Kuprinės pabiros
LINKĖJIMAI BENDRADARBIAMS
Naujųjų Metų proga “Kuprinės pabiros” savo mieliesiems bendradarbiams linki daug laimės, sveikatos, o ypač geriausios atminties, kad pažadėję ką parašyti, neužmirštų.
“Kuprinės pabiros” tiki, kad prie šio jos linkėjimo mielai prisidėtų ir kiti skyriai, ypač atsiminimų
LIETUVIŠKIEJI VEIDAI PO SVETIMOMIS KAUKĖMIS
“Kuprinės pabirų” reporteriui Makaliukui parūpo pasikalbėti su kaikuriais mūsų tautiečiais, dingusiais iš lietuvių šeimos tarpo.
Pasikrapštęs pakaušį, pirmiausia užsuko į misterio Šmidto krautuvę.
— Alau, misteri! — prakalbino Makaliukas. — Girdėjau, kad tamsta esi lietuvis ir iš Lietuvos esi Smuilaitis. Sakyk, kodėl pakeitei savo lietuvišką pavardę ir kodėl nebekalbi lietuviškai?
— Jes, mister, — atsakė misteris šmidtas. — Tai darau grynai biznieriškais sumetimais. Mat, mūsų lietuviai nemėgsta pas lietuvius pirkti, taigi, pasislėpęs po svetimąja kauke, kartais sulaukiu ir per klaidą užsukusį lietuvį. O antra, apsiginu nuo lietuviškųjų organizacijų. Juk jos aukas rinkdamos pirmiausia suka pas lietuvius biznierius.
— Šiur, — atsakė mūsų reporteris. — Dabar aišku, kodėl Smuilaičiai išvirto į Šmidtus.
Ir movė pro duris toliau. Vos spėjo susilaikyti prie kitų namų, kur gyveno kitas lietuvis, dypukas Ališiūnas.
— Alau, alau, ponas Ališiūnas! — linksmai pasveikino mūsų reporteris. — Sakyk nuoširdžiai, kaip jūsų vaikai taip greit užmiršo lietuviškai. Tamsta, atrodo, toks patri-jotas. Žadi, kai Lietuva bus laisvinama, su pirmuoju amerikiečių tanku įvažiuoti į Lietuvą ir iškarti visus bolševikų pataikūnus.
— Mat, brolyti, — pradėjo aiškintis Ališiūnas. — Vaikai lanko šiūles ir gerai angliškai pramoko. Na, o kur mes išmoksime angliškai. Pradėjome mokytis iš vaikų. Ir pasidarė mūsų šeimos kalba angliška. Bet čia įvyko tragedija. Vaikai užmiršo lietuviškai, o mes dar neišmokome angliškai.
Pareiškęs užuojautą, mūsų reporteris drožė pas trečią lietuvį, irgi dypuką Krauklį.
— Alau, ponas Kraukly, maniau, kad tavęs gyvo nebėra pasaulyje. Dingai iš lietuvių tarpo, kaip ugnyje. Nei lietuviškuose minėjimuose, nei koncertuose, nei kituose parengimuose nebematyti, — užsipuolė mūsų reporteris.
— Rimtos priežastys neleidžia brolyt, — pradėjo teisintis ponas Krauklys. — Tiesiog nenugalimos. Nebeturiu to laiko, nors pasiusk. Nusipirkome televiziją, brangiai užmokėiome, taigi turime sutaupyti tuos išleistus dolerius. O juk einant ir į lietuviškus parengimus turi mokėti. Taigi kišenė neleidžia. O antra, nebesugaudome to laiko. Juk negi praleisi kokią įdomia televizijos programą. O ką ten tuose parengimuose!.. Kovbojų nepamatysi.
Reporteris Makaliukas išsmuko pro duris ir toliau eiti mieliųių tautiečių tardyti nebesiryžo. L-as
VARNA IŠ KOLCHOZO
Iš Sovietų Sąjungos atskrido į Vakarų Vokietiją nušepusi, sulysusi ir labai suvargusi varna, ir sutikusi riebią ir žibančiomis plunksnomis vakarietišką varną, paprašė politinės pabėgėlės globos pasilikti vakaruose.
— Ką, ar ir jūs, draugės, pradėjote Sovietų Sąjungoje politikuoti?
— paklausė vakarietiška varna.
— Ech, mieloji ponia! — atsidūsėjo sovietinė varna, — politikuot tai nepolitikuojame. Visa mūsų politika tik kur nukniaukti viščiuką ar žąsiuką. Bet gyvenimo jau nebėra ten. Suregistravo visas varnas, priskyrė prie kolchozų, nustatė penkmečio planą dėti vištų kiaušinius, o kai padėjau tik varnišką kiaušinį, mane apkaltino sabotažnike.
—O kur vištos, kad jūs turite kolchozui dėti kiaušinius? — paklausė vakarietė.
— Ech, ponia, jos jau visos koncentracinėse stovyklose už sabotažus ir neišpildymą penkmečio plano per dieną padėti po 3 kiaušinius, — atsidūsėjo sovietinė varna.
K. P.
MOZŪRAS JUOKAUJA SU DIEVU (Dzūkų jumoras)
Iš turgaus grįžo gerokai įkaušęs mozūras. Kryžkelėje privažiavo seną, pasvirusį ir jau visiškai papuvusį kryžių. Linksmas mozūras sustojo prie kryžiaus ir pradėjo su juo juokauti.
— Dievuli, Dievuli, Tu toks galingas, sutvėrei pasaulį, mane ir tuos nelabuosius žydus, ir leidaisi jiems save nukryžiuoti. Vertas už tai botagaičių.
Pagrasino botagu kryžiui, bet vėl greit atitraukė.
— Vertas, bet gaila! Vertas būtum botagaičių uždrožti, bet gaila!
Taip keletą kartų pakartojo. Pagaliau pradrįso ir iš lėto, švelniai sukirto per kryžių. Iš lėto Kertant, botagas apsisuko apie kryžių, o jo nudvėsęs kuinas, pamanęs, kad jam botagu drožia, staiga trūktelėjo vežimą. Vežimui trūktelėjus, botagas nebespėjo atsivynioti, staiga patraukė papuvusį kryžių ir jis griuvo ant mozūro kuino. Jį užmušė. Mozūras išlipo iš vežimo, liūdnas žiūri į kryžių ir savo kuiną, ir sunkiai atsidūsėjo.
— Dievuli, Dievuli, aš tik pajuokavau truputį, o Tu jau ir padarei!
J. R.
