RAIMUNDAS KUDUKIS: NAUJAI ĮSKYLANČIOS ROLĖS LIETUVIŲ VISUOMENINĖJE VEIKLOJE
Mes, vadinamieji naujieji ateiviai, išeivijoje esame jau 30 su viršum metų ir vis dar sugebame išlaikyti bei ugdyti savo tautinį savitumą, savąją kalbą, savuosius tautinius papročius, žodžiu, sugebame tęsti savo tautinį paveldėjimą. Mūsų lietuviškos organizacijos mus auklėja, mus įtaigauja ir mus orientuoja, kad ištesėtume savo ištikimybę savajai tautai, savajam tautiniam paveldėjimui.
Kartais mes žiūrime į tai, kaip į savaime suprantamą dalyką. Bet faktiškai išeivijos tautinių organizacijų veikimas nėra lengvas, nors yra būtinas. Todėl pravartu pasvarstyti, kokia gali būti mūsų išeivijos organizuoto veikimo ateitis, kokios organizuoto išeivijos veikimo naujos rolės.
Išeivijos vadinamosios akultūracijos procesas, atrodo, nesulaikomas. Tik vienur jis vyksta sparčiau, kitur lėčiau. Išeivijos akultūracijos proceso sulėtinimas pirmiausia pareina nuo pačios išeivijos, nuo jos organizuotos tautinės veiklos. Išeivijos akultūracija vyksta sparčiau tada, kai išeivija praranda savo tautinį kūrybingumą.
Senoji mūsų išeivija, čia atvykusi XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje, labai energingai ėmėsi steigti įvairias savo organizacijas. Net amerikiečių rašytojai, pvz. Francis Brown, Joseph Roucek, yra konstatavę, kad “Lietuvių tendencija spiestis į gausesnes kolonijas sudaro jiems sąlygas savo visuomeniniam, literatūriniam, religiniam, karitatyviniam ir versliniam gyvenimui susiorganizuoti, kopijuojant kiek galima atitinkamas savo namų (Lietuvos) institucijas”.
Mūsų išeivijos visuomeninė veikla čia buvo plati bei įvairiopa, kad šalia savo tautinių parapijų prieš antrąjį pasaulinį karą skaičiavo per 2000 įvairių lietuviškų organizacijų. Bet šiuo metu daugelis tų organizacijų jau yra tik istorija ir tai dėl to, kad jos nesugebėjo žengti sykiu su gyvenimu.
Organizacijos tikslai gali būti aktualūs ir reikalingi. Bet jeigu jų siekimas nebus pritaikytas besikeičiančiom gyvenimo sąlygom, organizacija bus pasmerkta sunykimui, jos tikslai nebus pasiekti.
Kodėl iš tų poros tūkstančių anuometinių organizacijų šiuo metu turime tebeveikiančių tik keletą ar kelioliką? Todėl, kad šios tebeveikiančios organizacijos sugebėjo visą laiką eiti su gyvenimo reikalavimais, sugebėjo išlaikyti tas savybes, kurios palaiko tęstinumą, kai šimtai kitų jų amžiaus organizacijų tų tęstinumo savybių nesugebėjo išlaikyti arba su jomis išvis nesiskaitė.
Visi mes žinome Vliką, Altą, bendruomenės organizaciją. Žinome jų siekimus bei uždavinius. Šios organizacijos mūsų išeivijos gyvenime jau nėra naujokės. Jos visos čia reiškiasi jau daugiau kaip dvidešimt metų. Jas iš arčiau stebinčiam, nesunku matyti jų reiškimosi raidą, jų, taip sakant, jaunystės, subrendimo ir, pagaliau, susenėjimo tarpsnius, o pagal tai ir išeivijos nuotaikų jų atžvilgiu atitinkamą kitėjimą.
Kad organizacija būtų veiksminga ir patraukli, ji turi atitikti visuomenės nuotaikas ne tik savo tikslais, bet ir jų siekimo metodais, priemonėmis bei organizacija. Ji turi sugebėti, kaip sakoma, komunikuoti su visuomene, jausti su visuomene, atitikti visuomenės, ar bent jos daugumos valią. Geras tokios organizacijos pavyzdys yra LB organizacija. Jos struktūra yra sukurta demokratiniais principais. LB organizacijoje visuomenės valią reiškia visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu rinkti atstovai. Čia ir yra vienas iš pagrindinių skirtumų tarp LB organizacijos ir kitų organizacijų, kurių veiklos gaires, metodus ir dalykus nulemia ne visuomenės valia, o tik tam tikrų centrų iš viršaus padiktuoti sprendimai. Toks, tarkime, autoritetinis organizacijų sąrangos pobūdis savo laiku gal buvo neišvengiamas, tikslingas ir remtinas. Bet šiuo metu padėtis jau yra kitokia. Mūsų dienų Amerikos lietuvis jau nelinkęs nuolankiai priimti autoritetinius patarimus iš viršaus. Jis nori pats aktyviai dalyvauti organizacijos uždavinius nustatant bei vykdant.
Kad mūsų išeivijos organizacijų visuomeninė veikla būtų sėkminga ir plėstųsi, reikia joms įdiegti demokratinės sąrangos principus. Tos mūsų organizacijos, kurios veikia autoritetiniais principais, turėtų savo sąrangą peržiūrėti iš pagrindų.
Kiekvienam aišku, kad bet kurios visuomeninės organizacijos tęstinumas priklauso nuo prieauglio, nuo jaunimo dėmesio organizacijai. Daugelis išeivijos senųjų organizacijų sunyko ir susilikvidavo dėl to, kad nebeturėjo prieauglio, nebuvo kas, kaip sakoma, perima estafetę. Labai didelė ir labai per didelė dalis mūsų išeivijos jaunimo tapo akultūracijos aukomis, nuskęsdama amerikiečių masėje. Kodėl tas atsitiko? Didele dalimi tas atsitiko dėl to, kad tėvai nesirūpino savo vaikų lietuviškumu, nejautė tuo atžvilgiu savo tautinės atsakomybės ir nesuvokė, kad akultūracijos grėsmė jų vaikam yra sykiu grėsmė ir pačiai mūsų tautai. Pasroviui su tėvais tekėjo ir organizacijų veikla.
Daugelis mūsų organizacijų ir šiuo metu savo veikloje neturi aiškių gairių jaunimui į tautinę veiklą įtraukti. Neturi nei metodo, nei mechanizmo. Jaunimas paliekamas tarsi miglose. O tokios miglos jaunimui veikiai nusibosta. Organizacijų tęstinumui ir jaunimo dėmesiui jomis, atrodo, būtų tikslinga atsisakyti geto uždarumo, izoliavimosi savame kiaute. Dėl savo getinio uždarumo mūsų išeivija yra atsidūrusi šalia kai kurių Amerikos politinių bei ekonominių dalykų, kurie faktiškai mūsų išeivijai kaip tiktai būtų naudingi ir galėtų padėti mūsų išeivijos įtaką padidinti šio krašto gyvenime.
Be abejojimo, išėjimas iš savo tautinio geto turi ir tam tikros rizikos. Tačiau, kas nerizikuoja, paprastai nieko reikšmingesnio ir nepasiekia. Todėl, atrodo, būtų tikslinga, nepamirštant ir nepaliaujant puoselėti savo tautinio identiteto, geriau susipažinti ir su pačių Jungtinių Valstybių problemomis ir daugiau susidomėti lokaliniais reikalais. Tuo būdu mes galėtume susidaryti natūralią bazę savo įtakai amerikiečiuose ir pačios Lietuvos atžvilgiu.
Šiandieną mūsų įtaka Amerikos gyvenime yra, sakyčiau, proginė, ne nuolatinė. Kai iškyla koks svarbus lietuviškas reikalas, mūsų išeivija subruzda įtakoti atitinkamus Jungtinių Valstybių kongreso, administracijos, visuomenės sluoksnius. Bet, kai tik reikalas praeina, mūsų įtakojimas pasibaigia, kol vėl naujas reikalas neiškils. Tad esame panašūs į gaisrininkus.
Tokia mūsų išeivijos padėtis rodo, kad mūsų išeivija dar nepajėgia reikšti nuolatinės, taip sakant, nenutrūkstamos įtakos amerikiečių visuomenėje ir valstybės institucijose. Tokia nuolatinė, nenutrūkstama įtaka yra ilgų ir sunkių pastangų vaisius. Ji reikalinga, palyginti, ilgesnio laiko tarpo, nekaip 30 metų. Tokią įtaką pasiekti jau atiteks mūsų vaikams. Bet kad mūsų išeivijos įtaka šio krašto gyvenimui taptų nuolatinė, ne proginė, turime jau ir dabartinė karta daugiau susidomėti amerikietišku visuomeniniu gyvenimu. Tas nereiškia prie amerikiečių pritapti ir suamerikonėti. Tas tereiškia suprasti, kad išeivija turi savo uždavinius ir pareigas, taip sakant, dviem ponam: (a) savo tautai ir tautiniam paveldėjimui ir (b) savo gyvenamam kraštui. Kaip senatorius Javits JAV senate kartą yra pareiškęs, mes esame žmonės su dvilypiu lojalumu — Jungtinėm Valstybėm ir savajai tautai. Dėl to ir mūsų išeivija savo visuomeninėje veikloje neturi išleisti iš akių ir amerikietiškojo gyvenimo, žinoma, atitinkamai derindama tai su savo tautinio identiteto išlaikymo interesais. Tik veikdama dviejose plotmėse — lietuviškoje ir amerikinėje — mūsų išeivija gali išplėsti ir sustiprinti savo įtakos pastovumą viešajam šio krašto gyvenimui. Tik tada mums nereikės vis iš naujo mobilizuoti savo tautines jėgas, kad iškilusiam lietuviškam reikalui atkreiptume atitinkamą dėmesį Washing-tone ar kitur.
Reikia pripažinti, kad jau nemažai lietuvių, ypatingai jaunesniosios kartos lietuvių, tą svarbų reikalą yra supratę. Vienur kitur jau yra susidarę organizacijos, kurios stebi ir reaguoja į amerikinio gyvenimo reiškinius. Pvz. Clevelande yra toks “Lithuanian Civic Club”, susiorganizavęs prieš keletą metų. Jo tikslas — ginti lietuviškus interesus per amerikinius kanalus. Į klubo susirinkimus prie vakarienės stalo apsilanko vietiniai veikėjai, politikai. Vykstant rinkimams, klubas daro kandidatų apklausinėjimus ir tinkamiausius aktyviai paremia. Ta parama paremtąjį angažuoja. Ir kai tokio paremtojo aplinkoje — JAV kongrese ar vietinio miesto taryboje — iškyla koks lietuviškas reikalas, jo sprendimas jau turi garantuotą tam tikrą palankumą.
Nors mūsų išeivijos visuomeninis gyvenimas nėra apsaugotas nei nuo savųjų pakvaišėlių bei ekstremistų išpuolių, nei juoba nuo svetimųjų rafinuotos infiltracijos paraustinių pastangų, vis dėlto turime pripažinti, kad šiuo metu jis tebėra dinamiškas ir optimistiškai nuteikia savo ateities atžvilgiu. Nors kai kurios mūsų organizacijos yra sušlubavusios, užtat kai kurios kitos savo veikimą yra daug plačiau išskleidusios, kaip kad buvo, palyginti, prieš 20 metų.
Mūsų šio meto išeivijos visuomeninės veiklos dinamika bent iš dalies priklauso nuo to, kad mūsų organizacijos yra atviros besikeičiančiom sąlygom ir prisiima gyvenimo diktuojamas naujas roles.
Kita proga ir kitoj vietoj man teko pabrėžti LB organizacijos kai kurias savybes, kurios yra lemiančios reikšmės, bet kurios lygiai tinka kiekvienai mūsų išeivijos organizacijai. Todėl norėčiau ir čia tas lemiančios reikšmės savybes priminti. Pirmoji jų — sugebėjimas neatsilikti nuo gyvenimo bendrosios raidos, sugebėjimas žengti sykiu su gyvenimu. Antroji jų — sugebėjimas sugyventi su tolygių uždavinių lygiagrete organizacija. Trečioji — organizacijai būtina demokratinė sąranga, kurioje galutinis sprendimas priklauso visuomenės valiai, nes tik demokratinė organizacijos sąranga atveria duris jaunesniosios kartos susidomėjimui bei įsijungimui.
