IŠ GINKLAVIMO KARININKO ATSIMINIMŲ
S. B.
LAIVELIU SKERSAI BALTIJĄ (1921 m.)
Karui pasibaigus, nežiūrint griežto draudimo, vokiečiai plačiai tebeprekiavo, žinoma slaptai, savo likusiais ginklais. 1921 m. jie pasiūlė Lietuvių Atstovybei Berlyne įsigyti 6 milijonus šovinių šautuvams. Slaptai išvežę iš Vokietijos būriniu motorlaiviu jie laikė juos Stockholmo laisvojo uosto zonoje. Pasiūlymas buvo priimtas ir aš buvau paskirtas tuos šovinius Švedijoje patikrinti ir priimti.
Iš Stockholmo turėjau plaukti su šoviniais skersai Baltijos jūrą į Liepoją. Motorlaivio įgulą sudarė kapitonas ir 4 vokiečių jūrininkai, visi buvę vokiečių laivyno karininkai. Buvo puiki saulėta diena ir laivas iš lėto slinko pirmyn tarp raudonojo granito šcherų. Tik pavakaryje išplaukėme į atvirą jūrą. Staiga pakilo vėjas, bangos padidėjo ir netrukus užėjo didelė audra. Burės tuojau buvo nuleistos, kad vėtra neapverstų laivo. Audra vis stiprėjo. Teko sustabdyti ir motorą. Kapitonas pats atsistojo prie vairo, kad laikytų laivą atkreiptą prieš bangas. Audra siautė visą naktį. Į laivo denį išeiti nebuvo galima, nes bangos ritosi per laivo viršų. Rytas, tačiau, prašvito gražus ir saulėtas. Vėjas visai nutilo, nors audros išjudinta jūra dar taip smarkiai bangavo, kad nei motoro, nei burių dar negalima buvo pavartoti. Mes plūduriavome taip visą dieną, gerokai iškrypdami iš numatyto kelio. Vakarop pakilo vėjelis ir mes, bures iškėlę, ramiai tęsėm kelionę. Iš ryto išvydom Liepoją, laimingai pasiekėme uostą, iškrovėme dėžes su šoviniais ir draugiškai atsisveikinome, užbaigę audringą, bet labai įdomią kelionę.
TIES VIŠTYČIU
Buvo sužinota, kad Prūsuose galima nesunkiai įsigyti šautuvų ir kulkosvaidžių, kuriuos vokiečiai po karo suslėpė. Jie dabar buvo įvairių prūsų organizacijų žinioje. Mūsų Tiekimo valdyba susidomėjo šiuo ginklų šaltiniu. Pirmiausia Virbalio muitinės viršininkui buvo pavesta susitarti su vok. vietine valdžia, muitininkais ir pasienio sargyba, kad jie nekliudytų ginklų pirkimo ir jų gabenimo per sieną. Tuo metu, 1921 m., vokiečių — lietuvių santykiai buvo geri ir visų sutikimas buvo lengvai gautas, tik įsipareigojome apie kiekvieną transportą juos laiku įspėti.
Artilerijos skyrius pasiuntė mane vykdyti tą operaciją. Turėjome aplankyti ginklų pirklius Gumbinėje ir Įsrutyje ir susitarti dėl kiekvieno transporto ginklų kiekio ir kainos. Po to susitardavome dėl tikslaus laiko ir vietos, kur vokiečiai pristatys prekes prie pasienio ir kur mūsų atsiųsti darbininkai skubiai perkraustys ginklus iš vokiečių sunkvežimių į mūsų vežimus. Prekes reikėjo nešte nešti per sieną, pakrauti ir nugabenti į Virbalį.
Vištyčio valščiaus viršaitis iš vakaro parūpindavo pastotes ir darbininkus, surinkdamas juos artimiausio ūkininko kieme. Mudu su muitinės viršininku būdavome čia pat ir laukdavome atvykstančio ginklų pardavėjo. Pastarasis atvykdavo asmeniškai patikrinti, ar mes esame pasiruošę ginklus priimti. Jam išvykus atgal, laukdavome pasirodant sunkvežimių su ginklais. Laukimas būdavo kiek įtemptas, laikas atrodė slenka taip lėtai. Staiga toli pasigirsdavo sunkvežimių ūžimas, ant kalnelio pamatydavome mašinų šviesas, slenkančias žemyn nuo kalno ir artyn prie sienos. Po penkiolikos minučių skuboto darbo ginklai jau būdavo mūsų pusėje, o vokiečių sunkvežimiai išnykdavo nakties tamsoje. Dar penkiolika minučių ir mūsų gurguolė judėdavo Virbalio link. Tą pačią naktį, dar tamsoje, brangias prekes pakraudavome į vagonus. Linksmai ir draugiškai atlikę naudingą darbą savo kraštui ginti, ūkininkai grįždavo į savo namus iki sekančio šaukimo.
SAULĖTOJE ITALIJOJE (1924 m.)
Lietuvos Atstovas Italijoje pranešė, kad esą galima geromis sąlygomis pirkti 50,000 angliškų šautuvų su 5 milijonais jiems šovinių. Tuos ginklus italai buvo gavę iš anglų karo pabaigoje, bet jais jau nebeteko jiems pasinaudoti, tai nutarė parduoti.
Du augšti Krašto Apsaugos ministerijos ir Valstybės Kontrolės pareigūnai išvyko į Romą pasirašyti sutartį. Man teko juos lydėti. Susitarta buvo greitai, bet kol sutarties formalumai buvo atliekami, turėjome laiko arčiau pažinti tą istorinį miestą, lankėme jo muzėjus, paveikslų galerijas ir žymias istorines vietas. Žinoma, apsilankėme ir Vatikane. Keliose salėse išrikiuotų turistų tarpe laukėme ir mes šv. Tėvo, kuris artėjo ir laimino atvykusius. Matyti, mūsų kontrolės direktoriaus ilga barzda atkreipė šv. Tėvo dėmesį. Jis sustojo ties mumis ir užklausė, iš kur esame. Sužinojęs, kad iš Lietuvos, pasakė, kad būdamas nuncijum, lankėsi Kaune, ir kad Lietuvą gerai prisimenąs.
Tas pats barzdočius, sužinojęs, kad esu pirkęs lauktuvių savo šeimai karolius už 300 lirų (150 litų), labai pasipiktino. Ar nežinai, girdi, kad čia reikia mokėti derėtis, neleist save apgauti, kad esą, jeigu tai būtų valdiškas pirkimas, jis būtų privalėjęs padaryti man išskaitą. Kelioms dienoms praslinkus, buvome susirinkę pas Lietuvos atstovą svečiuose. Tasai “prityręs pirkėjas” išsiėmė iš kišenės eilę karolių, visai panašių Į mano pirktus, ir papasakojo, kaip už juos gatvės pardavėjas buvo užsiprašęs 200 lirų, jis, gi, pasiūlė tik 30 ir, po ilgų derybų, nupirko juos už 50 lirų. Atstovas šyptelėjo, pasiūlė patikrinti abiejų pirkinių kokybę: padėjęs ant grindų mano pirktus karolius, stipriai užmynė juos batu, tačiau stiprūs kaip kaulas, tikriniai karoliai atlaikė smūgį. Užmynė tuos, pigiai nupirktus — kalkinius, — ir tie sutrupėjo į dulkes. Pono direktoriaus veidas ištyso, teko “gerą” prekę nurašyti į nuostolius. Sutartį pasirašius, “ponai” išvyko Lietuvon, o mūsų komisija, iš penkių žmonių, pradėjo priėmimo darbą.
Turėjome linksmų momentų, kol pripratome prie itališkų valgių. Kartą sėdime restorane visi komisijos nariai. Prie mėsos gauname salotų — savo rūšies pienių, italų labai mėgiamų:
— Kur tos žolės auga Lietuvoje, ponas leitenante?
— Patvoriais, ponas kapitone.
— Kas jas Lietuvoje valgo, ponas leitenante?
— Kiaulės, ponas kapitone, — kariškai, drausmingu balsu, atsako leitenantas.
Kitą kartą gauname pietums kaž ką užkepto tešloje. Vienas mūsiškių pasiįdomauja, kas yra to vyniotinio viduryje: atsargiai, šakutės pagalba, atvynioja apkepintą alyvoje tešlą, ir staiga jo veidas pažaliuoja. Prieš akis guli dalis oktopo kojos su rausvu pilviuku ir skaitlingais čiulpikais iš šalių ...
IŠ NEAPOLIO Į KLAIDĖPĄ JŪRŲ KELIAIS
Perkamus ginklus tikrinome ir priiminėjome gyvendami mažame Capuos miestelyje prie Neapolio. Priėmimas užsitęsė 8 mėnesius. Italai dirbo labai iš lėto, mes, gi, ta proga papildėm savo italų kalbos žinojimą stipriais koliojimosi žodžiais. Gyvenome visi komisijos nariai vieninteliame Capuos viešbutyje, buvusios tvirtovės pastate, labai storomis sienomis, visai be langų ir be pečių. Dar niekad žiemos metu neteko taip šalti, kaip šitame pietų krašte.
Priimti ginklai buvo nugabenti geležinkeliu į Neapolio uostą ir pakrauti į specialiai tam transportui pasamdytą laivą. Iš čia pradėjome kelionę laivu Europos pakraščiais, kuri tęsėsi dvi savaites. Anksti pavasarį Viduržemio jūra yra neišpasakytai graži, nes keičia spalvas iki neatpažinimo ir ryte, ir dieną, ir saulei leidžiantis. Prie Ispanijos plaukėme labai arti kranto ir aiškiai matėme garsiuosius geležinės rūdos kalnus ir laivus uoste, į kuriuos rūda buvo kraunama.
Pro Gibraltaro sąsiaurį plaukėme jau sutemus. Vienas iš mūsų, būdamas kiek vyresnio amžiaus, gana įkyriai mums pasakojo apie savo žygius Vrangelio laivyne lyg ir norėdamas pabrėžti savo nepaprastą drąsą ir nusimanymą laivininkystėje. Sutarėme jį truputį paerzinti. Žinojome iš laivo kapitono, kad plaukiant per Gibraltarą, kiekvienas laivas privalo signalais pranešti, iš kur ir į kokį uostą jis plaukia. O tuo metu Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo įtempti, ir plaukdami spėliojome, ar tik lenkai nebandys sutrukdyti mūsų transporto pristatymą į Klaipėdą. Kad pagąsdinus mūsų pagyrūną, pradėjome kalbėti, kad ar tik mūsų kapitonas nesignalizuoja dabar lenkų agentams, kas mes esame, ką vežame, ir kur esame. Tas pat kalbas tebekartojome ir kitą dieną, veikdami nervus ir keldami susirūpinimą galimu pavojumi. Kelionė labai pasunkėjo, įplaukus į Vokiečių jūrą, kur pavasarį siaučia nemažos audros. Vieną vakarą užėjau pas laivo kapitoną ant tiltelio pasiteirauti dėl oro. Sužinojau, kad audra dar negreit žadanti nurimti, kad plaukti turėsime labai atsargiai ir kad visi salų švyturiai, pro kuriuos plaukiame, sustiprino savo prožektorių spindulius, o jų sirenos kaukia be paliovos. Tas aplinkybes mes panaudojome, išbandyti mūsų tariamo drąsuolio nervus. Pradėjome dar daugiau kalbėti apie galimą lenkų puolimą. O vaizdas pasidarė tikrai įspūdingas. Švyturių šviesoje pamatėm audros apverstą laivą. Jūra putojo ir šniokštė, mėtydama mūsų laivą; prožektorių šviesos blykčiojo visomis kryptimis, sirenų kaukimas skrodė orą. Tokį vaizdą pamatė mūsų drąsuolis, mūsų pačių prikeltas iš miego ir atvestas į denį, nes, esą, ar tik ne lenkų karo laivai mus puola. Nežinome, ar jie mus tiesiog nuskandins su visu kroviniu, ar bandys paimti į nelaisvę. Pamatęs jo panikiškai nusigandusį veidą, pasakiau: “Gana to gąsdinimo. Jokių laivų čia arti nėra, tik salų švyturiai”. Nuo to laiko jau nebegirdėjome jo pasakojimų apie nepaprastus žygius.
Artėjant prie Hamburgo, audra nurimo, bet labai tirštas rūkas trukdė įplaukti į Hamburgo uostą, turėjome nuleisti inkarą ir palaukti ryto. Pagaliau per Kylio kanalą pasiekėme Baltijos jūrą, kur sutikome visai padengtą ledu laivą. Tas vaizdas išgąsdino mūsų itališką įgulą — jie, mat, nebuvo pratę prie ledo ir šalčio.
Artėjome prie lenkų Dancigo koridoriaus ir Gdynės ir, tikrai iš tolo pamatėme du lenkų karo laivus, plaukiančius link mūsų. Kurį laiką jie atokiai lydėjo mus, o vėliau išnyko nakties tamsoje. Nudžiugo mūsų širdys, kai, saulei tekant, išvydome Lietuvos krantus ir Klaipėdos uostą. Abu augštieji valdžios pareigūnai, kurie pasirašė sutartį, buvo atvykę iš Kauno pasitikti mūsų ir pasidžiaugti pristatytu transportu.
ŠVEDIJOJE (1934 m.)
Paraką ir sprogstamas medžiagas Lietuvos kariuomenės apginklavimui pirkdavome Švedijoje.
Švedai turėjo pasaulinio masto ginklų, parako ir sprogstamųjų medžiagų dirbtuves. Garsusis nitroglicerino parako ir dinamito išradėjas, Alfredas Nobelis, buvo tų dirbtuvių įsteigėjas. Nobelis, kaip yra žinoma, užrašė visą savo didelį turtą taikos fondui, kuris dabar kas metai skiria taip vadinamą Nobelio premiją išradėjams, rašytojams, mokslininkams ir kitiems už pasitarnavimą taikai. I Pasaulinio karo metu Boforso dirbtuvės labai prasiplėtė, gaudamos ginklų užsakymus iš Vokietijos ir kitų kariaujančių kraštų. Karui pasibaigus, šios dirbtuvės daugiausia gaudavo užsakymų iš valstybių, turėjusių tik nedidelę karo pramonę, kaip Pietų Amerikos valstybės, Turkija, Persija, Arabų kraštai, o taip pat ir Pabaltijo valstybės. Atvykstančioms komisijoms apgyvendinti dirbtuvės pastatė prabangų viešbutį, kurio valgomajame ant stalų, skirtų tai ar kitai valstybei, plevėsuodavo tautinės vėliavėlės, jų tarpe ir mūsų Trispalvė. Švedų inžinieriai kviesdavosi atvažiavusius į savo šeimas vaišėms. Teko pietauti pas parako dirbtuvių direktorių, gyvenusį istoriniam Birkenholmo dvare, kuriame, kada tai, gyveno pats Alfredas Nobelis ir kuriame viskas buvo palikta taip, kaip buvo jam gyvam esant.
Laisvalaikiu mes pavažiuodavome iki Norvegijos sienos, kur gėrėjomės gražia Švedijos gamta. Taip pat teko aplankyti seną dvarą, kur, pagal Selmos Lagerloef romaną, gyvenęs Goesta Berlingas ir jo draugai. Pobūviuose išsikalbėdavome apie tautinius papročius, valgius ir gėrimus; sykį aš papasakojau apie dar kai kur Lietuvoje naudojamą “gyvatinę”, tai yra, degtinę užpiltą ant gyvatės, kuri, būk tai, esanti geri vaistai nuo išgąsčio, ir prižadėjau kada nors jos atvežti. Už kelių mėnesių vėl atvykau Boforsan, nepamiršdamas to pažado. Ir gerai padariau, nes pirmas klausimas, mane pasitikusio stoty inžinieriaus, buvo ne apie užsakymus, bet ar nepamiršau “gyvatinės”. Daviau jam net du butelius su susiraičiusiomis jų dugne gyvatėmis. Koks buvo pasisekimas kitą vakarą jo sukviestų svečių tarpe! Kiekvienas ragavo ir gyrė tą egzotišką gėrimą, o ypač ponios.
Man esant Boforse pasitaikė šv. Liucijos diena. Nežinodamas jų papročių, labai nustebau pažadintas būrio jaunų merginų, tautiškai apsirengusių, staiga atsiradusių mano kambaryje. Viena jų vaizdavusi šv. Liuciją su karūna ant galvos, padavė man puoduką karštos kavos, kitos gražiai choru padainavo “Santa Lucia” ir visos tada išnyko sveikinti kitų svečių.
IŠVYKOME PIRKTI GINKLŲ — PARSIVEŽĖME ŽMONĄ (1928 m.)
Iš mūsų atstovo Londone gavome adresą Lietuvių klubo Mančesteryje, kur turėjome priimti plieną mūsų pabūklams. Vieną savaitgalį pasinaudojome gautu adresu. Vietiniai lietuviai sutiko mus labai nuoširdžiai. Kiti net pakvietė apsistoti vienoje ar kitoje šeimoje. Mielai sutikome, nes norėjome arčiau susipažinti su tautiečiais ir jų kasdieniniu gyvenimu. Jie čia atvyko prieš 30-40 metų, arba jau buvo antroji emigrantų karta. Lietuviai išeiviai Anglijoje gyveno nepalyginti prasčiau, kaip tie, atvykę Amerikon. Vienas iš mūsų narių buvo pakviestas apsigyventi pas vieną turtingiausių, įsigijusį gerą amatą. Šeimoje buvo jauna ir graži duktė. Lietuviškai ji kalbėjo sunkiai, bet jauną karį ji iš karto sužavėjo. Ginklų priėmimas ėjo iš lėto, o jauna meilė klestėjo ir augo. Lėto būdo žemaitis jaunikaitis kaž kaip nesiryžo tarti galutiną žodį. Nutarėme reikalą greičiau išspręsti: pasiuntėme jam mūsų pačių parašytą telegramą, būk jis skubiai atšaukiamas Lietuvon. Vargšas labai nusiminė turėdamas dabar taip maža laiko, matyt, kovojo smarkiai su savo jausmais. Ir, staiga, išgirdome linksmą naujieną: — buvome kviečiami į sužiedotuvių iškilmes! Prisipažinome savo išdaigą, bet jaunuolis buvo perdaug laimingas, kad galėtų pykti. Ginklai, galų gale, buvo priimti. Komisija grįžo Lietuvon. Mūsų žemaitis, gi, po poros mėnesių, jau privačiai, išvyko į Angliją, vedė, parsivežė Lietuvon žmoną, čia sukūrė gražią lietuvišką šeimą ir išaugino dvi dukras.
SUSITIKIMAS SU ETIOPAIS (1935 m.)
Šveicarijoje priiminėjome Oerlikono priešlėktuvinius automatinius pabūklus. Tuo metu Orlikono dirbtuvių savininkas buvo Etiopijos garbės konsulas. Jis buvo padovanojęs Etiopijai kelis Oerlikono pabūklus. Apmokymui, kaip su jais apsieiti, Zuerichan atvyko būrys karaliaus Haile Selassie gvardijos kareivių su dviem karininkais. Kadangi tuo pačiu metu mūsų komisija atlikinėjo eilę bandomųjų šaudymų, tai fir-ma prašė ir mus dalyvauti tuose šaudymuose, skirtuose etiopams. Žinoma, sutikome, tuo būdu susipažinome su tais įdomiais tolimųjų Afrikos kraštų kariais.
PAS RUSUS
1934 m. Lietuva eksportavo į Rusiją didelį kiekį veislinių gyvulių, ir rusai, norėdami išlyginti prekybos balansą, pasiūlė pirkti pas juos ginklų. Mūsų karo attaché paprašė atsiųsti Maskvon ginklavimo karininką pamatyti naują rusų lauko artilerijos pabūklą.
Nuvykęs Maskvon, buvau rusų gražiai vaišinamas ir vežiojamas, bet ginklų parodyti nenorėjo, mat, pas juos viskas buvo laikoma didelėje paslaptyje. Kam čia dar tikrinti ir priiminėti, esą galima pilnai jais pasitikėti. Matydami, kad nepasiduosime jų prikalbinėjimams, pagaliau, nuvežė mus į Leningradą, o iš ten siauruoju geležinkeliu į Ochtos poligoną. Čia vėl prasidėjo ta pati taktika. Esą nėra reikalo tokią šaltą dieną išlipti iš vagonų, esą, galima viską matyti per vagonų langus. Taip ir išlaikė mus prie valgiais ir gėrimais apkrautų stalų. Girdėjome iš tolo šaudymo garsus, bet nei pabūklų, nei šaudymo rezultatų nematėme. Tokiomis sąlygomis buvo atsisakyta pirkti rusų pabūklus, bet norėdami juos patenkinti, pirkome 3000 kardų kavalerijai.
Čia prisimena man iš tos kelionės vienas epizodas. Nuvykus į Leningradą, mūsų karo attaché pakvietė vakarienei į mūsų viešbutį kelis rusų karininkus, dalyvavusius mums “demonstruotame” šaudyme. Šiaurės naktis buvo labai šalta. Karo attaché, vakarienei įpusėjus, paprašė rusų vyresniojo karininko leidimo pakviesti ir rusų šoferius vidun sušilti ir išgerti po puoduką arbatos. “O, ne”, išgirdome jo griežtą atsakymą, — “mūsų (karininkų) pareigos čia (šiltame bare), jų (šoferių) pareigos tenai (šaltame automobilyje)”. Ir šoferiai buvo palikti šalti lauke dar kelias valandas, kol pasibaigė mūsų vakarienė.
Nenoromis šis atsitikimas primena man kitą kraštą ir kitokį lygybės ir žmoniškumo supratimą. Tą pačią žiemą dalyvavau ginklų priėmime Suomijoje. Vieną šaltą ankstyvą rytą išvykome su Suomių ginklavimo viršininku į tolimesnį poligoną. Po kelių valandų kelionės, sustojome pakelyje restorane išgerti kavos. “Tikiuos, Tamsta neturėsi nieko prieš”, — atsiklausė manęs ginklavimo viršininkas, “kad aš pakviesiu prie stalo ir mūsų šoferį drauge su mumis užkąsti?”. Žinoma, mielai sutikau, ir neužilgo mes visi vyrai, apšilę ir užkandę, smagiai tęsėme toliau savo žiemos meto kelionę.
“PERKŪNO DIEDUKAS”
1925 m. ginklavimo viršininku buvo paskirtas plk. Matas Pečiulionis. Pažinojau jį dar studentavimo laikais, kada jis studijavo matematiką Petrapilio universitete. I Pas. karo metu jis tarnavo rusų artilerijoje. Grįžęs Lietuvon iš karto stojo savanoriu kovoms prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Čia būdamas baterijos vadu, jis įgijo didelio populiarumo kareivių tarpe. Dėl jo griežtumo kareiviai jo bijodavo, tačiau ir mylėdavo jį labiau nei kitus vadus. Atvykus naujon pozicijon, įsakydavo karininkams pirmiau parūpinti kareiviams nakvynę, ir tik tada sau. Sužinojęs apie savo kareivių šeimų vargus, dažnai, beveik visą savo algą išsiuntinėdavo toms šeimoms. Kareiviai atsimena jį fronte prie patrankų žiemos metu, sušalusiomis, net mėlynomis rankomis ir žinojo, kad jau bus atidavęs savo šiltas pirštines kuriam kareiviui prie pabūklo, kas dažnai pasitaikydavo. Matydamas jauną kareivį kiek bijantį lipti į augštą medį stebėjimo punkte mūšio metu, pavarydavo jį į apkasą ir pats lipdavo jo vieton. Pėstininkai, kurių puolimus jo baterija remdavo, praminė jį “Perkūno Dieduku”, taip smarkiai jis svaidėsi sviediniais, lyg perkūnais, bet žinojo saiką ir taupė sviedinius, kol tik galėjo.
Užsakant ginklus, jis buvo labai kruopštus ir sąžiningas. 1928 m., tikrinant užsakytus pabūklus, pats atvykdavo ir dalyvaudavo bandymuose. Bandymams nepavykus, pabūklai buvo grąžinti firmai pašalinti rastus trūkumus. Čia prisimena dar viena būdinga jam smulkmena. Nuvyko kartą jis Anglijon be apsiausto. Užėjo lietingos dienos, todėl nusipirko lietpaltį. Grįžtant Lietuvon jis pareiškė muitininkui, kad jokių naujų daiktų apmuitinimui neturįs, išskyrus lietpaltį. Muitininkas paaiškino, kad nešiotą daiktą nelaiko nauju, tačiau neįtikino to labai sąžiningo žmogaus ir tik muitinės viršininkas įrodė jam, kad už tą apsiaustą tikrai jokio muito mokėti nereikia.
Lietuvos valdžia buvo ji apdovanojusi dviejų laipsnių Vyties kryžiais ir pakėlė į generolo laipsnį. Jis buvo griežtas, tiesus - ir nedarantis nuolaidų, kai siekdavo tikslo, kurį laikė naudingu Lietuvai. Tačiau jo nuomonė ir jo sumanymai nevisada sutikdavo su nuomone jo vyresniųjų. Gi, jo tikslai buvo platūs, didelių užsimojimų, sprendžiantieji ne vien tų dienų, bet ir ateities problemas. Vienas jo sumanymų buvo pastatyti moderniškų ginklų dirbtuves Linkaičiuose, kitas — ginklavimo tyrimų laboratoriją, kuri dirbtų ne tik ginklavimui, bet ir keltų Lietuvos pramonę, pritraukdama mokslininkus prie tyrinėjimodarbų ir padarytų Lietuvą mažiau priklausomą užsienių.
Likimas lėmė, kad jo sumanytos Linkaičių dirbtuvės buvo pastatytos ties Radviliškiu, lygiai toje vietoje, kur jo vadovaujama 4-toji baterija padėjo mūsų pėstininkams laimėti sprendžiamą kovą ginant Lietuvą nuo bermontininkų. Tuo būdu Linkaičių dirbtuvės kaip ir tapo gyvu paminklu tam reto prakilnumo Lietuvos kariui.
Jis greičiau sutikdavo atsisakyti einamų pareigų, nei atsisakyti užsibrėžto tikslo. Vieno tokio konflikto metu, 1936 m. jis galutinai pasitraukė iš kariuomenės.
