AR ĮMANOMA TAIKA SU SOVIETAIS?
Dr. Vytautas A. Dambrava kalbėjo Amerikos Lietuvių Tarybos surengtame Vasario 16 minėjime, New Yorke, švenčiant septyniasdešimtąją Lietuvos nepriklausomybės atsteigimo sukaktį. Čia spausdiname dvi jo kalbos ištraukas. Vienoje jis liečia Vakarų pasaulio ir sovietų sugyvenimo galimybes, kitoje — aiškiai parodo išeivijos politinio darbo trūkumus.
Gorbačiovinė era, nežiūrint šypsenų, Italijoje gerai sukirptų kostiumų, „glasnost",,,perestroikos" ir net vėliausios sutarties su Jungtinėmis Valstybėmis, yra lietuviams, latviams ir estams pati pavojingiausia. Vakarai yra tildomi ir migdomi. Tildomi ir migdomi yra ir mūsų lietuviai.
Esminis klausimas, ar iš viso dabartinėmis sąlygomis taika yra įmanoma su Rusija? Mano išmanymu, dabartinė padėtis, kurioje yra atsidūręs pasaulis, yra ne taika, o karas. Meskite akį į žemėlapį. Planeta žemė, kur pirštu nedursi, yra terorizmo grėsmėje, civilinio, teroristinio ar formalaus agresijos karo liepsnose. Vakarams šis karas — ne karas, nes jis nėra oficialiai paskelbtas, todėl mes jiems atsakome taikinga laikysena, taikos meto įstatymais ir taikos etika.
Vakarų pasauliui trūksta antisovietinės kultūros, kuri orientuotų laisvojo pasaulio kraštų sprendimus ir paveiktų jų nusistatymą ar įsitikinimus. Užmirštama, kad reikalas eina apie žmonijos „to be or not to be" — žlugimą ar išsigelbėjimą.
Bolševikų vadovybė yra nauja dominuojanti klasė, kurios prievarta žmonėms kito palyginimo istorijoje neturi. Valdančioji biurokratija turi monopolį turtų, kurių galėtų pavydėti Egipto faraonai. Komunistiniai režimai — tai paslėpta karo forma tarp režimo ir žmonių.
Po septyniasdešimt komunistinės dominacijos metų, Sovietų Sąjunga dar vis nėra pajėgi išmaitinti savo žmonių, krašto ekonominė padėtis yra chaotiška, žemes ūkis sugriautas, o technologiją jie daugiausia špionažo keliu vagia iš Vakarų pramonės kraštų. Rytų Europoje žmonės juokiasi, sakydami, kad jeigu sovietai užimtų Saharą — ten ir smėlis pasibaigtų.
Laisvieji užmiršta karą, kuris yra vedamas prieš mus pačius. Ženevos derybose niekur nėra minimi žodžiai „komunizmas" ar „geležinė uždanga". Paskaitęs Vakarų spaudą, žmogus galvoji, kad su sovietais galima tvarkytis kaip su normaliais kraštais. Užmirštama, kaip jie protauja, kokiom moralinėm kategorijom gyvena, kokią sistemą ir kokius tikslus jie yra pasirinkę. Šis pasibaisėtinas priešas, vadinamas Sovietų Sąjunga, nėra priešas panašus į kitą. Komunizmas yra iš kitos galaktikos. Kaip gali nusiginkluoti kraštas, kuriam ginklai reikalingi ne vien puolimui, bet ir apsigynimui nuo savo pačių žmonių. Yra tikrai neišmintinga tikėti komunistų žodžių nuoširdumu, kada jie kalba apie nusiginklavimą, kol egzistuoja geležinė uždanga, kol Europa yra padalinta į dvi dalis kulkosvaidžių, minų ir šunų užtvara ne tam, kad rytų europiečiai apsigintų nuo Vakarų, o sukliudyti, kad Rytuose gyvenantieji nepaliktų komunistų sukurto „rojaus" ir nepabėgtų į laisvus Vakarus. Berlyno „mirties siena" esamą padėtį dramatiškai pabrėžia.
Mums
pogrindžio balsas yra
tautos sąžinės balsas
Taigi, taika su Sovietų Sąjunga nėra įmanoma, o Gorbačiovas lietuviams yra pavojingiausias priešas vien dėl to, kad jis kalba apie atvirumą, pertvarkymą, geresnį gyvenimą, nekeičiant bolševikinės sistemos. Jis mano, kad žadamomis ekonominėmis lengvatomis ar pakentimu demonstracijų, nevarant į Sibirą ir nežudant, o tik tardant, terorizuojant ar kruvinai primušant (kaip neseniai buvo sovietų agentų sudaužyta Nijolė Sadūnaitė ir kiti), nuramins ir vers lietuvius abiejose Atlanto pusėse apsiprasti su esama padėtimi ir gal, ko gero, uždainuoti: „Sudiev, Lietuva, man linksma buvo"...
Ačiū Dievui, lietuviai yra susipratę; jie niekad neatsisakė savo pagrindinio tikslo — atgauti laisvę, bet daugelis lietuvių šiandien kelia klausimą: ką daryti?
Į tą klausimą geriausiai atsako pati lietuvių tauta per pogrindžio spaudą. Gaila, kad kartais mūsų išeivijos spaudoje yra rašančių, jog pogrindžio balsas tai tik mažos lietuvių dalies balsas, kurio nepakanka objektyvioms išvadoms daryti. Ką jie siūlytų? Orientuotis pagal oficialią komunistinę spaudą, kuri tikro ryšio su tauta iš viso neturi?! Mums pogrindžio balsas yra tautos sąžinės balsas — taip, kaip pogrindžio balsas buvo tautos balsas ir sąžinė pirmos bolševikų okupacijos ir nacių okupacijos metais.
