ŠVENTO ŽIBURIO ŠVIESA
VYDŪNAS
O, tai tie svetimieji, kaip žiogai
apspito mylimą tėvynę mūsų!
Bet aš pašviesiu jiems Aušra
ir jie išnyks kaip sniegs nuo saulės!
Teisybė! Tai dabar aušros gadynė!
Kad Lietuvą aušros šviesoj matysi,
tikrai stebėdamos išvysi,
kokia garsi, graži, gyva
ji buvo ir lig šios dienos yra.
Didvyrių jos negalima
nei suskaityt. Ir praeityje buvo
pirmoji šio pasaulio žemė.
O jos kalba! Ak, miels žmogeli!
Labai toli ji pralenkia
turtingumu ir savo gražumu
visas kalbas pasaulio, net padangių-
Su ja nesusilygina nei viena!
O jau bereikalinga pasakot,
kaip Lietuva graži ir kaip galinga!
Nenoromis ją turi mylėti!
O tik pasiklausyki mano žodžių!
Ir sek mane, kur tik nueisiu!
Štai šviesiu į senovės glūdumus!
Manyk, kiek apmatyti galima,
tai buvo kitados tik Lietuva!
Gali dar šiandien rast visur vardų,
kurie grynai lietuviški!
Be to visi didieji medžiai
iš mūsų Lietuvos išaugo!
Kur žinomas koksnors didvyris,
tasai tikrai iš mūsų kilęs.
Visai neteisiai savinas kiti.
Pastačius juos, kur jų vieta,
veik mūsų plynė bus kita!
Aure ansai! Po jojo šakomis
visi augščiausieji pasaulio mokslai
bekrauna savo įvairius lizdus.
O klauskime, iš kur jis kilęs?
Reik prisižint, neaušinant burnos—
iš mūsų plynės, iš mūsų Lietuvos!
Tuojau parodysiu, kaip čia, kur stovi,
neturi nė jokios šaknies.
O kur tu? Ar nesiklausai manęs?
Didybės Lietuvos tau kitas
iš pamatų taip neišrodinės!
