ALBRECHTAS GOŠTAUTAS IR PIRMASIS LIETUVOS STATUTAS

DR. V. SRUOGIENĖ

Šešioliktame amžiuje Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo pasiekusi savo išsiskleidimo viršūnės. Didžiulė valstybė, išsiplėtusi nuo Baltijos iki Juodosios jūros, galėjo didžiuotis savo gera vidaus tvarka.

Mindaugui, Traideniui ir Gediminui pradedant, Algirdui su Kęstučiu jų darbą tęsiant ir Vytautui Didžiajam jį iš pagrindų pertvarkius, Lietuva tapo didžiausia valstybė Europoje. Vytauto nuopelnai mūsų kraštui buvo tokie dideli, kad ir šimtą, net du ir keturius šimtus metų po jo mirties Lietuva buvo apsaugota lygiai nuo azijatų įsiveržimų iš rytų, kaip ir nuo vokiečių spaudimo iš vakarų. Kad ir buvo kariauta, bet priešas į krašto vidų nebuvo įsileidžiamas, ir gyventojai galėjo ramiai dirbti, jaunimas vis gausiau vykdavo į Vokietijos, Italijos, Krokuvos ir kt. universitetus, įsijungdamas į Vakarų kultūrą.

Lotynų kalbos vartojimas, greta valstybinės slavų rašto kalbos, augo drauge su įsivyravusiu tada įsitikinimu esą lietuviai kilę iš romėnų.

Ne be pagrindo lenkų vyskupas Ciolekas rašė savo pranešime 1506 m. popiežiui Aleksandrui Borgijai:

“Lietuvai netrūksta žymių vyrų!”

Iš tikrųjų, pirmoje 16 a. pusėje joje matome visą eilę apsišvietusių, energingų valstybės vyrų, karštų Lietuvos patriotų lygiai katalikų, kaip ir stačiatikių tarpe, kurie sumaniai veikia, narsiai gina kraštą nuo maskviečių ir totorių, sąmoningai kovoja su lenkų pasikėsinimais ir praveda nuostabaus masto kūrybingas vidaus reformas.

Štai — monumentalinė Kunigaikščio Konstantino Ostrogiškio, etmono, kovotojo, didžiausio tų laikų autoriteto — asmenybė. Kiek anksčiau kaip meteoras švysteli savo neišnaudotais talentais totorių kilmės ir vakarietiškos kultūros garbėtroška Mykolas Glinskis. Gyvai reiškiasi Grigalius Astikaitis, Ivaška Sapiega, Hlebavičiai, Kęsgailai ir daugelis kitų, jau ima kilti Radvilai. Bet visus nustelbia Albrechtas Goštautas, Žygimanto II Senojo (drauge Lenkijos karaliaus ir D. Lietuvos kunigaikštis) viešpatavimo laikais (1506— 1548 m.) faktinai valdęs Lietuvą kaip koks vicekaralius.

Paveldėjęs iš tėvo, Kijevo vietininko Martyno, milžiniškus dvarus, jų tarpe Geranainis, Dieveniškį, Žaslius ir kt., o per motiną, Alšėnų kunigaikštytę Oną, užvaldęs Alšėnus ir daug kitų plačių žemių. Goštautas tapo tuoj po kunigaikščio Ostrogiškio turtingiausiu žmogumi visoje Lietuvoje.

Kai visų to laiko didikų ir bajorų sodybos buvo medinės, jisai, kaip ir mūsų didieji kunigaikščiai, statydinasi mūrinę gynimosi pilį ir išdidžiai pasirašo “de murata Gieranonv” (nors jo gyvenamieji namai buvo mediniai su bokštais).

Jaunystėje važinėjęs į užsienį, jis ten ne tik susipažino su vakarietiškais papročiais, bet ir užmezgė ryšius tu Vakarų didžiūnais. 1515 m. Goštautas atstovavo Lietuvą Vienos Taikos Kongrese ir mokėjo ten mūsų šalį gražiai reprezentuoti.

“Kai... į kongresą Vienoje atvyko gausi Lietuvos ponų delegacija, lietuviai buvo laikomi nežinomo ir kultūros požiūriu įtartino krašto žmonėmis. Bet ta nuomonė greit pasikeitė. Lietuvos magnatai sugebėjo užimponuoti ir turtais, ir puošnumu, ir visiškai vakarietiškais savo aplinkos papročiais. Visus nustebino didžiulis, net iš 100 muzikantų susidedąs M. Radvilos su Stanislovu Goštautu (Albrechto sūnus, V. S.) atsivežtas orkestras, kuris linksmino ne tik pačius lietuvius bei jų svečius, bet per vienas pamaldas griežė net dalyvaujant pačiam imperatoriui Maksimilijonui, jo dvarui ir visiems kongreso dalyviams”.1

Gabus ir veržlus, Goštautas greit kilo augštųjų urėdų pakopose: Naugardėlio vietininkas. Lietuvos pataurininkis, o 1522 m. jau Vilniaus vaivada ir didysis kancleris su išimtina teise, ligi tol priklausiusia tik Lietuvos Didžiajam Kunigaikščui, naudoti raudono vaško antspaudą.

Goštautas — desperatiškas ir kietas žmogus. Jis nesugyvena su kitais didikais, veda net kartais kraštui žalingą kovą su Radvilais, nors apvesdina savo vienintelį sūnų Stanislovą (paskutinį iš Goštautų giminės) su Jurgio Radvilos Laimėtojo dukterimi gražuole Barbora, kuri Stanislovui mirus vėliau ištekėjo už Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Žygimanto Augusto. Tik gyvenimo pabaigoje jis susitaikė su Radvilais ir su Jonu bei Jurgiu sudarė galingą triumviratą, prieš kurį buvo bejėgiai ir pats Didysis Kunigaikštis Žygimantas II ir net jo žmona — taip pat didelė diplomatė, politikė ir reformatorė — italė Bona Sforza.

Niekam tais laikais nebuvo paslaptis, kad karalienė buvo tikroji valdovė. Žydinčio tada Italijoje renesenso gadynėje ji ir buvo auklėjama taip, kad būtų pasiruošiusi valdyti valstybę ir nuolat girdėjo iš savo mokytojo Galateo pamokymus:

— Atsimink, kad esi gimusi tam, kad valdytum vyrus! 2

Raita ant puikaus balto žirgo su sunkiu brokato drabužiu atlikusi kelionę iš Italijos iki Krokuvos (tik nuo Italijos krantų iki Fiumės ji plaukė laivu ir kurį laiką iš Vienos važiavo karietoje) ši karališkoji ama-

16-17 amž. didiko pilis Vilniaus krašte.

zonė, atsivežusi su savimi pasakiškai turtingą kraitį, tikrą pritaikomojo meno parodą, atgabeno į Lenkiją ir į Lietuvą auksinio renesanso dvasią. Bona netrukus taip įsigalėjo ir Krokuvoje, ir Vilniuje, kad apie ją sakė Lenkijos vienas senatorius:

— Karalienė tiek reiškia, kiek ji to pati nori, o nori tiek, kiek jai patinka; jos valdžios niekas negali aprėžti!

Pajutęs Bonos galią, Albrechtas Goštautas ėmė su ja bendradarbiauti ir tuo būdu dar labiau iškilo.

Ambicingoji karalienė, vos gimus sūnui Žygimantui Augustui, stengėsi užtikrinti jam ateičiai tėvo valdomus kraštus. Kadangi žinojo lietuvius siekiant turėti atskirą nuo lenkų valdovą, ji pasiūlė Lietuvos vyriausybei išrinkti jos sūnų Didžiuoju Lietuvos Kunigaikščiu dar prie tėvo gyvos galvos. Goštautas jos sumanymą palaikė ir pats jai apie tai rašė:

“... aš dėjau visas pastangas brolių ir bičiulių tarpe, kalbindamas juos su tuo sutikti. Ir man tai pavyko, nors keli (Lietuvos didikai) trukdė ir klausė mano priešo (K. Ostrogiškio).”

Nors ir lenkai protestavo, nes Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio iškėlimas be jų dalyvavimo buvo priešingas visoms uniių sutartimis, vis dėlto, 1522 m. gruodžio mėn. 4 d. Vilniaus seimas Žygimantą Augustą pripažino sosto įpėdiniu po tėvo mirties ir Lietuvos Ponų Taryba prisiekė jam Žygimanto II vardu ištikimybę.

Nuo to laiko Albrechtas Goštautas pasidarė visagalis Lietuvoje. Jo šūkis buvo:

Lietuva — lietuviams!

Jis rūpinosi neprileisti svetimųjų, ypač lenkų prie augštų urėdų, neleisti jiems įsigyti dvarus Lietuvoje, energingai šalino lenkų kunigus ir vienuolius iš Lietuvos, tuo reikalu net siuntinėjęs savo pasiuntinius pas popiežių į Romą. Goštautas priklausė partijai, kuri griežtai siekė nutraukti bet kuriuos ryšius su Lenkija ir reiškėsi kaip lietuvių kalbos teisių gynėjas. Jo žodžiais — lenkų kalba ir papročiai tinka tik lenkams, bet ne lietuviams.

Tačiau visais kitais atžvilgiais Goštautas, kaip ir kiti to laiko lietuviai, ir toliau tęsė garbingąją Gediminaičių tolerantingumo tradiciją -— krašte gyvenančių svetimšalių neskriaudė ir jų teisių nesiaurino.

Bona su Žygimantu dažnai lankėsi Lietuvoje ir kunigaikščio rūmai Gedimino kalno papėdėje Vilniuje skambėjo muzika ir linksmumu ir spietė apie save visos šalies didžiūnus ir daugelį užsienio svečių. Bet karalienė, Goštauto padedama, ne tiek linksminosi, kiek rimtai dirbo. Ji kėlė ūkį krašte mokė dvarininkus ir valstiečius geriau ūkininkauti. Tai ji pravedė savo nuosavuose dvaruose garsiąją valaku reformą, kurią vėliau jos sūnus radikaliausia praplėtė visoms Didžiojo Kunigaikščio žemėms. O tai buvo ir drąsiausia nuo Karolio Didžiojo laikų (9 amž.) žemės reforma Europoje.

Goštautas su kitais lietuviais nebuvo pamiršęs, kad Vytautas ir Švitrigaila siekė Lietuvai karališkojo vainiko. Kai 1526 m. pasimirė paskutinysis Mazovijos kunigaikštis ir kraštas leno teisėmis teko Žygimantui, pačios Mazovijos didikams pritariant, mūsiškiai nutarė šias Didžiojo Kunigaikščio paveldėtas žemes prijungti prie Lietuvos. Tuo buvo siekiama ir padidinti Lietuvos teritoriją, ir neduoti Lenkijai sustiprėti, jei Mazovija būtų priskirta prie Lenkijos. Lietuvos vyriausybė nusiuntė pas Žygimantą į Krokuvą Jurgį Radvilą ir Vilniaus vyskupą Joną II iš Lietuvos kunigaikščių, kurie paprašė Žygimanto pasinaudoti savo teisėmis ir Mazoviją prijungti prie Lietuvos.

Kartu Goštautas pasinaudojo ta proga prašydamas Žygimantą iškelti Lietuvą iki karalystės rango, kartu su kitais Ponų Tarybos nariais šitaip motyvuodamas savo žodžius:

“Nes jeigu ši valstybė, Jūsų Didenybės tėviškė, Didžioji Lietuvos Kunigaikštija, turės karališkąjį vainiką, lenkai negalės jos savintis”.

Albrechto Goštauto antkapis Vilniaus Katedroje, darytas italo skulptoriaus Giovani Cini iš Sienos 1529 m.

Jie čia pat užtikrino, kad jeigu reiktų vainiko reikalu rūpintis pas popiežių ir jeigu tai pareikalautų išlaidų, jie yra pasiruošę parūpinti tiek lėšų, kiek tai reikės.

Jie net pareikalavo, kad lenkai grąžintų Lietuvai tą vainiką, kuris Vokietijos imperatoriaus 1430 m. buvo siunčiamas Vytautui Didžiajam ir kurį jie pakeliui pavogę, sutrukdydami vainikavimąsi...3 Taip tai mūsų valstybės vyrai 16 a. gynė Lietuvos garbę!

Betgi lenkai ir šį kartą sutrukdė Lietuvai tapti karalyste, paveikė senstantį karalių priskirti Mazoviją prie Lenkijos ir neleido jam vainikuotis Lietuvos karaliumi, kad tik saitai su Lietuva nebūtų nutraukti (nors nuo 1440 m., nuo Kazimiero Jogailaičio išrinkimo LDK iki Liublino unijos 1569 m. Lietuva su Lenkija tiek bendra teturėjo, kad išsirinkdavo sau vieną ir tą patį valdovą iš Gediminaičių dinastijos, o šiaip gyveno kaip du visiškai atskiri valstybiniai organizmai. 4

Albrechtas Goštautas energingai tvarkė kraštą viduje. Lietuvos paiždininkis, atseit, finansų ministe-

Vilniaus vaizdas iš Seb. Munsterio “Kosmografijos” 1556 m.


ris, Abraomas Ezofavičius (žydas, kilęs iš Lietuvos Brastos) greit atstatė dar kunigaikščio Aleksandro išeikvotą iždą. Ponų Taryba iškėlė sumanymą padaryti visuotinį gyventojų ir turto surašymą. Jis buvo įvykdytas 1528 m. — tas “Popis Zemskij” yra pirmasis Europoje statistinis cenzas. 5 Kiekvienas bajoras ir žemės savininkas turėjo priesaika patvirtinti savo parodymų teisingumą: kiek jis valdo nejudomojo turto, kiek turi priklausomų valstiečių, kiek “dūmų” ir kokis yra jo gyvasis ir negyvasis inventorius ir tt. Gautos žinios davė pagrindą karo jėgų surašymui ir patvarkymui, kas buvo padaryta 1528—9 m.

Tokios plačios reformos turėjo paliesti visus gyventojų sluogsnius. Jų pravedimas buvo griežtas ir iššaukė krašte didelio nepasitenkinimo. Kieta Goštauto ranka skundėsi valdovui ir didikai ir bajorai ir net valstiečiai. Yra net žinomas Stanislovo Orvido vadovaujamas valstiečių sukilimas, kuris tačiau buvo numalšintas, kaip ir kiti bandymai priešintis galingojo kanclerio valiai. Bet ilgainiui visa Lietuva turėjo pripažinti Goštauto reformų naudingumą.

Goštautas ypač pagarsėjo savo didžiuliu darbu: pilno Lietuvos įstatymų rinkinio sudarymu, garsaus Lietuvos Statuto išleidimu.

Dar Vytauto laikais veikė papročių teisė, vėliau augo kunigaikščių privilegijos, skaičius įvairiais gyvenimo klausimais, bet jo nebuvo sutvarkytas. Kazimieras Jogailaitis (1440—1492 m.) buvo bandęs kodifikuoti veikiančius įstatymus, bet jo Teisynas (Sudebnik) apėmė tik jų dalį. 1514 m. Lietuvos seimas kreipėsi į Žygimantą II prašydamas išleisti pilną įstatymų rin-

Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) puslapis

kinį. Buvo sudaryta komisija ir pirmoji redakcija jau buvo baigta 1522 m., o galutinai Statutas buvo paskelbtas 1529 m. Toks ilgas paruošimo darbas jau liudija mums kaip rimtai ir rūpestingai jis buvo atliekamas.

Lietuvos Statutas yra sudarytas sistematingai: 13 jo skyrių apima civilinę, baudžiamąją, iš dalies ir viešąją teisę, o taip pat ir teiseną. Matyti, kad jo autoriai turėjo labai didelį patyrimą, ir buvo puikiai susipažinę su visų kaimynų, taip pat ir Vakarų Europoje veikusiais įstatymais.

Nors Statuto kalba slaviška, bet jo dvasia grynai lietuviška.

Jeigu mes dažnai pabrėžiame kad Lietuva yra kraštas, kuriame susikerta dvi kultūros — Rytų ir Vakarų — tai Lietuvos Statutas yra geriausias to įrodymas. Jo pagrindą sudaro senų senovės lietuvių papročių teisė. Greta pastebimos įvairios įtakos: lenkų, rusų, vokiečių, o taip pat ir romėnų teisės, nes ištisi Statuto straipsniai yra visai artimi Justinijono teisyno atitinkamiems skyriams.

“Lenkdami galvas prieš didįjį įstatymdavystės darbo paminklą ... Lietuvos Statutą, turime pažymėti, kad, jeigu italai pasididžiuodami vadina romėnų teisę “il diritto nostro” (visiškai mūsiške) ... ir mes lygiai taip pat galime romėnų teisę vadinti sava, ne svetima”. 6 Taip išsireiškė lenkų tyrinėtojas Bossowski, bet jo žodžiai, kiek jie liečia Lietuvos Statutą, tinka tiktai mums, lietuviams, bet ne lenkams...

Statute greta Vakarų ir Rytų kultūros pradų atsispindi ir susikirtimas tų epochų kurių sąvartoje jisai atsirado: viduramžių ir naujųjų laikų dvasios. Žinovai nurodo, kad Goštautas ir kiti Statuto autoriai buvo gerai susipažinę ne tik su to laiko Vakarų Europos įstatymdavyste, bet ir su jos tendencijomis ir nesirėmė kuriuo nors vienu įstatymų rinkiniu, tik iš daugelio pavyzdžių savarankiškai rinkosi tai, kas jų nuomone mūsų kraštui geriau tiko. Jie visur parodo labai pažangų savo laikui nusistatymą.

Tai matome, be kito ko, jau ir iš Kazimiero Jogailaičio laikais pasireiškusio siekimo jei ne visai panaikinti, tai bent aprėžti taip giliai viduramžiais įsišaknijusią kolektyvinę atsakomybę už nusikaltimus.

Nors dar kai kurių Statuto nuostatų žiaurumas mus šiandien ir labai rėžia, vis dėlto jame visur žymus susirūpinimas apsaugoti silpnesnįjį nuo stipresniojo išnaudojimo. Pvz., už “khvaltovanie nevesty i devki” skiriama gerklės bausmė (horlom majet karan byti); kaltininkas jos gali išvengti, jeigu jis nuskriaustąją ves, bet tik su sąlyga, kad ji pati to panorėtų: “A jestliby ona shotela jeho sobie za muža meti: tohdy to u jeje voli”. Tačiau, jeigu nuskriaustoji pati nepareikštų noro tekėti už suvedžiotojo — jis bausmės neišvengia. Taip pat įdomi Statuto globa seniems tėvams, jeigu juos vaikai skriaudžia.

Žinovų nuomone, lvginant Statutą su bet kuria anų laikų įstatymdavyste, mūsų Statutas yra už visus pranešesnis.

Lietuvos Statutas virto kaip ir Lietuvos Konstitucija. Prie jo buvo pridėta 1447 m. Kazimiero Jogailaičio privilegija, kuria apsaugojama Lietuvos sienų neliečiamybė ir draudžiama svetimšaliams, jų tarpe ir lenkams, pirktis žemės nuosavybę Lietuvoje. Tuo būdu Lietuvos Statutas tol apsaugojo lietuvių teises savąjai žemei, kol jisai veikė, t. y. iki 1840 m., kada jo trečioji laida buvo rusų caro pakeista rusiškais įstatymais. Ir Goštauto bei kitų Statuto leidėjų vyriausias tikslas buvo apsaugoti Lietuvą nuo svetimųjų, ypač lenkų, veržimosi į ją ir nuo kišimosi į jos vidaus reikalus. Statutu ne be pagrindo mūsų protėviai didžiavosi ir laikė jį savo tautos brangenybe.

Albrechtas Goštautas globojo mokslo žmones, rūpinosi švietimu Lietuvoje. Jo ir karalienės Bonos globojamasis Abraomas Kulvietis išėjo augštuosius mokslus Vokietijoje ir Italijoje ir 1539—40 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje augštąją mokyklą, tikrąjį Vilniaus universitetą, kaip tai tvirtina Prof. Vaclovas Biržiška savo studijoje apie šį mūsų didįjį humanistą. 7

Ir pats Goštautas buvo labai apsišvietęs žmogus. Apie jo gerą meno skonį liudija jo paties užsakytoji renesanso stiliaus maldaknygė, kuri iki šiol yra saugojama Muencheno Tautos muziejuje. 8 Taip pat ir jo antkapis, išlikęs Vilniaus katedroje italų skulptoriaus Giovani Gini iš Sienos darbo (1529 m.) yra didis ir retas renesanso meno paminklas Lietuvoje.

Įtakingas ir smarkus žmogus buvo Albrechtas Goštautas. O su juo kaip atrodo, lenktyniavo ir jo žmona. Kai jis mirė 1539 m., ji atsisakė grąžinti Didžiajam Kunigaikščiui Vilniaus vaivados valdytus dvarus (tais laikais iki gyvos galvos skiriamiems urėdams algos dar nebuvo mokamos, tik atlyginama valstybiniais dvarais). Žygimantas Augustas tada apie ją rašė: — Ir vyrui mirus ji dar nori valdyti!*) 3 Taip virė ir kunkuliavo gyvenimas Lietuvoje toje tolimoje, mažai mums žinomoje ir taip garbingoje bei turtingoje 16 amžiaus epochoje ...

1)   A. Šapoka. Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo, Židinys, 1935 m. 418 psl.

2)  W. Pociecha, Krolowa Bona. 1942

3)   Prof. I. Jonyno str. “Goštautas”, Lietuviškojoje Enciklopedijoje.

4)   L. Kolankowski. Polska Jagiellonów.

5)   A. Rimka, Statistikos pagrindai, 1925, 16-17 psl.

6)   Fr. Bossowski, Nowela Justynjana, 121 psi. Księga pamiątkowa ku uczczeniu 400-setnej rocznicy wydania Statutu Litewskiego pod redakciją Dr. S. Ehrenkreutza, Wilno. 1935

7)   V. Biržiška, Abraham Kulvietis, The First Lithuanian Humanist; Pinneberg, 1947.

8) V. Łoziński, žycie polskie w dawnych czasach, 1948.

9) V. Łoziński, życie polskie w dawnych czasach.