KRITO ŠAKELĖS
ANDRIUS NORIMAS
Vos praaušus, pirmasis iš šieno pakėlė galvą vadas. Įsiklausė į viešpataujančią ramybę. Iš eilės apžvelgė įsirausiusius kvepiančiuose pievų gauruose savo palydovus. Čia pat, palenkusi galvą, lygiai alsavo mieganti Audrė. Gerbdami vadą, atokiau, prie kito šalinės skersinio, miegojo abu palydovai. Kazys, per miegą išmėtęs abi rankas į šalis, ir Vytas, su iš tolo baltuojančia aprišta ranka.
Pasilenkęs ties mylimosios veidu, su gailesčiu sušnabždėjo:
— Audrele, kelkis . . . Jau žygiuosime .. .
Moters blakstienos pakilo, atverdamos aiškų sielos veidrodį.
— Mmm ... Almi. . .
Almis neišlaikė, neužantspaudavęs sužadėtinės lūpų bučiniu.
Lyg pajutę besimylinčiųjų laimę, pabudo ir abu vyrukai. Vakar gautus ginklus jau buvo pasidalinę, tai šiandien jais apsikarstė. Už diržų, sujuostų virš apsiaustų ir sermėgų, kabojo kelios granatos, per pečius pakabinti nugaras spaudė automatai. Kišenėse pūpsojo pistoletai ir atsarginiai šoviniai. Perpetiniai diržai prilaikė ir duonmaišius. Jie taip pat pilni.
Neatsisveikino nei su Minkevičium, nei su likusia pas juos partizane Stefa, nenorėdami jų žadinti. Tyliai visi išslinko laukan. Ryto prieblandoje keturi šešėliai išsėlino į čia pat baltuojantį kamienais beržynėlį. Už jo jau tankesnis mišrus miškas.
Jie ir vėl dabar miško broliai, pilkieji Lietuvos laisvės gynėjai! Audrė su jais pirmą kartą, viena iš nedaugelio moterų partizanių.
— Kur dabar kryptis?
— Bandysime siekti Aukštadvarį.
Vienas paskui kitą vorele leidosi keturiese. Pirmasis ėjo Almis, paskui jį Audrė, o eiseną užbaigė Kazys ir Vytas. Kad balta tvarstomąja medžiaga aprištas kairysis riešas neišduotų, Vytas jį apvyniojo suplyšusiomis kojinėmis, Audrės numestomis dar šalinėje.
Nuo medžio ligi medžio, nuo krūmo ligi krūmo. Kupstai ir medžių šaknys jų kliuviniai, o sausos šakelės, tratėjusios po kojomis, žingsniuojant, — jų išdavikai. . . Nė vienas jų nežinojo šių apylinkių, todėl kiekvienas žingsnis vis artino juos prie nelaukiamų, nežinomų pavojų.
— Stok!...
Pusbalsiu Almio duota komanda. Prieky miškas šviesėjo. Atsargiai kelis žingsnius žengęs, Almis įsitikino, kad tai miško spindis. Jo viduriu iškastas gilus griovis tiesėsi tolyn. Tai kažkokiems vamzdžiams paruoštas guolis. Iškastosios žemės kilo anapus griovio lyg gelsvo pylimo, arba apkaso priedangos siena.
Vos spėjo apie tai pagalvoti, kaip iš už pylimo sutratėjo kulkosvaidžio ugnis. Bematant, jis parpuolė ant žemės, jieškodamas uždangos. Tą patį atliko ir kiti jo palydovai, giliau miške. Almis davė ženklą ir abu vyrukai su Audre ėmė atsargiai šliaužti arčiau spindžio, sykiu išsiskleisdami gerokais tarpais. Tik Audrė, lyg saugesnė jausdamosi, prislinko visai arti Almio. Ji nė kiek neišsigandusi.
— Audrele . . . Pabandyk dabar šaudyti... Bet tik pamačiusi priešo galvą, nes kitaip neužteksime šovinių . . .
Po ilgos serijos priešo kulkosvaidis nutilo. Partizanai neatsakė nė vienu šūviu.
— Be įsakymo nešaudykit!
O Audrei jis aiškino:
— Nėra jokios abejonės, kad tai sovietų dalinys. Juos vadinam “istrebiteliais”. Čia gal koks skyrius, ar būrys . . .
— Almi, ar tai MGB jėgos, veikiančios prieš partizanus?
— Taip, jų yra kiekvienoje apskrityje. Matai, Kazys ir Vytas suprato mano taktiką. Jeigu mes atsišaudytume, tai “istrebiteliams” būtų aišku, kad esame partizanai. Bet kai mes ugnimi į ugnį neatsakome, tai jie netrukus gali pakilti ir drąsiai paklausti mus — kas mes tokie ir ko per mišką einam . ..
Tačiau niekas anapus pylimo nesirodė, partizanams neatsakius ir į antrąją kulkosvaidžio seriją.
— Tai įtartina . . . Atrodo, jie lyg būtų žinoję, kad mes eisime pro čia! Aiškiai užėmė poziciją anapus griovio.
— O iš kur jie galėjo tai sužinoti?
Jis atsakė tik po ilgos tylos.
— Tik pagalvok, Audre . . .
— Negi kas nors galėjo pranešti bolševikams? Ak! ... Nejau Minkevičius? Juk jis pats partizanas! Dieve! .. . Nejaugi Teofilius? Juk vakar Stefa pasakojo mums sutikusi Teofilių! Ji norėjo sumeluoti einanti pas Gražytę .. . bet kada Teofilius ją nustebino, jog Gražytė tik vakar ištekėjo .. . Dabar suprantu! Kai Stefa turėjo pasisakyti einanti pas Minkevičių, tai tas bolškevikų tarnas . .. Viešpatie, nejau mes . . .
— Atrodo, kad bolševikai, mums miegant, gerai pasiruošė mus sutikti... Palauk ... jie nustojo šaudę . . .
Almis akylai sekė veiksmus už pylimo. Jis su Audre įsirito į išversto kelmo duobę, todėl, susigūžus joje, priešo kulkos lėkė per viršų. Bet tada neįmanoma sekti, kas dedasi aplink.
Trečią kartą suklegėjo kulkosvaidis. Medžių skeveldros, net šakelės, krito į duobę, tartum gėlės laidotuvėse .. .
— Kažin ką daro Kazys ir Vytas? Ei! Kazy, Vytai!
— Kur jie, Almi?
Siaubas Audrės akyse slinko į abiejų sielas. Vis ilgiau niekam neatsiliepiant, nusiminimas virto visagaliu. Atsargiai, užsidengęs nuo priešo pusės augančiu krūmu, Algis pakėlė iš duobės galvą. Pažvelgė ton šalin, kur buvo abu partizanai. Jie gulėjo kniūbšti, visiškai nejudėdami.
— Vytai... Kazy ...
Vieno žvilgsnio pakako. Vėl pritūpė duobėje. Tuo pat metu ties abiem gulinčiais išgirdo sprogus granatą . . . Almis užmerkė blakstienas.
— Nebegyvi?...
Audrė žvelgė klausiamai, sulaikius alsavimą. Jis lėtai palenkė galvą.
— Jie nespėjo rasti priedangos, kaip mes . . .
Šaudymas staiga vėl atsinaujino. Atrodė, jog
kulkos zvimbė iš visų šalių.
— Ginsimės granatomis .. .
Ištraukęs kaištį, Almis išlaukė tris sekundes. Užuot skaičiavęs, jis visada pusbalsiu pratardavo: “Tegul velnias bolševikų sielas priima į pragarą”, kas ir užimdavo skirtą laiką. Tada numetė šnypščiantį kamuolį. Pasigirdus sprogimui, priešo šaudymas nutilo.
— Nejau pataikiau?
Ilgai klausėsi tylos. Augštai šlamėjo medžių viršūnės, lengvo vėjelio kalbinamos. Pakilusi saulė siuntė šilumos pagalbą prasiskverbiančiais pro medžių kamienus spinduliais.
Almis išdrįso pakelti galvą apsidairyti. Vos jam pakilus, pasiutusiai sutratėjo tankia ugnimi kulkosvaidis, sužviegė kulkos, pasipylė vėl medžių šakelės, žievės skeveldros.
— Kas tai? Jie šaudo ir iš miško! Sovietai mus supa!
Dar kartą stryktelėjo, žvilgterėdamas į mišką. Pamatė iš gilumos žybsint ugneles.
— Taip, Audre ... Apsupti iš visų pusių ...
— Tada bėkim! Prasiveršim!
Jis nespėjo savo mylimąją sulaikyti, kaip ji atsistojo, išsitiesus duobėj visu ūgiu ir tuoj pat, kruvina galva, krito atgal į duobę.
— Audre! . . .
— Almi . . . Man nepavyko...
Ji pakėlė ranką. Almis pastebėjo jos skruoste, po kairiąja ausimi, gilų rėžį. Iš jo kraujas telkėsi į srovelę, rinkdamasis ant apsiausto ties kaklu, nes apykaklė tampriai susegta. Išsitraukęs nosinę, bandė kraują stabdyti, tačiau ji greit pavirto kruvinu skuduru.
— Nieko nepadės . .. Gavau ir į krūtinę ...
— Viešpatie . .. Audre!
Jis kone pravirko. Gaila mylimos merginos, apmaudas veda įsiutiman. Keršto troškimas staiga verčia veikti. Užtaisęs automatą, Almis visu ūgiu greit pakilo duobėje. Staigiai sukinėdamasis, sėjo ugnį į pylimą, į mišką, į visas šalis. Atsakydami jam, sovietai ėmė dar smarkiau šaudyti.
Staiga pajuto lyg skaudų įgėlimą dešiniajame šone, po pažastimi, tuo pat metu ir prie kairės alkūnės. Krito atgal duobėn. Savo keršto vaisių negalėjo pamatyti. Bet čia pat Audrės akys. Jos lyg ima gęsti. . . Tokios drumzlinos, lyg mieguistos . . .
— Audre! . . .
Jis stveria jos veidą, lyg norėdamas sulaikyti mirtį, lyg jos veide matydamas visą išsigelbėjimą. Audrė pakėlė blakstienas taip sunkiai, sunkiai . ..
— Almi... mano ...
— Audre . . . Mano mylima! Mes abu ... Bent mirsime kartu!
Paskutinėmis jėgomis nusikabino nuo diržo likusiąją granatą, dantimis ištraukė kaištį. Sužeistąja ranka apkabino stingstantį Audrės veidą, o dešiniąja prie pat abiejų veidų prispaudė šnypščiantį, metalinį obuolį.
— Jie mūsų neatpažins, Audre! . ...
Audrė neatsakė. Jos veidas šaltas, kaip granatos kevalas. Dar sekundė . . . Sprogimas ištaškė duobės žemes, dviejų žmonių kūnus permesdamas prie briaunos. Kraujas susimaišė su smėliu. Dūmuose krito šakelės, o tyla sklido iš nejudančių, beformių veidų . . .
Kitą dieną, Butrimonių miestelio aikšte praeidami pro išstatytus partizanų kūnus, žmonės negalėjo atpažinti nė vieno iš keturių. Tik ketvirtasis, su sudraskytu veidu, turėjo moteriškomis kojinėmis aprištą ranką. Pro jas švietė tvarstomoji medžiaga.
