LIETUVIŠKAS ŽVILGSNIS Į EUROKOMUNIZMĄ
P. A. RAULINAITIS
1976 metais Rytų Berlyne įvykęs kompartijų suvažiavimas išėjo į visuomenę su nauju atsišaukimu ar manifestu, kuriame pirmą kartą buvo įsakmiai pabrėžta kiekvienos komunistų partijos teisė siekti valdžios savais keliais. Europos komunistai, remdamiesi tuo manifestu, deklaravo, kad “vystys savo tarptautinę, draugišką ir savanorišką kooperaciją bei solidarumą, pasiremdami didžiomis Markso, Engelso ir Lenino idėjomis, griežtai taikydami lygybės bei suvereniškos nepriklausomybės ir nesikišimo į vidaus reikalus principus kiekvienai partijai, o taip pat gerbs jų laisvą, skirtingų kelių pasirinkimą kovoje už progresyvią visuomeninę kaitą ir socializmą”.
Šį pareiškimą, tur būt, ir reikia laikyti eurokomunizmo pradžia. Nors iki šiol dar nėra tikslaus eurokomunizmo apibūdinimo, bet beveik visuotinai eurokomunizmas suprantamas kaip į demokratiją pretenduojanti, liberališkesnė ir nuosaikesnė komunizmo atžala. Kremliaus valdovams šitoks pareiškimas, ypatingai kai daugumas komentatorių jame įžiūrėjo Kremliaus pralaimėjimą ir eurokomunizmo pergalę, nepatiko. Iš tikro ši, Kremliaus akimis žiūrint, nacionalinio komunizmo “liga” išsiplėtė ir už Europos ribų, pasiekdama Australiją ir Japoniją.
Žaidimas Italijoje Kaip eurokomunizmas vystėsi kai kuriose Europos valstybėse? Neseniai Romoje įvyko pasikėsinimas prieš vieną universiteto profesorių, krikščionių demokratų partijos narį. Šio atentato įvykdymo garbę pasisavino viena iš kairiųjų ekstremistų grupių. Tą pačią dieną, dar net nevisiems laikraščiams spėjus paskelbti šią žinią, Romos sienos buvo padengtos plakatais, smerkiančiais šį terorizmo aktą ir “antidemokratinę provokaciją”. Įdomiausia tai, kad šiuos plakatus išlipino italų komunistų partija, kuri, besitaikydama į valdžią, susitariant dėl ekonomijos, butų, švietimo ir savivaldybių finansavimo. Tuo metu, žinoma, kad buvo neaišku, kas daugiau iš šio susitarimo turės naudos — Andreotti vadovaujami krikščionys demokratai ar komunistai. Viena tik aišku, kad Andreotti šis susitarimas buvo reikalingas, idant sustiprintų klibančią vyriausybę ir apstabdytų politinius neramumus. Prie to susitarimo prisijungė ir abi italų socialistų partijos, bei respublikonai su liberalais. Italijos krikščionys demokratai pripažįsta, kad ši kooperacija su komunistais yra pavojingas žaidimas. Daugelis italų pradeda galvoti, kad komunistų partija galėtų pakeisti nuo 1947 valdžioje esančius krikščionis demokratus. Norėdamas tą pažiūrą sustiprinti, Enrico Berlinguer, italų kompartijos lyderis, visada pabrėžia nepriklausomybę nuo Maskvos. Atsiminkime, kad paskutiniu laiku krikščionys demokratai galėjo valdyti tik komunistam susilaikant nuo griežtų žygių parlamente. Krikščionys demokratai manė, kad leisdami komunistams dalyvauti ekonominės politikos ir krašto saugumo programų nustatyme, privers komunistų partiją prisiimti dalį atsakomybės už nepopuliarius žingsnius ir tuo pačiu apsigins nuo jų kritikos. Deja, šios Andreotti viltys nepasitvirtino. 1978 metų pradžioje, Italijos vyriausybės krizė prasiveržė į paviršių. Šią krizę iššaukė komunistų valdomų profsąjungų konfederacija, reikalaudama formalaus kompartijos įsijungimo į Italijos vyriausybę. Iš karto italų kompartija nelabai norėjo prisiimti sau atsakomybės už netvarką Italijos ekonomijoje, nes ir nebūdami valdžioje, bet remdamiesi vadinamaisiais “liepos susitarimais”, jie turėjo didelės įtakos į visus vyriausybės nutarimus. Profsąjungų konfederacijai spaudžiant, ši formulė pasidarė nebepriimtina, ir to pasėkoje Italijos premjeras Giulio Andreotti atsistatydino, įstumdamas Italiją į politinio neaiškumo stovį. Dar daugiau visa padėtis susikomplikavo, JAV administracijai stipriai pasisakius prieš komunistų įsileidimą į vyriausybę. Šiuo savo pareiškimu Carterio administracija sugrįžo į Kissingerio vestos užsienio politikos liniją. Visą reikalą paaštrino italų kompartijos grąsinimas sudaryti “populiarų kairiųjų frontą”, jei krikščionys demokratai ir toliau laikytųsi JAV administracijos pareiškimu sustiprinto nutarimo neįsileisti komunistų į vyriausybę.
1978 metų vasario pradžioje kompartija atsisakė iki šiol reikalauto tiesioginio dalyvavimo valdžioje ir pareiškė, kad svarstys Andreotti pasiūlytą kompromisą. Šio kompromiso pagrindiniai punktai numato kompartijos dalyvavimą užsienio ir ekonominės politikos nusistatyme ir šešių partijų komitete, kuris prižiūrės ministerių kabineto veikimą. Nežiūrint to, Enrico Berlinguer pareiškė, kad dalyvavimas kabinete ir toliau liks vienu iš pagrindinių kompartijos tikslų ir kad krikščionių demokratų atsisakymas įsileisti komunistus į bendrą vyriausybę esanti klaida.
Atrodo, kad šis kompromisas šiuo laiku yra priimtinas visoms Italijos politinėms partijoms, nes, kitu atveju, reiktų skelbti rinkimus. Tačiau nei krikščionys demokratai, kurie 1976 metų rinkimuose surinko 38% balsų, nei komunistai, gavę 34%, nelabai nori statyti į pavojų savo turimų pozicijų.
Prancūzų kairiųjų “dainuojantis rytojus”
Prancūzijoje išryškėja galimybė, jog susiblokavę socialistai ir komunistai gali laimėti besiartinančius 1978 metų kovo mėnesio rinkimus. Galimybė, kad kairiųjų intelektualų sapnai gali išsipildyti, nugąsdino prancūzų inteligentiją. Žodis “Gulag” staiga atsirado politiniame prancūzų žodyne. Buvo pradėta kelti klausimai: “Kas bus, jei valdžią paims socialistų ir komunistų koalicija?” Įdomiausia, kad juos kėlė kairieji prancūzų inteligentai. Dėl to prancūzų komunistai ėmėsi viršžmogiškų pastangų atsiriboti nuo Sovietų Sąjungos vedamos politikos ir pradėjo primygtinai pabrėžti savo giliausią atsidavimą žmogaus teisių ir laisvių idealams. Šiek tiek prieš metus, Jean Francois Revel išleista knyga “La Tentation Totalitaire” buvo laikoma ekscentriko išpuoliu. Jos kritikai, tie patys kairieji inteligentai, negalėjo prileisti, kad visos komunistinės valstybės buvo stalinistinės ir kad dabartinis komunizmo demokratinių idealų pasisavinimas, laikui atėjus, bus atšauktas. Profesorius Raymond Aron išleido knygą “Plaidoyer pour l’Europe Decan-dente”, kurioje gana giliai nagrinėja ekonominius Sovietų Sąjungos atsiekimus, teisingai tvirtindamas, kad jie nei kiek neaukštesni kaip kitų pramoninių valstybių. Jis taip pat nurodo, kad tie atsiekimai, ypatingai karinėje srityje, buvo pasiekti nepriimtina elementarinių žmogaus laisvių kaina. Prof. Aron daro išvadą, kad šį pavasarį Prancūzija atsistos prieš istorinį sprendimą, nuo kurio priklausys Europos ir Atlanto bendruomenės, o tuo pačiu ir pačios Prancūzijos likimas. Ir, jo žodžiais, tai nepriklausys nuo socialistų lyderio Francois Mitterand ir jo kolegų intencijų, bet nuo jų projektų išdavų. Radikali socialistų siūloma alternatyva be priespaudos ir be milžiniškos biurokratijos yra neįmanoma. Stebėtina, kad jo tezes savižudybiniu (o gal machiaveli-niu) atvirumu remia kompartija, paskelbdama finansinę savo politinės programos apybraižą, iš kurios matosi astronominė jos kaina. Nereikia toli ieškoti šio staigaus intelektualinio klimato pasikeitimo priežasčių. Ilgus metus prancūzų inteligentija svarstydavo politinius klausimus vien abstraktinėje plotmėje. Politine realybe sovietuose tarsi nesidomėjo. Negalima būtų pasakyti, kad jie nepažino sovietinės tikrovės, bet jos neryškino ir nekritikavo, nes tai būtų, jų nuomone, stiprinę reakcines jėgas. Neseniai, dalinai dėka sovietinių disidentų reveliacijų, prancūzų kairieji intelektualai pamatė, kad tai, kas įvyko Rusijoje, rytinėje Europoje, Kinijoje ir Kuboje, nebuvo apgailėtinas nukrypimas, bet neišvengiama geležinės logikos išdava. Ir jie pradėjo tikėti, kad toks išsivystymas pasikartos visur, kur tik komunistai ateis į valdžią.
Kairieji visada buvo pirmieji protestuotojai prieš fašizmą Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje. Bet visos šios diktatūros niekada nepretendavo į progresyvios visuomenės pirmūnus ir eventualiai buvo pakeistos demokratinėmis vyriausybėmis, ko negalima pasakyti nei apie vieną komunistinę valstybę. Tas ir privedė naujuosius filosofus prie Lenino ir Markso kritikos bei nepasitikėjimo vadinamąja prancūzų komunistų partijos liberalizacija. Tiesa, prancūzų kompartija tapo šovinistiškesnė, bet jos pagrindinis totalitarinis charakteris nepakito iki šios dienos. Socialistų lyderiai, atsistoję prieš šį faktą, politiniais sumetimais nutarė jį ignoruoti dėl labai paprastos ir visiems suprantamos priežasties — be komunistų pagalbos jie nemato jokios vilties pakliūti į valdžią. Tačiau kompartijos lyderis George Marchais šiuo metu elgiasi lyg jis ir nenorėtų laimėti rinkimų. Kaip jau anksčiau minėjau, “L’Humanite” paskelbė, kad partijos programos įgyvendinimas kainuos apie $100 bilijonų. Marchais taip pat reikalauja trečdalio visų ministerijų portfelių, įskaitant ir krašto apsaugos ministeriją. Neužtenka to, jis žymiai praplėtė ir pramonės nacionalizavimo planus. Bet Marchais nėra tiek naivus, kad manytų, jog šie reikalavimai padės laimėti rinkimus. Žinome, kad Sovietų Sąjunga šiuo metu nėra palanki prancūzų kompartijos dalyvavimui vyriausybėje. Vienintelė logiška išvada, prie kurios galime prieiti — Marchais sąmoningai stengiasi rinkimus pralaimėti.
Trisdešimtaisiais metais, susidarius pirmajam populiariam frontui, ir tuoj po Antrojo pasaulinio karo kairieji buvo pilni optimizmo ir tikėjimo į “lendemains qui chantent”, arba dainuojantį rytojų. Šiandien šių vilčių jau nebėra net ir “Front Populaire” šalininkų tarpe. Neseniai, JAV politinių komentatorių tarpe pasigirdo balsų, kad populiaraus fronto laimėjimas nebūty jau tokia didelė katastrofa Vakarų sąjungininkams. Šitokie pasisakymai iškelia klausimą: kas yra katastrofa ir kaip ją klasifikuoti politinėje “Richter’io skalėje”?
Carillo kertasi su Kremliumi
Trumpai apžvelgę šių dviejų kraštų partijas, grįžkime prie tolimesnio eurokomunizmo vystymosi po 1976 metų rytų Berlyno suvažiavimo. 1977 metų balandžio ir birželio mėnesiais Prahoje buvo suvažiavę, berods, 75 komunistinių ar jiems labai artimų partijų delegatai. Balandžio mėnesio suvažiavimas svarstė “taikos ir socializmo” problemas, o birželio mėnesį tyrinėjo 1917 metų Rusijos revoliucijos svarbą. Abiejuose suvažiavimuose rusai ieškojo pritarimo vakarų demokratijų užpuolimui ir sovietinės patirties, kaip vadovaujančios revoliucinės valstybės ir modernaus marksizmo centro, atseit, “vyresniojo brolio”, pripažinimo. Šį pripažinimą eurokomunistai ir vadinamieji “nepriklausomi” delegatai atsisakė suteikti ir suvažiavimai pasibaigė be įprastų rezoliucijų. Tos atmosferos paveiktas Kremlius nutarė grįžti prie seniai išbandytos taktikos “divi-de et impera” ir pradėjo atakuoti lengviausiai pažeidžiamą priešą — Ispanijos komunistus. Berlyno suvažiavime Santiago Carrillo pasakė gal būt pačią kontroversiškiausią kalbą, sulygindamas Kremlių su senąja Romos bažnyčia, ir labiausiai įžeidė Kremliaus ponus savo teigimu, kad “Sovietų Sąjunga nėra Lenino įsivaizduota ir išsvajota valstybė”. Kadangi artimiausi Carrillo bendradarbiai nepritarė jo paskelbtajai “herezijai”, jog Sovietų Sąjunga nėra socialistinė valstybė, Maskva nutarė jį asmeniškai užpulti ir tuo pačiu jį izoliuoti kaip sovietinės valstybės priešą ir priversti kitas komunistines partijas pasisakyti: prieš ar už.
Pažiūrėkime dabar kaip į tą užpuolimą reagavo kitos komunistinės partijos. Kaip ir buvo galima tikėtis, čekoslovakai ir rytų vokiečiai tuoj pat prisidėjo prie atakos prieš Carrillo. Vengrai labai švelniai pasisakė, kad atskiros partijos turi teisę siekti valdžios savo keliais. Lenkų komunistų partijos organas šio ginčo nekomentavo ir tik po dešimties dienų atspausdino sutrumpintą Maskvos užsipuolimo versiją. Rumunai dar ilgiau laukė ir paskui išėjo su gana stipriu pareiškimu apie partijų nepriklausomybę.
Visa tai gal ir nebūtų Carrillo pakenkę, bet Jorge Semprun, dabar tapęs prancūzų filmų scenarijų rašytoju, išleido ispanų kalba romaną “L’autobiografia de Federico Sanchez” ir 1977 metų spalio mėnesį laimėjo Planeta leidyklos skiriamą $50,000.00 premiją. Šis romanas faktiškai yra Jorge Semprun, kuris 1957-1962 metais komunistų pogrindyje Madride naudojo Federico Sanchez slapyvardį, autobiografija. Knygos turinys gan smulkiai paliečia įvykius, privedusius prie Semprun ir Claudin pašalinimo iš partijos 1964 metais už pasipriešinimą Carrillo idėjoms. Tuo būdu knyga tampa kaltinamuoju aktu Ispanijos kompartijai už neteisėtą ir nedemokratišką mažumos nuomonės prispaudimą. Romanas pilnas karčios ironijos ir vaizduoja Carrillo su pagieža ir pasipiktinimu. Jorge Semprun joje pristato Santiago Carrillo kaip stalinistą, melagį, neišmanėlį, ne-atsakomingą vadovą, žiauruolį, “klauną”, oportunistą inkvizitorių ir, netiesioginiai, kaip žmogžudį. Savaime suprantama, šios knygos pasirodymas, kuri, gavus premiją, labai plačiai pasklido Ispanijoje, sukėlė didelį sąmyšį ispanų komunistų tarpe.
Kaip orientuotis lietuviams?
Trumpai apžvelgę eurokomunizmą, sustokime prie mūsų galimo santykiavimo su komunistų partijomis. Prieš pasakydamas šiuo klausimu, noriu ypatingai pabrėžti, jog nesirengiu pateikti išdirbtų planų ir nerekomenduoju vienokios ar kitokios pozicijos, kurią turėtų užimti ar tai Lietuvių Fronto bičiuliai, ar mūsų politiniai veiksniai. Klausimo svarstymui pasiūlau keletą minčių:
1. Bet koks bandymas užmegzti santykius su Rytų Europos komunistų vyriausybėmis šiuo metu yra neįmanomas ir visai ne-svarstytinas dėl mums visiems gerai žinomų priežasčių.
2. Neužtenka, kad Italijos komunistai pripažįsta pluralizmą; neužtenka, kad Ispanijos komunistai smerkia Sovietų Sąjungos pastangas kontroliuoti kitas komunistų partijas; neužtenka, kad prancūzų komunistų partija atsisako proletariato diktatūros — jos turi įrodyti, kad jų siūlomi keliai yra nuoširdūs, o ne būdas apgauti kitus ir pasiglemžti valdžią. Tikrindami jų nuoširdumą, galėtume prašyti aiškaus pasisakymo kolonializmo klausimu. Šiuo metu kolonializmas tebeegzistuoja tik Europoje, kur baltieji laiko baltuosius kolonialinėje vergijoje. Visos kompartijos vienu ar kitu metu aktyviai ir agresyviai kovojo prieš kolonializmą Afrikoje ir Azijoje. Labai įtikinančiai nuskambėtų, jei italų komunistai kreiptųsi į Kremlių, reikalaudami laisvės Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Tą eurokomunizmo sudemokratėjimą patvirtintų Carrillo balsas, reikalaująs žmogaus teisių ir laisvės Rytų Vokietijai, Vengrijai, Lenkijai ir kitoms satelitinėms valstybėms. Dar įtikinančiau skambėtų jungtinis eurokomunistinių partijų reikalavimas įgyvendinti tikrą demokratiją pačioje Sovietų Sąjungoje, o taip pat ir reikalavimas leisti pasinaudoti Sovietų Sąjungos konstitucijos garantuota teise respublikoms iš jos pasitraukti. Stipriausiai, žinoma, pasisakė jugoslavai, gindami Carrillo ir jo filosofiją ir smerkdami Maskvos pastangas jį ekskomunikuoti. Prancūzai nepritarė sovietų puolimui, bet tiesioginiai Carillo negynė. Italai pareiškė savo nepasitenkinimą Maskvos puolimo aštrumu, bet specifiškai nepritarė Carrillo užimtai pozicijai. Vis dėlto italų kompartija pranešė, kad išleisianti Carrillo knygą italų kalba. Šiuo būdu sovietams pavyko iškelti viešumon nesutikimus tarp trijų pagrindinių komunistų partijų, bet šis mažas taktinis Maskvos laimėjimas kažin ar atsveria komunizmo fronte susidariusių plyšių paryškinimą. Maskva vis dar laikosi vadinamos Brežnevo doktrinos, kad “vyresnysis brolis” turi teisę ir pareigą individualiom kompartijom nurodyti jų gaires ir veiklos būdus. Šią tezę Kremlius labai ryškiai paskelbė ir užakcentavo 1968 metais, pasiųsdamas sovietinius tankus prieš Aleksandrą Dubček.
Švenčiant Spalio revoliucijos 60-ties metų sukaktį, Kremliaus ponai neleido Santiago Carrillo net pasakyti sveikinimo žodžio. Kaip ir visi kalbėtojai, Carrillo buvo paprašytas pristatyti savo kalbą iš anksto, būk tai išvertimui į rusų kalbą. Tą pačią dieną jam buvo pranešta, kad jis nebus įtrauktas į kalbėtojų sąrašą. Negana to, nors jis buvo ispanų kompartijos delegacijos pirmininkas, iškilmių metu buvo pasodintas paskutinėje eilėje, kai tuo tarpu, Dolores Ibarruri “La Pas-sionara” sėdėjo pirmoje eilėje.
Idėja, kad kiekviena komunistų partija ir vyriausybė turi tvarkyti savo reikalus, težiūrėdama vien tautinių interesų, vis plečiasi ir auga. Sovietai gali užpulti Carrillo ir kitus nukrypstančius komunistų lyderius, bet atrodo, kad jie nebegali, Maironio žodžiais tariant, sustabdyti upės bėgimo.
Šioje vietoje noriu priminti vieną gan svarbų įvykį Ispanijos komunistų gyvenime. 1964 metais Santiago Carrillo ir kiti partijos lyderiai skelbė, kad Franco diktatūra einanti prie žlugimo ir generalinis darbininkų streikas sukeltų pakankamai buržuazijos paramos galutinam diktatūros nuvertimui. Claudin ir Semprun ginčijo šią Carrillo tezę, įrodinėdami, kad bekylantis Ispanijos ekonominis gerbūvis atėmė visas galimybes jėga atsikratyti Franco režimo. Jų nuomone, komunistai turėtų veikti iš vien su kitais Ispanijos politinio gyvenimo elementais, stengdamiesi pamažu pakeisti diktatūrą.
Išmetus Claudin ir Semprun iš partijos, 1967 ir 1968 metais Carrillo ir jo pasekėjai bandė suorganizuoti generalinius streikus, kurie neatnešė lauktų rezultatų. Po Franco mirties 1975 metais, Carrillo pasisavino Claudin ir Semprun rekomenduotą liniją ir ispanų komunistų partija bendradarbiavo su visais, siekiančiais pakeisti Ispaniją iš diktatūros į demokratiją. Iš tikrųjų, dešinysis Adolfo Suarez režimas parlamente neturi didesnio rėmėjo kaip Carrillo vadovaujama komunistų partija. O dabartiniai Carrillo pasisakymai beveik neatskiriami nuo Claudin ir Semprun 1964 metais propaguotos linijos. Mūsų veiksniai turėtų šiuo klausimu kreiptis į visas tris dėmesio vertas komunistų partijas — italų, prancūzų ir ispanų. Kitos yra per mažos ir su jomis neapsimoka net ir prasidėti. Iš šių trijų gal daugiausia dėmesio verta būtų ispanų komunistų partija. Ir štai dėl ko: jos lyderis Santiago Carrillo šiuo metu, gal būt, labiausiai nutolęs nuo Maskvos.
Neseniai iš okupuotos Lietuvos į vakarus pakliuvo atsišaukimas į Europos komunistų partijas. Reiktų pagalvoti, ar nevertėtų mūsų veiksniams šitokius atsišaukimus su atatinkamais lydraščiais ir savais reikalavimais persiųsti Vakarų Europos komunistų partijoms.
3. Galbūt šiame kontekste reikėtų susidomėti ir Kinijos komunistų partija, o tuo pačiu ir Raudonosios Kinijos valdžia. Santykius su Kinijos kompartija reiktų rimčiausiai pasvarstyti, jau gal vien dėl to seno dėsnio “mano priešo priešas yra mano draugas”. Kaip žinome, Kinija yra ne vieną sykį pasisakiusi prieš Sovietų Sąjungos kolonializmą ir imperializmą. Taip pat jie yra ir “expressis verbis” paminėję Pabaltijo valstybių užgrobimą, kaip neleistiną aktą. Kitas faktas, kuris gal svertų santykių palaikymo naudai, yra geografinis atstumas tarp Lietuvos ir Kinijos. Iš tolo žiūrint, ir baimė tiek tiek mažesnė. Kiek man teko patirti, vienas lietuvių veikėjas iš Pietų Amerikos grynai savo asmeniška iniciatyva buvo užmezgęs ryšius ir net nuvykęs į Pekingą, kur buvo gan maloniai sutiktas. Nesu tiksliai informuotas, kaip į tai pažiūrėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kuriai apie šį įvykį berods pranešta. Bet kiek teko girdėti, ypatingo entuziazmo neparodė. O gal reikėtų?
Šis mano pasisakymas yra ir liks grynai diskusinis ir esu tikras, kad šiuo klausimu bus įvairių nuomonių. Baigdamas norėčiau priminti prelato Mykolo Krupavičiaus pasisakymą, jog jis ir su velniu bendrautų, jei iš to Lietuvai būtų kokios nors naudos.
