DR. JURGIS SAUERVEINAS - GIRĖNAS
(1831 - 1904)
50 METŲ MIRTIES SUKAKTĮ MININT
“Lietuvininkai esame mes gimę,
todėl Lietuvininkai mes turim būt,
Tą garbę gavome užgimę,
Jai ir neturim leist pražūt...
Nenorėtum žmogus tikėti, kad šis eilėraštis būtų nelietuvio parašytas. Tačiau taip yra. Pr. m. gruodžio 16 d. sukako 50 metų nuo dr. Jurgio Sauerveino mirties.
Dr. Jurgis Sauerveinas Ateities klišė
Jurgis Sauerveinas gimė Vokietijoj, Hannovery, Glogau miestely. Jo tėvai buvo šviesūs žmonės; tėvas protestantų religijos kunigas. Jurgis Sauerveinas gimė 1831 m. sausio m. 15 d. ir mirė 1904 gruodžio 16 d. Norvegijoj, Kristianijos ligoninėj. Mirtis pakirto šią Lietuvą mylinčią asmenybę sulaukus gražaus 74 metųamžiaus. Pagal J. S. testamentą, jo palaikai buvo atvežti Vokietijon, ir palaidoti Gronau kapinėse.
Jurgis Sauerveinas - Girėnas, baigęs Hannoverio gimnaziją ir išėjęs augštuosius filologijos mokslus Goetingeno u-te, ėmė mokytis svetimų kalbų. Jis buvo neabejotinas kalbininkas — lingvistas, savos rūšies genijus. Jis turėjo fenomenalinę atmintį. Jam sekėsi. J. S. buvo tikras mokslininko tipas. Jis nepasitenkino keliomis kalbomis. Ne. Ilgainiui buvo žinoma, jog jis išmoko net 46 kalbas. J. S. mokėjo net zendo ir sanskrito kalbas.
Šis mielas bičiulis yra laikomas aušrininku, nes bendradarbiavo “Aušroje” ir kitoje lietuvių spaudoje. Jis mokė lietuvį neišsižadėti savo gražios kalbos ir tuo pačiu ir lietuvybės. Jis rašė apie lietuvius vokiečių kalba išeinančiuose žurnaluose — iš filologijos srities. Jis visur ir visuomet gynė lietuvius ir lietuvių kalbą, Štai 1950—51 m. Inž. Bronius Prapuolenis “Šv. Kazimiero Aiduose” parašė apie dr. Jurgį Sauerveiną - Girėną straipsnį, kuriame rašo: Su šituo mokslo vyru buvau tik vieną kartą susitikęs, dar gimnazijos mokiniu būdamas; šiaip apie jį žinias sėmiau iš savo Rytprūsiuose buvusių giminių, pas kuriuos viešėt važinėdavau ir iš kitų “laukininkų” — Graudušių, Raudžių ir Vanagaičių ir, be ne, daugiausia iš Vanagaičių sūnaus Jono, kuriam, kaip inteligentui, J. S. smulkiau aiškino lietuvių kalbos grožį ir jos ypatybes. Reikia pridėti, jog Sauerveinas lietuvių kalbos mokėsi tiesiogiai iš ūkininkų — būrų, gyvu žodžiu, dėlto jo akcentas — ištarmė buvo Prūsuose gyvenančių lietuvių.”
Bet vėliau lietuvių k. žinias pagilino iš knygų, kokias jis anais metais galėjo rasti. Bet jam patiko ne tik mūsoji kalba, jis pamilo iš viso Lietuvos gamtovaizdį, pačią Lietuvą.
J. S. tai keliautojo tipas. Jis nemėgo vienoje vietoje ilgai sėdėti. Užtat daug keliavo. Pažino daugybę tautų bei žmonių. Jam nebuvo svetima Europa, nes nebuvo turbūt didesnio Europos m., kuriame jis nebūtų bent trumpai buvojęs.
Ne tik Europa domino šį garbingą vyrą, bet jam taip pat nebuvo svetima Afrika ir Azija, o ypačiai Indija. Jis tyrinėjo Afrikoj gyvenančių tautelių — negrų kalbas bei dialektus. Taigi, jis keliavo, stebėjo, gyveno ir mokėsi iš pačio gyvenimo.
Bet iš visų kraštų Lietuvos krašto gamtovaizdis jam labiausiai patiko. Lietuva užtat J. S. suviliojo ir pavergė. Mokėdamas lietuvių kalbą, arčiau susipažino su visais pavergto lietuvio vargais. Jis matė rusų ir vokiečių persekiojamą lietuvių tautą, matė visas neteisybes ir nutarė kartu su ja dalintis ir gėriu ir blogiu — džiaugsmais ir nelaimėmis. Jis pastebėjo, jog daugelis lietuvių, lyg kokio nusikaltimo vengdami, užsigindavo moką lietuviškai, o ypačiai tai buvo pastebima vokiečių valdomuose Rytprūsiuose. Jam parūpo prailginti mirštančios lietuvių tautos gyvenimą. Tiesa, jis nebuvo vienas, šiame jo darbe padėjo; Martynas Jankus, dr. Jonas Basanavičius, Jonas Vanagaitis, Zaunienė (buv. Užsienio Reikalų Min. motina) ir kt. Jo pagalba pavyko sukurti Lietuvių Mokslo Draugiją. Kiek tikrai metų savo gyvenimo paaukojo tas kilnusis vyras Lietuvai, sunku tikrai pasakyti, betgi yra duomenų, jog nemažiau, kaip dešimt.
Dr. J. S. rašė proza ir eiles kūrė. Kaip jau minėta, parašė “Lietuvininkai mes esame gimę...” Vėliau jo parašyta: “Lietuva ant visados”; na ir “Giria, giria tu žalioji” — tai vis gražūs, kupini patriotizmo ir meilės Lietuvai kūriniai. Tik prisiminkime, jog “Lietuviais esame mes gimę...” visa lietuvių tauta giedojo kaip Mažosios Lietuvos himną; šioji giesmė, dažniausiai, buvo giedama po Lietuvos himno.
“Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio
Lietuvninks nieko neatbos,
Kaip eglė ten prie Šešupėlio
Ir vėtroj ir žiemą žaliuos.
“Drūtai laikyk, drūtai stovėk
Lietuviškoji giminė.
Drąsiai lietuviškai kalbėki,
Tegul supyksta svetimi.
“Tegul supyksta, kas nežino,
Kalba senoji kaip miela,
Kurioj mus “Tėve mūs” mokino
Tėtužis miels ir motina”,
Jeigu dr. Jurgis Sauerveinas nieko nebūtų parašęs apart šito eilėraščio, tai jo tikrai užtektų J. S. iškelti į garbingų aušrininkų eiles .. . Bet gi jis įvairiomis kitomis kalbomis, daugiausia vokiškai, rašė apie lietuvių k. ir Lietuvos vargus. Jis advokatauja. Jis užsistoja ir užtaria rusų ir vokiečių pavergtą lietuvių tautą. Net yra parašęs atskirą knygą, vokiškai kurioj įrodinėja lietuvių k. vertingumą ir grožį. Toje knygoje gina lietuvių tautą nuo išnaikinimo.
Kadangi J. S. mokėjo apie 46 kalbas, anglų vyriausybė dažnai jam duodavo vertimus daryti, nors jis gyveno Prūsuose. Ypačiai J. S. buvo naudingas anglams iš indų kalbų srities. Tuo laiku didžioji Indija dar buvo Didž. Britanijos kolonija. Pagaliau vokiečių policijai ėmus jį vis daugiau ir daugiau sekioti, jis nutarė apleisti vokiečių valdomą lietuviškąjį kraštą. Vokiečių policija jį palaikė lietuvių separatistų vadu. Be to, jį užgaudavo kai kurių lietuvių nepasitikėjimas. Išvyko į Norvegiją, šiame krašte apsigyvenęs, jis vėl tvėrėsi kalbotyros mokslo darbo. Bet Lietuvos J. Sauerveinas neužmiršo iki gyvenimo pabaigos. Vis rašė lietuviškai eilėraščius, straipsnius, ir ypačiai skelbė visur ir visuomet Lietuvos gamtos ir kalbos grožį. Jis vis žadėjo apsilankyti — “Mano brangiojoj Tėvynėj — Lietuvoj”. Bet mirtis jį pakirto 1904 m. gruodžio 16 d. šaltoje Norvegijoje, Kristianijos ligoninėj.
Tai buvo retas žmogus, aušrininkas, didelis Lietuvos patriotas bei mylėtojas.
Baigiant tenka priminti, jog dar anais laikais dr. Jurgis Sauerveinas pastebėjo, kad lietuviai tarpusavy nesugyvena, riejasi, nesilaiko vienybės ir meilės. Ta pačia liga sergame dar ir šiandien. Jis sielojosi Lietuvos reikalais. Jis sakydavo, jog gaila, kad lietuvininkai neturi vienybės. Jo priešmirtinis pageidavimas buvo:
— Kad lietuviai išmoktų būti vieningi, dirbdami bendrą Lietuvos vadavimo darbą.
Šio mielo nelietuvio teisingi, pamokantieji žodžiai;
— Kad pas lietuvininkus nėr vienybės -— tampriau ir širdingiau susijungti Tėvynės vadavimo darbui”... tegu šiandien mus paskatina labiau viens kitą mylėti, sugyventi. — Vardan tos Lietuvos, vienybė težydi...
Vladas Mingėla.
KARYS tęsia Lietuvos karių tradicijas. Lietuvoje jis buvo vienas mėgiamiausių karių ir didelės jaunimo masės žurnalas. Jo pasėta sėkla ne tik prigijo, bet praeityje davė ir dabar tebeduoda pasiryžėlių, kurie Tautos laisvei ne vien žodžius, bet ir darbus skiria; Lietuvos Nepriklausomybės kovų pulkų karius, Savisaugos Dalių, Vietinės Rinktinės ir kitų kovos dalinių narius ir, pagaliau, dar tebe-kovojančius partizanus. Tai vis, iš dalies, KARIO auklėtiniai.
Nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo sugriauta ir sunaikinta; bet kas gali sakyti, kad todėl ji daugiau nebereikalinga ir nebeatsistatys ? Nors Lietuvos kariuomenė, vykdydama vyriausybės įsakymą, 1940 metais nesipriešino okupantui ir liko taip pat sunaikinta, kas gali tvirtinti, kad daugiau Lietuvai kariuomenė nebus reikalinga? Tą tvirtina tik Lietuvos užgrobikas, kuris blaško Lietuvos vyrus po sovietinius pulkus, maišo tautybes, nes bijo atgimsiančios Lietuvos kariuomenės ir kitų jo pavergtų valstybių tautinių ginklo jėgų.
Mūsų maža yra, todėl juo labiau reikia, kad kiekvienas jaunas ar senas lietuvis įsisąmonintų, kad tik jo dvasinės ir fizinės jėgos prikels parblokštą Tautą ir atstatys Valstybės Rūmą. Tačiau, kad pasiryžėlis būtų tinkamas tam milžiniškam darbui, be pakilios dvasios ir užsidegimo jis turi dar ir išmanyti tą darbą, kuris jam teks atlikti. Tam tikslui KARYS savo pagrindiniu uždavinių turi; tiekti karinę medžiagą, mokslinių, istorinių, techniškų straipsnių pavidale ir skelbti karių atsiminimus. Tas, kas nori ir rengiasi būti Tautos kariu, o juo turėtų ryžtis būti kiekvienas, ypač jaunieji, lai semiasi žinių, kurių KARYJE ras apsčiai. Ateityje jos bus naudingos ir Lietuvos valstybę atkuriant labai reikalingos.
Redaktorius
