VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Jau 1968 metų pradžioje laisvajame pasaulyje besilanką, iš Lietuvos partiečiai privačiai pranašavo, kad ateityje giminės Lietuvoje galėsią išsikviesti keliem mėnesiam savo artimuosius iš užsienio. Tik už gero pusmečio buvo prabilta oficialiai. Tačiau Sovietų paskelbtas planas liko neišryškėjęs ir naujų formų kanalai bendravimui ir bendradarbiavimui liko neatsivėrę. Kaip ir anksčiau iš čia į ten vyksta turistai, o iš ten čia lankosi giminių iškviestieji lietuviai, studentai (pagal kultūrinių mainų programą) ir trumpalaikiai svečiai, įterpti į įvairias Sovietų mokslo ir meno delegacijas.
1968 metų vasarą sentimento vedamų turistų į Lietuvą nuvyko nedaug. Tiesa, dar pavasarį norinčių važiuoti skaičius buvo gan didelis, tačiau veik visos suplanuotos ekskursijos iširo, kai Sovietai paskelbė, jog Vilniuje turistams būsią leidžiama pasilikti tik 5 dienas. Pradžioje busimiem turistam buvo pranešta, kad iš Vilniaus jie galėsią dar 7 dienas vykti į Druskininkus, bet netrukus ir tas planas buvo pakeistas: vėl pranešta, kad pabuvoję 5 dienas Vilniuje turistai likusį ekskursijai skirtą laiką turėsią praleisti Leningrade ir kituose Rusijos miestuose. Į tas penkias Vilniuje pabūti pažadėtas dienas įėjo atvykimo ir išvykimo dienos. Taigi praktiškai Vilniun atvykęs “eilinis” turistas tebūtų galėjęs pabūti tik tris pilnas dienas. Tuo būdu daugumas į Lietuvą pasiruošusių vykti turistų atsiėmė iš agentūrų įmokėtus rankpinigius ir kelionėn nebesileido. Ekskursijos iširo. Vienas kitas nuvažiavo individualiai.
Atvykstančių ir išvykstančių “eilinių” turistų kontrolė šiais metais buvo žymiai griežtesnė. Jų giminės niekada nebesuspėdavo sutikti Vilniaus aerodrome, mat rusai lėktuvus iš Maskvos vis sugebėdavo bent valandą anksčiau, negu tvarkraštyje įrašyta, atskraidinti į Vilnių. Kai giminės rinkdavosi su gėlėmis į aerodromą, jų svečias jau sėdėdavo Gintaro viešbutyje.
Visai kitaip buvo sutinkami išimtina tvarka į Lietuvą nuvykę užsienio lietuviai. Lėktuvai Vilniaus aerodrome nusileisdavo laiku, o svečius sutikdavo “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto” pareigūnai, pažįstami (ypač tie, su kuriais pažintys buvo užmegztos susitikimais laisvajame pasaulyje) ir žymesni t03 pačios profesijos žmonės. Ypač gausiai susirinkdavo sutikti svečių iš Kanados, mat, pasaulinės parodos metu kai kurie Kanados lietuviai su atvykusiais iš Lietuvos buvo užmezgę plačias pažintis. Vieno kunigėlio sutikti buvo atvykę ir Vilniaus kapitulos atstovai.
Šios kategorijos keleiviams judėjimo laisvė nebuvo apribota Vilniaus miestu. Ir nakvoti į viešbutį jiems grįžti nereikėjo. Jie daug keliavo, su daug kuo susitiko, vis “rūpestingų palydovų” nuoširdžiai globojami. Labai charakteringas sovietinės spaudos laikymasis atsilankiusiųjų atžvilgiu. Apie vienus jų laikraščiai rašė, skelbdami tikrus ar suklastotus okupaciniam režimui palankius pareiškimus, kitų lankymąsi vos paminėjo ar visai nutylėjo.
Labai įdomu, kad tie, kurių lankymosi sovietinė spauda neslėpė, grįžę į čia, apie padėtį Lietuvoje laisviau kalbėjo. Ypač drąsiai prabilo kun. dr. F. Jucevičius. Keliais straipsniais "Tėviškės žiburiuose” davė sukrečiančiai šiurpų pavergtos Lietuvos vaizdą. Rusinimas ir brutalus religijos naikinimas, anot jo, jau liečia pačias lietuvių tautos egzistavimo šaknis. Pavergtasis lietuvis keliąs klausimą, ar tauta bepajėgs atsilaikyti? Veik visi lietuviški laikraščiai kun. F. J. straipsnius komentavo, kai kurie ištisai persispausdino. Reakcijos irgi labai įvairios: vieniems kun. Jucevičius praregėjęs ("Dirva”, “Laisvoji Lietuva”), antriems — jis visada teisingai matęs, tik nebuvęs teisingai suprastas (“Laiškai Lietuviams”), tretiems — kun. F. J. Lietuvos vaizdą iškreipęs (“Vienybė”) ir t.t. Dalis aktyvių bendradarbiautojų, kurie anksčiau savo spaudoje kun. F. Jucevičių mėgdavo cituoti, dabar nutilo. Tarsi nebesiorientuojama, kas čia nutiko.
J. Žiograkalnis nuo komentarų irgi susilaiko. Iki šiol kun. dr. F. Jucevičius visas problemas, ne tik dabartines, bet ir kunigaikščių gadynės, labai lengvai spręsdavo ir į visus klausimus turėdavo drąsius (nebūtinai priimtinus) atsakymus, šiuokart dramatinio klausimo “ar lietuvių tauta išsilaikys?” jis liko neatsakęs. Palauksime, ką jis pasiūlys: ar lietuvių tautai labiau galima padėti, stiprinant okupanto peršamą “kultūrinį bendradarbiavimą” ar principingą kovą dėl Lietuvos laisvės ?
Tie, kurių lankymąsi Lietuvoje sovietinė spauda nutylėjo, grįžę, viešų pranešimų nedarė ir į spaudą nėjo. Apie Lietuvą kalbėjo ir artimesnių žmonių grupes indoktrinavo uždaruose susirinkimuose. Gyvenimą ten vaizdavo gražų. Kritika tik mažmožiuose.
Svečiai iš Lietuvos 1968 metais buvo žymiai agresyvesni, ypač partiečiai. Ilgesniam ar trumpesniam laikui užsukę į lietuvių kolonijas, iškart žinodavo su kuo susirišti, ką vizituoti, kam ir kokias dovanas vežti. Veikta pagal gerai organizuotą planą. Nėra abejonės, kad “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas” nuolatinius bendradarbius turi Washingtone, Clevelande, Chicagoje, Los Angeles’e. Į tuos pačius taškus užklysdavo ir Sovietų Sąjungos Washingtone lietuviai tarnautojai.
Partiečiai svečiai iš Lietuvos vyko čia su pilnais lagaminais. “Užsienio brolių lietuvių tautinei dvasiai stiprinti” vežė jie čia Lietuvos gyvenimo vaizdų skaidres, muzikos ir dainų plokšteles, knygas, lietuviškais ženklais papuoštus suvenyrus. Visa tai — tėvynės nostalgijai sukelti. Ypač vienas jų keliose kolonijose labai agresyviai ieškojo galimybių su skaidrėmis viešai pasirodyti. Skaidrėse nekaltas turinys: Lietuvos gamtos ir miestų vaizdai, mokslo ir meno dalykai, bažnyčios, tačiau patriotinių organizacijų veikėjai sovietinį planą pakankamai gerai suprato ir kolaboracijai nepalinko. Kiek žinoma, su emisarais uždaruose susirinkimuose formalius kontaktus palaikė dviejų organizacijų padaliniai Los Angeles’e, Chicagoje ir New Yorke. Nemaža iš Lietuvos atgabentos “nekaltos” kultūrinės medžiagos sukrauta New Yorke.
Grįždami namo, svečiai iš Lietuvos ištuštintus lagaminus prisipildydavo kapitalistinių kraštų gėrybėmis: medžiagomis, rūbais, batais, laikrodžiais, foto aparatais. Mūsų rašytojų jiems dovanotas ir autografuotas knygas palikdavo čia. Tik neaišku kodėl: ar kad lagaminuose nelikdavo vietos, ar kad privengė sovietinės kontrolės.
Tad taip vyko pasikeitimas “kultūrinėmis vertybėmis” Sovietų peršamo kultūrinio bendradarbiavimo programoje.
Vadinamo kultūrinio bendradarbiavimo procese įsidėmėtinas dar vienas momentas. Iš patikimų šaltinių žinoma, kad kietoje Maskvos kontrolėje veikiąs “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas” yra sudaręs gausią užsienio lietuvių kartoteką. Viename skyriuje įtraukti “patikimieji”, su kuriais pirmiausia susiriša į užsienį patekę okupacinio režimo “misijonieriai”. Atskirą grupę sudaro tie, kurie sovietų planams talkina iš naivumo ar nekritiško patriotizmo. Tai “sukalbamieji”. Labai svarbi trečioji grupė. Čia sutelktos pavardės tų užsienio lietuvių, kuriuos tikimasi palenkti savo pusėn. “Misi-jonieriams” pavedama juos irgi kontaktuoti ir, grįžus, apie juos referuoti. Tada apsisprendžiamą kai kuriuos jų lenkti į “sukalbamųjų” pusę. Kubiliui, Žiugždai, Jurginiui, Korsakui, Venclovai ar kitam tarybinio režimo patikėtiniui pavedama numatytai aukai parašyti laišką. Laiške paprastai daug panegirikos, lietuviško patriotizmo, laiško gavėjo darbų pripažinimo. Užsimezgus dialogui, vėliau ateina kvietimai atsilankyti Lietuvoje ir “laisvę ir pažangą” pamatyti savo akimis. Ir taip prasideda kartotekos kortelių perkilnojimas iš vieno skyriaus į kitą.
Pagrindinį laimėjimą Kovos už Lietuvos laisvę metuose sovietai prieš mūsų rezistenciją pasiekė laisvųjų lietuvių sostinėje Chicagoje 1968 m. lapkričio 9 dieną. Prudential rūmų auditorijoje tada vyko “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto" iš pavergtos Lietuvos atsiųsto solisto Virgilijaus Noreikos koncertas. Į jį rinkosi 1941 m. sukilimo dalyviai, antinacinės rezistencijos kovotojai, partijų lyderiai, visokių tarybų nariai ir šiaip kultūringai apsirengusi publika, mėgstanti operas, madų ir meno parodas, balius ir festivalius. (Noreikos koncertai New Yorke ir Bostone nebuvo sėkmingi).
Teisi buvo “Tarybinės Lietuvos užsienio reikalų ministerė” Diržinskaitė - Piliušenko savo viršininkams raportuodama, kad “buržuazinių nacionalistų užsienyje” kovingumas silpnėjąs.
Chicagos pasirinkimas pirmajam Virgilijaus Noreikos koncertui buvo logiškas. Sovietiniai strategai teisingai pramatė, kad šioje lietuvių kolonijoje (kur už Lietuvos laisvę ir veiksniai bekovoja vien kantatomis, operomis ir festivaliais) galima tikėtis palankiausio priėmimo. Laimėjimo paskatinti anoniminiai V. Noreikos koncerto organizatoriai jau braižo didesnius "kultūrinio” bendradarbiavimo planus. Netrukus jie bus žinomi visiems.
Artimoje ateityje reikia laukti gražių, tiesiog patriotiškų projektų mokslo, meno kūrybos, lietuvių kultūros reprezentacijos vardu. Pagal prof. A. Maceiną, Sovietų planas sovietinei santvarkai stiprinti yra platus ir ilgametis. Ar mes būsime pakankamai apdairūs jį suprasti?
J. Žiograkalnis
