Tautos ištikimybe laisves troškimui
DR. PRANAS V. RAULINAITIS
Labai vertindama savo teisę į laisvę, arba suverenumą, lietuvių tauta organizavo jo vykinimą savo valdomosios teritorijos ribose, nepriklausomos valstybės formoje. Tai vyko jau seniai, prieš Kristaus gimimą gadynėje. Lietuviai savo valdomoje teritorijoje gyveno susibūrę į kultūriniai, socialiniai, ūkiškai ir politiniai organizuotus vienetus.
Senovės keliautojai, mokslininkai ir pirkliai (Phyteas, Herodotas, Tacitas ir kt.) studijų ar biznio kelionėse susitinka su lietuviais jau keletą šimtmečių prieš Kristų. Taip pat apie tai liudija vėlesni istoriniai nusidavimai (pav., karai su vikingais ir švedais). Dėl to suprantama, kad lietuvių tauta seniai buvo organizuota ir turėjo savo valstybę ar daugelį valstybių, susibūrusių į bendro gynimosi sąjungas. Lietuviai, natūralu ir suprantama, kaip ir kitos senovės tautos turėjo savo teritorijoje savas valstybes, kurios, laikui bėgant, vienijamos ir stiprinamos, pasireiškė galingos nepriklausomos Lietuvos forma.
Karalius Mindaugas nesuorganizavo magišku būdu Lietuvos karalystės, bet ją jau iš seno buvus rado ir joje kovojo dėl valdžios, didybės ir garbės, jungdamas atskiras kunigaikštijas į savo karališkos valstybės vienetą.
Mindaugo Lietuva buvo tobulai organizuota, todėl ir gavo iš Inocento IV karalystės vardą ir privilegijas. Pasiekti šį aukštą tarptautinį pripažinimą reikėjo daug amžių socialinio ir politinio darbo ir kovų dėl savos laisvės ir nepriklausomybės.
Retai kuriai kitai tautai pasitaikė toks sunkus ir permainingas likimas kovose dėl laisvės ir nepriklausomybės. Šis likimas ir šiandien persekioja lietuvių tautą ir laiko ją sunkios kovos būklėje. Atrodo, kad lietuviai vien tik kova už laisvę įprasmina savo tautos istoriją. Lietuvių tautos gyvenimas yra nenutraukiama laisvės kovų jungė. Sunku nustatyti, kada prasidėjo šios kovos, bet patys seniausieji istoriniai daviniai liudija nenutraukiamą lietuvių tautos budrumą, gynimui-si ruošimąsi bei patį nuolatinį gynimąsi nuo kitų tautų pastangų pavergti ją arba išstumti iš jos valdomų teritorijų. Neabejotina, kad lietuvių tauta daug tūkstančių metų valdė plačias teritorijas, kuriose ji gyveno, medžiojo, vertėsi žemės ūkiu, žuvis gaudė savo jūroje, ežeruose ir upėse. Lietuvių gyvenamos ir valdomos žemės vakaruose siekė Baltijos jūrą, rytuose ir pietuose rėmėsi į Juodąsias marias ir į valdas savo kaimynų, su kuriais geruoju gyveno arba vedė nuolatines kovas.
Senovėje tarp kaimynų nebuvo tikslių ar sargybomis saugomų sienų, kaip kad dabartiniais laikais. Saugumo reikalui buvo statomos pilys, daromi sustiprinimai, kasami gilūs grioviai, išnaudojant natūralines gamtos sąlygas, kaip antai pelkes, upes, ežerus, miškus.
Lietuvių tautos kovos už laisvę sustiprino organizaciniai ir kariškai pavienes gentis ir paskatino jas į pastovų ir artimą bendravimą ir bendradarbiavimą. Lietuviškosios gentys savo bendravimo ir bendradarbiavimo pagrindan dėjo moralinį gyvenimo supratimą, turimą teisinę sąmonę ir gilų religinį subrendimą. Moralės dėsniai, teisiniai papročiai ir normos bei religinis tautos kilnumas išugdė lietuvius tvirtomis asmenybėmis ir pasišventusiais savo tautos nariais. Lietuviai, gindami savo laisvę ir nepriklausomybę nuo užpuolikų, ėjo į kovą nesvyruodami. Jie visad budėjo savo tautos laisvės sargyboje: verčiau mirdavo, nei pasiduodavo į nelaisvę.
Karžygiškai mirdami nelygioje kovoje su galingesniais priešais, lietuviai palikdavo ateinančioms kartoms didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdį. Prisirišimas ir meilė tautai neapsieina be aukų ir pasišventimo. Tautos pasišventimas ir laisvės pamilimas yra vertingas tautos ir savos valstybės meilės įprasminimas. Kauno karo muzėjuje buvo įrašas: “Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą”. Laisvė yra brangus ir nuo žmogaus asmens neatjungiamas moralinis gėris. Laisvės neturintis asmuo neturi gyvenimo prasmės. Nors lietuvių tauta nekartą buvo pavergta ir persekiojama savo galingesnių kaimynų, bet dėl to ji nenustojo laisvės palaimos supratimo; ji ir dabar neatsisako kovos dėl laisvės ir tęsia ją visomis įmanomomis ir tinkamomis priemonėmis.
Bet kas gi yra toji laisvė, kuri tiek daug aukų reikalauja? Plačiai ir išsamiai atsakyti į šį klausimą reikėtų apžvelgti žmonijos ar atskirų tautų praeitį, jų kovas ir siekius kultūrinio, socialinio, religinio, mokslinio, ekonominio ir polinio gyvenimo srityse. Tai čia neįmanoma padaryti dėl vietos stokos. Duosime tik trumpą laisvės apibudinimą. Laisvė yra žmogaus prigimties savybė veikti be išorinės prievartos, arba, kaip sakė 1789 metais Prancūzų žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, laisvė yra žmogaus galia daryti visa, kas kitam nekenkia. Laisvės ribos siekia tiek toli, kiek jos netrukdo kitam asmeniui naudotis tokiomis pat laisvėmis. Šias ribas paprastai nustato įstatymas. Įstatymui yra leista uždrausti visuomenei kenksmingus veiksmus, arba, trumpai tariant, pagal Montesquieu, laisvė yra teisė daryti visa, ką leidžia įstatymai (Esprit des lois liv. XI ch. III). Todėl nėra laisvės be įstatymų. Laisva tauta klauso, bet netarnauja: ji pasiduoda tik įstatymams. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas įstatymas yra ar gali būti tinkamas laisvės apsprendimas ir įprasminimas. Tik tie įstatymai, kurie nevaržo natūralinių žmogaus teisių ir kurie tarnauja žmonėms, yra pagrindas laisvės apsaugai.
Lietuvių tauta, per daugelį amžių užgrūdinta laisvės kovose, pasilieka ištikima laisvės troškimams. Kiekvienas jos narys supranta laisvės svarbą visos tautos ir pavienio asmens gyvenime.
Turėjusi ilgą kultūrinio brendimo praeitį, lietuvių tauta ištobulino savo kalbą, kuria yra sukurta nesuskaitoma daugybė liaudies dainų, pasakų, pasaulinės vertės literatūros ir mokslo veikalų. Lietuvių tauta yra aukštai kultūringos žmonių giminės narys. Tą kultūringumą Išreiškia savo prisirišimu tautinei bendruomenei, meile savajai valstybinei organizacijai ir kova dėl laisvės.
Istorijos eigoje tautos gyvenimas gali būti permainingas, kaip tai atsitiko su lietuvių tauta. Dėl nedraugingo kaimyno imperializmo ji nustojo savo nepriklausomybės ir praktiškojo galimumo vykdyti savo suverenumą. Tautos suverenumo vykdymo sutrukdymas neatima tautai paties suverenumo, kaip ir neatima jos nariams žmogaus asmenybės ir nepanaikina žmogaus natūralios teisės būti laisvam.
Suverenumas yra tautos neatskiriama savybė. Jis yra tautos valios pareiškimo ir pasireiškimo versmė. Nors kartais tauta netenka suverenumo vykdymo galios, bet patsai suverenumas pasilieka tautoje. Tauta negali suverenumo atsisakyti, kaip esminės kiekvieno tautos nario ir visos tautos sielos dalies. Nūdien žmonės neparduodami į vergiją. Asmuo niekam nepriklauso; jis yra savarankus, ir niekas kitas negali jo vardu atsisakyti esminių teisių, kurių tarpe yra ir suverenumo vykinimas.
Tautos siela čia suprantama kaip tautos bendruomeninis dvasinio pobūdžio pradas, jungiąs visas tautos valios apraiškas. Be tautos sielos nebūtų gyvos tautos, o negyva tauta nėra ir negali būti suverenumo turėtoja, jo įkūnijimas ir vykinimas.
Sąmoninga ir kultūringa tauta, turinti savo teisės į laisvę supratimą, negali šios laisvės netekti. Tik barbarai, dėka savo fizinės galios ir laukinių užmačių, gali ir drįsta laikyti kitas kultūringas tautas priespaudoje. Ši barbarų įvesta tvarka nėra ir negali būti pastovus pasaulinės tautų bendruomenės atributas bei funkcija. Tik tol, kol kitos tautos bendrauja ir bendradarbiauja su barbarais, yra toleruojamas pasaulyje tautų pavergimas.
Pasišventimas ir auka atneš savo vaisių, ir lietuvių tautos kovos dėl laisvės bus vainikuotos pergale.
