ASMENVERTĖ, VISUOMENINĖ SANTVARKA IR TAUTOS INTERESAI
Jau praėjo virš 20 metų, kai mūsų pasiilgtą Lietuvėlę okupavo svetimi. Šis nevisai trumpas laiko tarpas leidžia mums mėginti įvertinti mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpį.
Jei pavieniame žemės ūkyje asmens (t. y. ūkininko) iniciatyva ir veiklumas sudaro pagrindinę sąlygą ūkio progresui, tai juo labiau tas taikintina visų ūkių kolektyvui — valstybei. Nuo valstybę vairuojančių asmenų vertės ir jų sugebėjimų labai daug priklauso pavienių ūkių sėkmė, taigi, vispusiška pažanga.
Kaip galėtumėm vertinti Lietuvos visuomeninę santvarką prieš I Pasaulinį karą? Kaimas buvo vos tepradėjęs organizuotis. Sava šviesuomenė buvo labai neskaitlinga ir ta pati prislėgta caro režimo. Kaimo gyvenimas su jo trilaukio ūkio rėžiais, — tai baudžiavos liekana, pažangos trukdytoja ir tikra proga visokioms nesantaikoms bei rietenoms. Dvarai svetimųjų rankose. Jų savininkai, — labjausia pasiturintis šalyje elementas, — neboja šalies ir tautos interesų. Gi, miesto gyventojų didelę dalį irgi sudarė svetimi pirkliai, kurie, nežiūrint jų gausumo, sugebėjo pragyventi ir net dalinai prasigyventi, parazitiškai išnaudodami savo tūkstantinį pirklišką sugebėjimą. Taigi, pagrindinis šalies ir tautos kamienas — lietuviškas kaimas — vargo, ir tam skurdui greito galo nesimatė. Aišku, tokia prieš I Pasaulinį karą visuomeninė Lietuvos santvarka, neigiamai veikdama mūsų tautos interesus, privedė netgi prie dalinio kaimo nutautinimo. (? Red.).
I Pas. karui pasibaigus, kuomet du Europos milžinai, Rusija ir Vokietija, buvo išvesti iš rikiuotės, atsirado auksinė proga ir mažoms tautoms aktyviai pareikšti savo teisę į savysto-vų gyvenimą. Nors lenkai, prisidengdami savo unijotiškomis pretenzijomis, sugebėjo užgrobti Vilniją, o vokiečiai pasilaikė didesnę Mažosios Lietuvos dalį, betgi rusiškas grobuonis buvo parklupdytas sovietizmo, — ir mes atkūrėme, kad ir apkarpytą, betgi nepriklausomą lietuvišką Lietuvą. Tai buvo tarytum koks auksinis patekančios saulės spindulys, nušvietęs mūs Lietuvėlės niūrią padangę po užsitęsusios ilgų “Aušros” gadynės laukimo metų. Tuo pačiu susidarė sąlygos pakelti mūsų tautiečių asmens vertę, pagerinti eksploatuojamo kaimo būklę ir iškelti augščiau visko tautos reikalus.
Kas gi galėtų tvirtinti, kad I ir II Pasaulinio karo laikotarpy nebuvo padaryta milžiniška pažanga? Tas užguitas, visų niekinamas ir išnaudojamas lietuvis kaimietis, išėjęs mokslus, paima į rankas Lietuvos valstybės vairą, ir kasmet mėgina vytis, toli pažengusią, Vakarų Europą. Surusėję, sulenkėję, suvokiėtėję, suamerikonėję lietuviai stoja greta ir, štai, įvyksta stebuklas; atkuriama Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Vytauto Lietuva. Argi reikia stebėtis, kad svetimų dulkių apnešti lietuviai nevisi buvo užtektini patriotai, kurie visuomeninius reikalus statytų augščiau už asmeninius. Vis vien lietuviško asmens vertė kilo, lietuviškas inteligentijos prieauglis kasdien didėjo, ir kasgi galėtų tvirtinti, kad lietuviškoje valdžioje nebuvo daugelio pasišventusių, tautos interesams atsidavusių asmenybių? Tokių skaičius nemažėjo, o didėjo, nežiūrint, kokia buvo jų partinė pažiūra.
O argi visuomeninė santvarka nepagerėjo po to, kai kaimai buvo skirstomi vienkiemiais, dvarai parceliuojami, gi besiplečiantys kooperatyvai palietė vis didesnę šalies ekonomijos dalį. Užguitas kaimietis atkuto ekonominiai ir sutvirtėjo tautiniai. Apkarpyti dvarai neteko didesnės dalies savo įtakos į ekonominį šalies gyvenimą, o jų svetimas elementas palaipsniui nyko. Prekybos monopolį palaužė išbujoję kooperatyvai, o svetimi parazitiški pirkliai pasidarė neberamūs, matydami išsivaduojančius iš po jų “globos” kaimiečius.
Negrįžtamai praėjo laikai, kai dvarininkas priverstinai girdydavo kaimiečius pristeigtose karčiamose, o pirkliai tiek buvo įsidrąsinę, kad veik kiekviename kaime turėjo savo krautuvėlę, ir prekes parduodavo už neturalijas, o ir vogtas naturalijas mielai priimdavo. Tie žiaurūs tautą demoralizuojantieji ir žudantieji laikai liko toli praeity, senelių prisiminimuose. Kaimo žmogus atkuto, pasidarė nuosavo sklypo savininku ir, susibūręs į kooperatyvus, pradėjo pats tvarkyti savo ekonominį gyvenimą.
Ak, argi galima dabar prikaišioti blogumus ar klaidas įvairių lietuviškų partijų atstovams, kurie visi, kad ir nevisuomet sutartinai, prisidėjo, kiek sugebėdami, prie visuomeninės santvarkos gerinimo?
Mes čia, tremty, gal ir nepritariame, kad mūsų valdininkų atlyginimai nevisai derinosi su ekonominiu ūkininkų pajėgumu. Mes juk prisimename ir ūkininkus, kurie daugiau paros stovėdavo eilėje, norėdami parduoti bekonus. Arba negi užmirštame suvalkiečių ūkininkų streiką ir jo liūdnus padarinius? Tai, žinoma, vis šešėliai besikuriančios Lietuvos rytmetyje. Jei tamsūs, mirtį bei vergiją nešantieji, Sovietijos debesys nebūtų užgulę mūsų šalies, — Lietuvos Valstybės santvarkos neigiamybės būtų vis kas dešimtmetis mažėję, ir teisinga socialinė santvarka, gal dalinai Amerikos, o gal daugiau Skandinavijos pavyzdžiu, būtų įsigalėjusi mūsų šalyje.
Aiškus dalykas, kad bet koks tautos griežtas skirstymas į grupes, luomus, partijas gali sukelti pažangą trukdančius veiksnius. Pasitaikydavo Lietuvoje, — o ir čia, JAV-se yra tautiečių, kurie savo asmeninį gerbūvį ir savo ambicijų ar įgeidžių tenkinimą stato augščiau už visuomenės gerovę ir tautos interesus. Tokiems asmenims ten tėvynė, kur jiems gera. Ar tai auklėjimo stoka, ar emigracijos bei įsikūrimo svetimam krašte vargai, ar gal vergiškas palinkimas pamėgdžioti kitas gausingesnes tautas, — visa tai daug lietuvių atitraukia nuo tautos kamieno. Todėl mes vis nekantriai dairomės ir laukiame: kada, o kada slegiantys Sovietų debesys bus pasaulinės audros išblaškyti, kad vėl po to atgytų Lietuvos Valstybė, kurioje tobulesnė visuomeninė santvarka būtų suderinta su beluomės tautos interesais.
K. Č.
