvojau gerokai toli, prie miško. Į juos buvo paleista ugnis, tačiau jie buvo per toli. Sargyba iššaukė automatininkus, miškas buvo apstatytas ir kareiviai pradėjo jų ieškoti su šunimis. Šunys greitai surado pėdas, ir Ričardas su draugais išgirdo šunų lojimą. Jie suprato, kad pabėgti nepasiseks, bet visgi pamėgino slėptis. Du iš jų įsilipo į ąžuolą, o Ričardas pasislėpė lapų krūvoje (mat, bėgta buvo rudenį). Jis nespėjo net kaip reikia apsikloti lapais, kai pasirodė 2automatininkai su šunimis. Šunys ėmė bėgioti aplink ąžuolą ir draskyti jo žievę priešakinėmis kojomis. Atbėgo dar 6 automatininkai ir karininkas su pistoletu rankoje. Pabėgėlius jie pastebėjo medyje ir karininkas sušuko:
“Laisvės panorėjote,...mat, nulipk!”
(bus daugiau)
Veiksmingas komunistinių žudikų ginklas. Juo žudoma tyliai ir užtikrintai. Ciankalio dujos iš 2 m. atstumo paleistos į veidą nužudo žmogų nepalikdamos jokių pėdsakų.
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
“Ąžuolo pirmoji šaka buvo kokius 2 metrus nuo žemės. Ričardas matė, kaip vienas iš jų pirmiau atsistojo kojomis ant tos šakos, paskui atsiklaupė, nuleido kojas ir pasikabino ant pilvo, laikydamasis rankomis ruošėsi nušokti. Tuo metu pasigirdo keletas automato salvių ir berniukas, lyg koks maišas, nukrito ant žemės. Tačiau jis dar buvo gyvas. Karininkas, spyrė jį koja ir įsakė užsiundyti šunis. O jis negalėjo net ir gintis. Kada šunys buvo atšaukti, jis pasiliko gulėti nejudėdamas. Karininkas įsakė jį pakelti ir nuvesti į šalį. Jis mėgino atsikelti, bet, negalėdamas valdyti sutriuškintą koją, pasiliko gulėti. Tada karininkas sušuko:
“Ko jūs spardote jį savo kojomis! Kam jūs turite ginklą”?.
Kareiviai pradėjo badyti sužeistąjį durtuvais, šaukdami: “Davai, davai nėra ko simuliuoti!” Sužeistasis, sunkiai alsuodamas, pradėjo keltis. Sužalotos automato salvės rankos kabojo lyg tuščios rankovės. Šunų suplėšyti jo rūbai nusmuko iki diržo, visas jo kūnas buvo krauju pasruvęs. Badydami durtuvais, kareiviai nutempė jį iki artimo medžio. Karininkas tarė: “Gerai, stok ten”. Pirmasis bėglys prie medžio sukrito. Prie jo pasiliko du kareiviai su šuniu, o kiti grįžo prie ąžuolo, kuriame dar tebesėdėjo antrasis bėglys. Jam irgi buvo įsakyta lipti iš medžio. Jis, matomai, norėjo būti gudresnis ir, nesiekdamas kojomis apatinės šakos, nušoko tiesiog karininkui po kojomis. Nieks nespėjo iššauti, tačiau prie jo, gulinčio, priėjo karininkas ir keletą kartų iššovė jam į kojas iš pistoleto. Po to su juo buvo elgiamasi taip pat, kaip ir su pirmuoju: jį spardė kojomis, badė durtuvais ir pjudė šunimis. Galų gale, karininkas įsakė baigti ir priėjęs, paklausė:
“Na, laisva ir nepriklausoma Lietuva, sakyk kur yra trečiasis?” Sužeistasis tylėjo. Karininkas spyrė jį koja ir pakartojo savo klausimą. Ričardas girdėjo kaip jo draugas prabilo:
“Pavadinčiau tave fašistu, bet tu blogesnis”.
Karininkas užsigavo ir sušuko: “Aš pats kovojau fronte prieš fašistus. Ir su tokiais kaip ir tu, irgi. Ar mažai jūs mūsiškių ten, pas save, Lietuvoje sušaudėt?”
Dabar jie vėl puolė sužeistąjį ir pradėjo mušti. Po to, karininkas įsakė jam šliaužti to medžio link, kur gulėjo pirmasis sužeistasis: “Nenori eiti — šliaužk!”. Sužeistasis šliaužė sužalotom kojomis, o kareiviai badė jį durtuvais. Karininkas ėjo šalia, sakydamas: “Laisvoji Lietuva! Šliaužk, tuojaus gausi savo nepriklausomybę”.
“Ričardas pasakojo man, kad tai buvo studentas iš Vilniaus, gavęs 7 metus už prieškomunistini lapelių platinimą.
“Kai abu sužeistieji buvo drauge, juos vėl pradėjo mušti ir durtuvais badyti, dabar jau iki mirties. Po kiek laiko viskas nutilo ir nieko nebuvo girdėti. Karininkas įsitikinęs, kad abu jau negyvi, pasiuntė vieną kareivį atgabenti vežimą. Jis, matomai, buvo pasirengęs apsidirbti su trečiuoju iki atvyks vežimas. Tačiau Ričardo jie ieškojo gan ilgai. Gal šunys jau buvo pavargę, o gal rudens lapų kvapas jiems užgulė uoslę, bet gana ilgai jo negalėjo surasti. Kareiviai bėgiojo po mišką, karininkas stovėjo vos per du žingsnius nuo jo. Ričardas sakė, kad jis keletą kartų jau buvo pasirengęs šokti ir bėgti. Ir tik kai Ričardas išgirdo artėjančio vežimo tarškėjimą, karininkas priėjo prie lapų krūvos, kur pasislėpęs Ričardas gulėjo, paspyrė ją koja ir sušuko: “Čia jis, svo-loč! Atsikelk!”. Ričardas atsikėlė. Tiesiog į jį žiūrėjo karininko pistoletas. Kaip tik tuo momentu, kai karininkas šovė Ričardas instinktyviai pasisuko į šoną ir pajuto kaip šūvis nudegino jam krūtinę ir ranką ir jis sugriuvo. Jis nenustojo sąmonės, bet gulėjo nejudėdamas, stengdamasis nedejuoti. Aplinkui susirinko daugiau žmonių, ir kas tai paklausė: “Drauge majore, o gal jis dar gyvas?”. Majoras atsakė: “Kur tau gyvas! Šoviau tiesiog į krūtinę”, — jis, matomai, nepastebėjo, kad Ričardas pasisuko į šoną.
Ričardą įmetė į vežimo dugną—jis ir tada nesudėjavo — o ant jo užvertė du lavonus. Vežimas pajudėjo lagerio link, ir Ričardas girdėjo, kaip kas tai pasakė: “Persekiojant nušauti”. Kada vežimas sustojo, kas tai įsakė lavonus mesti ant žemės. Kai pagriebė Ričardą jis sustenėjo ir atmerkė akis. Kažkas sužuko: “Žiūrėkit, vienas dar gyvas”. Nuo karininkų grupės prie jo pradėjo artintis tas pat majoras ir eidamas, traukė iš makšties pistoletą. Ričardas suprato, kad jį tuojau pribaigs. Tačiau, paskui majorą ėjęs pats lagerio viršininkas pagriebė jį už rankovės: “Per vėlu, negalima! Visi gi žiūri”. Ričardą paklausė ar jis gali eiti, jis atsakė, kad gali, ir jį nuvedė prie sargybinės, o iš ten prižiūrėtojai nuvedė jį tiesiog į karcerį.
“Ten jis keletą dienų sėdėjo pats vienas, nieks pas jį neatėjo, nežiūrint to, kad jis prašė jį perrišti. Tik ketvirtą dieną atėjo feldšeris ir perrišo jam ranką. Kitą dieną atėjo gydytoja, apžiūrėjo ranką ir pasakė, kad gydyti jau per vėlu nes prasidėjo gangrena. Jį nugabeno į ligoninę, kur jam amputavo ranką prie pat peties. Paskui jį teisė, pailgino baudos laiką ir nugabeno jį į Vladimiro kalėjimą”.
-o-
Lagerio schema nebus pilna nepaminėjus KVČ -kultūros — auklėjimo skyriaus. Šiuo pasireiškia “sovietų humanizmas”. Carinė katorga neturėjo kultūros — auklėjimo skyriaus, ten neauklėjo ir nevartojo sudėtingų žodžių. Kaip sanitarinis skyrius kovoja su kalinių fiziniu sukrėtimu, taip KVČ turi kovoti su jų moraliniu sukrėtimu. Diena, kurią bus panaikinti lageriai su sanitariniu ir kultūros — auklėjimo skyriais bus pergalės diena tikrojo humanizmo, bet kol jie egzistuoja — KVČ tik vaidina kiosko su limonadu burdelio salėje vaidmenį.
“Jau 48-me kvadrate mes turėjome “auklėtoją”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į Ze-ka kraštą”, 241-242 pusi.), bet darbas ten buvo per sunkus, auklėtojas per mažai raštingas ir žmogiškoji medžiaga (daugiausia pabaltiečiai ir žmonės iš Vakarų) persunki, kad pasiektų bet kokių rezultatų. Lagerio kultūros įtaka pasireiškė, daugiausia, išmokant rusiškąjį “leksikoną”, kurį visi kaliniai lengvai išmokdavo. Už tai Kruglicos sanlageryje KVČ buvo pastatyta pavyzdinga. Tik įžengus į lagerio teritoriją krito į akis radio garsiakalbiai atvirame ore, sieniniai laikraščiai, plakatai, lozungai, užrašai.
“Iš ryto kalinius į darbą skirstant harmonistas grojo armonika. Vengras, kokiu tai būdu patekęs į Lenkiją, atsisėda ant sargybinės slenksčio, uždaro pavargusias senas akis, — ir drožia valsą. Ant Mandžūrijos kalnelių”. Armonika skamba skystai, kaliniai dreba iš šalčio, niekam nelinksma, o mažiausia armonistui, kuris bijo, kad praeis vadovybės įnoris ir jam vėl prisieis eiti į bendrus darbus.
“Prie sargybinės stovi pastatyta tribūna. Skirstant žmones į darbą, jie čia užlaikomi kokias 15 min. Kiekvieną rytą į tribūną lipa KVČ viršininkas — bukaprotis vyras, kuris ir trijų žodžių surišti negali — ir “drožia” prakalbą apie reikalingumą pakelti darbo tempą. Iš kur jie ir ima į KVČ tokius neišpasakytai kvailus žmones? Atsakymas labai paprastas: kas yra šiek tiek protingesnis stengiasi užimti naudingesnį darbą, nes darbas KVČ yra pats nedėkingiausias lagerio darbas: tai ne gamyba ir ne virtuvė, čia nieku nepasinaudosi. Per 5 metus aš nesutikau KVČ nei vieno inteligentiško žmogaus iš laisvųjų (reiškia, buvusių kalinių, kurie, atlikę jiems skirtą bausmę, liko toliau tarnauti lageryje — jau kaip laisvi žmonės. O.U.). Kaliniai — kitas reikalas: jie mielu noru slėpdavosi KVČ nuo sunkių fizinių darbų.”
Kalinių tarpe buvo daug žmonių aukštų kvalifikacijų, bet ko jie buvo daugiau išsimokslinę, tuo jie atrodė įtartinesni lagerio administracijai, ir, žinoma, negalėjo būti nei kalbos, kad pavestų jiems kokias nors atsakingas pareigas KVČ srityje. Seni katorgininkai patardavo slėpti svetimos kalbos žinojimą, “už kiekvieną svetimą kalbą”, sakydavo jie, “gausi papildomai vienus metus”.
Tačiau lagerio administracija kai kada net nesugebėdavo neprileisti politinių kalinių prie darbo KVČ. “Gegužės mėnesio bėgyje”, rašo J.
* Auklėtojas, tai suimtasis, kaip ir visi kiti. Praeityje buvęs banditas ir žudikas, tai ilgą kalėjimo ir lagerių laiką (su neilgais protarpiais laisvėje) visuomet surasti sau “šiltą vietelę”. Toks buvo kultūros — auklėjimo skyriaus viršininkas. Auklėtojo darbas — pats lengviausias sovietų katorgoje. Jis turi daug pirmenybių: fiziškai jis nedirba, gauna geriausią maistą, jam — pagarba ir kyšiai ir didžiausia galimybė būti paliuosuotam neišbuvus pilną laiką.
Tokia atsakominga pareiga pavedama vien tik “socialiai artimam” elementui, kaip čekistai, paprastai vadina kriminalistus, ir jokiu būdu politiniam kaliniui. Tiesa, yra ir vienas minusas esant šiose pareigose: “žulikas”, vieną kartą paskirtas auklėtoju, pogrindžio (urkų) paskelbiamas išdaviku. Jis jų laikomas už įstatymo ribų ir vieną gražią dieną, gali būti nužudytas.
Juos bendrai vadina “kalėmis”.
Iš tų ištikiamųjų tipų skiriami prižiūrėtojai, brigadyrai ir net komendantai, jei tik atatinkamas kandidatas yra šiek tiek raštingas. Mėgiamiausia pareiga, kurią tokia “kalė” užima, yra lagerio “vachterio” (atatinka maždaug vokiečių lagerio “kapo”). Jis lazda, basliu, arba kūju išvaro žmones į darbą. Nei vienas čekistas taip stropiai neina savo pareigų kaip tokia “kalė”.
Ką net čekistas atsisako padaryti, visuomet yra pasirengęs atlikti “kalė”. Reikalinga ką užmušti — užmuš, reigia pavogti ką nors — pavogs, bet ir savęs neužmirš. Tarp urkų ir “kalių” eina nuolatinė žūtbūtinė kova, ir ta kova, baigiasi žudymu.
Jei lageryje “kalių” grupė yra stipresnė, urkas tyli ir laikosi atsargiau, jei urkų daugiau — “kalės” žūsta.
S. Maksimovas, “Taiga”, 110-111 pusi.: “Viskas, ką man teko patirti Lubiankos ir Butirkų kalėjimuose, pereinamuose lageriuose ir stovyklose nublanksta prieš tą ką aš sutikau “šimtas šešioliktame pikete”. Čia jau nebuvo žmonių, čia buvo žvėrys. Žvėrys suimtieji, žvėrys — enkavedistai. Čia jau nebuvo įstatymų, ar taisyklių, suimtųjų tikslas buvo tik vienas — išsilaikyti gyviems.
“Mums, politiniams katorgininkams, buvo žymiai mažiau šansų išlikti negu kriminalistams. Išbandytu būdu sutrumpinti mūsų gyvenimą NKVD vyrukai vartojo metodą sumaišyti mus su urkomis. Mus talpino į vieną baraką, į vieną palapinę, į vieną kamerą su jais. Bendrai, urkos mus neapkentė. Kodėl tai jie manė, kad mes esame jų nelaimių priežastis . . .
“Kiekvieną dieną kas nors mirdavo: nuo tifo, nuo bado, nuo to, kad nukirsdavo sau ranką, arba koją. Retkarčiais vieną kitą paimdavo į ligoninę, bet retai, ir tai tik sergančius tifu, kad nekiltų epidemija...
“Vieną dieną į palapinę įėjo aukštas gruzinas, apsirengęs odiniais batais ir margais marškiniais. Laikydamas rankas kelnių kišenėse, jis apsidairė. Nuo viršutinio guolio nušoko urka Korzubij ir priėjo prie gruzino: “Ką, rupūže, ir tu papuolei? , tyliai paklausė jis ir, artindamasis prie gruzino, ištraukė iš bato aulo peilį. Gruzinas kiek pasitraukė atgal, griebė nuo žemės storą lentą ir prisiglaudė prie sienos. “Broliai”, sušuko Korzubij, “tai gi auklėtojas iš 35-to lagerio! Aš jį pažįstu! Buvęs žulikas! Išdavikas!”.
“Korzubij prišoko prie gruzino ir mėgino suduoti jam smūgį peiliu. Gruzinas išsisuko. Nuo narų nušoko dar keletas urkų. Korzubio draugų. Gruzinas, kiek galėdamas gynėsi, keletą kartų jis krito, bet vėl atsistodavo, tačiau jo kova prieš 6 banditus greit pasibaigė. Jam ant žemės kritus, sublizgėjo peiliai. Viskas buvo baigta per vieną minutę.
“Nurengę gruziną, urkos lavoną užkasė palapinės gale, visi palapinės gyventojai buvo įspėti tylėti...
“Kokias 3 dienas buvo tylu, bet, staiga įsiveržė NKVD-istai su šunimis...Po to, kai buvo iškastas baisiai dvokantis lavonas, 6 žudikai buvo išvesti iš palapinės ir — mes jų daugiau nebematėme. Visi jie buvo sušaudyti”...
Toki buvo santykiai tarp urkų ir auklėtojų.
Margolinas (“Kelions į Zeka kraštą”) aš išbuvau keletą savaičių KVČ inspektorium ir pabėgau iš tų pareigų, kai man uždėjo nepakenčiamas pareigas: kalinius į darbą skirstant, kol armonistas rengėsi savo vaidmeniui, o KVČ viršininkas drožė savo prakalbą iš tribūnos, aš turėjau stovėti su raudona vėliava rankose prie tribūnos kaip gyva dekoracija.”
Armonistas, prakalba iš tribūnos, KVČ inspektorius su raudona vėliava rankose — viskas tas buvo kaliniams teatras, kuriuo jie naudojosi dykai. Pirmiausia, tas nudelsdavo keletai minučių išėjimą į darbą, be to, tas ardė priprastą tvarki skirstant į darbą ir pagaliau, įnešdavo tam tikro įvairumo į kasdienį pilką gyvenimą. Prakalbą kaliniai išklausydavo akmeniniu rimtumu, niekaip neparodydami savo jausmų. Niekas neplodavo prakalbą baigus ir nieks nesijuokdavo, kai kalbėtojas susipainiodavo ir šnekėdavo niekus. Išklausydavo ir eidavo. Ilgi metai lageryje išdirba savo rūšies imunitetą prieš visokias kalbas; agituoti suimtuosius lageryje yra beviltiškas dalykas. Suimtieji viską žino. Skirtumas tarp gražios kalbos ir nepasisekusios jiems yra lygus nuliui.
Dvi išvados gali būti padarytos iš auklėjimo sistemos lageryje. 1. Grynai inteligentiškas žodis “kultūra”, kuris iki sovietų valdžios įsitvirtinimo, bendrai, mažai buvo žinomas Rusijos masėms dabar yra žinomas kiekvienam kaliniui, lygiai kaip yra žinomi žodžiai “planas”, “norma” ir “šimtas gramų”. Kultūros sąvoka lageryje prilygsta higienos sąvokai ir paprasto rusų žmogaus smegenyse jos atspindi kaip muilas, arba dantims šepetukas. Būti kultūringam, reiškia: praustis, būti švariu ir nespiaudyti ant grindų. Sovietų valdžiai pasisekė žodį “kultūra” padaryti žinomu, tačiau tuo žodžiu platinamas erzatcas. Barake dažnai galima girdėti komendantą, kuris bjauriausiais žodžiais kolioja kalinius už nekultūringumą, pav. už tai, kad žmonės, grįžę po nežmoniško darbo, atsigulė ant guolių nenusirengę. Jis nesupranta, kad be fizinio švarumo yra dar ir dvasinis švarumas, kuris irgi gali būti matuojamas nekultūringumu, kaip neiššluotos grindys, arba nešvarus guolis. Dar mažiau jis supranta, kad lagerio guoliai, ir švariai nuplautos kalinių rankos yra nesuderinami su kultūra. Kad iš kalinių padarius kultūringus žmones, pirmiausia reikėtų juos iš lagerių išleisti. Sovietų valdžia daro kaip tik atvirkščiai: suvaro į lagerius milijonus žmonių, o paskui organizuoja jiems, visiškai nustojusiems žmoniškumo, “kultūros-auklėjimo” skyrius. Ji nepaneigia kultūros: tik perduoda ją į NKVD rankas ir taip ją paruošia, kad kiekvienas chamas ir budelis gali save laikyti jos atstovu ir instruktorium. 2. Už kultūrinės higienos ribų bet kuri kultūrinė vertybė, suimtųjų masėje, liko visiškai sukompromituota ir joje pranyko bet kokia pagarba kultūrai. Lagerininką negalima išmokyti gerbti knygą, ar mokslišką mintį, arba muziką. Kaip tik atvirkščiai: visi šie dalykai jam sudaro pančių dalį, kurie yra užmauti jam ant kaklo. Tai priešo ginklai.
“Štai tipingas vaizdelis”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į Ze-Ka kraštą”, 256-257 psl.), “Ateinu į ambulatoriją į vakarinį priėmimą, su knyga, nes žinau, kad laukti teks man virš valandos. Tačiau žmogus su knyga rankose erzina aplinką. Žmogaus su knyga vaizdas erzina kitiems nervus . . . Nemalonūs žvilgsniai... Ir galų gale, vienas suimtasis, visas aprištas bintais, neišlaiko ir kreipiasi į mane: “Klausyk, būk malonus, uždaryk tu tą knygą .. . negaliu žiūrėti, kaip tu į ją nosį įkišęs sėdi... ir ko jie vis su knygomis vaikščioja?. . . išmokslinti, išlavinti.” Tas žmogus jaučia kokį tai ryšį tarp mano knygos ir savo nelaimės. Neapykanta režimui, nerasdama jokio politinio išsireiškimo, priėmė neapykantos formą inteligentijai. Rusijos tamsioji masė nepažįsta kitokio inteligentiškumo, kitokios knygos, kitokio mokslo, kitokios ideologijos nekomunistinės, o ta jai taip įkyrėjo, kad savo neapykantą ji perneša į bet kokią ideologiją.”
Į lagerius suvežami politiniai kaliniai iš visos sąjungos, “nepaprastai daug ukrainiečių ir pabaltiečių — lietuvių, latvių ir estų. Negana to, kad juos atvežė į Rusiją — juos net pasimatant su giminėmis verčia kalbėtis rusiškai, kad prižiūrėtojas galėtų suprasti. Tačiau, savo tarpe tie kaliniai, žinoma, kalba sava kalba, dainuoja savas dainas, paslapčiomis ruošia vakarus savus poetus ir rašytojus atminti” (A. Marčenko, “Mano parodymai”, 288 psl.).
Į lagerį, laikas nuo laiko, atvažiuoja įvairių respublikų “visuomenės atstovai”. Šie “atstovai”, žinoma, nežiūri kokiose sąlygose laikomi jų tautiečiai, neklausia savų tautiečių apie lagerio gyvenimą, jie net vengia pasikalbėti su kaliniais, bijodami apkaltinimo, kad kišasi į lagerio tvarką. Visus pasikalbėjimus jie veda vien tik lagerio administracijos ir kagėbisto akyvaizdoje (atsitinka, kad ir pats “atstovas” yra kagėbistas, ir dar net uniformoje). Jie, bendrai, nenori nieko žinoti apie lagerį, už tat jie pasakoja apie gyvenimą jų respublikoje, kaip visiems linksma ir laisva gyventi. Kaliniai irgi nenori jų pasakojimų klausyti, nes iš kart mato, kuo jie kvepia.
Iš pradžių, į tokius “pasimatymus su tautiečiais” mažai kas eidavo. Tada kalinius suvarydavo jėga, kaip ir į politpasikalbėjimus. Vėliau, drauge su tokiu “atstovu” lagerius pradėjo lankyti kokia nors artistų trupė, choras ir pan. Tada į klub-valgyklą susirinkdavo daugybė kalinių, ir ne vien to “atstovo” tautiečių, bet ir kitų tautų kaliniai. Visi norėdavo pasižiūrėti ir pasiklausyti dainų, eilių, šokių. Artistai pasirodydavo scenoje, paprastai, tautiniais rūbais. Kaliniai sutinka juos labai nuoširdžiai (ne taip, kaip kalbėtojus), jiems dėkoja, įteikia gėles.
Tai normali tvarka. Bet, kai kada, tokio susitikimo proga, pasireiškia kalinių protestas, kuris, kaip ir viskas lageryje, pasireiškia būdinga forma. Vieną tokį protestą aprašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 289-291 psl.):
“1965 metų vasarą pas mus, į lagerį, atvažiavo visuomenės atstovai iš vienos Pabaltijo respublikų. Po pasikalbėjimo buvo pažadėtas koncertas. Klube susirinko labai daug žmonių. Iš pradžių, kaip paprastai, stojo kalbėti “atstovas”. Kai jis baigė kalbėti, iš salės pasipylė klausimai — tai, irgi, kaip paprastai. Atsakyti į klausimus “atstovas” negalėjo, nes kaliniai nesivaržo ir nebijo duoti tokius klausimus, apie kokius laisvėje ir nebekalbama. Diskusijas, paprastai, nutraukia karininkai:
“Draugai, nekreipkite dėmesio į provokuojančius klausimus, provokatorių pas mus čia pilna”, ir kaliniams:
“Kai-kam, matomai, griežtasis režimas yra per sunkus! Tačiau, čia specas irgi netoli.”
Ir štai, į sceną keliasi jaunas pabaltietis, buvęs juridinio fakulteto studentas. Rankose jis laiko į popierį suvyniotą gėlių puokštę. Matyti, jis nori įteikti gėles savo tautiečiams. Tokio atsitikimo dar nebuvo. Gėlės būdavo įteikiamos artistams, bet lektoriui — niekuomet. Salėje visi nutilo. Jaunuolis kreipiasi į kalbėtoją:
“Leiskite man, visų tautiečių vardu, įteikti jums gėles, kurios auga čionai, toli nuo mūsų tėvynės.”
Jis kalbėjo su akcentu, bet rusiškai, matomai, kad visi jį galėtų suprasti. Kol jis pasakė savo trumpą kalbą, salėje kilo didžiausias pasipiktinimas. Iš visų pusių buvo šaukiama:
“Niekšas . .. š—laižys . .. stukačas . .. pro-chvostas . . .”
Jaunuolis baigė savo kalbą ir perdavė gėles lektoriui. Tas paėmė gėles į rankas — ir tada jaunuolis, staiga, nuplėšė nuo gėlių popierį — ir visi pamatė, kad puokštė buvo padaryta iš spygliuotos vielos. Pirmu momentu ir salėje ir scenoje visi sustingo atidarytomis burnomis, nesuprasdami kas atsitiko. Lektorius, nežinodamas ką daryti, stovėjo su “gėlėmis” rankose prie prezidiumo stalo. Pirmam nustebimui praėjus, salėje pakilo audra. Tokių katučių, tokios ovacijos, aš nei anksčiau, nei vėliau, nesu girdėjęs. Plojo visi be išimties, net ir žinomi administracijos agentai ir SVP-ninkai (SVP=vidujinės tvarkos sekcija, atitinka vokiečių kacetų policijas, O.U.), dėvintys raikščiais ant rankovių.
Kagėbistas prie stalo atsipeikėjo. Jis pribėgo prie kalbėtojo ir griebė “gėles”. Bet ir jis nežinojo, ką su jomis daryti — negi bėgs per salę laukan. Jis atsisėdo į savo vietą ir pasidėjo “gėles” prieš save, po to, griebė nuo stalo ir pakišo po kojomis. Audra salėje tęsėsi.
Jaunuolis, kuris įteikė “gėles” nulipo nuo scenos ir ramiai ėjo pro minią. Prižiūrėtojai nuskubėjo jį vytis, tačiau KVČ viršininkas ką tai pasakė karininkui, tas pasivijo prižiūrėtojus ir tie jaunuolį nelietė. Mes visi gerai supratome, kad tai ne ilgam, tik svečių akivaizdoje.
Kai salėje šiek tiek aprimo, į sceną išėjo dar vienas iš atvažiavusiųjų ir pradėjo kalbėti, kad tai buvęs provokacinis veiksmas, “kaip teisingai pasakė, štai, draugas kapitonas, bet mes žinome, kad dauguma čia esančiųjų teisingai supras įvykį ir savo draugą apkaltins.”
Kas tai iš salės sušuko: “Jūs matėte ir girdėjote kaip reagavo dauguma. Nevaidinkite!”
Kalbėtojas nutilo ir administracija skubiai paskelbė koncerto pradžią.
Po koncerto artistam buvo įteiktos gėlės, dabar jau tikros. Perduodant gėles ir kaliniai ir artistai pasižiūrėjo vieni į kitus ir, suprasdami, nusišypsojo.
Vakare jaunuolį, kuris perdavė kalbėtojui “gėles”, suėmė ir patalpino į BUR (pagriežtinto režimo barakas).
Keletą dienų vėliau lagerio laikraštyje “Už puikų darbą” skaitėme: . . pasimatymas septin
tame lageryje su tautiečiais praėjo šiltoje, draugiškoje nuotaikoje.”
Tai politinių kalinių protesto pavyzdys.
Kriminalinių kalinių tarpe protestai irgi pasireiškia, tačiau, kaip ir viskas kitas, savotiškai, pagal jų dvasią ir nusistatymą. Politinių kalinių lageriuose, kurie buvo sudaryti po visos eilės kruvinų sukilimų, laikui bėgant ir vėl atsirado tam tikras kriminalistų kiekis, kurie perėjo į politinių kalinių lagerius, taip sakant, savanoriškai. Dalykas tame, kad po kriminalinių kalinių lagerius pasklido gandas, būk tai politinių kalinių lageriuose darbas yra lengvesnis, maitina geriau ir bendrai, ten lengviau gyventi. Aš jau minėjau, kad, tos legendos pagrinde yra faktas, kad Mordavijoje tikrai toks lageris yra, bet, deja, tik užsieniečiams, kurie buvo nuteisti Sovietų Sąjungoje už špionažą, kas, matomai, kriminalistams nebuvo žinoma.
Ir, štai, toks kriminalistas nusprendžia įvykdyti politinį prasižengimą, kad patektų į politinių kalinių lagerį. Kad jam ta proga prailgins lageryje sėdėjimo laiką, jam mažai rūpi, nes, bendrai, šios rūšies žmonės negalvoja apie ateitį. Jis rašo lapelį prieš Brežnevą, prieš komunistų partiją, arba ką nors panašiai. Paprastai, tokiame lapelyje pusė žodžių — “matas” ir kitoki keiksmažodžiai. Toliau, reikalinga yra, kad jį pagautų. Jis iškabina lapelį dienos metu, kitų kalinių akivaizdoje, gerai žinodamas, kad atsiras kas nors, kuris apie tai praneš lagerio administracijai. Arba, jis pasidaro amerikietišką vėliavą. Kiek ten žvaigždžių jis nežino, tik žino, kad daug. Vėliava viešai iškabinama — ir taip atsiranda naujas politinis nusikaltimas.
Tačiau, politinių kalinių lageryje jis badauja dar daugiau. Patekus į karcerį prižiūrėtojas jį primuša. Jis pradeda rašyti skundus, ir greit įsitikina, kad tas nieko nepadeda. O protestų formas jis atsinešė iš kriminalinio pasaulio, iš kur ir visi jo papročiai ir įsivaizdavimai.
Iš čia ir tatuiruotė. “Aš mačiau du kriminalistus, dabar politinius kalinius, vienas jų buvo žinomas vardu Musa, kitas — Masai”, rašo A. Marčenko (“Mano parodymai”, 85-86 psl.), “ant jų kaktų ir žandų buvo ištatuiruota “komunistai —budeliai”, “komunistai geria tautų kraują”. Vėliau aš sutikau daug ze-ka su panašiais užrašais ant veidų. Dažniausiai ten būdavo įrašyta: “Kruš-čiovo vergas”, arba “KPSS vergas”.
“Čia pat, spece, mūsų barake, sėdėjo vyras Nikalojus Ščerbakovas. Kai jį pirmą kartą pamačiau pro langą, pasivaikščiojimo metu, aš net išsigandau. Jo veide nebuvo sveikos vietos. Ant vieno žando buvo įrašyta: “Leninas budelis”; kitame žande tęsinys: “dėl jo kankinasi milijonai”. Po akimis: “Kruščiovas, Brežnevas, Vorošilovas — budeliai”. Aplink ploną ir išbalusį kaklą juoda spalva buvo ištatuiruota ranka, kuri jį smaugia. Ant rankos parašas: “KPSS”, o ant nykščio: “KGB” ... ir toliau 184-185 psl.: “Gorkio pereinamajame kalėjime mus nuvedė į pirtį. Pirties prieškambaryje sėdėjo karininkas, kuris apžiūrėdavo kiekvieną, kuris ėjo į pirtį. Iš tatuiruotųjų jis nurašydavo visus užrašus, koks, kur, kokioje vietoje buvo įrašytas. Atėjo Vorkutos eilė (jis irgi važiavo į lagerį). Karininkui užteko darbo visai valandai. Vorkuta stovėjo prieš karininką, dėvėdamas vien kelnaitėmis ir atsukdavo karininkui, tai nugarą, tai krūtinę. Kai aprašymas buvo baigtas, karininkas paklausė:
“Ar viskas? Nieko nepraleidau?”
“Kruščiovą praleidote”, atsakė Vorkuta.
“Kruščiovą? Kur?
“Kruščiovas ant b—”.
“K-a-ą? Ką tu pasakei? Ar nori į karcerį?”
“Jūs paklausėte kur Kruščiovas”, su nekalta mina atsakė Vorkuta, “ir aš jums tiesą pasakiau, kad ant b—”.
“Parodyk.”
Visiems kaliniams kvatojant, Vorkuta nuleido kelnaites ir parodė: didelėmis raidėmis išilgai buvo parašyta: Kruščiovas. “Simpatiška, ar ne tiesa”, rimtu veidu pasakė Vorkuta, “tik jam, nabagui, nuobodu. Gerai būtų jam paduoti Furcevą, dėl kolektyvinio vadovavimo.”
Karininkas nuleido galvą ir pradėjo papildyti savo sąrašą.”
Tokie ir panašūs protestai baigiasi, paprastai, be kraujo. Būna, kad kai kuris patenka į karcerį, arba būna perkeltas į kalėjimą. Būna ir kad kai ką apmuša, tačiau viskas tas esti ne kas kitas, kaip “kraujo valymas”, dezinfekcija, kada nervų įtempimas pasiekia aukščiausią laipsnį ir žūt būt, ieško išsiveržimui vožtuvo.
Kitas reikalas — sukilimai.
Sukilimus daro išimtinai politiniai kaliniai. Prie jų gali prisijungti ir kriminalistai, tačiau jų organizavime ir pravedime jie niekur ir niekuomet jokio vaidmens nevaidina.
Sukilimas — tai stichija. Tai revoliucija, jei ir mažo masto, bet tikra tautinė revoliucija, kuri reikalauja didelių aukų iš abiejų pusių.
Maži sukilimai, mažuose lageriuose, paprastai, nepatenka nei į spaudą, nei į radio pranešimus. Lageriai, tačiau, gaudavo apie juos smulkias žinias per etapus, per bevielį telegrafą, kaip būdavo sakoma lageriuose. Žūdavo žmonės už savo teises, protestuodami prieš prievartą, prieš lagerio administraciją, prieš visą priespaudą, neturėdami daugiau jėgų kentėti. Tokius mažus sukilimus likviduodavo lagerio apsauga kulkosvaidžiais, rankinėmis granatomis ir automatų salvėmis. Tačiau, didieji sukilimai būdavo žinomi visiems, žinios apie tokius sukilimus pasklisdavo po visą Sovietų Sąjungą.
1949 metų sukilimas Kolymoje! Sukilimas Vorkutoje! 1953 metų sukilimas Intoje. 1953 metų rugpiūčio 1 diena yra minima kaip gedulo diena visuose lageriuose, atsimenant didvyrius, kurie paklojo savo galvas Intoje, atminčiai ne tik tų didvyrių, kurie žuvo sukilimo metu, bet ir tų, kurie buvo sušaudyti jau po sukilimo likvidacijos.
1954 metų sukilimas Kazakstane, Dzaskasta-no lageryje įvyko jau po Stalino mirties.
Visi tie sukilimai buvo likviduoti tankų ir lėktuvų pagalba, kur lėktuvai, iš mažo aukščio, šaudė ir mėtė bombas į beveik beginklę politinių kalinių minią.
Visi tie sukilimai turi vieną būdingą bruožą — visi jie buvo suorganizuoti ir pravesti 58-to straipsnio žmonių, politinių kalinių, surinktų iš visos Sovietų Sąjungos, iš visų respublikų, autonominių kraštų ir sričių. Tų sukilimų metu rusas stovėjo greta totorio, čečėnas greta esto ir t.t. Čia, galų gale, ir pasireiškė ta “nesugriaunama mūsų krašto tautų draugystė”, apie kurią bolševikai taip daug kalba ir rašo, bet kuri, deja, laisvėje atrodo visiškai kitaip.
(Bus daugiau)
