ANKSTYVOJI AMERIKOS LIETUVIŲ IŠEIVIJA IR JŲ SPAUDA

Prieš 80 metų ėjusio New Yorke lietuviško laikraščio antraštė

JONAS PUZINAS

Paskutinieji trys metai reikšmingi Amerikos lietuvių spaudos istorijoje bent keliomis stambiomis sukaktimis. 1964 m. vasario 19 d. sukako lygiai 50 metų, kai Čikagoje pradėjo eiti “Naujienos”, jau tų pačių metų rugpjūčio 1 d. virtusios dienraščiu. Pernai vasario 9 d. šešiasdešimtmetį atšventė bostoniškis “Keleivis”, o dabar Brooklyne einąs “Darbininkas” rugsėjo 19 d. susilaukė 50 metų. Praėjusiais metais, deja liko nepastebėtos dar dviejų trumpalaikių laikraščių pasirodymo net 80 metų sukaktys: “Lietuwiszkojo Balso”, pradėjusio eiti New Yorke 1885 m. liepos 2 d. ir “Bostono Lietuwiszkojo Laikraszczio”, pasirodžiusio Bostone 1885 metų lapkričio 1 d. Šįmet išskirtinos net 6 laikraščių sukaktys: dviejų trumpai ėjusių ir keturių ištvėrusių ligi šiol. Iš trumpalaikių pažymėtina 75 m. sukaktis “New Yorko Gazietos Lietuwiszkos” (pirmas numeris pasirodė 1891 m. spalio 31 d.) ir 70 metų, kai 1896 m. rugpiūčio 2 d. Shenandoah, Pa. anglies kasyklų rajono darbininkus ėmė lankyti “Pensylvanijos Darbininkas”. Keturi ligi šiol tebegyvi laikraščiai su pasididžiavimu žvelgia į nueitą ilgą gyvenimo kelią. Vyriausia iš visų “Wienibe Lietuwniku”, dabartinės “Vienybės” pradininkė, šįmet vasario 10 d. atšventė net 80 metų sukaktį. Dešimčia metų jaunesnė “Tėvynė”, SLA organas, savo 70 metų sukaktį nedrąsiai prisiminė sausio mėn. 50 metų jubiliejus mini du reikšmingi laikraščiai: “Draugas”, kada jis 1916 m. kovo 31 d. virto dienraščiu ir “Dirva”, 1916 m. rugpiūčio 26 d. pradėjusi eiti Clevelande, Ohio.

Kad ankstyvosios Amerikos lietuvių spaudos atsiradimo sąlygos būtų aiškesnės, tenka prabėgomis žvilgterėti į mūsų emigracijos pradžią, ypačiai į to laikotarpio mūsų išeiviją, kurioje jau susidarė sąlygos, kad ir dar gana varganos, lietuviškai spaudai pasirodyti.

Lietuvių emigracijos pradžia

Nerasime Europoje nei vienos tautos, kurios visi nariai gyventų krūvoje, savo gimtajame krašte. Įvairios priežastys vertė žmones palikti savo tėvynę ir keltis kitur. Vieni emigruodavo savanoriškai, ieškodami uždarbio ar geresnių gyvenimo sąlygų, kiti buvo verčiami išvykti svetur dėl sunkių gyvenimo sąlygų, karų, tikybinių ar politinių persekiojimų ir kitų priežasčių. Dalis išeivių po kurio laiko grįždavo atgal, tačiau nemaža pasilikdavo gyventi svetur, kur paprastai greičiau ar lėčiau ištirpdavo vietos gyventojų tarpe.

Neliko emigracijos nepaliesta ir Lietuva. Ir lietuvius veikė maždaug tos pačios emigracinės priežastys, be to, žinoma, susidarė ir specifinių vietinių sąlygų, vertusių lietuvius palikti savo kraštą.

Kada prasidėjo lietuvių emigracija į Ameriką, neturime tikslių žinių. Simanas Daukantas “Būde senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių” (red. J. Talmantas, Kaunas 1935, psl. 307-308), kalbėdamas apie 1688 metų įvykius, šiaip rašo: “Toje pačioje gadynėje dar ta minavotina notis (— nuotykis, įvykis) nutiko Lietuvos tautoje, jog daugybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi viršiaus minavojau, jog didžturčiai Lietuvoje svietą vergė, kursai vengdamas nuo tos vergybos, muko (— bėgo, spruko) į Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rėdės (— tvarkėsi) ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei didžiomis donimis (— duoklėmis) nesunkino; nuo to radusis tenai didžiai daugybei svieto, kunigaikštis Jokūbas nupirko salą, Tobagu vadinamą (— sala Atlante, netoli Trinidado ir Venecuelos), nuo ispanų karaliaus ir tenai išleido atėjūnus naujokynui įkurti ir tuomi pačiu prekybai praplatinti, kurį naujokyną paskui anglai išgriovė, o likusįjį svietą išvedė į Newjorką; ir taip Lietuvių giminės yra jau ir Amerikos sviete”.

Dar kiti pasakoja, kad prie Hudsono upės, dabartinio New Yorko srityje, apsigyvenę lietuviai, kurių buvę dešimtys tūkstančių, pradėję statyti miestą ir jį pavadinę “Aušra”. Atvykę olandų kolonistai davę tai vietai Naujo Amsterdamo vardą, o paskui čia įsitvirtinęs Jorko kunigaikštis vietovę galutinai pavadinęs Naujuoju Jorku — New York (J. Pronskus, Arijonų prisikėlimas. 1930).

Pasakojimas kutena lietuvio širdį, nes juk mes esame to didžiojo pasaulinio miesto kūrėjai! Tačiau tikrovė yra kitokia. Tiesa, kad 1640 m. Tobago salą iš anglų grafo Warwicko nupirko Kuršo kunigaikštis Jokūbas ir jau 1642 m. ją pradėjo kolonizuoti, atsigabendamas žmonių iš Latvijos ir kitur. Kapitonas Vilhelmas Mollina netrukus ten pastatė Jokūbo tvirtovę ir 1654-1658 m. kolonistų bažnyčios kunigu buvo vokietis Engelbrechtas iš Vecmuižos. 1658 m. Tobago saloje jau buvę 25,000 gyventojų: 700 kuršininkų šeimų (4500 žmonių), 7000 svetimtaučių, 500 karių bei valdininkų ir apie 13,000 vergų. Tais metais į Tobago salą atvyko dar 8 laivai su kolonistais iš Kuršo. Laivai iš Ventpilio iki Tobago plaukdavo 6 savaites. 1658 m. Kuršą užėmus švedams, olandai įsitvirtino šiaurinėje salos dalyje. Vėliau Tobago sala ėjo iš rankų į rankas — ją užimdavo tai olandai, tai prancūzai ar anglai, kol pastarieji galutinai įsitvirtino. Kovų metu daug kolonistų žuvo, ir 1690 m. jų likučiai su turtu atsirado Ventspilyje. Dalis Kuršo kolonistų pasiekė kaimynines Barbados bei Martinique salas ir Šiaurės Ameriką (Latvju Enciklopedija, sąs. 27, Stockholm 1954, psl. 2499-2501). Kiek lietuvių yra buvę

Kuršo kolonistų tarpe, nežinoma. Nesutampa ir Daukanto datos: Tobago sala Kuršo kunigaikščio Jokūbo jau buvo nupirkta 1640 m., o Daukantas tvirtina, jog lietuviai ėmę bėgti į Kuršą ir iš ten plaukti laivais į Tobago salą apie 1688 m., kada Kuršo kolonija jau baigė sklaidytis.

Ir su New Yorko atsiradimu žinios nesutampa. New Yorko pradžia siekia jau 1609 metus, kada čia ėmė kurtis olandai. 1624 m. olandai įsikėlė į Manhattano salą, 1625 m. olandų bendrovė ją nupirko iš indėnų už 60 gilderų (apie 24 dol.!) ir pasistatydino tvirtovę, pavadintą Amsterdamo Fortu. Bet į tą salą reiškė pretenzijų ir anglai, tvirtinę, jog jie pirmiau ją atradę. 1653 m. tarp Anglijos ir Olandijos kilo karas ir olandai apsaugai nuo anglų skersai salą pastatė stiprų pylimą —Waal. Iš čia ir dabartinės garsios biznio gatvės pavadinimas — Wall Street. Olandų kolonija, įsikūrusi pietiniame Manhattano salos pakraštyje, pasivadino Naujuoju Amsterdamu. 1664 m. Anglijos karalius Karolis II visą olandų valdomą teritoriją pavedė valdyti savo broliui, Jorko ir Albany kunigaikščiui Jokūbui, kuris tų žemių gubernatorium paskyrė pulkininką Ričardą Nicollsą ir jam įsakė tą kraštą užimti. Bet gubernatorius su olandais susitaręs geruoju ir Naujasis Amsterdamas pavadintas Jorko kunigaikščio garbei Naujuoju Jorku — New York. Taigi, lietuviai iš Tobago salos New Yorkan tegalėjo patekti XVII a. gale, kai Kuršo kolonija Tobago saloje baigė nykti, atseit, jie dar prieš įsikuriant olandams Manhattano, negalėjo steigti savo “Aušros”.

Iš olandų laikotarpio turime vienintelę tikrą žinią apie vieną su Lietuva susijusį asmenį. Naujojo Amsterdamo, dabartinio New Yorko, olandų kolonijos vadai, norėdami gauti lotynų kalbos mokytoją, kreipėsi į Vakarų Indijos Bendrovę Amsterdame, kad ji surastų ir pasamdytų jiems tokį mokytoją. Ir 1659 m. balandžio 25 d. bendrovė pranešė paskutiniajam Naujojo Amsterdamo gubernatoriui Petrui Stuyvesantui, kad lotyniškai mokyklai suradusi ir už 500 florenų metams nusamdžiusi vedėją Aleksandrą Karolį Curtijų, seniau buvusį profesorių Lietuvoje. Šis Curtijus dvejus metus sėkmingai vadovavo tai mokyklai (nuo 1659 m. liepos 4 d. iki 1661 metų vasaros). Be to, jis buvo vienas iš pirmųjų olandų kolonijos gydytojų Naujajame Amsterdame, kuriame tuo laiku buvę apie 1500 gyv. Po poros metų dėl nesutarimų su kolonijos vadovais, Curtijus grįžo Europon ir 1661 m. lapkričio 27 d. randame jį įsirašiusį Leydeno Universitete Olandijoje kaip “Carolus Alexandrus Curtius, Nobilis Lituanus, Juris et Medicinae Candidatus”. (K. R. Jurgė-la, Lietuvis pirmasis mokytojas New Yorke. — Amerika 1940.V.17; A. Simutis, Dr. Alexander Carolus Curtius — pirmasis lietuvis gydytojas Amerikoje — Lietuvių Gydytojų Biuletenis, V, 1962, psl. 24-28 ir VI, psl. 10-11; Lietuvių Enciklopedija, XIII, 1958, psl. 433).

Lietuvių Enciklopedijoje minimas dar kažin koks Florijonas Crusius, arijonas, kuris su tėvais atvykęs iš Vakarų Europos į Mažąją Lietuvą, mokęsis Tilžėje, vėliau Plungėje, studijavęs senovės kalbas, filosofiją, mediciną Karaliaučiaus Universitete, 1614 metais persikėlęs į Linzo universitetą Austrijoje, kur tęsęs medicinos mokslus, 1616 stojęs į Strassburgo universitetą, kur įsirašęs kaip Samogita Lituanus, po to Rastenburge buvęs Zellerio naminis gydytojas, 1623 įstojęs į Wittenbergo universitetą, o paskui išvykęs į Ameriką, kur New Yorke įkūręs bene pirmąją ten mokyklą (Lietuvių Enciklopedija, IV, 1954, psl. 119). Ar čia turima reikalo su tuo pačiu asmeniu, ar duomenys apie du asmenis supainioti, tuo tarpu neišaiškinta.

Nuo to laiko iki pat XVIII a. pabaigos neturime jokių žinių apie Amerikoje gyvenusius lietuvius. Tik to amžiaus gale čia pasirodė iš Lietuvos visa eilė emigrantų, iš kurių patys žymiausi buvo Tadas Kosciuška ir Feliksas Miklaševičius. 1776 metais paskelbus Amerikos nepriklausomybę, Tadas Kosciuška atvyko Amerikon ir 1776-1783 m. savanoriu dalyvavo nepriklausomybės kovose. Čia jis ypačiai pasižymėję Rhode Islando, Yorktowno ir Saratogos kautynėse, prisidėjo prie visos eilės tvirtovių statybos ir t.t. Už pasižymėjimą kovose Jurgis Vašingtonas pakėlė jį į artilerijos pulkininkus ir pasiskyrė savo adjutantu. 1783 m. T. Kosciuška paaukštintas į brigados generolus. 1784 m. grįžo į Lietuvą. Antrą kartą Amerikoje lankėsi 1797 m. ir kurį laiką gyveno Philadelfijoje (K. Aviž., Kosciuška, Tadas Andrius. — Lietuvių Enciklopedija, XII, 1957, psl. 471-474).

Antras atvykėlis iš Lietuvos buvo Feliksas Miklaševičius, Baro konfederacijos karo su rusais dalyvis, pabėgęs iš Lietuvos kurį laiką gyveno Prancūzijoje, o prieš 1782 atvyko į Ameriką, apsigyveno Bostone, kur įsigijo ginkluotą laivą “Scotch Trick” ir kovojo su anglais. 1783 m. nusipirko didesnį laivą, kurį pavadino “Prince Radziwil” vardu, savo globėjui Vilniaus vaivadai Karoliui Radvilui pagerbti (V. Trp., Miklaševičius, Feliksas. — Lietuvių Enciklopedija, XVIII, 1959, psl. 425).

Antrosios XIX a. pusės emigracija

Tikroji lietuvių emigracija į JAV prasidėjo gana vėlai; Viena iš svarbiausių emigraciją

Karolis Aleksandras Curtius ir jo įsirašymas į Leydeno universitetą 1661 m. Jis yra pirmasis lietuvis gyvenęs Amerikoje, New Yorke.

stabdančių veiksnių buvo baudžiava. Lietuviai, daugumoje būdami žemdirbiai, baudžiavos metu buvo pririšti prie dvaro ir niekas negalėjo pasitraukti nuo žemės darbo. Tik baudžiavą panaikinus susidarė galimumas valstiečiams emigruoti. Ypačiai neturtas ir skurdas vertė juos ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų. Bežemiai ir mažažemiai, negalėdami išmaitinti savo šeimos, ėmė dairytis darbo kitur. Pramonė, prekyba ir amatai rusų valdomoje Lietuvoje buvo silpni. Ir visa tat buvo svetimtaučių rankose. Lietuviams beveik nebuvo įmanoma susirasti darbo savame krašte, todėl, užgirdę apie geras gyvenimo sąlygas Amerikoje, stengėsi kokiu nors būdu ten patekti. Tačiau ir daugiau žemės turį valstiečiai nelengvai vertėsi, nes žemės ūkio lygis buvo žemas. Rusų valdžia nesirūpino žemės ūkio kėlimu ar paskolų davimu ūkininkams. Tatai vertė ir ūkininkus emigruoti, ypač kai ūkiai besidalijant broliams susmulkėdavo. Gerokai apsunkindavo ūkį ir dalies išmokėjimas ištekančioms seserims. Jaunuomenę, be to labai baugindavo ilga ir sunki tarnyba rusų kariuomenėje, todėl jauni vyrukai, tarp 18-21 metų amžiaus, sprukdavo Amerikon, kad tik išsisuktų iš kariuomenės. Pagaliau dalis lietuvių turėjo pasitraukti iš savo krašto dėl tautinės veiklos.

Tikrų duomenų apie pirmuosius lietuvių emigrantus turime nuo 1853 metų, kada čion atvyko buvęs klierikas Petras Svotelis, kilęs iš Marijampolės aps. Daugiau lietuvių atsirado po nepavykusio 1863 metų sukilimo. Žymiausias iš tokių emigrantų buvo kun. Andrius Strupinskas (gimęs 1829.II.4 Suvalkijoje — miręs 1892.XI. 24 Gilberton, Pa.). Jis 1863 metais įsivėlė į sukilimą (buvo sukilėlių kapelionu), todėl 1866 metais buvo priverstas išvykti Amerikon, kur pradžioje gyveno viename vienuolyne West Chesteryje, netoli New Yorko, o vėliau, susitelkus didesniam lietuvių skaičiui Pensilvanijos kasyklų rajonuose, aprūpindavo Mt. Carmelio, Shamokino ir Shenandoah lietuvių dvasinius reikalus, o nuo 1872 buvo paskirtas lietuvių ir lenkų klebonu Shenandoah (Lietuvių Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 57-58), kur 1874 m. pastatė pirmą lietuvišką bažnyčią Amerikoje.

Masinės lietuvių valstiečių emigracijos pradžia laikomi 1868 metai, kada Lietuvoje dėl šlapymečio (1867 m.) ir sausrų (1868 m. vasarą) buvo kilęs badas. Daugiausia tuo metu lietuvių, kaip tvirtina kun. J. Žilinskas - Žilius (Jr. Jonas), atvyko Amerikon iš Marijampolės ir Vilkaviškio apskričių (Jr. Jonas, Lietuviai Amerikoj. Plymout, Pa. 1899, psl. 14). Kelionė Amerikon buvo sunki ir labai ilga. Garlaivių tuo metu būta dar nedaug, todėl dažniausiai plaukta būriniais laivais. Kelionė iš Hamburgo uosto iki New Yorko užtrukdavo nuo trijų iki šešių mėnesių. Valgis buvęs prastas, todėl daugelis kelionės metu labai nusilpdavo. Pasitaikydavo ir mirimų (Jr. Jonas, Lietuviai Amerikoj, psl. 14-15).

Išeivių kūrimosi vargai

Lietuviai, atvykę Amerikon, išlipdavo New Yorko uoste. Čia ir prasidėdavo darbo gavimo vargai. Įsikūrimas buvo sunkus, nes iš pradžių neturėta nei pažįstamų, kurie būtų galėję padėti, nemokėta ir anglų kalbos. Tik kartais per Lietuvos žydus ar per lenkus pavykdavo susirasti šiokio tokio darbo. Šiaip agentai dažniausiai veždavosi naujai atvykusius arba į ūkius, arba prie geležinkelio tiesimo darbų, kurie tuo metu buvo vykdomi Pensilvanijoje, tarp Shamokino - Trevertono ir tarp Danvillės - Wilkes-Barre. Netrukus nemažas lietuvių skaičius susispietė vidurinės Pensilvanijos anglies kasyklose, kur uždarbis buvo gana geras (Jr. Jonas, Lietuviai Amerikoj, psl. 15). Daug lietuvių buvo susitelkę Shamokine, kurį lietuviai vadindavo Šamukai, Mount-Carmel (“Maunt Karmiai”), Shenandoah (“Šenadoris), Mahanoy City (“Maha-nojus”), Minersville (“Mainersvilė”), Wilkes-Barre (“Vilksbariai”), Pittstone, Scrantone (“Screntai”), ir kitur. Čia ilgą laiką yra buvęs pats gyviausias lietuvių veiklos centras. Po to lietuviai ėmė sklisti po Ameriką ir kurtis miestuose, kur jie dirbo siuvyklose, cukraus fabrikuose ir kitokiose dirbtuvėse. Pagaliau ir patys pradėjo verstis prekyba bei amatais. Nemaža lietuvių apsigyveno New Yorke, Philadelphijoje, Baltimorėje, Naujoje Anglijoje, Pittsburghe, Clevelande, Chicagoje, o paskui jau pabiro ir tolimesnėse JAV vietovėse. Ligi 1899 m. amerikinės įstaigos nevedė imigrantų statistikos, todėl neturime tikslių žinių, kiek lietuvių per tuos du dešimtmečius pateko į Ameriką. Kun. Antanas Milukas teigia, kad 1884 m. pradžioje yra buvę tik 15,000 lietuvių (A. Milukas, Spaudos laisvės ir Amer. liet. organizuotės sukaktuvės. Antra laida. Philadelphia, Pa. 1930, psl. 497). Mūsų pirmasis Amerikos lietuvių imigracijos istorikas kun. Jonas Žilinskas-Žilius (vėliau Klaipėdos krašto gubernatorius) jau minėtoje 1899 m. Plymouthe, Pa. išleistoje knygoje “Lietuviai Amerikoje” nurodo, kad iki 1898 metų lietuvių Amerikoje būta apie 50.000. Daugumas jų buvo paprasti darbininkai, daugumas beraščių, o šviesuolius buvę galima gana lengvai suskaičiuoti — tai keletas kunigų, vienas kitas mokytojas ir būrelis daugiau ar mažiau apsišvietusių žmonių.

Lietuvių organizavimosi pradžia

Kol tvarkytasi su darbais ir bent kiek pastoviau apsistota, nebuvo kada spiestis į organizacijas. Pačioje pradžioje glaustasi prie lenkų parapijų, kurios čia ėmė ankstėliau kurtis. Ir pirmieji lietuviai kunigai (kun. Andrius Strupinskas, Petras Končius, Juozas Juškevičius, Vladislovas Dembskis, Mykolas Pėža ir kiti) pradžioje dirbo lenkų parapijose. Kai kurie iš jų lenkams pastatė ir bažnyčių, didele dalimi lietuvių sudėtais pinigais. Netrukus lietuviai ėmė rūpintis savomis bažnyčiomis ir stengėsi atsiskirti nuo lenkų. Tačiau lenkai, prisimindami senuosius unijinius laikus, nenorėjo išleisti lietuvių iš savo įtakos ir to meto lenkų kunigai iš sakyklų skelbė, jog jiems greičiau ant delno plaukai imsią želti, negu jie leisią lietuviams atsiskirti nuo lenkų ir kurti savas atskiras parapijas (prof. F. Kemėšis, Ideologinės kovos lietuviškoje Šiaurės Amerikos išeivijoje. — Židinys, 1938, nr. 7, psl. 28). Ir tik atkaklia kova, kai kada net fizine jėga, lietuviams pavyko atsipalaiduoti nuo lenkų parapijų, įrodyti airių vyskupams savo skirtingą nuo lenkų kilmę ir kurtis savas lietuviškas parapijas. Ir 1874 m. Shenandoah, Pa., pastatyta pirmoji lietuvių bažnyčia. Netrukus atsirado lietuviškų parapijų šiose vietovėse: 1885 m. Pittstone, Pa., 1886 — Mahancy City, 1887 — Hazletone, 1888 — Brooklyne, 1889 — Plymouthe ir Baltimorėje, 1893 — Philadelphijoje ir t.t.

Pačioje pradžioje lietuvių išeivija nebuvo suskilusi į ideologines grupes. Daugumas ateivių buvo kilę iš religingo Lietuvos kaimo, todėl pirmiausia glaustasi prie bažnyčių bei spiestasi į visokias šventųjų vardais pavadintas savišalpines organizacijas. Čia newyorkiečių pasididžiavimui turiu priminti, kad pati pirmoji grynai lietuviška organizacija Amerikoje įkurta 1875 metais sausio 1 d. New Yorke. Tai Šv. Kazimiero draugija. Steigėjų tarpe yra buvę siuvėjų, barzdaskučių, šiaip darbininkų ir barzdočių lietuvių. Vienas iš tos draugijos kūrėjų buvo cukraus fabriko darbininkas J. Vaišnys, turėjęs ilgiausią iš visų lietuvių barzdą — iki juostos. Kartą pasitaikę, kad draugijos broliai, betuštindami alaus statinaitę, mėginę jį už barzdos nusitvėrę permesti per petį, kad parodytų, kaip velnias žydą neša... (A. Milukas, Spaudos laisvės etc., psl. 465). 1886 m. Brooklyne (Williamsburge) įsteigta Šv. Juozapo draugija, kurios įstatai buvo šiaip pavadinti: “Užstanowyimai Pro-wu Lietuwyszkos Taworczystes Broliszkos Pamaczes po wardu szw. Juozapo, Apiekuno Panos Marijos, Patrono musu ligos ir smerties. Uždėtos Williamsburge, 1886. Drukarne “Wienibes Lie-tuwniku” J. Pauksztio Plymouth, Pa.” Tačiau dar pasitaikydavo draugijų įstatų, vadinamų konstitucijomis, atspausdintų lenkiškai ir lietuviškai. Tokių draugijų tiksluose būdavo pažymima, “kad narodas lietuvyszkas ir lenkiszkas . . . galėtu susyryszt mazgu broliszkos meiles” (pvz. Šv. Jurgio Draugystė Shamokine, Pa., įsteigta 1889 m.).

XIX amž. pabaigoje, atsiradus daugiau lietuviškos šviesuomenės, ir lietuvybė pamažu ėmė stiprėti. Ėmė kurtis draugijos, pasivadinusios vardais didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ar iškilių tautos vyrų, pavyzdžiui: 1885 m. Nanticcke, Pa. įsikūrė Gvardija karaliaus Vladislovo Jogailos, 1889 m. Shenandoah, Pa. D. L. K. Algirdo d-ja, 1891 m. Čikagoje Gedimino d-ja (Čikagą 1894 m. pasekė Brooklynas, N. Y. ir Waterbury, Conn.), 1892 m. Bostone Vytauto draugija (po to to paties vardo draugijų pasirodo 1894 m. Pitsburge, Čikagoje ir 1898 m. Brooklyne), 1893 m. Plymouthe, Pa. Valančiaus d-ja (1896 m. ir Čikagoje), 1897 m. Čikagoje Simano Daukanto d-ja ir 1897 m. Simano Daukanto klubas Mahanoy City, Pa., 1898 m. Baltimorėje Kęstučio d-ja ir t.t.

Padidėjus šviesuolių skaičiui, deja, įsiliepsnojo ir tarpusavio nesantaika. Čia ypačiai audrą sukėlė 1884 m. Amerikon atvykęs Jonas Šliūpas, kuris netrukus ėmė grumtis su kunigais. 1886 m. įsisteigia Amerikos Lietuvių Susivienijimas, bet dėl nesantarvės 1901 m. suskyla į du susivienijimus: Susivienijimą Visų Lietuvninkų Amerikoje ir Susivienijimą Katalikiškų Lietuviškų Draugysčių Amerikoje. Buriasi draugėn laisvamaniai, socialistai, katalikai ir tautininkai. Organi acijos jau nebegali apsieiti be savo spaudos, kur galėtų skelbti savo nusistatymą.

Pirmieji Amerikos lietuvių spaudiniai

Pirmuoju spaudiniu Amerikoje laikomas kun. Andriaus Strupinsko parašyta giesmė — “Wieszpaties sawo szaukiuosi”, kur nusiskundžiama savo vargais ir piktais priešų darbais. Lapelis išspausdintas “Amerykoje miesto Shenandoah Parafijoj Lietuwiszkoje Diena 30 Kwietniaus (balandžio) Miatuose 1874”. Galimas daiktas, kad ta giesmė buvo išspausdinta Mykolo Tvarausko 1874 m. Shamokine įrengtone spaustuvėlėje. Tas pats M. Tvarauskas, prieš 1863 m. sukilimą buvęs mokytojas Užnemunėje, įsivėlęs į sukilimą, rusų peršautas pabėgęs į Mažąją Lietuvą ir iš ten atvykęs Amerikon, savo spaustuvėlėje 1875 m. išspausdino atsišaukimą “Mieli Brolej”, kur kvietė užsisakyti jo paruoštą lietuvių-anglų kalbų žodyną — “Tlumoczius arba Slownikas Angielckaj -Lietuwyszkas ir Lietuwyszkaj-Angielckas”. Deja, tas žodynas, lankais pradėtas spausdinti, 1875 m. beveik visas sudegė.

“Lietuwiszka Gazieta”pirmasis Amerikos lietuvių laikraštis

Persikėlęs į New Yorką, M. Tvarauskas 1879 m. rugpiūčio 16 d. pradėjo leisti pirmą lietuvišką laikraštį Amerikoje — “Lietuwiszka Gazieta, rasztas paszwęstas del Lietuwnįkų Amerikoje”. Laikraštį leidžiant jam padėjo New Yorko Šv. Kazimiero draugija, kun. Petras Končius ir pranciškonas Augustinas Zeytzas. Laikraštis, siekęs lietuvių ir lenkų susiartinimo, nesusilaukė pasisekimo, tesusirado 132 prenumeratorius ir, išleidus 16 numerių, 1880 m. baigė savo dienas. Laikraštėlis buvo menko turinio, kalba — lietuviškai-lenkiškas žargonas. Štai kaip skambėjo atskirų straipsnių antraštės: Pradžia arba paejimas narodo lietuwiszko; Szliubas Jadwygos, Lenku karalienes su Jagela, kunigaiksz-cziu Lietuwos ir sulanczyjimas Lietuwos su Lenkais ir pan. Mykolas Tvarauskas, dar prieš sustojant laikraščiui, nr. 13 nusiskundžia: “... norėjau priesz swieta parodyti, jog yra lietuwisz-ka tauta, bet lietuwiai atszale miega. Kiti traukiasi į draugystes, eina turtingyn ir akylyn, musu lietuwiai bėga vienas nuo kito, eina į karcziama ar kortas musza, o knygų skaityti jiems nėra laiko”...

Ir šenadoriškis M. J. A. (nr. 9) skundžiasi: ’... yra tokiu jautuku, kurie sako: ‘kam man tie laikraszcziai? . . . kad skaitytum laikrasztį, tu paikas gudrincziau, tuojau stotum kitokiu, isznyktu tie tawo klydnus sapnai iš galvos ir ta gazieta izsgydytu tawo pusiau įpuwusia iszminti”.

Mykolas Tvarauskas, kad ir susilaukęs nesėkmės su pirmuoju lietuvišku laikraščiu Amerikoje, išėjusiu ketveriais metais anksčiau už “Aušrą”, New Yorke vėl įsitaisė spaustuvėlę ir joje spausdino sapnininkus ir kitokias menko turinio, bet žmonių noriai skaitomas knygeles, pvz.: 1880 m. pabaigoje išleido plačiai pirmųjų ateivių ir Lietuvoje skaitomą knygelę “Praractwos Michaldos Karalienes karalienes isz Sabbos”, 1883 m. — “Morfeuszas arba Iszguldymas Sapnu”, tais pačiais metais — “Istorija Ali-Babos ir Keturiasdeszimczio Razbajniku” (M. Tvarausko vertimas iš lenkų kalbos), 1884 m. — “Pakalne Juozapato arba Sudas paskutinis. Parasze kun. Feliksą Gondek. Del pažytko ir zabovos dwasiszkos kataliku Lietuwniku ant lietuwiszkos kalbos piardejo ir padaugino Mikolas Twarauckas New Yorke”. Visų tų jo leidinių kalba buvo baisi. Štai maža ištraukėlė iš tos knygos: “Aty dengiau czionaj tyktaj maža kajpo szeszeli pawiajkslo tu muku kurios bezbažnus da czionaj giwiananczius ant svieto muczis. Norecze ale wysa pawiajksla stowincziu po kajrej Sudžios atidengi. Sakau: norecze bet ne asz, nej tu mielas skajttitojau, nej kitas smertelnas žmogus neiszgaly parodit nors szeszeli to abrozo, tos zgrajos gadnu giviantoju piaklos sulanczitu in wiena draugistia. Wienog norint duot nors szioki toki pažinimą paie ta baisu stoną tos piakliszkos draugistes, pryduosiu tau czionaj pora žodžiu, kurius girdėjau no wieno pakielawingo, kada jisaj būdamas Tulone mate apsuditus ant smerties” (citata iš A. Miluko, Spaudos laisvės etc., psl. 447).

“Unija”antras lietuvių laikraštis

M. Tvarauskas, kad ir būdamas lietuvis, rėmė Lenkijos ir Lietuvos unijos mintį. Todėl jis sumanė leisti New Yorke naują lenkiškai-lietuvišką laikraštį — “Uniją”. Paskelbus atsišaukimą ir neatsiradus lenkų prenumeratorių, laikraštis imta spausdinti tik lietuviškai. Laikraščio redaguoti pasikvietė 1884 m. gegužės 28 d. Amerikon atvykusį buvusį “Aušros” redaktorių Joną Šliūpą. Ir 1884 m. spalio 26 d. išėjo pirmas “Unijos” numeris. Laikraštukas buvo 4 puslapių ir išeidavo šeštadieniais. Turėta arti 300 prenumeratorių. J. Šliūpas pasikvietė visą eilę bendradarbių iš Europos, pvz.: J. Adomaitį, M. Davainį-Sivestravičių, A. Fromą, M. Jankų, L. Malinauskaitę, J. Spudulį, Roką Šliūpą ir kt. J. Šliūpas ėmė spausdinti “Uniją” grynesne lietuvių kalba, bet M. Tvarauskas spyrėsi laikytis žmonėms labiau suprantamos kalbos. Be to, J. Šliūpas kartais laikraštyje užkabindavo ir kunigus. Kilus nesutarimams, M. Tvarauskas atleido J. Šliūpą iš redaktoriaus pareigų. “Unija” nustojo ne tik redaktoriaus, bet taip pat rinkėjo, korektoriaus, laikraščio spausdintojo ir ekspeditoriaus, nes J. Šliūpas pats atlikdavo visus tuos darbus. Laikraštis nebeišsilaikė ir 1885 m. balandžio 25 d. sustojo.

“Lietuwiszkasis Balsas”

Išsiskyręs su M. Tvarausku, J. Šliūpas pradėjo galvoti apie savo laikraščio leidimą. Tuo metu Brooklyne ir New Yorke jau buvo prasisiekusių siuvimo rangovų ir kitokių prekijų, kuriuos J. Šliūpas sutelkė bendrovėn, pavadinton “Tėvynės Mylėtojų Draugija”. Vieni tos draugijo nariai nupirko spausdinamąją mašiną, kiti sumetė pinigų laikraščiui leisti. Ir 1885 m. liepos 2 d. išėjo pirmas numeris “Lietuwiszkojo Balso”. J. Šliūpas buvo ne tik redaktorius, bet, kaip ir “Unijoje”, taip pat ir rinkėjas, spausdintojas ir ekspeditorius. 1885 m. laikraštis ėjo kas savaitę (išėjo 13 numerių), 1886 m. — du kartus per mėnesį (24 numeriai), 1887 m. — tris kartus per mėnesį mažos knygutės pavidalo (25 numeriai), 1888 m. tris sykius per mėnesį ir 1889 m. — tepasirodė 4 numeriai. Pirmaisiais metais turėta net 500 prenumeratorių, bet 1886 m. atsiradus “Wienibei Lietuwniku” ir kilus aštriai polemikai tarp abiejų laikraščių, paliko tik apie 100 skaitytojų. J. Šliūpas čia nebeįstengė ištverti, todėl laikraštį perkėlė į Shenandoah, Pa. Bet čia 1889 vasario 26 d. “Lietuwiszkasis Balsas” ir baigė savo dienas, iš viso išleidęs 96 numerius. Apskritai, laikraštis buvo patriotinės dvasios. Nors daugiausia vietos skirta Amerikos lietuvių gyvenimui, bet spausdinta nemaža straipsnių ir aktualiais Lietuvos reikalais. Prasikišdavo ir prieštikybinė tendencija. Kalba buvo gerokai apvalyta. Bendradarbių tarpe turėta: J. Adomaitis-Šernas, J. A. Andziulaitis-Kalnėnas, P. Arminas, J. Beržanskis, M. Davainis-Silvestravičius, M. Jankus, J. Kaupas, A. Kriščiukaitis-Aižbė, J. Mačys-Kėkštas, L. Malinauskaitė-Šliūpienė, P. Mašiotas, P. Mikolainis, P. Rdzvickas, R. Šliūpas, St. Šliūpas, kun. J. Užupis, P. Vileišis, A. Vilkutaitis, J. A. Vištalius ir kt. Didelė jų dalis bendradarbiavo anksčiau “Aušroje”, vėliau “Varpe”. Lietuwiszkasis Balsas” yra išleidęs ir knygų, pvz.: Patkulis, 5 veiksmų politinė tragedija, pagal K. Gutzkovo veikalą parašė J. Šliūpas, 1887; Litwini į Polacy (parašė J. Šliūpas), 1887; Istorija Lietuvos, parašyta K. Skirmuntaitės, versta lietuvių kalbon P. Nerio (P. Vileišio), 1887; Margumynai, pasiskaitymų knygelė, parašė V. Bevardis, 1888; Lietuwiszkieje Rasztai ir raszytojai, parašė J. Šliūpas, išsp. 1889 Tilžėje ir kt.

“Wienibe Lietuumiku”

Du Plymcutho lietuviai verslininkai — vilkaviškietis Juozas Paukštys, valgomųjų produktų krautuvės savininkas, ir punskietis Antanas Pajaujis, kuris viename namo kambaryje laikė smuklę, o kitame — bankelį, sugalvojo daugiausia biznio reikalams leisti laikraštį. Ir 1886 m. vasario 10 d. Plymouthe pasirodė savaitraštis “Wienibe Lietuwniku, locnastis Juozapo Paukszcz'o ir Antano Pajaujo”. Redaktorium pasikvietė Domininką T. Bočkauską, lenkų mokyklos mokytoją Buffalo, N. Y., kuris, atvykęs į Shenandoah, vargoninkavo pas lenkų kunigą A. Lenarkev čių ir rašė bei taisė jam lietuviškus pamokslus. Laikraštis buvo didelio formato, bet apie 40 prcc. skirta lietuvių verslininkų skelbimams. “Wienibės Lietuwnikų” tikras buvo lyginti nesusipratimus tarp lenkų ir lietuvių. Prakaltoje į mielus brolius lietuvnikus” šiaip rašoma :

“Wienibe, zgada, mejle artymo ir tikras giwenimas katalikiškas; otaj garsas muso, ir to misii gazieta vardu “Wienibe” isz duot myslijem. Ilgaj dumojom apie ta naudynga raszta, myslijom yra apie ta, jog daugielis persekiotoju aciras kurie isz pawidumo drebs purwijnu piktybes ir t. to., ba kožnam ira žynoma, jog gieriem darbam welnes žabangas stato ... Ne wiens g aluoni pyktytes iszwiars, o jago brolem lietuwnikam pasydabcs muso rasztas “Wienibe” taj ir wysa pekla ne pergales. Szydytoju bus ir tokiu, kurie pasakis, kad žodžej newysaj lietuwiszki, o mias atsakome tiesiok, jog žodžiu nereikalaujem nuo Palanges, ale tejp kajp kalba apie Naumiesti, Garlawa, Kalwaryje, Wylkawyszki ir Wyrbali... Nemislijem west wajnos su polskom gazietom ba turyme ta iszminti, jog esame kudikejs wienos Motinos “Tewiszkes”, o szlektas tas kur in sawa lizdą dergie” . . . (A. Milukas, Spaudos laisvės ir Amer. Liet. organizuotės sukaktuvės, II laida, psl. 503-504).

Kitame straipsnyje “Piarpraszom” J. Paukštys rašo:

“Jagu katras broliczej norėsite ing mus gazieta paduot raszta szkadijenti artimuj, taj tiesiok pasakom kad nebus pryimtas. Tejposgi ape kunigielius ir rejkalus bažnitinius musu “Wienibe” nesirūpins, ale owszem storawone darys kad sulanczit in wienibe su Bažnicze Szwenta Motina musu. Tegul mus noras, vienam ir ne pasidaboję, mias no aprynkto kialo ne atstosime, ale wysom sylom busime apgintojeis musu prawadniku dwasyszku, o per taj mumys Diewas pabagaslowis ir ta Karaliene Lianku lajkis sawo apieko . . .” (A. Milukas, 1. c., p. 505).

Antanas Pajaujis dar labiau susirišo su lenkais. 1886 m. nr. 7 jis tarp kita ko rašo: “Kožnas narodas Amerike geidžia, kad užlajkit sawa naradawasti, sawo liežuwi, o labjausia religiją. Čia walnam krajuje niekas mums nedraudžia, galime užičoti walnysta, kuri mums lenku žemej buvo uždrausta . . . ’nepadabna dabar būdavot bažnicziu, ba kožnas gali žinot, kad metai ne po tam, kožnas su centu apsirokawes, o pastatit ir skolos turėt kelis desetkus tukstancziu, ne užsimoka. Žmogus Amerike ne yra wietinis, sziandien czia, ryto kažinkur . . . Ant raszto ne musu tai reikalas rūpintis apie dwasiszkus reikalus, yra ant to Biskupai . . . tuoezes nieko mums nereikia, kajp tik mejles tarp broliu lenku, o ateiga Diewo ranko. — Žyczliwas jusu brolis Antanas Pajaujis, iszduotojas “Wienibes Lietuwniku” (A. Milukas, 1. c., psl. 507-508). Kitiems jo kaimynams punskiečiams pradėjus iš jo lenkiškumo juoktis, Pajaujis nustojo rašinėję ir nuo 1886 m. nr. 16 “Wienibę Lietuwniku” perdavė J. Paukščiui.

Laikraštį protegavo mišrios lietuvių ir lenkų parapijos Plymouthe kun. A. Varnagiris. Jis bemaž kiekviename 1886 m. “Wienibes Lietuwniku” numeryje stambiomis raidėmis duodavo savo aprobatą: “No pasyrodimo swietuj gazietos wardu “Wienybe” iki paskutiniam numaruj skajezeu uwožnaj, o radias gražius pamokinimus o nieko prieszyngo wieraj katalikiszkaj duodu apprabata ir noriu idant kožna familija lietuwyszka skajtytu. Kun. A. Warnagiris” (A. Milukas, 1. c., psl. 517). O toliau apie J.

Šliūpo leidžiamą “Lietuwiszkąjį Balsą” 1886 m. “Wienibes Lietuwninku” nr. 25, pirmame puslapyje stambiomis raidėmis paskelbta: “Szlupo Jono gazietos po wardu ‘Lietuwiszkasis Balsas’ pagal mokslo Teologu ir Katalikiszkos Bažnyczios skajtit newale, kajpo raszto prieszingo geriems zwyczajems o taipos-gi Bažniczej. Kun. A. Warnagiris” (S. Michelsonas, Lietuvių išeivija Amerikoje. South Boston, 1961, psl. 188).

Ir prasidėjo pikta polemika, kur nesivaržyta su žodžių parinkimu. Tame pačiame “Wienibes Lietuwninku” numeryje duotas įžanginiu straipsnis “Persergėjimas”: “Broliai, jeigu turite sveiką razumą ir esate tikrais sūnumis Bažnyczios Katalikiszkos, ne klausykite to be-Dievio, kuris yra išskirtas iš draugystės žmogiškos. Rengia sutartį, kad lietuwninku mažatikių duszias welniui prispasabyt, o jų kruwinais pinigais savo kiszenius pripildyt. . . Mūsų pavidnasczia yra jus perserget, kad nesiduotumet insikwinkliot szetoniszkui siuntiniui, ka ardo paretką ir spakainasti tarp brolių lietuvninkų. Kerszija ant kun. Warnagirio ir nori apskelbti priesz wisą swietą . . . Paskutiniam savo draiskale raszo, kad iš Philadelphijos, Waturbury’o ir kitu vietu nori prie jo kaimenes prisiraszyt. Nevierykit! tai yra melas . . . Kas tai yra per dalykas, kad nekurie prie to perkūno prisisege. Teisybe nedaug ... o ir žinote katrie? O tai tie, ka priėmė nuo jo ta dwasia pikta. Paklauskite tokio sebro ar jis eina kada in baznyczia (ba in spawiedni tai ne) . . . Jus, ka mažu katras rengėtės ant 15 d. piuczio važiuot in Szenadori ant Wytauto Sorkiaus, važiuokit welyk atlikt spawiedni, ba dabar jubilieuszai užstojo, glauskites in draugyste Diewo ... o ne in draugyste szetono. . . Jus skaitytojai to katalikiszko raszto “Wienibes”, kurios jau waisiu pažinote, nesiduokite pasigaut ant meszkeres” (A. Milukas, 1. c., psl. 538-539).

Aiškus dalykas, J. Šliūpas neliko skolingas. Ir jo rašymo tonas tolygus. Atsakydamas kun. A. Varnagiriui į jo puolimus, J. Šliūpas “Lietuwiszkajame Balse” rašė: “Argi kunige misliji lietuvninkus rasiąs taip kvailais ir tikiesi, kad lietuvninkams prisiųlysi tą niekam netinkamą skerslietuvišką Paukščio raštpalaikį, tą sušmeižtą paklodę. Ar pažysti jos rėdytoją Tamašaucką, kurio niekas negalėtų prilyginti prie žmogaus” (A. Milukas, 1. c., psl. 540).

Toliau J. Šliūpas, rašydamas apie jo sukurto Susivienijimo suvažiavimą Shenandoah, taip gelia savo priešininkams:    “Tokie kaip Paukštys mažai ką stengs nors kn. Varnagiris jam lizdą veja. . . Ak tos kiaulės Plymouth’e tai tik durnos: ką mato žmonės daro, tai ir jie lyg bezdžionkos; aš jų norėčiau paklausti, kiek yra lietuviškų nacijų, ir kiek Susivienijimų reikia, ale ką tu su kuiliu, tuojau mane putomis apdrėbtų, taip kaip nevieną brolį jau apdrėbė Naujorke ir Šenadoryje, o vis tai daro per savo aklybę neva su Dievo žodžiu, nors peržiūrėjęs visą tą kiaulių didybę rastum po šimtą velnių . . . Kas vieną nedėlią “Ojczyznoje” išeina, tai Paukštys su savo šeimyna prakaitą liedamas kitą nedėlią išguldo į lietuvišką kalbą, nors tai ir blogai sekasi per tai, kad pats Paukštys mažai ką išmano, o darbininkai jo pusalkani ir blogai apmokami — nesiukvatija draugauties su kuiliaženčiais” . . . (A. Milukas, 1. c., psl. 544).

Netrukus Amerikos lietuvių išeivių tarpe atsiranda abiejų grupių žmonėms įvairiausių pravardžiavimų: katalikai vadinami kryžiokais, šėtono veislės ilgaskverniais, penėtais bedieviais ir dar kitais čia viešumoje vengtinais vartoti epitetais. Priešingoji pusė gavo ilgai išlikusį šliūptarnio, bedūšio, bedievio vardą, o pats J. Šliūpas būdavo vadinamas antikristu, baisiuoju barzdočium ir kitaip. Polemika laikraščiuose tikrai yra buvusi labai žemo lygio, vulgari.

Pradžioje “Wienibe Lietuwninkų”, daugiausia prirašoma paties redaktoriaus D. T. Bočkausko, buvo menka, duota daug vertimų iš lenkų kalbos, įvesta pašaipinis Taradaikos skyrelis, kur nedaug tebuvo humoro. Bendradarbių turėta labai maža, daugiausia keletas kunigų. Lietuvybės klausimas dar visai nekeltas. Tik atvykus Amerikon didžiam lietuvių patriotui kun. Aleksandrui Burbai, jo iniciatyva į redaktorius įsodintas Juozas Andziulaitis, ankstyvesnis Aušros tvarkytojas. J. Andziulaitis, 1890 m. perėmęs “Wienibes Lietuwninkų” redagavimą, davė jai lietuvišką kryptį ir laikraščio tikslu paskelbė “nors krisleliu prisidėti platinti lietuvišką dvasią ir apšvietimą iš miego bundančią lietuvių tarpe”. Laikraštis pradėtas spausdinti mažesnio formato, 16 puslapių, žargonas pakeistas gryna nemuniečių lietuvių kalba, turinys pagerėjo. Nors laikraštis savo lygiu gerokai pakilo, bet prenumeratorių skaičius krito, nes daugeliui skaitytojų kalba nebuvo suprantama, kai ji buvo apvalyta nuo visokių zgadų, sulančijimų, spiekų ir t.t. Atėjus naujiems redaktoriams, “Wienibe Lietuwninkų” keisdavo savo kryptį. Nuo 1895 metų ji visai pasuko į kairę, kai ją redagavo Jonas Kaunas, Petras Mikolainis, Jonas Mačys, Juozas O. Sirvydas ir Juozas Baltrušaitis. “Wienibes Lietuwnikų” redaktoriais yra buvę šie asmenys: pradžioje D. T. Bočkauskas, 1888-1889 m. A. Turskis, 1890 - 1892 — J. Andziulaitis, 1892-1893 — A. Milukas, 1893-1895 — J. Ališius, 1895-1897 — J. Kaunas, 1897-1900 ir 1902-1903 — P. Mikolainis, 1901-1902 — J. Ma čys, 1903-1905, 1907-1912 ir nuo 1921 — J. O. Sirvydas, 1905-1907 — J. Baltrušaitis, 1912 -1913, 1915-1919 — P. Norkus, 1913-1915 — J. Gedminas, J. Baniulis, P. Mikolainis ir t.t. 1921 m. senasis vardas pakeistas į “Vienybę”. Tai buvo vienas iš geriausių ano meto Amerikos lietuvių laikraščių. Duota daug žinių iš Lietuvos. Jas teikė nuolatiniai apmokami korespondentai Lietuvoje — M. Davainis - Silvestravičius, V. Šlekys ir kt.

“Wienibe Lietuwnikų” iki 1888 m. išleido 19 knygų, daugiausia vienuolio Zeyco ir Bočkausko vertimų iš lenkų kalbos, pavyzdžiui: Sumyszymas arba Bajme turi dideles akis (1886), Historija apie graže Mageloną (1886), Užsistanowik ant to geraj (1886), Spasabas grejto iszsimokinimo angelskos kalbos (1887), Dajnos Lietuwiszkos isz wisur surynktos (1887), Kalendorius dėl wygados lietuwninku Amerike ant meto 1887 (tai pirmas lietuviškas kalendorius Amerikoje) ir kt.

Atsirado ir knygų parduotuvių. 1887 m. knygomis vertėsi Andrius Tepliušis Pittstone, Pa., Mikas Tvarauskas Brooklyne ir Žaliagiris Baltimorėje.

(Bus daugiau)


JONAS PUZINAS

(Pabaiga)

“Saulė”

D. T. Bočkauskas, išsikėlęs į Mahanoy City, įrengė savo spaustuvę ir 1888 m. liepos mėn. pradėjo leisti savaitraštį “Saulę”. Tai buvo menko turinio, lengvų pasiskaitymų, sensacijų ir visokių įvairenybių laikraštis, iki pat sustojimo 1959 m. birželio 26 d. laikęsis senosios rašybos. 1889-1890 m. “Saulė” turėjo priedą “Linksmi Vakarai”, nuo 1899 m. — “Linksma Valanda”. Laikraštis buvo labai išplitęs lietuvių angliakasių tarpe. Pvz. 1908 m. turėta net 8000 prenumeratorių. “Saulė” išleido per 200 visokių knygų ir knygelių, jų tarpe ir sapnininkų. Laikraštis visą laiką išliko katalikiškos krypties, bet pačioje pradžioje kai kada pasipešdavo ir su savo giminaite “Wienibe Lietuwninkų”. “Saulei” pakritikavus 1888 m. Mahanoy City šaukiamą “Susiwienijimo Lietuwiszku Katalikiszku Draugiscziu” suvažiavimą, “Wienibė Lietuwninkų” taip atsikirto “Saulei”:

“Nežinau kokiu spasabu pradeda pliowot ta Saule arba rėdytojas Saules . . . Nežinau kodėl jis iszsižiojo su sawo mintuwais taip placziai N. 7 ir 8 Saules, wienok asz skaitydamas tuos numerius taipgi negalėjau sulaikyti savo žio-cziu” (A. Michelsonas,Lietuvių išeivija Amerikoje. 1961, psl. 191)

Kiti XIX a. galo laikraščiai

Į XIX amžiaus galą lietuviški laikraščiai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. 1891 m. spalio 31 d. M. Tvarauskas, lyg atnaujindamas ankstyvesnę “Lietuwiszką Gazietą”, New Yorke ėmė leisti “New Yorko Gazietą Lietuwiszką”, kuri ėjo iki 1892 m. gegužės 7 d.

1892-93 m. J. Šliūpas Plymouthe ir Shenandoah, Pa. redagavo ir Tilžėje pas Otto von Mauderodę, o nuo 1893 metų Bitėnuose pas Martyną Jankų spausdino literatūros ir mokslo mėnesinį laikraštį “Apszvietą”, kurią leido Lietuvių Mokslo Draugystė Amerikoje. Tai buvo knygutės pavidalo žurnalas, kurio vienas numeris siekdavo iki 80 puslapių. Iš viso išėjo 15 numerių. “Apszvietą” yra buvusi įvairi, duota nemaža lituanistinių straipsnių, biografijų iškilesnių lietuvių (pvz. Liudviko Adomo Jucevičiaus, Jono Jaknevičiaus, Pranciškaus Ksavero Bagužo), atspausdintas dr. J. Basanavičiaus straipsnis “Iš mūsų botanikos”, Stanislovas Jurevičius pateikė ilgoką bibliografiją “Lituanica lenkiszkoje kalboje”, spausdinta visa serija straipsnių iš mokslo populiarizacijos, duota eilė rašinių laisvamanybei puoselėti, rašyta apie tautybę ir katalikybę, tikėjimą, katalikybę ir socializmą ir kt. Beveik kiekviename numeryje duota vertimų iš Guy de Maupassant raštų. Gale dėta knygų apžvalgų, ypač religinių raštų kritikos. Kalba buvo nepalyginamai švaresnė, negu kituose to meto spausdiniuose. “Apszwie-tai” rūpėjo ir Lietuvos likimas. Štai, pavyzdžiui, straipsnis “Iszlygos atgyjimo Lietuvos” baigiamas: “ . . . o pareis valanda, kada iszsipildys musų gorojimai ir troszkimai ir lūkuriavimai, beje: valnybė, apszvietimas ir pasiturėjimas lietuviszkųjų vargdienių bei lietuviszkosios tautos” (1892 m., nr. 2, psl. 91).

1892 m. spalio 13 d. Tomas Astramskas Shenandoah, Pa. pradėjo leisti liberališką “Garsą”, turėjusį apie 200 prenumeratorių. Iš viso teišleista apie 40 numerių. Subankrutavus, 1894 m. rugpiūčio 31 d. laikraštį nupirko kun. A. Milukas su J. Ramanausku ir jį pavadino “Garsu Amerikos Lietuvių”. Jis ėjo iki 1899 m. rugsėjo 13 d. Shenandoah, vėliau Minersvillėje ir Elizabethe, N. J. Laikraštį redagavo K. J. Senkus, J. Ramanauskas, dr. Stupnickas, kun. V. Matulaitis, kun. A. Milukas ir kun. B. Žindžius. Tai buvo grynai katalikiškas laikraštis, nuo 1897 m. nemokamu laikraščio priedu leidęs “Lietuvišką Knygyną”, kur būdavo spausdinama daugiausia beletristikos. Iš išleistų knygų pažymėtina vysk. M. Valančiaus “Žemaičių vyskupystė” (išspausdinta Shenandoah, Pa., 1897 m. kun. V. Matulaičio lėšomis).

1892 m. gruodžio 10 d. Čikagoje įkurtas savaitinis tautinės minties laikraštis “Lietuva”.

Jo sumanytojas buvo A. Olševskis, leidėjas St. Rokošas, redaktorius J. Grinius. Kilus nesusipratimams su redaktorium, St. Rokošas jau 1893 m. sausio mėn. gale spaustuvę pardavė V. Žaliauskui, kuris netrukus, kovo mėn., ją perleido P. Zakarevičiui ir S. Lelešiui. 1893 m. birželio mėn. spaustuvę atpirko A. Olšauskas (Olševskis) ir toliau leido “Lietuvą”. Pradžioje jis pats laikraštį ir redagavo. Nuo 1895 m. gruodžio 14 d. “Lietuvą” redagavo J. Adomaitis -Šernas, 1912-1919 m. B. K. Balutis. Be to, redaktoriais yra buvę: P. Norkus, J. Gedminas, A. Lalis, Kl. Jurgelionis, F. Rakas, J. Laukys, K. Gineitis ir kt. 1917 m. A. Olševskiui subankrutavus, laikraštį atpirko J. J. Bačiūnas su J. Pajausku. Pradžioje jis “Lietuvą” leido kas savaitę, o paskui ją pavertė dienraščiu. Sustojo 1920 m. gegužės 8 d. Laikraštyje spausdinta labai daug gamtos populiarizacijos raštų, kurie po to būdavo atmušami knygomis. Iš ligi šiol nenusto-

jusiu savo vertės leidinių paminėtini J. Basanavičiaus surinktų pasakų rinkiniai: Iš gyvenimo vėlių ir velnių (1903) ir Lietuviškos pasakos yvairios (4 tomai, 1903-1905).

J. Šliūpas nerimo be spaudos. Sustojus “Apšvietai”, 1894 m. sausio 23 d. Mount Carmelyje, Pa., vėliau Shenandoah, Pa. ir Scrantone, Pa., leido socialistinį darbininkų laikraštį “Nauja Gadynė”. Nuo 1894 m. balandžio 16 d. “Naują Gadynę” redagavo Domininkas Kaleininkas, Amerikoje pasivadinęs Juozu Laukiu. 1894 m. rugsėjo 24 d. laikraštis perkeltas į Shenandoah, kur jį redagavo Homolickis, pasivadinęs St. Maliausku, o redaguodamas “Naują Gadynę” A. Bacevičium. 1895 m. rugpiūčio 29 d. laikraštis vėl grįžo į J. Šliūpo rankas ir perkeltas į Scrantoną, Pa. Sustojo 1896 m. birželio 2 d. Iš viso išleista 89 numeriai.

Tais pačiais metais (1894.IV.4) kun. A. Burba Plymouthe, Pa. pradėjo leisti katalikišką laikraštį “Viltį”, kuri ėjo kas savaitę iki 1895 m. balandžio 24 d. Iš viso pasirodė 56 numeriai.

1895 m. lapkričio 1 d. M. Norkūnas ir A. Zdanavičius Bostone ėmė leisti “Bostono Lietuvišką Laikraštį”, kuris teišgyveno iki gruodžio 27 d., nes A. Zdanavičiui pasisavinus iš prenumeratorių surinktus pinigus ir pabėgus iš Bostono, M. Norkūnas buvo priverstas laikraštį parduoti. Kun. J. Žebris, nusipirkęs tą laikraštį, perkėlė jį į Waterburį, Conn. ir 1896 m.

 

vasario 27 d. toliau jį leido nauju “Ryto” vardu. “Rytas” ėjo iki 1898 m. lapkričio 23 d. Iki 1898 m. nr. 32 “Rytą” redagavo kun. J. Žebris, o iki paskutinio nr. 46 — kun. P. Saurusaitis. Po to kun. P. Saurusaitis gruodžio mėn. laikraštį pavadino “Tarnu Bažnyčios” ir jį pavertė mėnesiniu žurnalu.

1896 m. sausio mėn. Amerikos lietuvių Susivienijimas pradėjo leisti literatūros, mokslo ir politikos laikraštį “Tėvynę”, kuri buvo knygutės formato, pradžioje 16, o nuo 1897 m. jau

32 puslapių. 1896-1899 m. “Tėvynę” Plymouthe redagavo kun. J. Žilinskas, 1900 - 1901 m. Pittstone, Pa. kun. A. Kaupas ir T. Astramskas. 1901 m. gale “Tėvynė” sustojo ir vėl pradėta leisti 1908 m. Turiningumu “Tėvynė” ypač pasižymėjo kun. J. Žilinsko redagavimo metu. To meto “Tėvynėje” duota įvairių pasiskaitymų, patriotiškų eilėraščių, straipsnių iš Lietuvos istorijos, žinių iš Lietuvos ir Amerikos lietuvių gyvenimo, informacijų apie susivienijimą ir t. t. “Tėvynė”, pakeitusi savo formatą, tebeina kaip SLA organas ligi šiol.

Iš anksčiau minėto “Lietuviško Knygyno 1898 m. išaugo trimėnesinis žurnalas “Dirva’ ėjusi Shenandoah, Pa. 1898-1906 m. Ją redagavo kun. A. Milukas, kuris dengė ir su “Dirvos” leidimu susijusius nuostolius. Kun. A. Milukui talkininkavo dr. J. Basanavičius, kun. A. Burba, J. Ramanauskas ir kiti. 1903 m. “Dirva” sujungta su nuo 1900 m. kun. J. Tumo leista “Žinyčia” ir pavadinta “Dirva-Žinynu”. Tai buvo apšviestesnių lietuvių žurnalas, ėjęs kas trys mėnesiai. Paskui “Dirva-Žinynas” iš periodinio žurnalo išvirto periodiškai leidžiamomis atskiromis knygoms. Iš tokių vertingų išėjusių knygų paminėtina: J. Basanavičiaus Lietuviszkos pasakos (2 tomai, 1899-1902), kun. . Burbos Prozaiški raštai (2 tomai, 18989-1899), J. Basanavičiaus Ožkabalių dainos (2 tomai, 1902) ir kt.

Iš kitų XIX amž. pabaigos trumpalaikių laikraščių dar paminėtini šie:

1896.VI.1 Shenandoah, Pa. R. P. Kuncmono leistas socialistinis “Pensylvanijos Darbininkas”, 1897 m. pavadintas “Darbininku”; 1897 m. Čikagoje J. Laukio redaguotas “Amerikos Lietuvis” (teišėjo trys numeriai); 1886-1898 m. Baltimorėje V. Karaliaus ir J. Laukio leistas savaitinis socialistinės - laisvamaninės minties laikraštis “Kardas”; 1899-1900 m. Čikagoje V. Šlekio-Žagaro redaguota “Viltis” ir kt. (plačiai apie to meto lietuvių spaudą yra rašęs Vac. Biržiška savo straipsnyje “Iš lietuviškosios laikraštijos praeities” — Bibliografijos Žiniose, 1931 m. nr. 6 (24), psl. 221-224; 1932, nr. 1 (25), psl. 1-16; nr. 2 (26), psl. 55-72; nr. 5 (29), psl. 181-195; nr. 6 (30), psl. 221-239.

Tai ir yra patys svarbiausi pirmosios mūsų išeivijos spaudos darbai. Kad ir tuo metu būta maža inteligentų, bet tie darbai yra svarbūs. Dažnai tenka stebėtis tų senųjų ateivių nepaprastu darbštumu, pasiaukojimu ir energija.

Pereinant į XX a. galą

XX a. pradžioje dar labiau pagyvėjo lietuvių veikla ir susiformavo eilė ideologinių grupių ar politinių sąjūdžių. Kaip rodo oficiali J. A. V. statistika nuo 1899 iki 1914 m. Amerikon įvažiavo 252.594 lietuviai, iš jų 170.699 vyrai ir 81.895 moterys. Per tą laikotarpį Lietuvon grįžo apie 46.000. Taigi, 15 metų būvyje įvairiose JAV vietose gyventa gerokai per 200.000 lietuvių. Specialybėmis jie šiaip skirstėsi: daugiausia būta ūkio ir šiaip darbininkų, per 13.000 amatininkų (siuvėjų, dailidžių, batsiuvių, kalvių, šaltkalvių, mūrininkų) ir tik 255 profesionalai: 61 muzikantas, 37 kunigai, 37 mokytojai, 21 aktorius, 18 literatų, 18 inžinierių, 12 elektrotechnikų, 10 architektų, 8 skulptoriai ir tapytojai, 6 gydytojai, 5 advokatai, 4 redaktoriai ir 37 įvairių profesijų žmonės. Savaime aišku, kad žymiai pasikeitė ir lietuvių kultūrinis veidas. Jau buvo gražus būrys žmonių, kurie galėjo dirbti įvairiose lietuviškojo gyvenimo srityse. Pagerėjo laikraščių turinys, atsirado dienraščių. 1909 m. Wilkes-Barre, Pa. įsteigtas lietuvių katalikų laikraštis “Draugas”, 1912 m. perkeltas į Čikagą ir 1916 m. virtęs dienraščiu; 1914 m. pradėjo eiti socialistinės “Naujienos”, tais pačiais metais virtusios dienraščiu; 1916 m. atsirado tautinės krypties savaitraštis “Dirva”, kurią net 30 metų (1918-1948) sėkmingai redagavo Kazys S. Karpius; atsirado ir visa eilė žur-

nalų. Imta leisti ir žymiai vertingesnių knygų, nors vis dar vienur kitur neapsieita be sapnininkų, Michaldos pranašysčių ir kitokių mažaverčių leidinėlių. Lietuvių kultūrinis gyvenimas tolydžio kilo. Tai didžiulis mūsų senosios išeivijos nuopelnas, dar nepakankama įvertintas.