AR YRA TYLOS SĄMOKSLAS?
Gerbiamas Į Laisvę žurnalo redaktoriau, vakar mane pasiekė Į Laisvę gruodžio mėnesio numeris 101. Ačiū už jį. Malonu paimti žurnalą į rankas ir susipažinti su bendradarbių mintimis.
Radau atspausdintą ir savo pasiųsto laiško santrauką. Nežinau ar turiu už tai dėkoti, ar pykti. Iš laiško daug kas išleista, kas mano nuomone svarbu. Aš nesu frontininkas, tačiau domiuosi kiekvienu lietuviu, kuris iškyla savo sugebėjimais ir darbais. Dr. Vytautas A. Dambrava yra vienas iš tų, kuris rezistencijos darbe pats vienas nustelbė daugelį veikėjų didžiose mūsų kolonijose.
Virš tūkstančio didžiojoj Venezuelos spaudoj jo paskelbtų straipsnių, kuriuos atspausdina ir kiti Pietų Amerikos kraštai — Jūs galite įsivaizduoti, ką šis laimėjimas reiškia visiems lietuviams. Dvi valandos televizijoje su pirmą kartą tautybių istorijoje iškilmingas mišias atnašavusiu kardinolu. Pats dr. Dambrava jas gražiai aprašė Tėviškės žiburiuose", kur jo vardas nefigūravo. Tačiau redakcija, žinodama teisybę, pridėjo pastabą, jog tai yra dr. Dambravos asmeniškų pastangų rezultatas. Ar jūs kur nors turėjote kad ir valandą televizijoje, kur programa — ir labai gerai paruošta programa — būtų buvusi skiriama Lietuvai? Ir tai jau nebe pirma ar antra. Jūs betgi šį nepaprastai svarbų įvykį išleidote. Pravesta pirmoji Venezuelos istorijoje politinė rezoliucija Baltijos valstybių laisvės reikalu — kodėl per 40 metų niekas kitas čia nebandė ir niekam kitam nepasisekė jos pravesti?
Priėmimas dr. Dambravos į Opinijos Žurnalistų Sąjungos Centro valdybą, pavedant tarptautinių reikalų sekretoriatą. Juk jis yra ne Venezuelos, o lietuvis JAV pilietis! Jis buvo pakviestas žurnalistų kongrese skaityti valandos paskaitą apie teisingumo ir profesinės etikos principus žurnalizme. Ar žinote, kad jo kalba norima išleisti atskiru leidiniu? Mes, aišku, tylime.
Dr. V. Dambrava rašo darbą apie Krikščionybę Lietuvoje — jis bus išspausdintas ispaniškai; leidžiama jo studija apie kriminalinį psichiatrijos naudojimą Sovietų Sąjungoje; spausdinama angliškai jo darbas apie salezietį koadjutorių Petrą Perkumą. Jo pastangomis ruošiama ispaniškoji Sadūnaitės ,,KGB akiratyje" laida. Atspausdinta Petro Perkumo monografija ispaniškai, o taip pat jo perredaguota ir sutrumpinta mons. Prano Gaidos knyga apie Teofilių Matulionį. Krikščionybės metų proga pravestos Šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo iškilmės San Casimire, o gruodžio 6 dieną visame krašte — Malda už Lietuvą. Krikščionybės metų iškilminga pabaiga (akademija ir vakarienė) vyks ištaigingame Tamanaco viešbuty.
Sužinojau, kad vasario 21 dieną jį kviečia Amerikos Lietuvių Taryba New Yorke pasakyti pagrindinę kalbą sukaktuviniame Lietuvos nepriklausomybės šventės minėjime. O kur jo furorą sukėlusi kalba Kubos intelektualų disidentų kongrese? Be to, straipsniai, straipsniai ir straipsniai. Neužmiršta jis Tėviškės Žiburių, retkarčiais Draugo, neužmiršta, pastebėjau ir Į Laisvęžurnalo. Vėliausia naujiena: Venezuelos Kongresas svarsto jo paruoštą rezoliuciją, ryšium su Krikščionybės jubiliejum. Jis redaguoja mūsų žiniaraštį Tėvynėn. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Būkite tikras, gerbiamas redaktoriau, kad aš visų jo darbų neišvardijau — tik parodžiau, kiek daug vienas žmogus dirba ir padaro. Lietuvių Frontas turi didžiuotis, o Jūs nukerpate svarbius faktus, nes jie vyksta periferijoje, nors JAV ir Kanados lietuviai su visais doleriais ir fondais nieko panašaus nė nesiekia. Kokie motyvai verčia redaktorių nutylėti mus stulbinančius vieno žmogaus laimėjimus?! Jūs pirmieji turėtumėte pripažinti ir kelti! Ar jums gaila? Ar kas pavydi? Ar nėra taip, kad kiekvienas žiūri ir mato tik save, numodamas ranka į mažą koloniją, kurioje vienas „liliputas" riša visus veiksnius prie gėdos stulpo.
Charakteringa, kad Venezuela apie jį nuolat rašo ir jis laikomas visur pagarboje. Apie jį kalbama televizijoje. Su straipsniais jis ir Lietuva pasidarė žinomi vardai venezueliečių šeimose. Mačiau JAV vyriausybės išleistą žurnalą ir jame puikiausią aprašymą, ryšium su jo apdovanojimu šv. Gregorijaus ordinu, kaip anksčiau Venezueloje su prezidento įteiktu Diego de Lozada ordinu, ar Bolivijoje aukščiausiu to krašto „Condor de los Andes" ordinu. Iš tikro sunku būti pranašu savame krašte. Svetimi jį ant rankų kelia, o mes, pilni kažkokio orumo, varžomės pasakyti, kad ir sausai pačius pagrindinius faktus. Kodėl kiti jo pavyzdžiu nepaseka ir nieko panašaus nepadaro? Dr. Vytautas Antanas Dambrava turėtų būti jūsų pasididžiavimas, nes jo darbo pagrinde yra idealizmas. Jį veda ir man pačiam sunkiai suprantama galinga vidinė jėga. Kartą man inž. F. Zubr, lenkas, pasakė: „Dr. Dambrava per kelis metus vienas daug daugiau padarė negu mūsų visos kolonijos (įskaitant ir lietuvius) per keturiasdešimt metų. Lietuviai daro didelę klaidą, neleisdami viso pasaulio lietuviams iš arčiau susipažinti su jo veikla". Teisybė! Jūs darote pasikalbėjimus sužmonėmis, kuriuos laikas jau pastūmė į šalį, bet jums turbūt nė į galvą neateina, kad yra žmonių, kurie jaunuolio šuoliais veržiasi pirmyn ir kyla aukštyn. Ne sau, o Lietuvai!
Kiek apgailėtinai mažai apie jį Pasaulio Lietuvyje. O Eltos Informacijose per visus veiklos metus — nė vienos eilutės. Ar tai yra tasai „tiesus kelias, vieškelėlis, kuriuo rieda lietuviškų veiksnių veiklos vežimėlis? Ir neužmirškit: be fondų, be talkos, be veiksnių pagalbos. Atrodytų, jis turi už savo darbą atsiprašyti, kad Jūs nepyktumėte. Privalote didžiuotis, kaip aš didžiuojuosi, matydamas kokiais tempais vyksta jo darbas, kokiais šuoliais daroma pažanga.
Paaiškinki, mielas redaktoriau, to tylos sąmokslo priežastį, nors įtikinti mane bus sunku. Aš esu kritiškas ir kietas. Man visuomet gyvenime rūpėjo teisybė. Buvo laikas, ir aš griežtai kritikavau (redaktoriai jaudinosi); dabar rašau, parodydamas vieno žmogaus pastangomis pasiektus laimėjimus — ar ir vėl redaktoriai pradės jaudintis? O gal redaktorius saugosi, pažindamas mūsų tautiečių psichologiją, kurios pagrinde yra paprastas pavydas. Dovanok, užsikalbėjau. Rašau nuoširdžiai, kad jūs nors dalį tiesos žinotumėte ir savo išvadas laiku padarytumėte.
Julius Vaisiūnas
Caracas, 1988 m. vasario 3 d.
Dėkojame už nuoširdų, atvirą ir teisingą laišką. Galime užtikrinti, kad Į Laisve puslapiuose tikrai nebuvo ir nėra noro dr. Vytauto Dambravos atliekamų darbų bei užsitarnautų nuopelnų nematyti ir apie juos specialiai nerašyti. Reiktų tik pridėti, kad šalia Jūsų čia gražiai iškeliamo jo idealizmo ir rezistencinės veiklos, dr. Dambrava pasižymi ir savo kuklumu. Jis ne vieną kartą redaktoriui yra užsiminęs santūriau rašyti apie jo asmenį. To buvo bandoma ir laikytis. (Red.)
