LIETUVOS KARIO MITAS DAR GYVAS
R. MEDELIS
“....nuo arklo vėl prie kalavijo
jis kietą dešinę išties. . .”
Putinas
Mūsų istorijos lapai krauju rašyti. Amžinai sunki kova mūsų Tautos kelią lydėjo. Margio tragedija yra mums sunkus pasiaukojimo atvejąs, kuris amžiams yra mūsų karžygiams pavyzdys, kad geriau mirti, bet nevergauti. Sunkios aukos yra sudėtos už mūsų laisvę ir teises. Tai ilga grandinė karžygių, kurių vardais nusagstytas mūsų kelias. Jų auka yra laidas, kad jų ainiai laisvi būtų. . .
Dar prisimenam nesenai supiltus savanorių-kūrėjų kapus, kurių auka mums leido laisve pasidžiaugti, kol naujos audros užpūtė mūsų laimės ir laisvės žiburį. Sunkios okupacijos pareikalavo naujų sunkių aukų.
Sunku, be širdį draskančio skausmo, prisiminti gausius ir žiauriai išniekintus mūsų partizanų kapus. Tai vienas iš tragiškiausių ir kruviniausių mūsų istorijos puslapių. Tai ne senovės karžygių mitas, o dar gyvos mūsų brolių ir sesių tragiškas aukos kelias. Dešimtys tūkstančių žuvusių, žiauriai nukankintų naujųjų karžygių. Jų paliktas mums testamentas, jų išniekinti kapai ir jų karžygiška kova už laisvę, yra mums įsakymas. Jų vardai gyvi mūsų pavergtoj Tautoj.
Mes gyvenam vienu iš tragiškiausių mūsų istorijos amžių. Mūsų laisvė dar nei karto nebuvo pareikalavusi tiek aukų. Čia ne vienas kovoja ir žūsta. Čia kovoja visa Tauta. O kur ištremtųjų aukos ir kančios? Tai ištisas amžius, kai kryžiuojama Tauta šaukiasi sunkiausios aukos. Pavergėjas nesiskaito nei su priemonėmis, nei teise, nei žmoniškumu.
Tačiau, kenčianti Tauta yra dar gyva, nors okupanto padarytos žaizdos yra sunkios. Tautos gyvybingumo palaikymui visada yra reikalingas pasiaukojimas. Dar nenulenkė galvos pavergtas lietuvis. Dar negarbina okupanto peršamų naujų dievų. Laisvės troškimas dar gyvas, nors skaudžiausiomis bausmėmis slopinamas. Paskutiniai įvykiai tai rodo, kad ne vieni Bražinskai, Kudirka, Simokaičiai trokšta laisvės ir dėl jos savo gyvybe rizikuoja, jų yra ne vienas . . . Kuo didesnis smurtas, tuo aštresnė kova. Kovoje bailiai negimsta — o tik didvyriai. Išniekinti kapai, tautos šventovės, ujamas lietuvis — tai yra didžioji karžygių mokykla. Kai sava žemė kraujuoja ir skundžiasi, labai sunku išauklėti išdavikus. Mūsų pagrindinės teisės sutryptos, mūsų įsitikinimai išjuokiami, o brukama per prievartą kruvina nauja evangelija, tikiu, naujų “apaštalų” labai mažai teranda. Ant degančios savos gimtos pastogės retas gali liaupsinti okupantą.
