JAUNIMAS PROTĖVIŲ PĖDŲ PAUNKSMĖJE
(Mintys tautinių švenčių proga)
BALYS AUGINAS
Šį straipsnį autorius dedikuoją mūsų jaunimui, trokšdamas, kadšiais Jaunimo Metais jaunieji labiau pažintų savo tautos praeitį, nenutrauktų likiminės kartų grandies ir priartėtų arčiau savo tautos kamieno.
Kiekvieną kartą, kai minime savo tautos didžiąsias šventes, istorines sukaktis, buvusius nepriklausomo gyvenimo kultūrinius laimėjimus bei mūsų valstybinio gyvenimo reikšmingus momentus, man prieš akis pasivaidena išblaškytos šeimos tragiškas paveikslas. Regiu nejaukiam šaltam name vienišą motiną. Ašarotom akim ji žvelgia į tuščią, nebylę užustalę. Ten kadaise šypsodamasis sėdėdavo jos vyras, čiauškėdavo spindinčiom akim vaikai. Dabar ji vienui viena, vientulėlė kalbasi su sienoje kabančiais šeimos atvaizdais ... Jie primena jai buvusią laimę, saulėtus gyvenimo metus, neišdraskytą šeimos židinį. Tai praeitis. Tai istorija. Tai visa, kas jai yra likę ,..
Prisiminimai...
Kažkas yra pasakęs, kad tik labai seni ir bepradedą vaikėti gyvena vien prisiminimais, o jauni, pajėgus, ryžtingi ir kovingi kuria dabartį ir drauge istoriją... Bet ar ne dabartis, rytdienos šviesoje, išvirsta į negrįžtamą praeitį? Ar ne iš praeities klaidų, iš blaivaus praeities vertinimo yra kuriamas geresnis, tobulesnis ir šviesesnis ateities rytas? Visiškai paneigti praeitį būtų neprotinga. Bet ir joje paskęsti, nematant šios dienos saulėtekių ir ūkanų, skriejančių dabarties įvykių, kurie jau savaime nepakartojamai įeina į praeities šešėlius, būtų taip pat netikslu. Taigi, visokios tautinės šventės, visokeriopi minėjimai vertintini, kaip pozityvi, prasminga ir logiška būtinybė.
Ir iš tiesų, argi visa mūsų tauta nėra toji nelaiminga, išblaškyta šeima, buvusias savo prasmingas ir laimingas gyvenimo valandas prisimenanti ant svetimos uolos?
Vieni mūsų gyvena, nors ir apiplėštuos, bet. nuosavuos namuos, kiti — išsisklaidę po pasviečius, vienok brangių mūsų tautai įvykių ir dienų nepamiršta. Kur tik galime, spiečiamės į būrį. O kas prievarta sulaikomas — bent mintimis sugrįžta į savo buvusius namus po mėlynąja tėviškės dangaus skara, į garuojančias gyvybės želmeniu gimtąsias dirvas. Ir štai, tokių praeities prisiminimų metu mes tarsi dvasiškai susiliejame į vienalytį tautos kūną, su tais pat jausmais, su tais pat troškimais ir viltimis. Tautinės šventės mus jungia, verčia pajusti, kad esame to paties kamieno šaka ar mažytė atžala. Jų metu pajuntame savo priklausomybę ne vien šeimai, bet ir tautai.
Mus riša draugėn bendra kalba, bendripapročiai, amžių sąvartoje subrendę tradicijos ir tas, kad ir mažo krašto, žemės sklypelis, į kurį buvome įaugę visomis savo gyvybės šaknimis. Susibūrę krūvon, tarsi nušluostome kasdienybės dulkes nuo savo tautos praeities. Ir tada mūsų tautos ir mūsų valstybinio gaivališkumo praeities paveikslai tampa nuostabiai prasmingi, artimi, gražūs ir romantiški.
Kaip medis, berdamas sėklas, išaugina didelį mišką — lygiai taip mūsų žmogiškoji prigimtis želia ateitin buvusių, esamų ir būsimų kartų buitimi, žygiais ir idealais. Gamtoje regime nepertraukiamą tęstinumo grandinę, logiškai sujungtą gyvybės ir mirties ryšiais. Žmonių gyvenime — lygiai tas pat. Senieji moko jaunuosius įgyto patyrimo, perduoda ne tik žinias, bet ir skiepija jiems savo troškimus, neįgyvendintas svajones, patiki tolimesnio gyvenimo vairą; anie brandina Savo vaikus, gi pastarieji — anūkus. Ir taip nenutrūkstama žmogiškojo patyrimo — kančios ir laimės — grandis sieja žmogiškąją buitį kartų kartomis į vieną bendrą tautos gyvybinį kūną.
Tautinių švenčių prasmė ir yra sieti tą nenutrūkstamą tautos ryšį su praeitimi, mezgant praeitį su dabartimi, prisimenant tautai brangius gyvenimo momentus. Jei šeimoje mums brangi mūsų asmeninė šventė.—krikštynos, gimtadienis, vardinės, vedybų sukatkis — argi išėjimas į didesnę bendruomenę už šeimos ribų nėra prasmingesnis? Pirmiausia, tokiose tautinėse šventėse švenčiame ne vieno, bet viso mūsų tautinio kolektyvo laimėjimus, atsigaiviname dvasiniai, bandome logiškai suvokti, kodėl tai įvyko taip, o ne kitaip; žinoma, dažnai klaidingai vertindami visa iš dabarties taško. O tokių švenčių minėjimas, kad ir po ilgo laiko, atveria akis, išmoko žiūrėti į įvykius laiko perspektyvos akimis. Tačiau, kas svarbiausia — susikaupę valandėlei, mes pajuntame kažkokią mistinę dvasią, girdime tą senovę šnabždant čia pat į ausį. Tada ryžtamės nežūti savai tautai. Tokiose šventėse dalyvaujantis jaunimas pajunta pagarbą ir pasididžiavimą sava praeitimi, savais protėviais. Ir, mūsų manymu, kiekvienas idealistas jaunuolis, kurio širdyje pabunda toji tėvų praeities pasididžiavimo kibirkštis, temeta sau šūkį: sekti protėvių pėdomis, kuriant tolimesnę, pažangesnę ir gražesnę tautos istoriją.
Tauta— kaip medis. Savo šaknimis įaugęs į žemę, o viršūne besitiesiąs į aukštumas, į dangų. Tautos šaknys glūdi praeityje, jos ateitis — tos stiprios atžalos, bežaliuojančios naujomis idėjomis, besistiepiančios į geresnę tautos ateitį. O tie besprogstą žiedai — tai pats trapiausias ir gaivalingiausias tautos pumpuras — jaunimas.
Mūsų tauta savo istorine praeitimi yra skirtinga nuo daugelio tautų. Čia lemiamą vaidmenį suvaidino mūsų tautos lėtas, ramus ir konservatyvus būdas. Kitų tautų istorijos vieškeliuose nenoromis prasikiša būdingas imperialistinis veržlumas, naujų prisiplėštinų plotų kėslai. Tuo tarpu Lietuvos istorija pilna didvyriškų garbingų savo žemės gynimo kovų dėl žūtbūtinio tautos išlikimo. Tai nėra taip sau pasivaikščiojimas po svetimas žemes, ieškojimas nuotykių, turtų ar vergų ...
Kadaise Nietsche savo “Gėrio ir Blogio” knygoje teigė: “Argi jūs nežinote, kad tik kančios drausmė sukūrė ligšiol; visus žmonijos laimėjimus?!”
Man regis, tie jo žodžiai yra lyg iš taiklaus lanko paleista strėlė,, giliai įsmigusi į mūsų tautos kančios medį. Ir kai vartai mūsų istorijos sudūlėjusios buities lapus, rodos, ir tematai erškėčius ir kraują. Kai kitų tautų istorija daugiau herojinė — mūsoji pilna kalvarijų. Ten — šaunūs riteriai, žaisdami žaismingai žudą dėl pomėgio, iš godumo, dėl tuščios garbės, dėl patikusio geresnio žemės gabalo. Čia — kietų ir sugrubusių artojo rankų žūtbūtinė kova už savo žemės sprindį, už šeimos lizdą ir tėvų tikėjimą. Kova dažniausiai nelygi, bet pašvęsta kraujo šventumu, tradicijų gerbimu, gyvybės auka. Tai visa, ką ano meto mūsų protėvis galėjo mesti į tautos išlikimo svarstyklių lėkštę. Ir toji lėkštė labai tyliai, be jokių fanfarų, nusvirdavo su mūsų tautos laimėjimais; Nes auka buvo svari! Gal dėl to ir laisvės sąvoka mūsų yra skirtingai suprantama. Mat, kiti — vergdami tautas — ieškojo priemonių savo gruoboniškam tikslui pateisinti; lietuvis, atvirkščiai, gindamasis naudojo vien garbingiausią ginklą — savo gyvybę.
Kančia, sakoma, yra lyg kopėčios, kuriomis gali kopti aukštyn, ar leistis žemyn. Jomis gali pasikelti į šviesias aukštumas, o taip pat nusileisti į tamsias gilumas ir bedugnes. Kopėčios tos pačios, tik naudojasi jomis kiekvienas, kaip tinkamas. Deja, mūsų tautai likimas pakišo netikusias kopėčias — lėmė įrašyti istorijos puslapiuose daugiau kančių, o tik mažytę prošvaistę tesuteikė trumputės laimės. Bet ir už ją ateityje teko nepaprastai didelę tautos gyvybių duoklę mokėti. Kas, jei ne ji — toji mūsų tauta — kopdama istorijos kopėčiomis, dažnai paslysdama, sunkiai kovodama dėl kiekvienos aukštesnės valstybinio gyvenimo pakopos, vis per kietą kančią, kraują ir vargą, nepaliaujamai kopė aukštyn, kol per didžiausias aukas, per nepaprastą ryžtą, per gaivalingą tikėjimą geresne buitimi, laisvės troškulio vedama, buvo pasiekusi tą aukščiausią viršūnę—valstybinio savarankaus gyvenimo apogėjų?
Argi ne jai pelnytai skirti tie heroiniai puslapiai, kuriais mes dabar vertai didžiuojamės? Betgi taip pat ar ne jai likimas susmaigstė širdin tuos pačius kančios kalavijus ištisais šimtmečiais po heroinių dainų ir smilkalų smilkymo?
Štai dėl ko ir visos mūsų tautinės šventės nūnai primena, sakyčiau, džiaugsmo drugelį, tupintį liūdesio voratinklyje. Gal dėl to dabar labiau susikaupę ir rūpestingiau žvalgomės po praeities nužydėjusius sodus, kritiškiau ir objektyviau ją vertiname, tiksliau lyginame su dabarties sambrėškiu, persvarstome savo tautos likimo misiją, skausmingiau, jautriau laukiame rytdienos Aušros ― ― ―
Ir vis tik džiaugsmas, triumfas ir laimė nesitęsia amžiais.
Džiaugsmas, garbė yra trumpalaikiai ir prabėgantys dalykai — jie praeina laiko, eisenoje, kaip ir tie paradai, triumfo arkos, trimitų aidai, puošnios togos ir uniformos, aukso šalmai, geležiniai kryžiai, patetiškos kalbos ...
Kodėl? Nes tai negilu, tai tik lukštas — ne esmės branduolys. Tai tik laikina paviršutinė poliruotė, kurią laikas sukuria. Ir pats laikas savo pirštais nutrina, paversdamas visa tik nereikšminga dulkių krūvele. Gi kančia — tarsi ugnis, išdeginanti iš rūdos plieną; lyg vanduo, paplaudamas per šimtmečius galingiausių granito pastatų akmenis; ji grūdina žmogų ir daro amžių vėtroms atsparų. Todėl ir vertindami savo istorijos aukso laikotarpį, būkime nuosaikūs: mokėkime ir besidžiaugdami būti santūrūs, kaip mūsų protėviai. Toks jau lietuvio būdas — varge nedejuoti, laimėje nepamesti proto.
Viena, kas įsidėmėtina jauniesiems: pareikštoji mūsų tautos energija, ryžtas ir gabumas senovėje yra, visų istorikų teigimu, gera mūsų tautai atestacija. Šitai mus teuždega ir teskatina dirbti savo tautos ateičiai, nepakartoj ant senovės klaidų. Neužmirškime, kad lengva kritikuoti, kai prieš akis — šimtmečių atvėsintos tolumos, užgęsę karo laužai ir išdžiuvę upių vagos, per kurias dabar, rodos, taip lengva perbristi. Atminkime, kad ir tada mūsų protėviai, kaip ir mes nūnai, norėjo gyventi laisvi, gynė savo kraštą, laisvojo žmogaus teises ir tvarkėsi taip, kaip anuo metu atrodė jiems geriausia. Juos ir mus jungia tas pat kraujas, kuris įpareigoja kiekvieną prisidėti prie tautos gėrio, kultūros ir istorijos kūrimo. Delsti — reiškia žūti! Rytdiena gali būti likiminės svarbos!
Ir kai pagalvoju apie dabarties lietuvį jaunuolį, kuris, neturėdamas po savo kojom gimtosios šilainės, brenda svetimosios upės srautulinga brasta, ieškodamas gružo, ant kurio galėtų statydintis savo šeimos lizdui pamatus, nenorom po smegenų arimą rausiasi minties sliekas: ar nebūtų mūsų lietuviškai atžalai didelė paguoda šioje gyvenimo kelionėje eiti tuo protėvių ir tėvų per amžius nutiestu praeities tiltu?
Ar toji savos tautos praeitis nebūtų tvirčiausia atrama gyyenimo lūžtvėse?
Štai dėk ko jauniausioji ir jaunoji karta privalo dalyvauti visose mūsų tautinėse šventėse. Tik bendraujant su savuoju krauju — skausmo ir džiaugsmo valandėlėse — išauginami skrydžiui sparnai. Mes vaizduojamės tautos praeitį, tarsi tiltą, kabantį laiko erdvėje. Tai juo einame į Lietuvybės Sodą. Mūsų sąlygose šis lietuviškumo tiltas kabo virš nutautimo liūno. Tad kuo dažniau tokiuose minėjimuose jaunieji girdi protėvių pėdas dundant amžių tiltu, tuo labiau ir patys, nepabūgę, juo ves savuosius žingsnius lietuviškumo krantan. O vėliau, kai jaunuolis savo šeimos židinį grįš lietuviškų šeimos tradicijų akmenimis — tikrai, tai bus tvirtas praeities tilto turėklas. Jo besilaikydamas, toks jaunuolis tikrai nepaskęs svetimybės tvane.
Ir kai pažvelgiu dvasios akimis vėlų vakarą į jaunosios lietuvės šeimos jaukųjį lizdelį — lietuviškos lopšinės garsuose matau besisupantį lopšį, iš kurio į mane žvelgia didelės mėlynos aisčio akys . . . Taip atrodo senovės Lietuva. Tai ji taip žavingai žvelgia į mane iš amžių glūdumos su visa senovės didybe, rimtimi ir nemariu gaivališkumu.
O jūs, būsimos lietuvės motinos, išgirskite savojo tautos kraujo šnabždesį: “Netinka garbingojo erelio lizde auginti gegužiukus!”
Nejaugi, brangioji sese, nutrauksi amžių likiminį žiedą nuo savo tautos grandies ir ploniausio lino įkapėmis aprengsi savojo kraujo ir meilės vaisių, . Netikiu! Lietuvė motina pro amžių sukrautus ritinius tą aisčių kraujo šauksmą įausdavo drobių rietimuose, ji po savo sparnu auklėjo jaunąją kartą, augino jiems sparnus pasipriešinti nutautimo viesului.
Praeitis mus moko vieno ir paties svarbiausio dalyko — labiausiai saugoti savo tautą! Nes žuvusią valstybę galima daug kartų atstatyti, o tauta žūsta jau galutinai ir neprikeliamai!
Jaunieji, ženkite drąsiai tuo mūsų tautos praeities tiltu, ir svetimojo vėjo gūsiai tenenupučia jūsų nuo Lietuviškojo Tako!
