KARINIAI MOKSLAI

A. ŻYGMANTAS

Paprastai ir trumpai aiškinant, karo menas reiškia tikslingą karinių jėgų vartojimą karo metu. Platesne prasme karo menas apima bet kokią veiklą karo reikalui, kaip mobilizavimas, aprūpinimas, ginklavimas, mokymas ir karinių jėgų išlaikymas. Siauresne prasme karo menu laikomas tik parengimas ir vykdymas kovos veiksmų tam tikram karo tikslui. ⁶

STRATEGIJA IR TAKTIKA

Clausewitzas taktiką vadina mokslu naudoti karo jėgas kautynėse; strategiją — mokslu naudoti kautynes karo tikslui. Kitais žodžiais, strategija sudaro karo planą, nustato eigą įvairioms kampanijoms ir tvarko būsimus mūšius.⁶ Moltkės nusakymu strategija yra “praktiškas pritaikymas priemonių, duotų vadui, kad pasiektų numatytą tikslą.”

Fabijinės strategijos pavadinimas kilo iš Romos karo vado Fabijaus kovos būdo su Hanibalu ir reiškia vietinio pobūdžio puolimus, priešo tiekimo naikinimą, verčiant jį eikvoti moralines ir fizines jėgas.

Iki kautynių sąlyčio ginkluotų jėgų vadovavimo moko strategija, kautynių lauke — taktika. Bendrai, taktika reiškia vedimą mūšių, o strategija apima veiksmus. vedančius prie mūšio. Taktikos elementai yra: ginklai, judesys, sauga.

Strategija yra graikų žodis, reiškiantis vadovavimą armijai. “karo vado meną”; jos karinė prasmė yra ginkluotų jėgų vadovavimas iki sąlyčio su priešu.

Žodis taktika yra taip pat graikų kilmės, reiškiantis sutvarkvti. Karine prasme jis apima rikiuotę, judėjimą ir jėgų mokymą sąryšyje su kautynėmis. Be to, taktika yra kautynių menas. Jos srityje yra išdėstymas kautvnėms ir jų vykdymas.

Strategijos uždavinvs vra, vadovauiantis bendra politine ir karine padėtimi sukurti vedamąją mintį, pagal jąa nustatvti operaciių bendrus bruožus ir ant šito pagrindo, parengti kariuomenės telkimą, vėliau vadovaujiant pačioms operacijoms. Kadangi visų karinių veiksmu galutinis tikslas yra sunaikinti priešą, todėl visos jėgos turi būti sutelktos priešo pagrindinėms jėgoms pulti. Laimėiimo priemonė yra savo stipresnių kariniu jėgų sutelkimas sprendžiamoj vietoj. “Getrent marschieren und vereint schlagen.”⁵

Karas žemėlapyje, arba strategija, kaip jį vadina amerikiečių karo istorikas T. A. Dodge, atrodo nesunku vesti, bet sukurti strateginį planą, išskleisti ir vadovauti armijai jį vykdant, reikalauja giliausio pažinimo visų karui pritaikomų mokslų ir menų ir nepaprasto protinio, dvasinio ir fizinio įtempimo, kur tenka pakelti kariuomenės vadui karo metu. Pasaulio istorijoje rasime gal tik pustuzinį vadų, kurie tiktų į aukščiausių karo vadų grupę. Dodge nuomone, Aleksandras Makedonietis buvo pirmas toks vadas ir, turbūt. vienas iš didžiausių.

“Strategija yra, kitais žodžiais, vado menas kilnoti savo armiją po kraštą santykyje su priešu, bet atstu nuo jo, taip, kad pastarasis sąlyčio metu būtų pastatytas nepatogesnėn pozicijon mūšiui ar kitam judesiui. Armijos judesiai priešo akivaizdoje, ar mūšio lauke priklauso didžiosios taktikos sričiai. Strategija yra bendrosios karo taisyklės, arba sveikas protavimas.”¹² Strategas žiūri savo dvasinėmis akimis, kai taktikas žiūri savo kūno akimis. Kare dominuojantis veiksnys yra strategija; jai subordinuoti yra taktika ir tiekimas.⁸

Formalioji taktika apima atskiro kovotojo mokymą, taktinių vienetų rikiuotę, judesį, ir kautynių būdus. Visas šitas mokslas paprastai gauna statutų formą. Vadovautis tais statutais vietovėje, priešo akivaizdoje ir kautynėse, moko pritaikomoji taktika. Ji nustato taisykles postoviui, žygiui, saugai ir žvalgybai, ypatingą dėmesį skirdama įvairių ginklo rūšių bendradarbiavimui.

KARINIŲ MOKSLŲ APIMTIS

Karo meno pagrindiniai dėsniai yra amžini, tik jų panaudojimo būdai nuolatos kinta. Plačia prasme kariniais mokslais galime vadinti atskiras mokslo šakas, kurios karo vado kūrybai duoda teorinį pagrindą, o jo menui vykdyti, praktišką įrankį.

Karo istorija (išskyrus jos grynąjį istorinį pobūdį) tiria buvusius karus su tikslu pasimokyti vadovavimo ateities karams. Karybos mokslas tarnauja kariniam pasiruošimui ir apmokymui. Operacinių veiksmų (siauresne prasme karinių veiksmų) mokslas apima tik dalį strategijos mokslo, liesdamas tik atskirų kariuomenės dalių, korpų judėjimą. Geografinių reiškinių įtaką karo vedimui tiria karinė geografija, dalinių vadovavimui — vietovės mokslas. Ginklų mokslo reikalas yra: išvystymas, konstrukcija ir panaudojimas medžiaginių kovos priemonių: jų panaudojimo sustiprinimas puolant ir susilpninimas ginantis sudaro karinių įtvirtinimų, fortifikacijos, mokslo sritį. Fizinio kovingumo išlaikymu rūpinasi karinė sanitarija ir veterinarija. Karinė teisė, karinis švietimas ir kultas turi vėl savo specialias sritis.

Didelis vadas niekados neleis taisyklės surišti savo rankas, tačiau, bendrai paėmus, jo veiksmai atitiks jas. Tik labai greitai galvojantis ir veikiantis, sukuriantis teisingo manevro bruožus ir be perstojo meistriškai juos sekantis vadas yra didelis. Greitis tai karo vedimo esminis bruožas.

Strategija, kaip ir kiti mokslai, išaugo pamažu. Jos seniausi pasireiškimai randami barbariškų kilčių įsiveržimuose į kitų teritoriją, ieškant grobio: maisto, metalų, moterų ar kitam pavidale. Tokio įsiveržimo pasisekimas pareidavo nuo sugebėjimo jį paruošti ir greičio jį vykdant, kad užpultieji būtų netikėtai užklupti. Taip augo puolamoji, ofenzyvinė strategija. Užpultieji atkirsdavo kelius, užversdavo siaurumas, gindavo brastas, ruošdavo miško pasalas. Iš šitų veiksmų gero pravedimo išaugo gynimosi — defenzyvinė strategija. Kartu su strategija augo ir tobulėjo taktika ir inžinerija, šių dienų karo vedimas yra nedaug tobulesnis už graikų prieš 20 šimtmečių, jei palyginsim jų turėtus išteklius, mechaniką ir mokslus.¹²

KARO ISTORIJA

Istorijos turinį sudaro nepaprasti įvykiai, kurie dėl vienos ar kitos priežasties kreipia žmonių dėmesį ir yra verti atsiminti. Gamtos mokslai sistematizuoja ir klasifikuoja, istorija individualizuoja ir pasakoja. Daugumas istorikų mano, kad istorija pamoko ir duoda praktiškų nurodymų. Tukidido nuomone istorija gali būti ‘ateities vadove’: Polybius sako kad, ‘istorijos žinojimas yra tikrasis išauklėjimas’.

Karų dokumentai yra seniausios istorinės žinios. Taikos laikotarpiai buvo per ramūs, kad iššauktų istoriko dėmesį. Didžiosios poemos niekad nebūtų išvydę šviesos, jei Homeras nebūtų gavęs įkvėpimo iš karžygių darbų. Nei Herodotas su Tukididu nebūtų ėmėsi plunksnos, jei Persų ir Peleponeso karų įvykiai nebūtų juos sudominę.

Yra žinomų karinių kritikų, kurie mano, kad iš senovės nedaug ką galima pasimokyti. Fridrikas Didysis ir Napoleonas taip negalvojo. Pav. Fridriko laimėjimas ties Leuthen parėjo nuo jo žinojimo apie Epaminondo manevrą ties Lsuktra. Aleksandro perėjimas per Hydaspes upę priešo akivaizdoje, iki šių dienų yra tokios operacijos pavyzdys. Pagrindinis vokiečių susipažinimas su karine istorija ir filosofija padarė modernią Vokietiją tokia nepaprasta karių tauta. Rūpestingai išnagrinėję Pirmąjį Pasaulinį Karą, jie išvedė naujas kariavimo formas Antrajam Pasauliniam Karui.

“Rudeniškas vytimas yra vienkartinis įvykis lapo gyvenime, tačiau normalus medžio gyvenime. Mirtis yra nenormalus įvykis individo gyvenime, tačiau normalus žmonijos gyvenime. Karas yra nenormalus įvykis vienos vyriausybės laikotarpyje, tačiau normalus daugumos civilizacijų gyvenime ... Modernios civilizacijos karas yra laikomas nenormalus ir katastrofiškas ... Bet jei istoriniu vienetu imti pakankamai ilgą laikotarpį ir erdvę, karai gali pasirodyti reguliarūs savo pobūdžiu ir pasikartojimu.”¹

Karo istorija rūpinasi geografinėm ir istorinėm kliūtim, kurios trukdė tvarkingą ir nuolatinį rasių ir civilizacijų plitimą po žemės paviršių. Karo istorijos požiūriu pasaulis yra vienetas, nes karai ir neramumai, bet kurioj vietoj keičia padėtį visur kitur ir, kadangi žmonės grindžia savo veiksmus tradicijomis, papročiais, senom ambicijom, neapykanta ir praeities palyginimais, tuo būdu šimtmečių ir net tūkstančių metų istorija yra gyvosios dabarties dalis.

Karo istorija turėtų apimti visus karus ir mūšius, mažus ir didelius. Karo meno istorija turi apsiriboti tik atpasakodama tuos, kurie yra tipingi ir geriausiai pavaizduoja karo meno raidą. Todėl į karo istoriją galima žiūrėti dvejopai, arba kaip į praeities karų veiksmų vaizdavimą kaip istorinių įvykiu, tada karo istorija būtų lyg ir dalis bendrosios istorijos, arba, naudojant ją praktiškam tikslui, pasimokyti karinio meno ateities karams, tada karinė istorija sudarytų dalį karinių mokslų.

Šiuo antruoju atžvilgiu karo istorija yra naujas mokslas. Dar Fridriko Didžiojo karai buvo aprašyti tik kovų chronologijos būdu. Tik Napoleono karų laikais baronas Jomini pradėjo gilesnį, karo istorijos nagrinėjimą, apimantį politinius, socialinius, techniškus ir moralinius pagrindus. Jis buvo vienas iš žymiausių Napoleono karų tyrinėtojų. Po jo sekė karo filosofas Clausewitzas ir vėliau, gal didžiausias, karo istorijos ugdytojas Hans Delbrueckas, kuris karo raidą jungė su valstybiniu ūkiu ir kultūros gyvenimu.

Austrija davė didelį karo rašytoją Montecuccoli, kuris turėjo didelės įtakos Fridrikui Didžiajam. Prancūzijoj žinomi senieji karo istorikai Turenne ir Moricas Saksonietis.

Mokslas — Karo Dievaitė

KARO ISTORIJOS REIKŠMĖ

Karinės istorijos reikšmė glūdi jos nusveriančioje praktinėje vertėje, apmokant ir ugdant protinį kario išsivystymą. Yra priimta sutikti su Napoleono žinomu posakiu, kad kare moralė santykiauja su fizine jėga, kaip vienas su trimis, šitas pasakymas įgyja nemirštamos vertės, nes jis išreiškia moralinių faktorių vyravimą visuose kariniuose sprendimuose. O nuo jų pareina karo ar mūšio likimas. Karo istorijoj jie sudaro pastovius faktorius tik laipsniu kintančius, kai fiziniai faktoriai yra griežtai skirtingi beveik kiekviename kare ir kiekvienoje karinėje situacijoje.¹¹

Labai gili, vienos kurios kampanijos studija gali nuvesti į klaidingas išvadas, jei ji nebus paremta plačiu visos karo istorijos pažinimu. Tik visos karo istorijos studija, ne vien tik vieno jos periodo, gali padėti išryškinti tašką, kuris beveik visose sprendžiamose kampanijose buvo pradžia priešo psichologinių ir fizinių galių griuvimo ir jo pralaimėjimo.

Tol, kol karas bus vyriausias tautų ginčų tvarkytojas, tol taikos meto menai turės talkininkauti karo menui ir tol jis turės būti studijuojamas ir didžiųjų karvedžių darbais turės būti gyvai domimasi. “Istorijoj karo meno principai šviečia lyg saulės horizonte, vargas aklam, kuris jų nemato!” (Grouard).

Karo menas gimė iš didžių vadų protinės koncepcijos. Karinė organizacija ir karo menas yra daug senesnis už pačią karo istoriją.¹³

Kaip karo istorijos žinojimas gali būti naudingas praktikoj, rodo kad ir šitas pavyzdys iš 1917—18 metų kampanijos Palestinoje:

“Vasario 13 d. iš 53 div. mes perėmėm liniją: Deir Ibn Obeid—Ras es Suffa—Hizmeh ir, to pat mėnesio 14 d., buvo išleistas operacinis įsakymas pulti Jerichą tikslu nustumti priešą už Jordano upės.

Prieš pradedant pagrindinį puolimą buvo reikalinga sustiprinti liniją. Tam tikslui reikėjo užimti tiesiai prieš mus esantį Mukmaš ar Mickmaš vardo kaimelį.

Mickmaš buvo ant augštos uolėtos kalvos. Mūsų brigados lauko sargybų linija ėjo kalvų grandine ir tarp mūsų ir priešo driekėsi gilus slėnis.

Buvo nutarta pulti tiesiai frontu: reiškia, artilerijos ir kulkosvaidžių remiama brigada turėjo nusileisti į slėnį prieš pat auštant ir tiesioginiu puolimu paimti Mickmaš.

Visi įsakymai buvo atiduoti ir daliniai kiek galėdami naudojosi prieš puolimo valandą gautu poilsiu.

Savo patalpoje, žvakės šviesoj, brigados majoras skaitė Bibliją. Besitariant apie puolimą, Mickmaš vardas jam pasirodė lyg ir pažįstamas, tik jis negalėjo prisiminti, kur jis apie jį girdėjo. Besirengdamas miegoti jis staiga prisiminė ir nutarė patikrinti Biblijoje. Pagaliau jis rado, ko jieškojo Samuelio I knygoj, skirsniuose 13 ir 14:

“Ir Saulius ir jo sūnus Jonatanas ir žmonės buvę su jais, apsistojo Benjamino Gibeah miestelyje, bet Filistinai įrengė stovyklą Mickmaše ...

‘Taip įvyko, kad vieną dieną Jonatanas, Sauliaus sūnus, tarė jaunuoliui savo ginklanešiui:’ Einam į Fi-listinų įgulą, kuri yra antroje pusėje’. Bet jis nieko nepasakė savo tėvui... Ir žmonės nežinojo, kad Jonatanas išėjo...

‘Ir tarp praėjimo, kuriuo Jonatanas mėgino prieiti prie Filistinų įgulos buvo aštri uola vienoje pusėje ir aštri uola kitoje pusėje: ir vienos vardas buvo Bozez, ir kitos vardas buvo Seneh.

‘Vienos priekis buvo nukreiptas į šiaurę viršuj Mickmaš, ir kitos į pietus viršuj Gibeah.

‘Ir Jonatanas tarė jaunuoliui ginklanešiui: ‘Einam į įgulą... gal Viešpats mums padės: nes jam nėra nieko negalima!

Ir majoras toliau skaitė, kaip Jonatanas perėjo praėjimą ties Mickmaš tarp Bozez ir Seneh ir, tempdamas su savim ginklanešį, užlipo į kalvą ir išėjo į aikštę ‘pusės akro dydžio, kurią galėtų aparti vienas jaučių jungas’: Filistinai, kurie miegojo, pamanė, kad juos Sauliaus kariuomenė apsupo’ ir išbėgiojo netvarkoje, ir jų daugybė ištirpo’. Tada Saulius puolė su visa kariuomene. Tai buvo jo didelis laimėjimas, jo pirmasis prieš Filistinuš ir ‘taip Viešpats tą dieną išgelbėjo Izraelį ir mūšis perėjo į Beth-aven’.

Brigados majoras pradėjo galvoti: ‘Tas praėjimas, tos dvi uolos ir ta aikštė tikriausiai dar tebėra, nes maža kas Palestinoj pasikeitė per šimtmečius’ ir jis pabudino brigados vadą. Jie abu dar kartą perskaitė istoriją. Tada generolas pasiuntė žvalgus, kurie grįžę pranešė, kad surado praėjimą su uolomis abiejose pusėse, silpnai Turkų saugomą. Tikriausiai tai būta Bozez ir Seneh. Tuo tarpu tolumoje, aukštai prie Mickmašo, mėnesiena apšvietė aikštelę kaip tik vieno jaučių jungo dydžio.

Tada generolas nusprendė pakeisti puolimo planą ir vietoj visos brigados, tik viena pėstininkų kuopa vidurnakty perėjo praėjimą į Mickmaš. Keletas Turkų jį saugojusių buvo tyliai sutvarkyti. Perėję tarp Bozez ir Seneh, užkopėm kaino šlaitu ir prieš auštant atsidūrėm aikštėje. Turkai, kurie miegojo, staiga pabudinti pamanė kad gen. Allenby kariuomenė juos apsupo ir netvarkoje paspruko.

Tą naktį mes išžudėm ar sugaudėm visus turkus Mickmaše; taigi po tūkstanties metų Sauliaus ir Jonatano taktika sėkmingai buvo pakartota Britų jėgų. (Iš Spaulding-Nickerson-Wright, Warfare).”

Literatūra:

1. Quincy Wright, A Study of War, 1942.

5. Der Grosse Brockhaus.

6. Encyclopedia Britanica.

8. Rear Adm. A. Fiske, The Art of Fighting, 1920.

11. Liddell Hart, Strategy, 1954.

12. Col. T. A. Dodge, Alexander, 1890.

13. A. von Pawlikowski-Cholewa, Heer und Voelker Schicksal, 1936.