YPATINGOJI P.L.P. KARO MOKYKLOS LAIDA

“Be reikalo nepakelk — be garbės nenuleisk”.

(30-ties metų sukakties proga)

JONAS RŪTENIS

Ją sudarė P. L. P. Karo mokyklos ats. jaun. leitenantų kursų laida, išleista gegužės mėn. 10 d. 1936 metais. Šiais metais suėjo lygiai trisdešimt metų. Tai graži — daugiau nei sidabrinė, sukaktis, visiems tiems, kurie šią laidą baigė.

Šioje 30-ties metų perspektyvoje iškyla klausimas, kam gi tokios, ypatingos laidos, prireikė?

Nelengva, žinoma, visai tiksliai atsakyti, tačiau prielaidų būtų keletas. Pirmoji ir, reikia tikėti, pati patikimiausioji, tai P.L.P. Karo mokyklos persitvarkymas nuo 1935 metų į 3-jų metų kursą. Kadangi 1937 metais naujos eilinės karininkų laidos nebebūtų, tai toji spraga turėjo būti užpildyta šia ypatinga laida. Antroji prielaida: gal būt, tai buvo bandymas per trumpą laiką paruošti aktyviai tarnybai karininkų kadrą. Trečioji — bandymas infiltruoti į Lietuvos kariuomenės pirmojo tarnybininio laipsnio (jaun. ltn.) karininkų tarpą kiek vyresnio amžiaus vyrų su didesniu išsimokslinimu ir gyvenimiškuoju patyrimu.

Šiai laidai sudaryti atgarsis buvo didelis, nes prisistatymo dieną P. L. P. Karo mokyklon suplaukė daugiau kaip trys šimtai kandidatų. Klasifikuojant juos profesijomis procentualiai, vaizdas buvo toks:

a)    mokytojų — pradžios ir augštesniųjų mokyklų —45 procentai;

b)    policijos tarnautojų — viešosios ir pasienio policijos — 25 proc.;

c)    studentų — 8 proc.;

c) laisvųjų profesijų — inžinierių, advokatų, gydytojų, technikų ir kitų — 5 proc.;

e)    valdininkų — 4 proc.;

f)    visų kitų —13 proc.

Kaip iš šios statistikos matosi (o ji pakankamai tiksli ir 30 metų išgulėjusi str. autoriaus stalčiuje) — didžiausias procentas buvo mokytojų, kurie dėl įvairių priežasčių panoro būti mokytojais kariuomenėje. Buvo kalbama, kad Švietimo ministerija net dariusi intervenciją mokytojus nepriimti į Karo mokyklą. Čia taip pat reikia pridurti, kad mokytojai — kandidatai į mokyklą buvo ne eiliniai, daugumoje gabūs pedagogai ir visuomenininkai. Jų netekimas, žinoma, būtų buvęs žymus nuostolis Švietimo ministerijai, todėl, galimas daiktas, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo.

Prasidėjo šių dienų išsireiškimu, “skryningas”.

Pirmą dieną — visiems nieko neveikiant, o tik besisukinėjant Karo mokyklos rajone, juokaujant, pasirūkant, prisimenant senuosius laikus — čia ištisus metus praleistus, pasišaipant iš atvykusių jau gatavai su uniformomis, su visom insignijom ir medaliais, apie pietus, niekam netariant nei žodžio, buvo iškabintas sąrašas su tolesnėm atrinkimo instrukcijom. Sąraše buvo 265 kandidatai.

Buvo kalbama, kad pirmoji laida “krito” dėl dokumentacijos. Kiek čia tiesos, sunku pasakyti, bet didokas būrys kandidatų greitai dingo iš Karo mokyklos rajono.

Instrukcijose išskaitėme, kad visas “biznis” truks, pagal sudarytą lentelę, tris savaites. Bus tikrinama: išvaizda, bendroji sveikata, sveikata pagrindinai, orientacija, psichologinės savybės, o, be to, dar bus ir konkursiniai egzaminai iš Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos.

Kandidatų tinkamumas buvo tikrinamas labai intensyviai ir griežtai. Pabaigoje trečiosios savaitės, taip kaip ir buvo numatyta, priėjome prie konkursinių egzaminų. Vėl buvo iškabintas sąrašas ir jame tebuvo tik 137 pavardės.

Po konkursinių egzaminų, berods tai buvo šeštadienį, reikėjo atvažiuoti į Karo mokyklą ir sužinoti ar patekai į tą ypatingąją laidą. Susirinkusiems gimnastikos salėn buvo pranešta, kad komplektavimas, tos ypatingosios laidos, baigtas ir čia pat buvo perskaitytos priimtųjų pavardės. Jų buvo 110. Visi kiti turėjo apleisti salę, nes tolesnės instrukcijos jau lietė tik busimuosius Karo mokyklos auklėtinius. Buvo pareikšta, kad nuo šio pat momento esame Karo mokyklos viršininko žinioje, esame traktuojami, kaip kariai ir kad iki rugpjūčio 15 dienos (rodos) esame paleidžiami atostogų.

Petekusieji skirstėsi patenkintais veidais ir šypsniais.

Susirinkom rugpjūčio mėn. Nuo pat pirmos valandos prasidėjo kario, kariūno forma ir tradicijomis, gyvenimas. Rytojaus dieną jau buvome pilname įsisiūbavime: rikiuotė, manevravimas, pamokos klasėje, visi būtini pasitempimai ir žinoma pirmasis rytelis, po ilgesnės pertraukos, žymįs darbo dienos pradžią, 5 val. ryto.

Apie nieką nebereikėjo galvoti, tam ir laiko nebuvo, viską tvarkė budinčiojo švilpukas. Visos dienos buvo perkrautos darbu net iki fizinio ir protinio išsisėmimo. Dešimtoji valanda vakaro buvo pati išganingiausioj i valanda. Tai truko, kol perpratom ir pripratom. Viskas toliau vyko daug lengviau, vyraujant dideliam ryžtui, atsidėjimui, gerai valiai, norui ir gerai nuotaikai.

Tačiau, vertinant viską objektyviai, tenka suminėti, kad visoje Karo mokykloje, dėl mūsų atsiradimo, buvo ir kiek kartelio, o naujųjų “ateivių” tarpe — ir nusivylimo.

Rudenį išleidžiamasis vyresnysis kariūnų kursas pasijautė nuskriaustas, nes buvo pažeistos jų užtarnautos vyresniškumo teisės Alma Mater palociuose. Mūsiškiai dėjosi vyresniais, nors ir nesidėjo Alma Materšeimininkais. Mes gi buvome ats. jaun. ltn. laipsnių. Čia prasidėjo nesusipratimai, kai vyr. kursas reikalavo juos sutikus sveikinti, kas buvo visais laikais mokyklos tradicija, jaunesniųjų pareiga, o vyr. privilegija.

Nusivilta — kai buvo išduoti išeiginiai rū-

Kursantai pamokose

Kursantai jau pareigose: Kariuomenės su Visuomene susiartinimo šventėje, Kelmėje, Raseinių apskr.

 

bai. Jie atrodė taip: nerikiuotės kareivio uniforma, kuri buvo vartojama raštininkams ir kai kuriose technikos dalyse. Be to, ji tapo kiek “patobulinta” ir tuo pačiu sukarikatūrinta, pridedant baltas pirštines, baltą diržą ir diagonalinės medžiagos aplamdytą kepurę. Kas tokį išradimą padarė — tenka pasakyti, net ir šiandien — turėjo “galvą”...

Visa tai, jau ir tada, o taip dar ir šiandien rodo, kad tokios laidos inkorporavimas į Karo mokyklą buvo netikėtas, nelauktas, tam nebuvo pasiruošta ir net nepagalvota, o be viso to, lyg primesta, kas visada suteikia nemalonius aspektus.

Žvelgiant iš eilės tenka pastebėti: mokymo programa buvo visai nepritaikyta. Pasikliauta 2-jų metų K. mokyklos mokymo programa, kurią reikėjo sugromuliuoti per 10 mėnesių. Ji, praktiškai, nieko naujo būsimam kadro karininkui nedavė. Jie būtų buvę nei kiek neblogesniais karininkais ir tuoj pat nuvykę į pulkus. Tai laidai reikėjo specialios programos, nebūtinai paremtos seržantiškuoju “drill” metodu. Komandavimo, vadovavimo, karinių dalykų dėstymo metodikos bei pedagogikos principais turėjo būti užbaigtas ats. jaun. leitenanto paruošimas kadro tarnybai. Deja, taip nebuvo . . .

Nebuvo pagalvota ir apie Karo mokyklos tradicinius rėmus, kuriems toji laida netiko. Dėl to, keletą savaičių net nebuvo žinoma, kaip save vadinti: kariūnu, aspirantu, jaun. ltn. ar kaip kitaip. Tas sukėlė bereikalingo blaškymosi ir bereikalingų nesusipratimų. Teko net pačiam kariuomenės vadui tai patvarkyti ir išrasti kursanto titulą ir ženklą. Ant antpečių buvo įsakyta nešioti ats. jaun. ltn. juostelę.

Pigiai norint apsieiti buvo išduoti, anksčiau minėti, netinkami išeiginiai rūbai. Su tais rūbais buvo ir anekdotiškų atsitikimų: kartą, kursantams pasirodžius mieste taip pasipuošus ir būreliui nutarus užeiti į padoresnį restoraną alaus stiklui, jie buvo nenoromis įsileisti, teko aiškintis, kas jie tokie.

Įdomesnis buvo dar toks atsitikimas. Turėjome antroje kursantų kuopoje Kariuomenės Šta bo viršininko brolį Miką (jis bolševikų išvežtas ir jo likimas nežinomas), kuriam, dėl visiem žinomo Va-Va-Va-liuliško storžieviškumo, todėl, kad jis buvo generolo brolis, ir taip teko nemaža pakęsti, atiteko ir tos garsiosios uniformos misija. Mikas, kiek jį pažinau, buvo puikus vyras, bet nuolatos Va-Va-Va...gnaibomas, apsimetė to gnaibymo nesuprantąs, nuoširdžiai, naiviai to nepaisąs ir sekmadieniais apsirengęs tąja uniforma — neišmanėlis, dr. Vinco Kudirkos žodžiais — kaliausė.

Tokį draugai prikalbino aplankyti Karo mokyklos rajone gyvenantį savo brolį su šeima — generolą.

Išsipustė vaikinas pagal visas mokyklos taisykles: pusbačius, kurių padai buvo nusagstyti didelėmis vinimis, keturkampėmis galvomis, jis ištepė išduotu, odai suminkštinti ir nuo sutrūkinėjimo apsaugoti, varveliu; užsitempė iki pažastų storomis milinėm kelnėmis, kiek jam ankštoku munduru; susijuosė labai jau nudėvėtu ir sutrūnijusiu baltu diržu; gan dideles rankas apmovė perdidelėm, jam pasitaikiusiom, baltom pirštinėm, o ant galvos užsimaukšlino net ausis paslepiančią, sulamdytą ir jokiu būdu nebeištaisomą, diagonalinės medžiagos kepurę.

Priprašėm niekuo nesiskųsti ir neišmėtinėti. Su broliu elgtis kaip su generolu, būti drausmingai žvaliam — nesigailėti taukšterti kulnimis, neatsisakyti žvalaus kariūniško sukinio net ir ant išblizginto parketo, nevengti kilimo, minkštasuolio — neparodyti, kad ši uniforma nesidarina su aplinka. Daugiau dėtis galvon, ką brolienė apie tai mano.

Toks mūsų Mikas buvo išleistas pas brolį viešnagėn. Grįžo jis po keletos valandų. Buvo dar ankstyvas rugsėjis ir pasitaikė karštoka diena. Grįžo visas suprakaitavęs ir totaliai susilam-dęs, ir jau dabar tai tikrai klasiška kaliausėtik į miežius statyti. . .

Pasakojosi jis daug ir smulkiai. Išvadoje: brolis sakęs, kad uniforma nesanti graži, bet gera. Brolienė — labai peikusi ir vargšą Miką dirigavusi visos viešnagės metu, kur sėstis, kur būti atsargiam su savo apavu ir t.t. — galutinoje išvadoje, ar tai buvo tas akstinas ar koks kitas — nežinia, bet kursantams buvo išduotos tinkamos uniformos.

Dėl laiko stokos ar grynai dėl neapdairumo parinktas karininkų kadras buvo be jokio pedagoginio polėkio, o kai kurie — pikti, nemandagūs, kaip mes juos vadinom, “ruskiai”. Pasirodo neapsirikom: Va-Va-Va-liulis, savo akimis mačiau, kaip gaudė iš žygio voros į Rusiją pasitraukiančius kariūnus, o ltn. Petronis — šių dienų pavergėjo armijos generolas, tada dabita, tuščias, kaip būbnas. Bolševikams užplūdus ir Lietuvos agonijai prasidėjus — jis buvo smagiai nusiteikęs pavergėjo talkininkas.

Tačiau būta gražių ir atmintinų momentų. Patys kursantai, savyje drausmingi ne iš baimės, bet iš susipratimo ir karinės drausmės reikalo, visada taktiški, punktualūs, daugelis jų įvairių meninių palinkimų, kūrė kursantišką Karo mokyklos nuotaiką: vakarinio pasivaikščiojimo metu gražiai dainavo. Ypač savo pamėgtą ir nelengvai išmokstamą, kiek sudėtingesnę, žygio dainą “Bunda Vyčiai” ir “Ei patranka patrankėle” ir kt.

Ats. Jaun. Leitenantų kursų laidos vinjetė

Atsisveikinimui su mokykla surengtame vakare, visai Karo mokyklai su svečiais ir viešniomis, kursantai įrodė turį skonį ir kupini meninių jėgų. Manau, kad ir šiandien visi pamena, o tada ir Karo mokyklos viršininkas užgyrė, mūsų profesionalo kursanto — dailininko išpuoštą salę ir paruoštą sceną, o joje atliktą mėgėjų - menininkų jėgomis, programą su nepamirštama melancholiška dainele, kursanto sukurta: “O, lietuvaite, tu”.

Kariškai viską patvarkius susiderino santykiai ir su vyresniuoju kursu, Alma Materšeimininkais, su jais tapo susidraugauta ir toji draugystė, net ir šiandien, virtusi į bičiulystę, tebėra gyva.

Kursantai visus sunkumus nugalėję kantrybe, taktu ir patys nedrumstę šaunios Karo mokyklos nuotaikų yra dėkingi, kad jiems buvo leista toje nepamirštamoje Alma Matertapti Šauniosios Nepriklausomos Lietuvos Kariuomenės tikraisiais nariais.

Kaip jau anksčiau buvo minėta, kursantų laida buvo išleista 1936 m. gegužės 10 dieną. Po savaitės visi jau buvome savo pulkuose ir pradėjome eiti pareigas.

Bendroje visumoje pulkai mus pasitiko nuoširdžiai, mes greitai prie jų pritapom ir likom ištikimi iki pat jų išformavimo. Likimas lėmė, kad į pulkus, iš 110 priimtųjų, tenuvykom 103. Septyni, dėl įvairių priežasčių, nubyrėjo. Trys — tuoj po 3 mėn. atsisakė, o kitiems dalia lėmė susirgti ir kurso nebaigti.

Pulkuose įsijungę į darbą — taikos meto karių mokymą ir auklėjimą, jautėmės tvirtai, nes taip jau likimas lėmė, kad vis dėlto 50 proc. laidos sudarė buvę mokytojai. Mokymas ir auklėjimas — įprasta duona. Reikia pabrėžti, kad mokymas, o tai pastebėjo ir pulkų vadovybė, buvo pravedamas kitais pagrindais. Jaunasis karininkas pasikliovė metodikos, psichologijos ir pedagogikos išmone ir jam darbas vyko lengviau ir sėkmingiau. Už tat daugumas, po 3 mėn. tarnybos, buvome komandų viršininkų pareigose, ar kuopų vyr. karininkais.

Mūsų tarpe būta ir nemaža literatų, korespondentų, žurnalistų - laikraštininkų, todėl čia pelnė ir karinė spauda: “Mūsų Žinynas”, “Kardas” ir “Karys”. Dar ir šiandieną, kiek turima žinių, nevienas tebėra uolus spaudos bendradarbis.

Iš šios laidos, jau esant pakeltiems į leitenanto laipsnį, apie 10 proc. buvo leista pareikšti norą stoti į Karo akademiją. Stojom, bet nelemtoji bolševikija užbaigė viską, kas buvo šventa, gera ir oru.

Švenčiant 30-ties metų sukaktį, turimais, gan tiksliais, daviniais kursantų laidos likimą galima būtų taip pavaizduoti:

Yra gyvi ir žinomi — 38, nežinomas likimas — 31, mirę — 13, bolševikų išvežti — 10, žuvę — 6, Lietuvoje — 5.

Pabaigai tenka nulenkti galvas ir minutei susikaupti už žuvusius, mirusius ir už tuos, kurių likimas nežinomas.

Vienas iš pirmųjų žuvusiųjų, dar Lietuvos nepriklausomybės laikais, gelbėdamas kito gyvybę, yra jaun. ltn. Lipnickas, garsiojo Vilniaus pamokslininko kun. Lipniūno brolis.

Ltn. Petras Gavulis — 6.24.1941 bolševikų sušaudytas Švenčionyse.

Ltn. Vincas Gumauskas — žuvo rytų fronte.

Ltn. Januševičius — žuvo Liepojos apsupime.

Ltn. Petras Mikelskas — žuvo Liepojos prietiltyje.

Ltn. Puodžiūnas — žuvo prie Sedos.

Žinomiems ir nežinomiems po visą pasaulį išblaškytiems, belieka bent mintyse, drauge susikaupus, puoselėti kario tradicijas, būti, kol sveikata ir jėgos leidžia, aktyvu už lietuvybės buitį ir visada pirmose kovos eilėse už Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę.