JŲ TIKĖJIMAS IR IDEALAS TEBĖRA GYVI

JUOZAS KAZICKAS

Mūsų veikla „persitvarkymo" politikos šešėlyje • Laisvinimo akcijos planų sudarymas • Turime pradėti nuo mūsų pačių • Dar ilga kelionė prieš akis

PRIEŠ 25 METUS dramatiškose aplinkybėse tarptautinėje mokslininkų konferencijoje Indijoje pasisekė susitikti man su patriotu lietuviu, kuris buvo rusų Mokslų Akademijos narys ir toje konferencijoje dalyvavo sovietų delegacijos sąstate.

DR. JUOZAS KAZICKAS, šio straipsnio autorius (ta pačia tema jis skaitė paskaitą politinėse studijose 1988.I.31 Los Angeles), iš profesijos yra ekonomistas. Vilniaus universitete 1942 baigė ekonomikos mokslus, o 1951 Yale universitete gavo filosofijos daktaro laipsnį. Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpyje dirbo pogrindyje. Atvykęs į JAV savo specialybę pritaikė praktiškai: buvo ir dabar tebėra dalininkas ir direktorius keletas tarptautinės prekybos bendrovių New Yorke — Neris International, Ine., Neris Carbon and Oil Corp., Neris Transatlantic, Inc. Nežiūrint svarbių įsipareigojimų šioje srityje, aktyviai reiškiasi bendruomeninėje veikloje, Lietuvių Fronto bičiuliuose ir kitose organizacijose. Šiemet dr. Kazickui suėjo 70 metų.

Man pavyko jį ištraukti iš rusų apsaugos 3 val. ryto, ir mes praleidome tris valandas, bekalbėdami apie tuometinę Lietuvos padėtį. Tai buvo mano pirmas susitikimas su žmogum tiesiog iš Lietuvos nuo mūsų pasitraukimo 1945 m. Jis man perdavė šiurpiai tragišką paveikslą. Partizanų kovos, jų šaudymai, lavonai išmėtyti po turgavietes, suėmimai, kankinimai, ištrėmimai į Sibirą. Aš jo paklausiau, kaip tauta gali pakelti tokį žiaurumą? Ir kas iš tikrųjų tą tautą valdo? Kiek lietuvių yra prisidėję ir pritaria tai situacijai. Jis man atsakė, kad nedaugiau kaip 10%. 5% yra nesiorientuojančių, suklaidintų žmonių, kurie galvoja, kad Lietuva negali išsilaikyti nepriklausoma tarptautinėje padėtyje ir geriau esą būti Sovietų Sąjungos dalimi. 4% yra komunistų, daugiausia grįžę iš Rusijos (buvo pabėgę per karą), kurie yra užėmę atsakingas pareigas ir kurie daugumoje yra rusų pakalikai. 1% yra tikrųjų išgamų. Jie tikrieji karo nusikaltėliai ir, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie turės būti patraukti į teismą už savo veiksmus. Tauta turėjo gyventi. 90% žygiavo, nešdami raudonas vėliavas, šoko, dainavo gerbdami „didįjį, mylintį Staliną". Tačiau nakties metu suklaupę meldė galingąjį Dievą apsaugoti tautą nuo priešo baisaus.

* * *

TOKS PADĖTIES pavaizdavimas buvo vieno žmogaus. Ar jis buvo teisingas, nežinau. Tačiau manau, kad ir šiandien, tas procentas 90 ir 10 turbūt yra nepasikeitęs. Bet ir vėl tai yra vieno žmogaus nuomonė. Kokia iš tikrųjų yra padėtis ir kokios yra nuotaikos šiandieną taip vadinamoje „persitvarkymo" ir „atvirumo" atmosferoje.

Pirma, politinė santvarka, administracinė organizacija, rusų ūkinė kontrolė ir Lietuvos ūkinė integracija į Sov. Sąjungos sistema yra lygiai tokia pat, kokia ji buvo 1945 metais, kokia buvo 1953 metais.

Antra, ši Gorbačiovo persitvarkymo ir atvirumo politika yra įnešusi gana stambią kontūziją valdančiuose sluoksniuose ir iškelia daug painių klausimų, ypatingai liečiančių politinių diskusijų sritį ir tautinius judėjimus.

Trečia, plačioji visuomenė įtarinėja ir vengia stipresnių, atviresnių pasisakymų politiniais klausimais. Ekonominėje srityje skundai dėl trūkumų, kokybės blogio, įmonių viršininkų savivaliavimų, sukčiavimų, kyšininkavimų didėja.

Ketvirta, ateistinė propaganda, religinis persekiojimas nepasikeitęs, jei ne sustiprėjęs. Prof. Skuodžio statistika, rodanti religinę, ateistinę propagandą, itin įdomi. Jis rašo, kad nuo 1945 iki 1974 metų buvo atspausdinta 757 veikalai prieš religiją — dešimt kartų daugiau antireliginės propagandos negu prieš visus kitus blogius sudėjus į krūvą, — ar tai girtuokliavimą, narkotikus, šeimų išardymus, ar vagystes.

Penkta, rezistencinis judėjimas, nors mažas ir neorganizuotas, tačiau spontaniškai auga ir plečiasi. Jaunesniosios generacijos patriotiniai aktyvistai viešai kalba ir kelia stalinistinės sistemos tolimesnį egzistavimą ir vis dažniau reikalauja viešai, garsiai laisvės, tautinio apsisprendimo teisės ir net laisvos, nepriklausomos Lietuvos.

Gorbačiovo persitvarkymo ir atvirumo politika nėra jo išradimas. Ji buvo neišvengiama. Istorinės sąlygos jos pasireiškimui jau buvo susikūrusios Sovietų Sąjungoje, ir Gorbačiovas yra vien tik to fakto patvirtintojas. Jeigu Sov. Sąjunga nori išvengti tolimesnio atsilikimo nuo Vakarų pasaulio pažangos, ji neturi kitokios išeities, tik eiti demokratizacijos kryptimi. Jėgos, kurios prasiveržė į paviršių, yra didesnės už komunistų politiką, už jų kontrolę. Tai yra istorinė realybė: ne Markso išpranašautas pasaulinis komunizmas yra neišvengiamas, bet demokratinė sistema, su savo minusais ir pliusais, su savo blogybėm ir gerybėm. Ji nėra ideali, bet už ją geresnės nėra.

LIETUVOS padėtis dabar ir žvelgiant į artimą ateitį yra sunki. Rezistencinis aktyvizmas plėsis, viltis iškovoti daugiau politinės ir ekonominės laisvės stiprės. Glasnost ribos Baltijos kraštams tačiau yra labai ribotos. Sunku įsivaizduoti, kad rusai leis tautiniams judėjimams plėstis, nebaudžiant, nebandant juos užslopinti ar bent nebandant nukreipti kita kryptimi. Tiesioginės represijos dažniausiai vykdomos pačių lietuvių komunistų. Žmonių nusistatymo ir vieningumo skaldymas, grasinimai ir galų gale suėmimai ir trėmimai, — labai realios galimybės, Nemanau tačiau, kad tautinio identiteto aspiracijos bus užgesintos. Anaiptol, jos bus tik sustiprintos.

Tad ką mes išeivijoje turime daryti? Kuo mes galime prisidėti prie tų aspiracijų sustiprinimo, jų puoselėjimo. Labai svarbu Šiuo metu yra informuoti laisvąjį pasaulį apie egzistuojančią Pabaltijo situaciją, tų tautų aspiracijas, kovą dėl demokratinių teisių, dėl laisvės. Nenoriu būti pesimistas, tačiau atvirai reikia pasakyti, kad šiuometinė Amerikos politika Pabaltijo atžvilgiu yra absoliučiai bereikšmė. (Vasario 16 proginiai pasisakymai yra tik paprastas formalumas, be jokios esminės prasmės. Trafaretas. Tokie ir kiti panašūs JAV pasisakymai neturi dantų, ir blogiausia, kad už tų pasisakymų nėra net noro turėti ar parodyti dantis). Tačiau pats svarbiausias reikalas šiuo momentu yra pagrindinio, esminio Lietuvos vadavimo veiklos plano sudarymas. Nepamirškime, be laisvojo pasaulio aktyvaus įsijungimo į Lietuvos laisvės reikalavimą, aktyvaus dalyvavimo, mūsų visų veikla yra beveik tik sapnas.

Bet pirmiausiai mes turime pradėti nuo mūsų pačių. Tokie yra mano pasiūlymai:

1.    Pasyvi lietuviškos visuomenės nuotaika, apatiškas susigyvenimas, priėmimas egzistuojančios situacijos tiek Lietuvoje, tiek ir čia turi būti drastiškai pakeisti. Mūsų veikla turi būti agresyvi, kovojanti, bekompromisinė, nepaliaujamai reikalaujanti Lietuvos laisvės. Mūsų veiksniai — Bažnyčia, mokyklos, socialinės organizacijos, žurnalistai, rašytojai, komentatoriai, menininkai, pavieniai asmenys, — visa totalinė visuomenė turi galvoti, rašyti, kalbėti, melstis, demonstruoti, netgi grasinti, reikalaujant Lietuvai laisvės ir nepriklausomybės.

2.    Visom sąlygom plėsti ryšius su patriotiniu judėjimu Lietuvoje. Stengtis teikti jiems visokeriopą paramą, pilniausią informaciją apie mūsų laisvės veiklą. Išgirsti jų reikalavimus, jų patarimus, mūsų akcijos kritiką.

3.    Lietuvoje yra laukiama kiekviena laisvajame pasauly besireiškianti teisinga kultūrinė, religinė ar idėjinė mintis. Šitokiam dvasinių bei kultūrinių vertybių alkiui sumažinti kiekvienas vykstantis iš Vakarų į Lietuvą turi būti modemus šių dienų knygnešys.

Rašant laiškus savo giminėms bei pašįstamiems, paprašyti juos, kad praneštų, kas atsitiko, pvz. su Gražuliu, kaip praėjo koks nors minėjimas. Greičiausiai ne visi mūsų giminės apie tai žinos. Bet jie tada bandys sužinoti, kas yra tas Cidzikas, kas yra Gražulis, kodėl jis atsisakė tarnauti kariuomenėje? Tai maža sėkla, kurią sėtume į paruoštą dirvą. Mes iš šios pusės paragintume juos domėtis, kas dedasi pas juos disidentinėje veikloje.

4. Lietuvių Fondas, Tautos Fondas, privatūs fondai ir finansiniai šaltiniai turi būti asignuojami rezistencinės spaudos paramai. Organizuoti konkursus ir premijuoti straipsnius, atsiųstus iš Lietuvos ir diskutuojančius tautines aspiracijas, politinę situaciją, priemones ir metodus, kovojant už Lietuvos laisvę, ir bendrą politinę padėtį. Pvz., konkursas straipsniui „Politinė akcija ir priemonės Lietuvos nepriklausomybės atstatymui Gorbačiovo persitvarkymo ir atvirumo sąlygose" galėtų sukelti susidomėjimą Lietuvos jaunimo tarpe, o už tokio straipsnio parašymą skiriama reikšminga premija galėtų būti pavadinta taikos premija, kuri pagarsėtų visame pasauly. Yra pribrendęs laikas, kad mūsų spauda aprašinėtų įvykius Lietuvoje ne trečiam puslapyje, ne ketvirtam, bet dviejų centimetrų raidėmis pirmajame.

5. Laisvinimo akcijos ir veiklos platinimui sumobilizuoti mūsų pačius geriausius kalbėtojus, mūsų garbingiausius veikėjus. Planai jų pasirodymams turėtų būti paruošti ne tik lietuvių kolonijose, bet ir amerikiečių forumuose. Lygiagrečiai, mes turėtume suorganizuoti specialią mokyklą, kuri treniruotų jaunuolius viešajam kalbėjimui ir paruoštų juos akcijai kitataučių tarpe.

Jei norime prisidėti prie Lietuvos laisvės kovos, mes turime pradėti nuo mūsų pačių. Grandinės jėga ir jos stiprumas pareina nuo jos pačio silpniausio nario. Ir bijau, kad tas silpniausias narys yra čia, pas mus pačius.

Yra taip pat pribrendęs laikas, kad mūsų veiksniai galų gale susitartų ir sudarytų vieningą frontą. Turėtų būti sukviesta konferencija, kuri nuspręstų, kas yra atsakingas už laisvinimo veiklos plano sudarymą, kas atsakingas už tos veiklos vykdymą. Jei tai būtų Vilkas, manyčiau, kad jo struktūra tuo atvejų turėtų būti perorganizuojama, sustiprinant ją jaunosios generacijos dalyviais. Lygiai taip pat galvoju, kad sėkmingas laisvės kovos darbas yra galimas tik turint apmokamą štabą, turint savo centrines patalpas Wa-shingtone. Šiuo atveju lietuvių informacijos namų reikalingumas Washingtone pasidaro esminis.

Lietuvos laisvė priklauso nuo trijų faktorių ir dar nuo ketvirtosios jėgos. Pirmasis faktorius yra pati Lietuva. Jeigu ten nebus noro, jei ten nebus daroma jokių pastangų, kad Lietuva būtų laisva, tai beviltiškas yra Lietuvos laisvės klausimas. Tai yra pirmas, pagrindinis ir esminis faktorius — mūsų pačių tauta. Antrasis faktorius, kuris gali nulemti Lietuvos laisvės klausimą, yra visas laisvasis pasaulis ir Jungtinės Tautos. Bet čia tuo tarpu nerodoma geros valios, nėra jokių reikšmingų pastangų prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo. Visos deklaracijos, kurios padaromos, yra tik pripažinimas status quo. Pripažinimas, kad mes turime teisę būti laisvi, kad kraštas yra okupuotas. Bet niekas nėra pasiruošęs pajudinti piršto, kad tas kraštas taptų laisvas. Kalbėkim apie mūsų pačių Jungtines Amerikos Valstybes. Visam bilijoniniame biudžete nėra pramatyta nė vieno dolerio, nors svarstymui, kas turėtų būti daroma dėl okupuotų kraštų išlaisvinimo. Nėra nė vieno tarnautojo, kuris bandytų sudaryti planą, kokia turėtų būti Amerikos politika siekiant nepriklausomo Pabaltijo. Nei National Security Council, nei State Department, nei Foreign Relation Committees Senate ir Atstovų rūmuose, nei CIA — niekur niekas nieko nedaro. Tuo mažiau pačiose Jungtinėse Tautose ar kitose valstybėse.

Trečiasis faktorius ir pats baisiausias, savaime suprantama, yra Maskva. Ar yra vilčių, kad Maskva staiga pradėtų kalbėti apie Lietuvos laisvę? Šiuo metu nėra. Jie pradės galbūt galvoti apie tai tik tada, kai demonstracijos Lietuvoje darysis nebesuvaldomai pajėgios ir stiprios. Jeigu Vakarų pasaulis pradės pajusti ir suprasti mūsų tautos laisvės siekimo reikšmę ir kuo nors konkrečiai prie tų laisvinimo pastangų prisidės. Jeigu mes sugebėsime paveikti laisvąjį pasaulį, kad jie turi ką nors daryti, neleisti, kad kraštas pasiliktų okupuotas. Tada, gal ir Maskva bus priversta kitaip galvoti. Tik, kol Sov. Sąjunga nepasidarys pilnai demokratinė, mūsų viltys nėra labai stiprios. Dar labai didelis kelias, ilgas kelias, didelė užduotis mums prieš akis... Tačiau Lietuvos istorijoje mes esame padarę daug ilgų kelionių, besiekdami laisvės.

ŠITA PROGA noriu būti šiek tiek asmeniškas ir papasakoti apie vieną ilgą kelionę. 1863 m. gruodžio 24, Kūčių vakarą, mano proseneliai, jų tėvai, vaikai, tarnai sėdėjo prie Kūčių stalo. Už langų tuo metu kaukė neišpasakyta sniego pūga, bet viduj jie giedojo religines giesmes — ,,Gul' šiandieną jau ant šieno Karalaitis šio svieto. Taip vargingai paguldytas, verk' stainelėj suvystytas". Tos šeimos tarpe 7 metų berniukas sėdėjo prie šiltos krosnies (aš taip įsivaizduoju) ir laukė, kada giesmės pasibaigs ir kada galės sėsti už stalo, apkrauto plotkelėm ir gardžiausiais valgiais. Pagal to laiko tradicijas visą dieną niekas nebuvo valgęs.

Kas kurį įtikins? — Politinių studijų savaitgalio metu Los Angeles, susikryžiavus nuomonėms, kalbasi dr. Juozas Kazickas ir Juozas Kojelis. Nuotr. V. R. Pluko.

Ir štai prieš patį vidurnaktį, giedant tas giesmes, pasigirdo šunų lojimas, arklių žvengimas. Neišpasakytas triukšmas, ir staiga durys buvo išmuštos ir į kambarį įsibrovė su šalčiu ir vėju kazokai su botagais ir kindžalais ir, apvertę stalą, pradėjo mušti vyrus ir pasakė, kad jūs turite dvi valandas susipakuoti, paimti visus vaikus ir važiuoti į tolimą kelionę. Vienas iš jų pasakė mano prosenelei: ,,Matiuška, pasiimk didžiąsias roges, geriausius arklius, nes ant tų rogių tu miegosi, tu gyvensi ir mirsi". Ir taip pasiėmę po karvę, ar paskerdę po kiaulę ir aprengę savo vaikus, jie išsirengė į ilgą kelionę. Pavažiavus keletą minučių, jie pamatė degančius savo trobesius, kuriuose jie praleido generacijų generacijas. Ir taip tą šaltą žiemą jie keliavo į nežinomą ateitį. Kiek laiko truko ta kelionė? Lygiai po vienerių metų, 1864-jų gruodžio 24 dieną, Kūčių vakarą, jie buvo išmesti kažkur sniego dykumose. „Čia jūsų naujoji tėvynė", buvo jiems pasakyta. Ją mano protėviai pavadino „juodąja tėvyne". Daugiau kaip pusė žmonių toje kelionėje mirė. Išmesti tą vakarą į baisų šaltį, jie prasikasė sniegą, paguldė savo vaikučius, atsiklaupė ir giedojo „Jau šiandieną gul' ant šieno Karalaitis šio svieto". Apie trečdalis jų mirė tą pačią žiemą. Bet tas mažas 7-rių metų vaikas išliko gyvas. Jis buvo mano senelis.

Šiandien mano mintys grįžta atgal į tą kelionę — prieš 125 metus. Jie sušalę rogėse gulėjo. Lavonai buvo išmetami iš rogių, ir vilkų bandos juos sekė nesustodamos, įsivaizduoju, kiek daug baimės buvo to mažo vaiko širdyje.

Prisimenant visa tai ir berašant galvoju ir apie kitą laikotarpį. Mintys grįžta į 1945 metus, kada mūsų partizanai stovėjo iškėlę galvas, žibančiom akimis, su šautuvais miškuose, pelkėse, kaimų tvartuose ir daržinėse. Jie išėjo į kovą prieš milžinišką priešą. Jie buvo jauni, jie buvo gražūs, bet jie žuvo. Jų lavonai buvo išbarstyti turgavietėse. Tačiau jų idėja pasiliko gyva. Nepastatyti jiems paminklai, nežinomos jų pavardės. Granito sienose neiškalti jų veidai. Jie to ir nesitikėjo. Bet iš jų šiandien nauja laisvės banga plinta: Skuodžiai, Iešmantai, Sadūnaitės, Gražuliai, Cidzikai, Kalantos ir tūkstančiai kitų, kurių mums ir pavardės nėra žinomos, stovi šiandien lygiai taip pat pakėlę galvas, atstatę krūtines prieš mūsų tautos nuolatinį priešą. Šįkart jie neturi savo rankose ginklų. Jų tikėjimas, idealas, kurį mano proseneliai išsaugojo ir kurį jiems paliko 1944-52 metų partizanai, tebėra gyvas. Jie visi yra įsitikinę, kad Lietuva bus laisva. Jų tikėjimas yra nesugriaunamas dar dėl to, kad su jais yra ketvirtoji jėga. Jų tarpe ir jų likimu šiandien dalijasi Bendrininkas, kuris yra lygiai tiek pat niekinamas, šmeižiamas, spjaudomas. Jų tikėjimas, kad jie bus laisvi, yra nesugriaunamas dėl to, kad jų tarpe yra pats Dievas.

Pagalvokim, ar neatėjo laikas, kad ir mes uoliau stotume į kovojančių už laisvę gretas ir atiduotume savo mažą auką.

Dievas yra su mumis.

Į LAISVĘ FONDAS

praneša, kad rugpjūčio vidury buvo išspausdinta kun. dr. Antano Paškaus nauja knyga EVOLIUCIJA IR KRIKŠČIONYBĖ Teilhard de Chardin'o perspektyvoje. Knyga 172 psl., papuošta gražiais minkštais viršeliais. Turinyje: Evoliucija mokslo Šviesoje, Teilhard'o evoliucijos interpretacija ir jo vizijos problematika, evoliucijos reikšmė krikščionijai. Knyga rekomenduotina visiems perskaityti ir nusiųsti į Lietuvą. Knygos kaina tik $6.00. Norintieji ją ir kitas Į Laisvę knygas įsigyti, prašomi kreiptis: Į Laisvę Fondas, Alfonsas Pargauskas, 8908 W. Butterfield Ln., Orland Park, ILL 60462, USA. Bus prisiųstos knygos ir sąskaitos.