PREKYBINIAIS SANTYKIAIS SOVIETAI SIEKĖ SAVO POLITIKOS TIKSLŲ
V. Každanas, "PREKYBINIAI LIETUVOS IR TARYBŲ SĄJUNGOS SANTYKIAI IKI 1940 METŲ”. 55 psl. Vilnius 1967. Tiražas: 2000 egz.
Šis nedidelės apimties, bet gana dalykiškas ir įdomus darbas savo tema atrodytų tarsi pritaikintas šiemetinei nepriklausomybės sukakčiai paminėti. Čia pirmąsyk išsamiau mėginama apžvelgti nepriklausomosios Lietuvos ūkinius santykius su SSSR ir jau vien dėlto vertas dėmesio.
Po poros metų nevaisingų pastangų Raudonosios armijos jėga užimti Baltijos valstybes Sovietų Sąjunga realistiškai susitaikė su jų valstybiniu savarankumu ir nuo 1921 metų pradėjo jų atžvilgiu vesti “taikaus sambūvio ir ūkinio bendradarbiavimo” politiką. Autorius, manding, labai teisingai nurodo, kad palaikyti gerus kaimynystės santykius su Baltijos valstybėmis reikalavo pačios SSSR interesai, būtent, “neleisti paversti jų placdarmu karui prieš socialistinę šalį” (3 psl.).
Toliau skaitome: "Bijodamas Tar. valdžios atkūrimo Lietuvoje, kai kurios lietuviškosios buržuazijos grupės buvo netgi pasiryžusios paaukoti nacionalinį savo šalies suverenitetą ir pajungti ją ponų Lenkijai arba fašistinei Vokietijai. Ir tik Lietuvos darbo žmonių kova prieš buržuazijos planus ir Lietuvos darbo žmonėms Tar. Sąjungos suteikta pagalba sutrukdė įgyvendinti tuos planus” (5 psl.). Jeigu autorius būtų konkrečiai nurodęs, kokios buvo tos “buržuazinės grupės”, kurios menkai brangino nepriklausomybę, ir savo teigimus parėmęs įrodomąja dokumentine medžiaga, tai būtų buvusi tikrai sensacinga reveliacija. Dabar tai lieka pigus propagandinis teigimas, kuris, be abejo, padėjo lengviau praeiti cenzūrą, bet kritišką skaitytoją blogai nuteikia.
Autorius aplamai dalykus vaizduoja taip, kad susidaro įspūdis, jog sovietų politika Baltijos valstybių atžvilgiu buvusi perdėm labai draugiška, tik už ją nedėkingai atsimokėta. Tačiau autorius nepaneigia, kad prekybiniais santykiais sovietai pirmoje eilėje siekė savo politikos tikslų. Nors 1922 metais Rygoje posėdžiavusi Baltijos valstybių — SSSR ekonominė konferencija nedavė jokių vaisių, "pats jos sušaukimas buvo didelė tarybinės diplomatijos pergalė” (8 ps' i.
Lietuvos - SSSR prekybos santykių istorija dalijama į tris laikotarpius: 1920-1928, 1928-1935, 1935- 1940. Atskirai juos aprašydamas, autorius aiškiai išdėsto SSSR požiūrį ir interesus. Tai stiprioji šio darbo pusė. Silpnąja reikia laikyti jo apriorinį nusiteikimą neabejoti SSSR gera valia, tarsi ji būtų tikrai nuoširdžiai siekusi ūkiškai sustiprinti atsiskyrusius Baltijos kraštus ir niekad nesigundžiusi ūkinių sunkumų keliu susigrąžinti kaimenėn paklydėles avis. Tokia darbo hipotezė autoriui neįmanoma, nors be abejonės ji būtų jam padėjusi surinktąją medžiagą geriau apdoroti.
Visiškai nemokslišku metodu reikia laikyti autoriaus polinkį pasitenkinti ano meto spaudos citatomis. Negalim? tiesa, paneigti jam tam tikros drąso3, panaudojant tokius nepriklausomos Lietuvos leidinius, kaip “Lietuvos ūkis”. Vis dėlto tai dar neatpalaiduoja nuo pareigos savarankiškai išnagrinėti šaltinių duomenis ir jų šviesoje patikrinti cituojamųjų žodžių galiojimą.
Kalbėdamas apie 1928-1935 laikotarpį autorius ima pats sau prieštarauti. Jis sako, kad dėl pasaulinės krizės “Lietuvos vyriausybė norom nenorom turėjo plėsti prekybinius ryšius su TSRS” (21 psl.), nors prieš tai 19 psl. teigia, kad Lietuvos vyriausybės politika turėjusi “aiškų tikslą nutraukti ekonominius ryšius su Tar. Sąjunga”. Ir čia sovietinė politika vaizduojama kone užsiimanti labdara ir už tai atlyginama tiktai nedėkingumu. Nors ten pat iš pateiktosios medžiagos matyti, kad sovietai savo eksportinėms prekėms reikalavo specialaus režimo (žr. 22 psl.).
Autoriaus vienašališkumui būdingas toks faktas. 1940 m. pavasarį Lietuvos vyriausybė vedė prekybinius pasitarimus su SSSR ir Vokietija. Dėl pirmųjų jis nieko neturi ko prikišti, bet antruosius apibudina štai kaip: “Siekimas Lietuvos ekonomiką visiškai pajungti Vokietijos interesams"; “Išdavikiška buržuazinė politika” (41 psl.). Toks vienašališkas vertinimas juo labiau stebina, kad pradžioje autorius lyg ir pateisino nepriklausomos Lietuvos politiką pasinaudoti savo tarpine padėtimi tarp Rusijos ir Vokietijos (9 psl.).
Paliesdamas prieškarinius Lietuvos-Lenkijos santykius, autorius teigia, kad SSSR politika “užkirto kelią Pilsudskio vyriausybės kariniams veiksmams prieš Lietuvą” 1927 metais (50 psl.), o 1938 metais ultimatumo metu “tar. vyriausybės užimta pozicija Lenkijos - Lietuvos konflikte blaivinančiai paveikė Lenkijos vyriausybę” (51 psl.). Nors čia ir pateikiama kiek dokumentinės medžiagos tuo klausimu, tačiau jos toli gražu nepakanka minėtiems teiginiams įrodyti.
Prieduose, pasinaudojant Lietuvos statistikos metraščio ir užsienio prekybos žiniomis, pateikiami duomenys apie prekybos su sovietais apyvartą 1924-1930 m., eksporto - importo struktūrą, tranzitinius pervežimus.
Dr. J. V.
