KARTU SU JUOZU BAČIŪNU
LB ORGANIZACIJOS ISTORIJAI
(Tęsinys iš “Į Laisvę” 1977 Nr. 71-108)
STASYS BARZDUKAS
Bačiūnas ne tik tikėjo Bendruomenės idėja, bet ir jai apaštalavo: keliavo kviečiamas ir nekviečiamas, sveikino, kalbėjo, rašė, Tabor Farmoj organizavo Bendruomenės — spaudos - radijo dienas ir kt. Man teko PLB valdybos posėdžių kvietimas, susirašinėjimas su kraštų bendruomenėmis, “Pasaulio lietuvio” redagavimas, visokie einamieji reikalai ir kt. Abu nuolat tarėmės, informavomės susitikdami, laiškais, prireikus ir telefonu. Abu stengėmės eiti “aukso vidurio” keliu, nes Bačiūno žodžiais:
Subrendusi patriotinė visuomenė, demokratiškai išnokusi bendruomenė turi žinoti, kad auksinio vidurio kelio suradimas tarp kraštutinybių yra dvišalio kompromiso ir sveiko supratimo kelias. Kitaip mes liktume puslaukiniai fanatikai, tepripažįstantieji tik savo kelią, savo liniją ir programą, susiskaldę, patys savo tarpe bekovojantieji, taigi dar keleriopai menkinantieji savo ir taip negausias pajėgas, — kol galų gale visos užsienio lietuvių institucijos nusilptų ir pati lietuvių bendruomenės idėja, o kiekvienu atveju jos organizacija, nebeatstatomai sugriūtų.
Negalėdamas ir nematydamas būtino reikalo šiame pranešime išminėti daugybės kitų argumentų, pagaliau, žinodamas, kad fanatikai nėra argumentais įtikinami, aš norėčiau tik trumpai pasakyti, remdamasis savo ilgamečiu lietuviškos veiklos patyrimu Amerikoje, kad jau yra atėjęs vėliausias laikas geriau suderinti mūsų politinę ir kultūrinę akciją išlaikyti lietuvybei ir patarnauti Lietuvos laisvės bylai. Ir tai ne tik Jungtinėse Amerikos Valstybėse, bet visur laisvajame pasaulyje, kur yra organizuotų lietuvių, kur tik veikia jų kokių bendrinių organizacijų centrai ar tų centrų padaliniai (Referatas, 1958).
Taigi Bačiūnas jau tada realiai vertino padėtį, blaiviai žvelgė į ateitį, siūlė derinti politinę ir kultūrinę mūsų veiklą. Žinoma, “veiklos pasidalinimo atskiromis sritimis” šalininkų neįtikino, nes tokiu pasidalinimu juk remiasi pati srovinė egzistencija, o ji kai kam yra “aukščiau visa ko”. Bet Bačiūnas 1964 vėl rašo straipsnį “Pataikykime į laiką ir gyvenimo sąlygas”, kur, vėl remdamasis savo paties ilgamečiu patyrimu, ieško lietuvių išeivijos istorijoj atsakymo, ką daryti ir ko vengti tautinio išlikimo kelyje. Iš istorijos reikią mokytis:
Amerikos lietuvių bendruomenė per šimtą savo gyvatos metų turėjo daug šviesių, bet ne mažiau ir tamsių, liūdnų, net pražūtingų momentų. Ten, kur lietuviai laikėsi vieni prie kitų ir stengėsi eiti kartu su gyvenimu, jie išliko ir laimėjo. Ten gi, kur neturėjo lietuviško švietimo ir kultūrinio gyvenimo, kur negilino tautinės garbės jausmo ir sąmonės, kur platesnį tautinį žvilgsnį nustelbė asmeniniai išskaičiavimai bei pramogos, — ten neatsilaikė, prie gyvenimo pažangos neprisitaikė, naujų galimybių lietuviškam reikalui neišnaudojo ir ilgainiui sunyko — sutirpo kitų tautų jūroje. Išnyko ir įvairios jogailinės bei jadvyginės jų draugijos, nes gyvenimas nuėjo kitu keliu. Išnyko įvairių šventųjų ir didžiųjų kunigaikščių vardais pavadintos smulkios šalpos bei apdraudos draugijos, nes jaunoji karta jomis nesidomėjo, nerasdama jose sau artimesnės dvasios nei stiliaus, pasisavinto šio krašto aplinkoje ir mokyklose. Išnyko mišrūs “Baltos Rožės” ir “Raudonos Rožės”, mergaičių “Lelijos” ar “Rūtos” sporto, pramogų, socialinio bendravimo klubai, nes steigėjai nepraplėtė ribotų savo skonių ir pažiūrų, nenorėjo ir nesugebėjo eiti su naujo gyvenimo platesniais ir gilesniais reikalavimais. Nuo tokių reikalavimų atsiliko įvairių lietuvių draugijų ir klubų namai, salės, biznio bendrovės, todėl šiandien ir tie namai, ir bendrovės, jei galutinai neišnyko, tai tik merdėja be vilties išvengti neišvengiamo likimo (PL, 1964 rugsėjis).
Be abejo, atsiras šaukiančių: Bačiūnas “prieš organizacijas, klubus, apdraudą!” Bačiūnų citavau — “ir aš esu prieš!” Ištikrųjų Bačiūnui “ūkininkui” rūpėjo, kad kilnios pastangos taip pat duotų norimų vaisių. Kai organizavimasis nepataiko “į laiką ir gyvenimo sąlygas”, jis tėra nenaudingas skaidymasis ir bereikšmis jėgų eikvojimas. Naujųjų laikų Bačiūno vizija buvo LB organizacija:
Tai nereiškia, kad mums nereikėtų draugijinio gyvenimo. Atrodo, taip pat beveik visi sutariam, kad mums reikia ir vienos, bendros, stiprios pasaulinės organizacijos, kokią turi žydai ir kai kurios kitos tautos. Tokia organizacija mums dabar turi būti Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kurią sudaro atskirų kraštų lietuvių bendruomenės. Šiai Bendruomenei rūpi, kad viso pasaulio lietuviai būtų vieningi tautiniuose savo reikaluose, kad jie vieni kitus geriau pažintų, kad artimai tarp savęs bendradarbiautų, kad vieni kitus daugiau gerbtų ir kad visi aukotu bent dalį savo pastangų didžiausiam ir visuotiniam siekimui — kad Lietuva vėl būtų laisva ir demokratiška (PL, 1964 rugsėjis).
Bačiūnas čia pat kvietė visus aiškintis, “kas yra Lietuvių Bendruomenė, kokie jos tikslai ir uždaviniai”, taip pat skatino siekti, “kad ko daugiau lietuvių joje susiburtų”. Bendruomenė ir jos ateitis priklauso nuo mūsų pačių: “Bendruomenė gyvuos tiek ir tol, kiek ir kol ji eis su gyvenimu ir pataikys į laiko reikalavimus bei sąlygas. Jai taip pat negali nerūpėti ir pačiai palankias sąlygas sudaryti”.
Tačiau Bačiūno laikymasis auksinio vidurio kelio patenkino ne visus. Pvz. radikaliems kraštutininkams Bačiūnas rodėsi nepakankamai “patriotiškas” atvykstančių ok. Lietuvos lietuvių atžvilgiu — jis, kaip ir jie, kiekvieną turėjęs laikyti “agentu”, tad apšaukti, aprėkti, pasmerkti. Nesutapdamas su konservatorių grupe, Bačiūnas jų viešai pradėtas degutuoti “komunaru”. Pasirodė viešai platinama jį niekinanti dainuška. O Clevelande susidaręs Amerikos lietuvių konservatorių klubas, konstatavęs “prokomunistines tendencijas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vadovaujančių asmenų sluoksniuose”, paštu platinamu 1966 sausio 15 atviruku taip pat reikalavo, “kad komunistams tebesilankstą Pasaulio Lietuvių Bandruomenės pareigonys būtų tuojau iš savo užimamų vietų pašalinti”. Šitaip Bačiūnui buvo “atsilyginama” už jo viso gyvenimo idealistines pastangas ir darbą lietuvių tautos ir Lietuvos labui. Lietuviškam mūsų gyvenimui būdinga, kad niekas nei Bačiūno, nei kitų PLB valdybos narių neužstojo ir negynė. Kai agresyvi mažuma svaidėsi priekaištais bei kaltinimais, tylinčioji dauguma laikėsi “griežto neutralumo”. Tada prabilo pats Bačiūnas. “Dirvai” atsisakius, “Draugas” 1967 rugsėjo 19 nr. įdėjo jo straipsnį “Nepašalintos nuoskaudos”. Dėl tų nuoskaudų Bačiūnas rašė:
Aš neginčiju jam (Juliui Smetonai) teisės nesutikti su tuo, ką mes kada padarom ar pasakom. Ir neginčiju teisės kritikuoti. Neatsisakau klydimų apgailėti ir stengtis juos pataisyti, jeigu dar ne vėlu. Bet nesutinku su įtarinėjimais, kad “PLB valdybos laikysena ne tik yra nemorali, bet ir pragaištinga lietuvių tautai, kadangi ji padeda raudonajam okupantui vykdyti lietuvių tautos naikinimo darbą ir palaužia lietuvių tautos pasipriešinimo dvasią . . .” “Kad PLB valdyba išduoda lietuvių tautos interesus, talkininkauja Lietuvos priešams ar tokį talkininkavimą globoja”.
Nepripažįstu teisės nei J. Smetonai, nei kokiems nors konservatorių klubams, nei laikraščiams, vis tiek, ar Laisvosios Lietuvos ar kokiu dar patriotiškesniu vardu vadinasi, savo nuožiūra kaltinti ir teisti PLB valdybą, jos narius ar bendradarbius, be atodairos juos įžeidinėti, pravardžiuoti ar kitokiu panašiu “humoru” nepelnytai diskredituoti visuomenės akyse.
Jau eina dešimti metai, kai šiuos savo žodžius Bačiūnas rašė. Ar matom mūsų gyvenime pasikeitimų gerojon pusėn? Ar darom kokią pažangą? Ar mažiau prasimanymų, įžeidinėjimų ir niekinimų, Bačiūno žodžiais, tų šiukšlių, apie kurias jis minėtame straipsny rašė:
Tokie dalykai visuomeniniuose santykiuose yra kaip šiukšlės gyvenamos trobos pačiam viduasly. Nejauku gyventi, nesklandu dirbti, kai turi nuolat žargstyti per šiukšlių krūvą. Šiukšles reikia iššluot. Reikia jas iššluot laukan, į šiukšlyną, ne į palovę.
Bačiūnas buvo linkęs “atiduoti kiekvienam, kas jam priklauso” (cuique suum). PLBvaldybai priklausė:
Ne tik aš asmeniškai, bet visa PLB vadovybė, mano nuomone, dar esam verti švaresnių veikimo aplinkybių. Ypač paskutiniais, gal būt, pačiais svarbiausiais savo termino metais. O galite suprasti, kad fantastiški apkaltinimai, iškoneveikimai, išsityčiojimai ir “komunarų” bei panašūs titulai, kol jie nėra lygiai taip aiškiai ir lygiai taip viešai atsiimti, kaip buvo prisegiojami, veikimo aplinką yra nešvankiai priteršę.
Kas drąsus viešai padaryti kam nepelnytą nuoskaudą, turėtų būti drąsus ir atitaisyti ją (kiek dar galima) taip pat atvirai, ne diplomatiškų žodžių miglon įsisupęs. Kitaip sunku dalykams krypti į gerąją pusę.
Tokį teisingą, švarų ir atvirą Bačiūną turėjom PLB valdybos priešaky. Vengė jis raustis po kitų žmonių sąžines. Vengė kitus kaltinti, o juo labiau teisti. Bet netylėjo, kai kiti be pagrindo kaltino ir teisė. Kitų kaltinamas, ėjo lietuvišku keliu, gera darydamas. PLB III seime 1968 New Yorke baigdamas savo pranešimą, apie save sakė:
Kad ir nebūdamas visai jaunas, jau nunokęs jaunuolis, prisipažinsiu jums, kad priešingai, kaip kad daugelis pasisako, šiek tiek ilgiau organizacijose padirbėję, aš nenuvargau nuo to darbo ir neturiu jokių nusiskundimų, jog tos pareigos būtų mane išsėmę ir dvasią apkartinę. Man buvo malonumas prisidėti prie šio bendro, nesrovinio ir nepartinio lietuviško tikslo, tai buvo nuolatinis įkvėpimas ir net protarpiais gaivus atsijauninimas. Kai nukeliausiu į atostogas, iš kurių niekas nebegrįžta, aš ir ateity stengsiuosi tą darbą pagal išgales tęsti.
Taip, Bačiūnas savo likimą numatė: Bendruomenei jis nėra miręs. Joje jis gyvas savo žodžiu, darbais, pavyzdžiu. Ne be pagrindo čia minėtoj PLB seimo kalboj jis save palygino su nemirtinguoju Vaižgantu: “Todėl prašau nepriimti už bloga kadaise mano įsidėmėto didžiojo Lietuvos rašytojo ir veikėjo Vaižganto panašaus pasakymo: per visą gyvenimą dirbdamas ir siekdamas laimės kitiems lietuviams — pats laimingas tapau . . .” (PLB valdybos apyskaitiniai pranešimai PLB III seimui).
Su Bačiūno vardu yra glaudžiai susijusi pasaulio lietuvių jaunimo kongresų rengimo mintis. Pirmajam 1966 įvykusiam kongresui jis skyrė šiuos savo žodžius:
Čia buvo tikras sąskrydis, nes ne tik į Chicagą suvažiavo traukiniais, busais ar automobiliais šimtai jaunuolių, bet dar iš kitų septyniolikos kraštų laivais suplaukė, lėktuvais suskrido gausūs būriai lietuviško jaunimo. Ir tai buvo didžiausias iškilmingiausias, dvasiškai jautriausias lietuviškas sąskrydis, kokį tik ligi šiol esu matęs Amerikoje per pastarąsias kelias dešimtis metų, kai man daugiau nei dešimtimis kartų yra tekę dalyvauti visokiuose lietuviškuose seimuose ar suvažiavimuose (PL, 1966 rugs.-spalis).
Šie žodžiai tokie Bačiūnui būdingi: buvo kongrese nemaža ir trūkumų, bet jis jų nemato, viską jaunimui atleidžia, nes jį pirmiausia myli. Antra, kurie kiti mūsų suvažiavimai ne be trūkumų?
Bet Bačiūnas džiaugėsi ne tuo vienu jaunimo kongresu. Jis džiaugėsi visu bendruomeniniu judėjimu — Australijos ir Kanados lietuvių dienomis, Europos lietuviškų studijų savaitėmis, Pietų Amerikos lietuvių kongresais, Anglijos lietuvių suvažiavimais, JAV rengiamomis visuotinėmis dainų bei tautinių šokių šventėmis, kultūros kongresais etc. ir daro išvadą:
Bekeliaudamas po pasaulį, įsitikinau, kad Lietuvių Bendruomenės idėja yra gyva, stipri ir tarnauja lietuvių tautai. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė išryškino savo veidą darbais, įsipilietino išeivijoje ir yra pripažinta bei įvertinta kitų kraštų bendruomenių (PL, 1967 bal.-gegužis).
Bačiūnas taip pat tapo Bendruomenės keliaujantis apaštalas: dviem atvejais lankėsi Australijoje ir N. Zelandijoje, vienu atveju Europoje (dviem atvejais į Europą ir po kartą į Australiją bei Pietų Ameriką jis buvo nuvykęs dar prieš tapdamas PLB valsybos pirmininku). Jis apmokėjo kelionės išlaidas Jūrai Gailiušytei 1966 vasarą į Europą, kur ji kalbėjosi su Vokietijos, D. Britanijos, Prancūzijos bei Šveicarijos lietuvių bendruomenių darbuotojais, ir man į Pietų Ameriką, kur 1967 vasario 2-6 dalyvavau Pietų Amerikos lietuvių IV kongrese Buenos Aires mieste Argentinoj ir taip pat lankiausi Urugvajuj bei Brazilijoj. Tokios kelionės artino tarp savęs laisvojo pasaulio lietuvius. Pvz. Gailiušytė rašė:
Visi aplankytieji kraštai dėkojo PLB Valdybai už jiems parodytą dėmesį. Jų manymu, tokie vizitai pagyvina ryšį tarp PLB Valdybos ir paskirų kraštų bendruomenių. Jie turėtų būti dažnesni (PL, 1967 sausis).
Visuomeniniame gyvenime, kur susitinka ir kryžiuojasi visokios simpatijos bei įtakos, turbūt reikia laikyti natūralia apraiška įvairius spėliojimus, prileidimus ir net prasimanymus. Neišvengėm to nė mudu su Bačiūnų. Pvz. vienas partinis slapyvardininkas ir taip rašė:
Be to, kandidato rėmėjai, paprastai dar turi ir savo asmeninės naudos motyvus, ne vien platoniškai remia. Tad gali būti, jei ne J. Bačiūnas, tai nė pats St. Barzdukas nebūtų galėjęs įkopti į PLB viršūnę. Prisigretinęs prie J. Bačiūno ir jį palaikydamas, gal būt, tik savo bendruomeninės karjeros strategiją planavo? Ir už savo laimėjimus turi būti kaip tik J. Bačiūnui dėkingas? Tokia komplikuota yra rinkimų mįslė. Ir pigiais žodžiais švaistytis bei aiškinti viską savo paties jėgos pranašumu, kitus bandant nužeminti — doro visuomenininko orumui visiškai ne prie veido (Dirva, 1974 birželio 21).
O šis “doros pamokymas” atsirado ryšium su mano prasitari-mu vienos polemikos metu “Pasaulio lietuvy”, jog “be manęs vargu ar būtume turėję Bačiūną PLB pirmininku apskritai”. Tokiam “pamokymui”, kaip matyti, prireikė ir mano “asmeninės naudos motyvų”, ir “prisigretinimo prie Bačiūno”, ir “bendruomeninės kameros strategijos planavimo”, ir “Bačiūno nužeminimo” (šios rūšies “perlų” slapyvardininko straipsny yra ir daugiau). Dėl gražbylystės paprastai nesiginčijama. Kuo rėmėsi Bačiūno ir mano bendradarbiavimas, didele dalimi jau pasakyta aukščiau. Tai taip pat rodys du laiškai. 1967 lapkričio 5 Bačiūnui rašiau:
Clevelando galimybė galėtų būti vėl ta pati: Jūs — pirmininkas, aš — Jūsų pavaduotojas. Tokia kombinacija, man rodos, ligi šiol buvo gera. Manau, ji turėtų būti gera ir ateičiai. Mudviejų asmenyse laimingai jungiamos abi lietuvių išeivijos — senoji ir naujoji. Antra, Jūs padedate veiklai finansinį pagrindą. Trečia, esminiais klausimais mudviejų nuomonės visiškai sutampa, tad iš bendruomeninio darbo išjungiama bet kokia trintis. Ketvirta, mudviejų kombinacija duoda pakankamai plačią visuomeninę bazę: galima tikėtis, kad būsimo PLB Seimo dauguma už mus balsuos (kartu išreiškiau ir kai kurių abejonių dėl asmeninių savo kvalifikacijų).
Bačiūnas nedelsdamas į tai atsakė taip:
Be Jūsų į PLB valdybą aš nekandidatuoju. Kaip sakiau, kandidatuoju tam tikrais sumetimais. Kas “pliurpia” apie nepasitenkinimą Jumis, tai bobų pletkai. Nėra kito asmens, kuris tiek buvo ir yra įdėjęs į Bendruomenės gyvenimą kaip Barzdukas. Tie Jūsų priešininkai nėra svarbūs asmenys. Nereikia paisyti. Anglų kalbos nedaug tereikia, kiek moki, pakanka. Ne visuomet nauja šluota gerai šluoja. Nekalbėk, kad kas kitas geriau tą darbą atliks, nes reikia tuo darbu ir gyventi, o kiti to nedarys. Tą gerai žinote. Dar bus proga asmeniškai šiuo reikalu pasikalbėti Chicagoj.
Taip Bačiūnas rašė, tą pat jis ir žodžiu sakė. Štai ištrauka iš “Dirvos” nespausdinto mano sūnaus Arvydo 1975 sausio 3 rašto:
Bet kai Skirpstas šį kartą (Dirva, 1975 sausio 3, Nr. 1) vėl maždaug tą patį kartoja, noriu pareikšti, kad aš pats buvau liudininku ir pats savo ausimis girdėjau Juozą Bačiūną sakant, jog jis, Bačiūnas, į PLB valdybą kandidatuos tik tada, jei į ją kandidatuos Stasys Barzdukas. Ir tą girdėjau du kartus — vieną kartą 1968 m. vasarą Bačiūno namų verandoj Tabor Farmoj ir antrą kartą jau New Yorke, Statlerio viešbutyje, kada vyko “užkulisio”, anot Skirpsto, pasitarimai apie kandidatų sąrašų sudarymą. Kadangi Juozas Bačiūnas buvo vienas iš tų žmonių, kurie šiaip niekų neplepėdavo, tektų tuos jo žodžius priimti už “tikrą pinigą”. Gerbdamas Juozą Bačiūną, bent aš esu pasiryžęs juos laikyti nuoširdžiu, nemeluotu rimto, sąžiningo ir nusipelniusio žmogaus pasisakymu savo kandidatūros klausimu. Skirpstui palieku privilegiją tai vadinti “slidžiu zondavimu” ar kaip tik jis nori. Jis juk vis tiek viską “geriau” žino.
Va kokiomis sąlygomis Bačiūnas ir aš abiem atvejais — 1963 ir 1968 m. — kandidatavom į PLB valdybą. Abiem atvejais buvom išrinkti. Bačiūną pirmininku išrinko jau pačios PLB valdybos, ne “rinkikų šimtai ar tūkstančiai”, kaip kad visai neatsakingai paisto “Dirvos” priekabus ir įtarus slapyvardininkas.
Šia proga, baigiant aiškintis Bačiūno pirmininkavimo bylą, norisi taip pat stabtelėti ir prie Vytauto Kutkaus priekaišto:
O svarbiausia frontininkų klaida, kad jie bendruomenėje stengiasi viską aprėpti ir daryti patys vieni, ir nepakankamai atsižvelgia į kitus, nepakankamai išnaudoja kitus potencialius rezervus (Į Laisvę, 1976 gruodis).
Be kitų, taip pat pirštu parodyta ir į mane: “I-sios ir Ilsios centro valdybos pirmininkas — frontininkas Stasys Barzdukas”. Ką gi: dėkui už šį partinį dėmesį. Esu, pasak mūsų patarlės, dabar kai kieno ujamos šios “ožio ištvermės, o avino padermės” žmogus. Ne be klaidų. Tik ne tokių, kokias man priskiria Kutkus. Pažiūrėkim į tikrovę. Kai 1955 LB I taryba rinko JAV LB krašto valdybos pirmininką, vieninteliu kandidatu buvau pasiūlytas aš (o kad nebūčiau vienas, prašiau taip pat kandidatuoti Alfonsą Mikulskį, jis aukojosi). Buvau išrinktas. Bet tai ne mano, o mane išrinkusios tarybos “klaida”. Tą pačią “klaidą” taryba pakartojo ir 1958, bet ir vėl buvau vienintelis pasiūlytas kandidatas. Turėjau nesutikti? Dėl to, kad esu frontininkas? O tempora, o mores! Save laikom demokratais, o kuo visa tai atsiduoda? Tačiau, kai “rinkimų klaida” priklausė nuo manęs paties, jos jau nedariau: PLB valdybos pirmininku abiem atvejais rinkau Bačiūną. Taigi išnaudojau “kito potencialų rezervą”. Bet kodėl “stengiamasi” to nematyti? Kodėl į gyvenimą pirmiausia vis žiūrim “pro savo partiją”? Ar ne svarbesnis pats lietuviškas reikalas?
Bačiūno epizodą Bendruomenės gyvenime nutraukė nelaukta ir netikėta jo mirtis 1969 sausio 23. Buvo liūdna ir skaudu. Netekome žmogaus, kuris tikėjo Bendruomenės idėja ir jai įgyvendinti nuoširdžiai dirbo visu savo sugebėjimu. Jam čia niekas niekad nebuvo sunku: kaip jau sakyta, reikėjo — jis keliavo, reikėjo — kalbėjo, reikėjo — rašė. Ir vis optimistas, vis giedros nuotaikos, vis kupinas šviesių vilčių. Paprastas, prieinamas, sukalbamas. Turėjo savo nuomonę, ją reiškė ir gynė. Bet išsiskirdamas dažniausiai taip pat pridėdavo: padaryk, girdi, kaip atrodys geriau. Ir neatsimenu, kad mums ir man kada nors “būtų atrodę geriau”, negu būdavome aiškinęsi, svarstę ir sutarę. Galėjai jausti, kad įžeidinėjimai jį skaudina, kelia kartėlį, bet visada išlaikydavo pusiausvyrą, kartais trumpai tepastebėdamas: kodėl jis ar jie taip daro? Parašęs laišką, buvai tikras, kad tuojau pat gausi atsakymą. Radęs ką įdomesnio spaudoj, pabraukdavo raudonu pieštuku ir atsiųsdavo: atkreipk dėmesį. Nuolat kviesdavo į Tabor Farmą paviešėti bei pailsėti. Tik ne visada galėdavau jo kvietimu pasinaudoti. Nuvykęs (vienas ar su žmona) gaudavau viską: ne tik kambarį bei maistą, bet ir bačiūnišką dvasinę šilumą — lietuviškais rūpesčiais su juo galėjai kalbėtis dieną ir naktį. Ir kalbėdavomės, kalbėdavomės, kalbėdavomės ... Ir matau jį: vidutinio ūgio, senyvą, bet dar pakankamai judrų, praretėjusiais plaukais, pakerpamais ūseliais, primerktomis, bet kiekvienam gero linkinčiomis akimis . . . Pelnėsi iš amerikiečių, o rėmė lietuviškus reikalus.
Bačiūno epizodas Bendruomenės kely man šviečia pragiedruliu. Abu jungė ta pati Bendruomenės samprata, tie patys siekimai, tas pats žvilgsnis į darbą ir taktiką. Natūralu, kad turėjom skirtybių, bet Bendruomenė abiem buvo pirmoj vietoj. Rinkdami Bačiūną PLB pirmininku, parodėm, kad jis savo gyvenimu, lietuviškumu ir darbais šios vietos nusipelnė. Gerai, kad šitai jautė ir jis pats: “man, kaip Amerikos lietuviui ūkininkui, buvo retas, didelis, tiesiog neužtarnautas malonumas tuo būdu per šiuos penkerius metus atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenei jos pirmininko vaidmenyje”.
