SKAITYTOJŲ ŽODIS
Brangus Redaktoriau,
Žaviuosi Jūsų talentingu darbu ir pasišventimu redaguojant mums taip svarbų žurnalą Į Laisvę, kuris švyti idėjų naujumu ir polėkių ryžtingumu.
Užsiprenumeruoju Jūsų vertingą žurnalą dvidešimčiai metų ir palieku čekį 500 dol., norėdamas paremti Jūsų idealistines pastangas.
Jus gerbiąs Prel. J. Prunskis
Mielas ir gerbiamas Prelate, dėkojame ne tik už Jūsų piniginę paramą žurnalui, bet labiausiai už Jūsų įvertinančius ir skatinančius žodžius. Su pagarba ir nuostaba žvelgiame į Jūsų atliekamus darbus mūsų Lietuvos ir visų lietuvių naudai. Tegu Aukščiausiasis dar ilgai išlaiko Jus tokiu energingu, kad po dvidešimties metų ir vėl galėtumėte pratęsti,,] Laisvę" prenumeratą.
Redaktorius
Įspūdingi Vaičekausko atsiminimai
Ne visus Į Laisvę straipsnius prieinu perskaityti, nors jie visi būtų to verti. Bet ne vieną perskaitau ištisai.
101 numeryje radau Povilo Vaičekausko atsiminimų fragmentus: „Vasario šešioliktoji ir lietuvių poezijos dienos Sibire”. Tokios kokybės rašto darbą neatsimenu kada besu radęs lietuviškoje spaudoje.
Pagarba ir padėka visiems, kurių dėka tas darbas išvydo dienos šviesą ir pasiekė retėjančias paskaitančios lietuviškos išeivijos gretas. O autoriui, jeigu jis svetimų patarimų nesikrato, pravartu būtų arčiau susipažinti su Senojo Testamento Psalmių knyga, nes nevienas jo atsiminimų fragmentas skaitosi tarytum vieno ar kito psalmės posmo komentaras.
Autorius tikriausiai jau bus gavęs ir dar gaus daug prašymų savo prisiminimus aprašyti išsamiau. Tokiu prašymu malonėkite priimti ir šitą laišką.
Povilo Vaičekausko atsiminimai — tai ką jis aprašo, ir ypatingai dvasinės nuotaikos lygis, kaip jis dalyką pristato, — man padarė tokį įspūdį, kad užsakiau to straipsnio 10 kopijų, kurias pasiųsiu pažįstamiems tautiečiams, kurie Į Laisvę (dar) neskaito ar nepažįsta.
Dr. P. Gulbinas
Priežastis ar priekabė?
Iš girdėtų Jono Daugėlos kalbų ir skaitytų jo straipsnių susidariau nuomonę, kad jam labai sunku galinėtis su teisingais faktais. Su tuo pačiu sunkumu jis susiduria ir Į Laisvę nr. 102 paskelbtame laiške „Ar konferencijose sprendimas?” Jis čia teigia, kad „pagrindinė kliūtis” veiksnių konferencijai buvęs PLB valdybos pirmininko laiškas Vliko seimui, siūlęs Vlikui tapti PLB politinių reikalų komitetu.
Bet nuo pirminio susitarimo iki to laiško juk praėjo pusketvirtų metų. Kas pusketvirtų metų trukdė padarytą susitarimą vykdyti? Turiu visą tarp PLB ir Vliko valdybų susirašinėjimo dokumentaciją. Atsakymas aiškus: Vliko nenoras rimtai kalbėtis.
PLB valdybos pirmininko laiškas nebuvo priežastis, bet priekabė. Jei Vliko pirmininkui ir jo svitai būtų rūpėję Lietuvos reikalai, o ne ,,valdžios" išlaikymas savo rankose, Vytauto Kamanto laiškas kaip tik būtų buvusi priežastimi skubiam veiksnių pasitarimui, o ne atsimetimui.
PLB ir JAV LB vadovybės periodiškai keičiasi, bet Vliko „neklaidingųjų" grupei visada jos atrodo dirbančios beveik nusikalstamą darbą. Teisingą įvertinimą padarys istorija.
J. Kojelis
Grąžūs žodžiai iŠ Australijos
Jūsų redaguojamas žurnalas Į Laisvę yra daugeliu atvejų pagirtinas: gražios išvaizdos, gera spauda, įdomus turinys ir, kas svarbiausia, tai tas nuoširdus ir gilus rūpestis, tos pastangos ir tas tvirtas ir pastovus veržimasis į laisvę. Tenka palinkėti, kad toji dinamiškoji dvasia ir toliau būtų mūsų jungiamasis veiksnys, siekiant Lietuvai laisvės. Su geriausiais linkėjimais jums ir žurnalui.
Aleksandras Mauragis,
Australija
Kad šaka nenudžiūtų
Pergyventų įvykių aprašymai prisiminimuose pateikia istorinės medžiagos. Tačiau neretai juose pasitaiko asmeniškų pasigyrimų, kuriuos reikia atsijoti, kai patys autoriai nėra pajėgūs asmeniškumų išvengti. Beprasmiai ambicingi ginčai nepasitarnauja objektyviai istorinei medžiagai. Po nesutarimų pačioje pradžioje, kivirčai dar sustiprėjo, savo žemės pagrindą iš po kojų praradus.
Tačiau nuolatinis laiko keitimasis yra pastovus gyvenimo reiškinys. ĮL bendradarbis Laurynas Vismanas savo įspūdžiuose iš Šeštojo pasaulio lietuvių jaunimo kongreso pabrėžia ryšių su Lietuva reikalingumą, nes be ryšių su tauta išeivija pasidarys nudžiūvusia šaka. Ir ten, tėvynėje, vykstant dalinam keitimuisi, kiek vergijos sąlygose įmanoma, ir čia, išeivijoje ateina naujo šviesaus, realiai mąstančio jaunimo (ne iš penkiolikos partijų eilių!). Nejaugi kai kam dar nepaaiškėjo, kad mandatas yra ne kur kitur, o tik tautoje!
Antanas Valiuškis
Ar jau laikas pradėti garbinti stribus?
Dr. A. Butkus Į Laisvę 102(139) numeryje, pagarbinęs sovietinį rašytoją Vytautą Petkevičių, tvirtina, kad tai, ką aš ankstyvesniame numeryje apie jį esu pastebėjęs, yra šmeižtas. Visai nesuprantamas yra dr. A. Butkaus klausimas „ką V. Petkevičius padarė blogo lietuviams", nes „jo paties tvirtinimu jis buvo labai jaunas". Tačiau jis nepaneigė, kad Petkevičius buvo stribu, t.y., okupanto talkininku. Ką stribai „darė", manau, dr. A. Butkus pats turėtų žinoti.
Štai kas rašoma L. E. 22 tome (red. dr. J. Girnius) apie V. Petkevičių: „Vytautas (g. 1930 Kaune) rašytojas. 1945 įstojo į komjaunimą ir kaip stribas kovojo su partizanais; kurį laiką buvo komjaunimo centro komiteto narys; 1951 įstojo į partiją. 1952-54 mokėsi centrinėj komjaunimo m-loj Maskvoje, vėliau Maskvos univ. Nuo 1955 spausdina apsakymus periodikoje. 1959 išleido apysaką Priemiesčio žmonės, kur 1939-40 Kauno darbininkų gyvenimas vaizduojamas ištisai pagal komunistinę liniją: atrodo, visa ano meto Lietuva gyvena streikų dvasia, kalėjimų siaubu ir tėvynės niekinimu". Nieko geresnio apie jį ir L. E. 36 tome, tik čia atkreipiamas dėmesys į jo „bolševikinį budrumą ir kovingumą".
Dr. A. Butkus, praeitais metais Bostone įvykusių Dirvos redaktoriui pagerbtuvių metu asmeniškai užklaustas, taip pat užsispyrusiai tvirtino, kad V. P. stribu negalėjo būti, nes buvo dar jaunas, t.y. 15 metų. Pokarinių partizanų kovos su okupantu, prasidėjusios 1944 metų pabaigoje, tęsėsi dar ir 1952 metais, kai V. P. jau buvo net 22 metų vyras.
Argi „glasnost” laikotarpyje atėjo laikas pasmerkti tik kraugerį Staliną, už tai pagerbiant jo talkininkus stribus?
J. Vaičjurgis
