PAULIUS
Prieš kelis metus jis buvo jaunas, smagus vyras, o ji — lipšni, mylinti mergaitė. Dabar jie atskirti vienas nuo kito daugelio miškų, upių, kalnų... Paulius — karys brėkštantį rytą, karys kvepiantį vidudienį, ir karys gaivinantį vakarą, o Judita — nuolatos ta pati mylinti sužadėtinė.
Už poros dienų Kalėdos, Kalėdos Lietuvoj. Paulius stovi atgręžęs nugarą į miško pusę ir, pasirėmęs ant šautuvo, eina sargybą. Pabalęs sniegas atrodo per ne lyg baltas prieš jo juodus aulus, kurie, bebėgdami iki kelių, vietomis jau plyšta. Kelios sagtys atrodo per daug išblukusios, kelnės per laisvos, o milinė persisvėrusi ant dešinio peties. Kairė rankovė tuščia, per kurią kūlversčiais narsto vėjas. Paulius tylus ir susimastęs žiūri kaip ant lietuviškų medžių supasi baltos snaigės.
— Pauliau, — pasigirsta balsas iš miško. Prietemoj graudus Pauliaus veidas atsisuka į mišką.
— Braška ir traška ir vis aplink tą pačią vietą, — perduoda atskubėjęs draugas.
Nieko nelaukę abu skuba į Vyto nurodytą vietą. Tylu. Paklydęs paukštelis, nepataikęs į lizdą, retkarčiais surinka ir vėl tylu.
— Įtartina — tyliai sako Vytas.
Staigus ir netikėtas šakelių laužymas išblaško nurimus; Paulių. Vytas kulka praskiria tamsą. Ir vėl tylu kaip prieš mirtį. Paulius dešine ranka gniaužia nedidelį akmenį.
— Tai lietuviška širdis, kieta širdis kaip akmuo ir ji plyšta, — šnabžda Paulius ir mėgina per-spausti akmenį.
Dar keletas tylos minučių ir pasipila šūviai. Vytas griebia apstulbusį Paulių ir spaudžia jo galvą prie žemės, šūviai nutyla.
— Vytai, — rodo Paulius į dešinį petį, — skauda, labai skauda.
Draugas ryja ašaras ir, palaukęs gerą pusvalandį, tempia Paulių į palapinę. Kareiviai, įdubusiais ir sulysusiais veidais meldžiasi, įsmeigę akis į užsimerkusį Paulių.
—Jis gyvas, tik antra ranka nutraukta, — Vyto lūpomis bėga vos girdimi žodžiai. Tuo tarpu Paulius atveria sunkias blakstienas ir iš jo lūpų išsprūsta aiškus, gyvas šauksmas — Aš noriu gyventi! Aš myliu Lietuvą!
Graudumas bėga ne tik per kareivių širdis, bet per visą mišką; per sniegą, per medžius ir per dangų.
Šaltas, saulėtas Kūčių dienos rytas. Paulius sunkiai kvėpuoja. Ar dar daug kančios naktų su skeveldromis, kurios bėgioja skersai ir išilgai širdies, draskydamos ir degindamos?
Paulius pradeda kliedėti. Tyliai, patylėliais nustoja spirgėti sniegas. Medžiai prasiskiria ir pasirodo mėlynas dangaus kraštas. Atbėga saulė, nurenka sniego saujas ir pakelia pavasarį. Gieda žemė! Gieda Lietuva! Miško takais ir takeliais skuba žmonės. — Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus, — spindinčiais veidais bėga dainuodamos mergaitės pro Pauliaus palapinę. Už mergaičių rikiuotėje atskubą jauni vyrai ir dainuoja “Pajūriais, pamariais.” Už vyrų marguoja spalvotos skarelės. Tai moterys su rūtų šakelėmis maldaknygėse. Jos viena po kitos priklaupia prieš Pauliaus palapinę ir skuba toliau. Paulius apsižvalgo. Jis vienas palapinėj. Už palapinės eilėmis surikiuoti kryžiai, ant kurių mažos mergaitės tautiniuose drabužėliuose deda vainikus. Jos neverkia, ir Paulius susigėsta, išliejęs keletą drebančių ašarų. Paulius toliau mato masėmis ateinant ir praeinant žydinčiais veidais žmones. Jis neklausia, kas jie, — jis juos visus pažįsta. Žmonių kolonos palengva pradeda retėti. Paskutinieji nebeskuba ir pro Paulių nebepraeina. Mergaitės, motinos su kūdikiais ant rankų, berniukai, vyrai ir seneliai sustoja dideliu ratu aplink Pauliaus palapinę. Išbėga jauna, graži moteris iš žmonių tarpo ir leidžiasi tiesiai į Pauliaus palapinę. Tuo tarpu jaunas vyras iškelia trispalve, ir žmonės susigraudinę užtraukia “Lietuva, tėvyne mūsų”! Paulius laiko ašaras. Jaunoji moteris praskleidžia palapinės uždangą ir įbėga.
— Pauliau, mes sugrįžome pas tave. sugrįžome padėti Lietuvai prisikelti. Mūsų širdys sugrįžo plakti tiktai Lietuvai!
Moteris puola Pauliui į glėbį.
— Judita, aš tavęs pasilgau—sako Paulius ir mėgina moterį apkabinti. Jis pamiršta, kad nebegali jos apkabinti, nes nebeturi rankų!
Judita klaikiu žvilgsniu žiūri į Jį, vis žiūri... Ji netiki. Jos karšta meilė Pauliui paliko numirusią praeitį atsiminimuose: ramuniųžiedus, kurie mylavo, lūpos, kurios kvepėjo ir viliojo ir mažutę viltįkaip paukštę, kuri nelesinama kasdieną augo ir dangstėsi naujomis, spalvotomis plunksnomis.
Kūčių vakarą Paulius mirė. Kareiviai žiūrėjo į ramų Pauliaus veidą, į krentantį sniegą ir vėl į Paulių — ir visi juto kaip karštai Paulius mylėjo Lietuvą.
V. Karečkaitė
Nikodemas Katinas
DVIEJŲ KARIUOMENIŲ KARYS
Šiomis dienomis atšventė savo amžiaus 65 metų sukaktį Pirmojo Pasaulinio Karo veteranas Nikodemas Katinas, dabar gyvenąs Maspeth, N. Y. Kilęs iš Ukmergės aps., Žemaitkiemio val. Grežionių kaimo.
N. Katinas yra tarnavęs ir Rusijos carinėje kariuomenėje. Tarnavo Petrapilyje gvardijoje ir jam yra tekę stovėti sargyboje prie caro rūmų ir matyti carą Nikalojų II.
Atvykęs į Ameriką, Pirmojo Pasaulinio Karo metu buvo mobilizuotas į JAV kariuomenę ir dalyvavo Prancūzijos fronte, (Čia dedama nuotrauka iš Pirmojo Pasaulinio Karo laikų Amerikos JV kariuomenėje).
Kaip karo veteranas, dabar priklauso American Legion Lithuanian Memorial Post.
N. Katiną jo sukakties proga nuoširdžiai sveikina:
Ona ir Antanas Karpavičiai, Kazė Genevičienė, Petras Juknys, Juozas Valakas, Stepas Kligys, Antanas Sodaitis ir Stasys Butkus.
