Lietuvių prisidėjimas prie pasaulio šviesesnes ateities ruošimo
STASYS LOZORAITIS, Jr.
Artimųjų rytų konfliktas yra ketvirtoji didelė krizė, kuri sukrečia visą pasaulį taip vadinamo tarptautinio atoslūgio metu. Berlynas, Kuba, Vietnamas yra labai tolimos viena nuo kitos geografinės vietovės, tačiau jas jungia vienas bendras bruožas: komunistinio pasaulio nuolatinis bandymas įvairiose vietose sudaryti įtampą, išprovokuoti konfliktus ir tuo būdu silpninti laisvąjį pasaulį ir stiprinti savąją įtaką. Jokie susitarimai, susitikimai ir pažadai nestabdo Sovietų Sąjungos nuo šios politikos. Ši sovietų linija neturi stebinti nė vieno iš mūsų. Ji buvo nustatyta Lenino, patvirtinta Stalino, priimta Kruščiovo.
Ir štai prieš kelias savaites Sovietų Sąjungos komunistų partijos manifeste, išleistame 50 metų revoliucijos sukakties proga, pareiškiama, jog Sovietų Sąjunga yra už pasaulio taiką, tačiau čia pat yra pažymima, kad ji remianti visas tautas, kurios kovoja už savo tautinę bei socialinę laisvę. Kitaip sakant, Sovietų Sąjunga aiškiai pareiškia, jog jos valdomos teritorijos bei šalys yra neliečiamos, tačiau laisvasis pasaulis yra didelė arena, kurioje ji pasilieka sau laisvas rankas. Kad panašūs pareiškimai yra priešingi visiems iškilmingiausiems tarptautiniams susitarimams — Sovietų Sąjungos tai netrukdo. Tam tikru atžvilgiu, šitokie programiniai pareiškimai galėtų būti naudingi, nes juk jais yra įspėjamas visas pasaulis. Deja, šių įspėjimų mažai kas paiso, taip kaip mažai kas tikėjo Hitlerio “Mein Kampf’e” iki smulkmenų aprašytiems ateities planams.
Po Stalino mirties buvo dažnai teigiama, jog sovietų politika minkštėjanti ne tiktai taip vadinamų kapitalistinių šalių, bet ir satelitų atžvilgiu. Paskutiniųjų metų istoriniai faktai šitokius teigimus paneigia. Tiesa, sovietų politikos metodai yra kiek pasikeitę, tačiau politikos esmė ir jos artimesni ar tolimesni tikslai, atrodo, yra tie patys. Kruščiovas, kurį daugelis mėgdavo vadinti liberalu, žiauriausiais būdais numalšino Vengrijos sukilimą ir tuo pačiu metu grasino rakietomis sunaikinti Paryžių ir Londoną už Sueso kanalo užėmimą. Kiek vėliau, tas pats Kruščiovas vėl privedė tarptautinę padėtį prie didžiausios įtampos Kuboje. Šiai agresyviai politikai sovietai yra nustatę tam tikras ribas: jie pasitraukia visur ten, kur sutinka aiškų ir griežtą pasipriešinimą. Tačiau šie pasitraukimai dar nereiškia pralaimėjimo. Viduržemio jūra gali būti geru pavyzdžiu. Izraelio kariuomenės greita ir visiška pergalė skaudžiai palietė ne tiktai Egiptą, bet ir pačios Sovietų Sąjungos prestižą. Šitokio arabų bejėgiškumo net ir Maskva nebuvo numačiusi. Tačiau nors ir gavusi šį skaudų smūgį, nors ir negalėdama dar intensyviau įsikišti į konfliktą dėl įvairių galimų tarptautinių komplikacijų, Sovietų Sąjunga pasidarė šiandien Viduržemio jūros jėga su vertingais atramos taškais daugelyje arabų kraštų. Jei Artimųjų rytų konfliktą prieš keliolika metų Didžioji Britanija arba visos didžiosios Vakarų valstybės būtų pilnai išsprendusios, šiandien ten būtų visai kita padėtis.
Prieš keletą savaičių Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Glassboro miestelyje (JAV-se) susitiko tiktai su vienu žmogumi: Sovietų Sąjungos ministeriu pirmininku, kuris atstovavo ne tiktai savo interesams, bet taip pat šimtui milijonų arabų. Nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija, nei kuri nors kita Viduržemio jūros šalis šiame konflikte neturėjo svaraus balso, žodžiu, jei Izraelio kariuomenei ir pavyko kiek pakirsti Sovietų Sąjungos prestižą, tačiau sovietai praktiškai čia įsitvirtino ir kartu su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis šioje srityje įgijo labai svarų balsą. Ar tai nėra naujas ir nepaprastai pavojingas Sovietų Rusijos pasistūmėjimas laisvajame pasaulyje?
Jei iš vienos pusės minėtasis konfliktas ypatingu ryškumu iškėlė Jungtinių Amerikos Valstybių ir Sovietų Sąjungos didelę įtaką Viduržemio jūroje, iš kitos pusės jis mums atskleidžia kitą, nemažiau nemalonų faktą: Europos bejėgiškumą.
Politiniu ir ekonominiu atžvilgiu taika Artimuose rytuose yra daugiausiai suinteresuota Europa. Tačiau ji labai mažai tegalėjo šiuo atveju ką pasakyti. Jeigu ji būtų buvusi politiniai suvienyta, būtų galėjusi kalbėti ir veikti vieningai, tai yra — galingai. Ji būtų galėjusi greičiausiai konfliktą jau iš anksto sustabdyti. O kas dar svarbiau, ji būtų galėjusi autoritetingai įsiterpti į pasaulinę politiką, paremti amerikiečius ir išvengti jų susitikimo su sovietais.
Paskutiniųjų dešimties metų laikotarpyje Europa greitais žingsniais ėjo prie ekonominio apsijungimo, kurio gražiais vaisiais ji šiandien gali džiaugtis. Deja, tokiu pat greičiu nevyko politinis apsijungimas, nors didžioji dauguma Europos gyventojų jam buvo ir tebėra nepaprastai palanki. Natūralią apsijungimo evoliuciją stabdė Prancūzijos politika, kuri Artimųjų rytų konflikto įkarštyje buvo aiškiai, trumpai bei sausai išreikšta paties generolo de Gaul-le. Anot jo, pasaulis šiuo momentu einąs naujo pasaulinio konflikto kryptimi. Artimųjų rytų karas tebuvęs tik kito karo — Vietnamo karo — išdava. Gi Vietnamo karas tebevykstąs, nes amerikiečiai nesuprantą jaunųjų tautų troškimo gyventi laisvėje ir nesutinką pasitraukti iš Azijos. Kitaip sakant, Jungtinės Amerikos Valstybės pasidariusios labai galingos ir visur pasaulyje turi lemiamąjį žodį. Tačiau, negalėdamos ir nenorėdamos suprasti istorijos evoliucijos, jos vedančios klaidingą politiką ir statančios pavojun pasaulinę taiką. Šios, mano manymu, klaidingos prielaidos teisinga išvada yra ta, kad Prancūzija turi palaipsniui išsijungti iš amerikiečių vadovaujamo bloko, pasidaryti galimai galingesnė ir vesti savarankišką, neutralią politiką. Dėl šių priežasčių Prancūzija priešinasi Didžiosios Britanijos įėjimui į Europos bendrąją rinką. Jai atrodo, jog anglai, turėdami tamprius ryšius su savo užjūrio buvusiomis dominijomis ir ypatingai su Amerika, pasidarytų Europos viduje amerikiečių įrankiu ir tuo pačiu pakreiptų jos politiką Jungtinėms Amerikos Valstybėms palankia prasme. Prancūzija, gi, nori Europos, visiškai atpalaiduotos nuo Amerikos; dar toliau, Prancūzija nori Europai vadovauti ir įjungti ją į taip vadinamą neutraliųjų bloką. Štai kodėl ji pasmerkė Izraelį ir su didelėmis simpatijomis žiūri į arabų šalis.
Paryžiaus nusistatymas neranda pritarimo kitų Europos tautų tarpe. Neranda jis didelio pritarimo net ir pas arabus, kurių vadai pagelbos reikalu kreipiasi į Maskvą, bet ne į Paryžių. Generolo de Gaulle pasiūlymas tvarkyti Artimųjų rytų reikalus keturių didžiųjų konferencijoje taipgi nerado reikiamo atgarsio. Net ir sovietai parodė, jog jiems yra svarbiau tartis ir susitarti su Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis, negu kad su Prancūzija. Taigi, generolo de Gaulle tarptautinės padėties diagnozė pasirodė klaidinga. Prancūzija nepasidarė lygiateisiu didžiųjų atominių jėgų partneriu, jai nepavyko patraukti savon pusėn nei Europos, nei Azijos, nei Afrikos tautų, kurios konkrečios paramos reikalais kreipiasi į Washingto-ną ar Maskvą. Europa tuo tarpu palieka silpna ir negali atlikti taip reikalingos misijos Vakarų pasaulyje. Kol ji yra silpna, amerikiečiai ieško sau lygaus partnerio kitur ir jį randa Maskvoje.
Rezultate, Sovietų Sąjunga su savo vidaus problemomis, su savo ideologiniais prieštaravimais, nežiūrint nukentėjusio prestižo, yra statoma į tarptautinio gyvenimo teisėjo vietą. Nusikaltėlis tampa policininku. Jos jėga yra pervertinama, jos įtaka ir balsas stiprinami, jos prestižas didinamas. Ne pirmą kartą, gal ir nesąmoningai, jai yra padedama išeiti iš sunkios padėties, kuri būtų galėjusi turėti reikšmingos įtakos net ir komunistinio bloko viduje.
Išvadoje, tarptautinė panorama atrodo patamsėjusi. Net ir į palyginamai mažus regijonalinius konfliktus įsivelia vienokiu ar kitokiu būdu didžiosios atominės jėgos, sukeldamos dideles tarptautines įtampas. Jungtinių Amerikos Valstybių susitarimas su Sovietų Sąjunga pasidaro lygiai taip pavojingas, kaip ir šių dviejų jėgų nesutarimas. Pirmuoju ir antruoju atveju yra užšaldoma daugelio tautų padėtis, kuri yra skaudžiai neteisinga ir priešinga jų troškimams. Vis labiau ryškėja didžiųjų įtakos zonos, vis labiau lėtėja satelituose vykusi tam tikra laisvės evoliucija, vis labiau tolsta tikrasis įvairių tarptautinių problemų sprendimas.
Šitoje tamsioje panoramoje visi tie, kurie trokšta teisingo bei taikingo pasaulio, turi savo rankose patį galingiausią visos žmonijos istorijos ginklą: idealus bei idėjas. Jos neskiria rasių ar tautų, jos nepažįsta sienų, jų nesustabdo grasinimai bei persekiojimai, jų nebaugina priešingos ideologijos. Idealų bei idėjų plotmėje nėra didelių ir mažų tautų, galingų ir silpnų valstybių. Šioje plotmėje lietuvių tauta gali ir turi prisidėti prie pasaulio šviesesnės ateities ruošimo. Ji turi visad atsiminti, kad galop istorijos bėgį nusprendžia ne ginklas, kad ir koks galingas jis bebūtų, o idėjos, kurios nuginkluoja stipriuosius ir apginkluoja silpnuosius.
Šiais metais iškilmingai švenčiamos bolševikų revoliucijos penkiasdešimt metų sukakties balansas aiškiai parodo, kad Maskva idėjiniame lauke savo kovą pralaimėjo. Jeigu marksistiniai - leninistiniai idealai būtų buvę tikrai šviesūs bei teisingi, jų įgyvendinimas nebūtų pareikalavęs tokių milžiniškų aukų ir jie būtų pajėgę per paskutiniuosius penkiasdešimt metų bent vieną kartą taikingu būdu patraukti nors vieną tautą. Šitaip nė vieną kartą neatsitiko. Sovietų Sąjunga ir jos skleidžiamos idėjos įsiviešpatavo tam tikrose pasaulio dalyse tiktai jėgos pagalba. Šitokia pergalė yra gryna iliuzija, kuri savyje neša pražūties sėklą. Štai kodėl tamsi dabartis nepajėgia nustelbti atsargaus optimizmo.
A. †A.
FELIKSUI KUDIRKAI mirus, jo giminėms ir artimiesiems reiškiame nuoširdžiausią užuojautą.
"Į Laisvę" Redakcija
A.a. Feliksas Kudirka, artimas "Į Laisvę" žurnalo bendradarbis, buvo pasiryžęs neribotai talkinti redakcijai, bet staiga ir netikėtai buvo pašauktas amžinybėn.
