IDĖJOS SPAUDOJE
Diskusija dėl kūrybos nuosmukio. — Dėl demokratijos. — Dėl nepriklausomybės idėjos nusavinimo. — Dėl visuomeninės reikšmės praeityje. — Dėl visuomeninio svorio pokario gyvenime. — Dėl pasaulėžiūros ir politikos. — Dėl kolonijos Hondūre. — Dėl jaunesnės kartos vertinimų.
Daugiausia atgarsio susilaukė 60 kultūrininkų pasirašytas atsišaukimas “Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui”. Aštrūs pasisakymai dėl jo dar labiau paryškino ne tik kultūrinės kūrybos nuosmukį, apie kurį kalbėjo pasirašiusieji, bet ir apskritai minties suskurdimą, loginio galvojimo degradaciją ir socialinės kultūros sumenkėjimą, kartais tiesiog chamizmą.
Tokių ženklų pademonstravo net diskusijos dėl kūrybos ir visuomenės New Yorke bendruomenės seimo metu, nors ten ir buvo rinktiniai žmonės. To buvo tarp tų, kurie buvo pareiškimo idėjų priešininkai, neapsiėjo be to ir pareiškimo kai kurie šalininkai.
Susidūrimą tarp pareiškimo šalininkų ir jo priešininkų stebintiems ir toliau iš šalies būtų lengviau apsisprsti už tą ar kitą pusę, jei iš vienos pusės būtų kultūros aukšto lygio atstovai, iš kitos — kultūros diletantizmo atstovai. To, deja, nėra. Tarp pareiškimą pasirašiusių yra ir kūrybinių diletantų; tarp pareiškimo priešininkų yra ir aukštos kvalifikacijos kultūrininkų. Tas paradoksalus reiškinys ir yra viena iš priežasčių, kodėl pareiškimo autoriai negali surinkti visu šimtu procentų pritarimo iš stebėtojų, klausytojų, nes tiesą atneša ir ją padaro įtaigią ne tik loginė argumentacija, bet ir jos nešėjo kūrybinės, moralinės kvalifikacijos.
Kokis bus diskusijų rezultatas, dar per anksti pasakyti. Pereitame nr. buvom nuogąstavę, kad pareiškimas neliktų tik bomba į pelkę ir kad jis nesibaigtų tik aptaškydamas sprogdinamuosius ir sprogdintojus. Aptaškymo būta gausaus. Kad besitaškant būtų nusausinta pelkė, vargiai to galima tikėtis. Nuoširdžiai lauktume, kad kultūrininkai nustotų pelkę taškę ir judintų iš jos patį kultūros vežimą savais pozityviais kūrybiniais darbais.
Diskusija prisidengus demokratijosskydu, bet ne dėl demokratijos. Ji labiausiai buvo varoma Naujienųpolemikoje prieš bendruomenę. Socialistinis laikraštis įtikinėjo, kad bendruomenė tvarkosi antidemokratiškai, o Altas, Balfas demokratiškai. Bendruomenė sudarinėja savo vyriausius organus tiesioginiais rinkimais, Altas ir Balfas (iki šio seimo) srovių susitarimu. Tokis aiškinimas įrodė ne bendruomenės nedemokratiškumą ir Alto demokratiškumą, o tik tai, kad laikraščiui rūpi pirmoje eilėje dominuojančios pozicijos, kontrolės išsaugojimas savo rankose. Demokratijos terminas tėra jam tik skydas, priedanga.
Taigi diskusija apie demokratijos supratimą, apie jos tobulesnį vykdymą su Naujienom yra beprasmė.
Rūpestingai parašytoje knygoje “Lietuva budo” jos autorius Steponas Kairys su sentimentu vaizduoja savo vaikystę ir su socialdemokrato požiūriu vaizduoja Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Autorius kartoja vieną iš Lietuvos socialdemokratų mėgstamiausių tezių — kad socialdemokratų partija pati pirmoji į savo programą įrašiusi nepriklausomos Lietuvos siekimą (1895). Tai
tezei rimtai ėmė oponuoti 1958 Varpe B.G.N. Ji pacituoja iš paties St. Kairio knygos tą soc. demokratų programos straipsnį, kuris turi reikšti nepriklausomą Lietuvą:
“Savistovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”.
Po to pasisakymo analizės autorė daro išvadą, kad tai nėra savaranki Lietuvos respublika, apie kurią kalbėjo socialdemokratai, o respublika iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių...
Savo ruožtu autorė pareiškia tam tikrų pretenzijų į nepriklausomybės idėją liaudininkų naudai. Esą varpininkai, “o ne kas kitas paruošė tautą tiems įvykiams, jie ją išauklėjo, įžiebė meilę savo gimtajam kraštui, siekdami atkurti nepriklausomą Lietuvą (60 p.). Tiesa, autorė pasako, kad dabartiniai liaudininkai nėra pareiškę, kad jie yra vieninteliai varpininkų palikuonys. Jeigu pasitraukę iš Varpo kunigai, vėliau socialdemokratai ar dar kas kitas skaito save taip pat varpininkų palikuonimis, tai jų reikalas’ (61 p.). Po šitokio atsisakymo monopolizuoti varpininkų idėjas, kitu sakiniu jau sako kitaip : “Tačiau vieninteliai neapleidę Varpo ir jo skelbtų idėjų, perėmę jo vėliavą ir iki šiol ją išlaikę yra valstiečiai liaudininkai”. Taip tikrojo tikėjimo yra tik vieninteliai liaudininka, kiti yra atskalūnai.
Klausimą, kam priklauso nepriklausomybės pirmumas, vargiai bus kada išspręstas, nes taip aiškinantis galima skelbti ir tezę, kad S. Daukantas to paties norėjęs. Panašiai yra likęs klausimas neišaiškintas ir dėl pirmojo lietuviško laikraščio idėjos pirmumo...
Tarp socialdemokrato St. Kairio ir valstiečių liaudininkų atstovo B. G.N. Varpe susikryžiavo nuomonės ir dėl socialdemokratų bei liaudininkų reikšmės lietuvių tautos praeities gyvenime. St. Kairys aiškino, kad varpininkai neturėjo ryšio su kaimu, su liaudimi, neturėjo politinio nusistatymo, nebuvę kovingi prieš carą. Tuo tarpu socialdemokratų partija buvusi darbininkų gynėja, jų nariai buvę drąsūs, kovingi, revoliucingi, supratę laiko dvasią, sėmęsi stiprybės iš vakarų, turį aiškią ekonominę ir politinę programą ir tt. Varpo bendradarbė tam rimtai oponuoja, išryškindama varpininkus nemenkesniame lygyje.
Diskusija rodo, kaip ir dabar dar sunku pusšimčio metų praeitį lygiai vienodai įvertinti. Vertinimo daviniai gal būtų dar kitoki, jei vienų, kitų ir trečių reikšmė lietuvių tautai būtų pamatuota kitų matu — ne tik pagal tai, kas drąsesnius šūkius svaidė prieš carą ir kas buvo revoliucingesnis. Tai mokėjo ir Rusijos revoliucionieriai; tam nereikėjo būti nė lietuvių veikėju! Rusija be caro Lietuvai buvo tokis pat priešas. Tai parodė Rusijos valdžia, kai caras buvo nuverstas. Ano pusšimčio metų praeities veiklą galima būtų vertinti ir naujesniu matu — kiek kuri partija paruošė Lietuvos žmones savarankiškam gyvenimui; kiek įsteigė jiems skaityklų, mokyklų, koperatyvų, arbatinių (vietoj daužomų monopolių), kiek davė teisinių patarimų kovoje prieš dvarą ir prieš tą patį carą, kiek padėjo atsistoti ant kojų ūkiškai ir kultūriškai. Kažin, ar socialdemokratai norėtų manyti, kad jie šiuo atžvilgiu buvo lietuvių visuomenės priekyje ?
Socialdemokratų rolę jau ne praeičiai, o dabarčiai ir ateičiai paliečia J. Kaminskas Darbožurnale, kurio naujas nr. yra redaguotas jau jaunesnio žmogaus — dr. J. Repečkos.
Senosios kartos veikėjas J. Kaminskas prikiša frontininkams, kad jie esą, 1943 pogrindiniam laikraštėly “pranašavo: šiam karui pasibaigus, beliks vienintelė kūrybiška jėga, pajėgi atkurti ir vairuoti materialiai ir moraliai suniokotą pasaulį. Ta jėga būsianti krikščionybė. Bolševizmo ‘sukompromituotam’ socializmui ‘frontininkai’ pranašavo negarbingą smukimą. Lietuvos socialdemokratams, jei... neklystu, buvo pažadėtos nemokamos pakasynos. Bet neatrodo, kad frontininkams būtų sekęsi pranašauti”.
Toliau J. Kaminskas pasakoja, kaip po karo stiprėjo socialdemokratai. Nurodo faktus, kaip darbiečiai 1945 buvo sustiprėję Anglijoje, soc. demokratai Švedijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Teigia, kaip socializmas pakirto pagrindus kapitalizmui, sulaikė komunizmą, davė naujų idėjų. Minint tokius faktus socializmo nuopelnų tezei paremti, negalima užmiršti ir kitų faktų, kurie ne socializmą suniekintų, bet atsakytų į pagrindinius klausimus pokariniame gyvenime. O toki klausimai yra kova su komunizmu, kova su sovietiniu pavergimu. Taigi, ar socialistinės partijos padarė užtvanką prieš komunizmo potvynį ? Vargiai atsakytum teigiamai, jei prisimintum Prancūzijoje socialistų bendrą “Liaudies frontą’ su komunistais, Italijos socialistų didžiosios dalies ir lig šiol ėjimą su komunistais, o Vokietijos socialistų ir dabartiniu metu laikymąsi politikos, palankios rytų Vokietijos komunistam ir Maskvai. Kas komunizmui Europoje labiausiai priešinasi šiuo metu — Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje? Mums ir dabar rodos, kad didžiausias komunizmui pasipriešinimas eina iš krikščioniškosios idėjos žmonių, kurie prieš komunizmą galėjo pastatyti konstruktyvines idėjas.
Pokarinio gyvenimo didžioji antra tarptautinė problema kaip išvada iš pirmosios yra tautų pavergimas. Šiai problemai mes esame labai jautrūs kaip ir visi tie, kurie kovoja, kad jų tėvynės būtų išlaisvintos. Anglijos ar Vokietijos ar Švedijos socialistų politika yra palankesnė status quo, kuri įteisina sovietinius pavergimus. Taigi negalime pasidžiaugti socialistų tvirta parama kovoje už tautų laisvę.
Trečia, Anglijos pavyzdžiu autorius nurodo, kokį smūgį socializmas sudavė kapitalizmui. Tai tiesa. Bet šalia šito fakto Anglijoje tenka atkreipti dėmesį į Vokietijos pavyzdį — čia realizuotas vadinamasis “Mit-bestimmungsrecht”, kuris įgalina darbininkų dalyvavimą įmonių administravime. Darbininkų naudai tai padarė krikščioniškosios idėjos atsstovai, ko socialistai neišdrįso nė Anglijoje.
Ketvirta, teisingai J. Kaminskas kalba Austrijos pavyzdžiu, kad pokario socialdemokratai pergyveno didelę evoliuciją (apie tai buvom rašę ir Į Laisvę Nr. 2, 8). Pokario socialdemokratai kai kur padarė didelę evoliuciją, atsisakydami nuo istorinio materializmo, nuo klasių kovos, nuo kovos prieš religiją. Atsisakė nuo to, kas buvo esminga socialdemokratų ideologijai. Tą pačią linkmę pajuntame ir J. Kaminsko aiškinime, kad socialdemokratai siekia naujo žmogaus “beklasinėje visuomenėje”, kad siekia pažadinti žmoguje žmogų: įpūsti jame rusenančią “dieviškąją kibirkštį”, kad Austrijos socialdemokratai gali susiprasti ir su katalikiškąja hierarchija... Taip, jiems tikrai nesunku susiprasti, nes Austrijos socialdemokratuose dingsta tai, kas jiems buvo esminga ir kas juos labiausiai nuo krikščioniškosios minties skyrė. Psichologiškai gal neprimtinas atrodytų pasakymas, kad pokario socialdemokratija kai kur davėsi veikiama krikščioniškų idėjų; geriau tada sakykim neutraliu būdu: krikščioniškoji ir kai kurių kraštų socialdemokratiškoji idėjos suartėjo.
Penkta, kai dėl Lietuvos socialdemokratų, tai dar neseniai jie išpažino kitokį tikėjimą, nei Austrijos ir net Vokietijos socialdemokratai, laikydamiesi senųjų dogmų. (žr. Ateities keliu, 1946, 1949). Bet tokiems nepakitusiems Lietuvos socialdemokratams tikrai beliko tik pakasynos. Už tat su dėmesiu sekėm lietuvių socialdemokratų jaunimo pasisakymus (žr. dr. J. Repečkos pasisakymus, atpasakotus Į Laisvę Nr. 6) ir konstatavom, kad jie savo ideologijoje vietoj ligšiolinių dialektinio materializmo ir klasių kovos pasirinko etinį humanizmą, žmogaus asmens vertę, žmonių koperavimą bei solidarumą. Mes tai sveikinom ir apgailestavom, kad sustojo pusiaukelėje, pasilaikydami neapykantą religijai. Beliktų linkėti ir šiuo atžvilgiu žingsnio pirmyn, kaip ir pats Darbo paskutinis nr. padarė žingsnį pirmyn savo technika ir diskusijų tono kultūra, palyginti su ankstesniu nr. Mūsų ši diskusija skiriasi viena išvada nuo J.Kaminsko išvados: mums rodos, kad “frontininkų pranašavimas” apie krikščionybės idėjos ir socialdemokratijos idėjos reikšmę pokarinėje Europoje pasirodė teisingas.
Katalikai, pasaulėžiūra ir politika
Tokiu vardu Romoje išleista prel dr. L. Tulabos 60 puslapių knygelė su vyskupo V. Padolskio pratarties žodžiu. Knygelė yra skirta tam klausimų trikampiui nagrinėti ne apskritai, bet specialiai lietuvių katalikų gyvenimo fone ir paskatoje. Knygelė,anot pratarties žodžio, turi įnešti “daugiau šviesos į šiuos mums aktualius klausimus”ir padėti "greičiau nuraminti įsisiūbavusias bangas”, nes, autoriaus pirmaisiais žodžiais betariant, “jau virš dešimt metų, kai mūsų katalikų tarpe vyksta ginčas, kokia turi būti politika: pasaulėžiūrinė ar nepa-saulėžiūrinė”(7 p.).
Knygelė eina tokiu keliu: duoda daug ištraukų iš popiežių enciklikų ir kitų bažnytinių autoritetų ir daro iš jų išvadas, arba atvirkščiai — skelbia savo tezes ir jas paremia autoritetų citatomis. Kelias teisingas ir tiesos jieškant būtų galėjęs duoti pozityvių rezultatų, jei būtų išvengta kai kurių klaidų. Svarbiausia tarp tų klaidų yra metodinė — trūksta metodo, privalomo moksliniam svarstymui.
Metodiškai klausimą svarstant, jei knyga kritikuoja svetimą tezę ir ją pasmerkia, tai lauktum, kad knyga tą svetimą tezę, sakytum oponento tezę, pateiks autentiškai, dokumentaliai, konkrečiai cituodama, kas, kur ir kuriais žodžiais ją viešai yra skelbęs. To elementaraus mokslinio kelio knygelė nesilaiko. Ji tenkinasi pareiškusi, kad jos kritikuojama “nepasaulėžiūrinė politika jos teoretikų, bent kiek mums žinoma, nėra aiškiau aptarta’(9p.). Kadangi ji “nėra aiškiau aptarta’, tai autorius pats ją “aptaria” ir tada ima ją kritikuoti. Faktiškai knygelė kritikuoja “nepasaulėžiūrinę politiką”, ne jos “teoretikų” suprastą, bet pačios knygelės autoriaus suprastą ir formuluotą. O autoriaus “nepasaulėžiūrinė politika’ tikrai kritikuotina, nes ją autorius kildina iš liberalizmo ir net sutapatina su laicizmu (50p.). Tokiu atveju visai suprantamas autoriaus pareiškimas, kad “popiežius Leonas XIII atmesdamas liberalizmą ir laicizmą, atmeta taip pat ir nepasaulėžiūrinę politiką”.
Gerai, kad autorius pasiskubina įspėti, jog popiežius, “tiesa, nevartoja paties termino — nepasaulėžiūrinė politika, — bet aiškiai nusako jos esmę, kaip ją nūdien mūsieji formuluoja”(51p.). Pastaraisiais žodžiais autorius vėl demonstruoja savo metodą: nepasaulėžiūrinę politiką pats formulavęs, ją tada sukritikavęs, dabar vėl atmeta ją savo oponentui, vėl anonimui, tarsi sakydamas: tai va, kokia yra tavo tezė...
Tokis svarstymo metodas nėra mokslinis kelias, kuris turi vesti į tiesą.. Tai publicistinis kelias, kuris veda į efektą, įspūdį.
Dėl šio netinkamo metodo knygelė negalėjo pasiekti savo pagrindinio tikslo — įnešti daugiau šviesos apie pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką.
*
Nepasiekus pagrindinio tikslo, knygelė galėtų būti vertinga jau tuo, jei ji įneša “daugiau šviesos’ apie paties autoriaus pažiūras.
Norint tas pažiūras išsiaiškinti, tikslingiau yra kalbėti ne apie pasaulėžiūrinę ir nepasaulėžiūrinę politiką apskritai, o apie konkrečius klausimus, kurie yra esminiai pasaulėžiūrinės ar nepasaulėžiūrinės politikos svarstyme ir kurie gali kilti iš santykių tarp trijų elementų: valdžios, piliečių ir pasaulėžiūros. Būtent:
ar valstybės valdžia nustato, kokią pasaulėžiūrą ji siūlo piliečiam išpažinti ir praktikuoti, ar palieka ją patiems piliečiams bei jų pasaulėžiūrinėm bendruomenėm;
jei valdžia pozityviai neskelbia piliečiam, kokią pasaulėžiūrą jie turi išpažinti, tai ar valdžia atmeta iš viso pasaulėžiūros reikšmę piliečių ir valstybės gyvenime ir valdžios priemonėm viešąjį gyvenimą organizuoja taip, kad paskatintų piliečius ignoruoti pasaulėžiūros reikalą, ar valdžia vertina pozityviai pasaulėžiūros apskritai reikšmę asmenų gyvenime ir paremia pasaulėžiūrines bendruomenes lygybės principu.
Pagal atsakymus į tuos klausimus to trikampio — valdžios, piliečių ir pasaulėžiūros —pagrindiniai santykiavimo tipai esti trejopi:
(a) valdžia mano, kad piliečiai turi išpažinti tą pasaulėžiūrą, kurią skelbia ar remia valdžia, ir valstybės gyvenimą taip organizuoja, kad piliečiam įteigtų valdžios pasaulėžiūrą valdžios priemonėmis (įstatymai, policija, piniginės subsidijos, valdžios vietų skirstymas ir tt.). Tai totalizmo kelias.
(b) valdžia skelbia, kad pasaulėžiūra yra kiekvieno privatus ir vidaus reikalas, ir valdžia savo priemonėmis gyvenimą organizuoja taip, kad pilietis pasaulėžiūros nejustų viešojo gyvenimo srityse. Tai laicizmo kelias.
(c) valdžia pripažįsta, kad asmens formavimas, asmens kūryba nėra įmanoma be pasaulėžiūros ir pasaulėžiūra, grįsdama asmens ir kūrybos pažangą, tuopačiu yra pozityvus veiksnys viešajam gyvenimui; tačiau valdžia pati pasaulėžiūrinių klausimų nesprendžia ..ir netvarko, palikdama tai piliečiams ir jų pasaulėžiūrinėms bendruomenėms. Tai demokratijos kelias.
Į kurį tipą labiau artėja kalbamos knygelės pasisakymai ? Apie tai galima spręsti iš eilės pareiškimų;
(1) “Bažnyčia ne tik atmeta nepasaulėžiūrinės ..politikos ..mintį, bet primygtinai reikalauja, kad politika remtųsi religine pasaulėžiūra; ir tai ne bet kokia, o ta, kuri pilnutiniai atsako tiesai, kurią kaip vienintelę tikrą pats Dievas nurodė”. (11p.).
“Bažnyčia reikalauja, kad valstybinė politika paisytų ir būtų atremta į religinę pasaulėžiūrą, ir tai tą, kuri yra tikriausia, arba, geriau sakant, yra vienintelė tikra.
Taigi kuria pasaulėžiūra politika turi būti atremta konkrečiai ?
(2) “...katalikiška pasaulėžiūra, paties Dievo nurodymu... yra vienintelė tikroji, kuria turėtų remtis kiekviena politika’ (14p.).
(3) “Reikia pastebėti, jog pasaulėžiūrinė politika nebūtinai yra tapatintina su vadinama konfesine politika, ši pastaroji ne tik remiasi pasaulėžiūriniais ..principais, bet rišasi taip pat ir tiek pat su kuria nors konfesija, kad ją iškelia virš kitų ir padaro valstybine. Konfesinės politikos Bažnyčia primygtinai nereikalauja”(14p.).
(4) Valstybė tikrai neišmintingai elgtųsi, jei nebendradarbiautų ir neremtų tų ideologijų, kurios tiesioginiai ar netiesioginiai, vidiniai ar išoriniai stiprina valstybę..’(23p.).
Autorius čia vartoja terminą “valstybė”, bet kitoj vietoj jis tam pačiam reikalui pavartoja terminą “valdžia”. Ir tai būtų tiksliau, nes “valstybė’ apima ir valdžią ir piliečius, o kas dera pasakyti pasaulėžiūros atžvilgiu apie piliečius, tas netinka kalbant apie valdžią. Sąvokų precizija palengvina išvengti neaiškumų ir kalbant apie pasaulėžiūros ryšį su politika...
Jei grįšim prie klausimo, kuriam tipui artimesnės autoriaus pažiūros apie valdžios, piliečių ir pasaulėžiūros santykius, tai pirmieji knygelės teigimai rodo jos teigimų artimumą su pirmuoju tipu. Nes: pirmas ir antras pareiškimai teigia, kad valstybinė politika turi remtis tik viena pasaulėžiūra, kuri iškeliama aukščiau visų kitų ir padaroma valdine ir valstybine. To knygelė reikalauja Bažnyčios vardu. Tačiau trečias teigimas jau kalba prieš tai, duoda suprasti, kad Bažnyčia kaip tik tokios politikos primygtinai nereikalauja. Ketvirtas teigimas dar aiškiau kalba apie pasaulėžiūras daugiskaita, kuriomis valstybė gali remtis ir remti. Vadinas, nebe viena, vienintele, laikoma tikra ir teisinga, atmetant kitas.
Tuose pareiškimuose negali nekristi į akis išvidinis prieštaravimas suvokiant valdžios kompetencijos ribas valstybėje. Taigi nėra šviesus galvojimas klausimu, kuris labai šviesiai buvo atsakytas lygiai prieš 40 metų kito kunigo — Pranciškaus Būčio pareiškime:
“...Vakaruose 16-tam šimtmetyje sustiprėjo taisyklė cuius regio, eius religio ( keno karalija, to ir tikyba). Tačiaus vakaruose ta barbariška taisyklė gana greitai žuvo. Jos vietą užėmė tikėjimo laisvės principas. Jis sako: ‘Valstybė neturi kištis į religinius žmogaus įsitikinimus. Ji neplatina tikėjimų nei trukdo jiems” (“Apie apšvietą”).
*
Šviesa yra pakankamai aiški, kai knygelė aiškina santykius kitame “trikampyje’: Bažnyčia — žmogus (ne Bažnyčios narys) — pasaulėžiūra (katalikų). Keletas Bažnyčios autoritetų ir paties autoriaus pareiškimų:
Pasaulėžiūros plėtimas tarp kitų:
“...Bažnyčia yra įpratusi labai rūpestingai vengti, kad niekas prieš savo valią nebūtų verčiamas priimti katalikų tikėjimo” — Leonas XIII (27p.).
“Iš atžvilgio į kitų religijų sekėjus yra politinė, civilinė ir socialinė tolerancija, kuri ir katalikams ... yra moralinė pareiga. Pati Bažnyčia Kanonų Teisės Kodekse 1357 kanone suteikė teisės galią šiai tezei: ‘Niekas neturi būti verčiamas prieš savo norą priimti katalikų tikėjimą” Pijus XII (27 p.).
“Bažnyčia reikalauja ne tik pakęsti kitaip manančius, bet taip pat pataria ir skatina su jais, kiek yra galima, bendradarbiauti viešojo gyvenimo plotmėje, siekiant bendrojo gėrio” — L. Tulaba (27p.).
Bažnyčia ir partija:
“Bažnyčia mielai susilaiko kvietus tikinčiuosius į partinę politinę veiklą; bet individualiai visada jiems pataria ir įsako neapleisti savo pilietinių prievolių dėl bendro visų gėrio’— L. Tulaba (46p.).
Katalikas ir moralė politikoje;
“Katalikas dalyvaująs politinėje veikloje — kaip partijos narys ar pavieniui — visada ir visame privalo vadovautis krikščioniškais principais. Neleistina, kad katalikas privačiame gyvenime remtųsi vienais dėsniais, o viešajame kitais” — L. Tulaba (46p.).
*
Referavom tuos knygelės punktus, kurių vieni atneša teisingos šviesos tiesai paryškinti, kiti tiesą, labiau aptemdo, treti ją iškreipia. Nurodėme metodą, kuriuo galima prieiti teisingesnį sprendimą. Paliekame pačiam skaitytojui stebėti pateiktus pareiškimus ir daryti išvadas, pasinaudojant tuo galvojimo metodu, bet nesiskubinant, nesiduodan poleminiam karščiui. Polemika retai kada atveda į tiesą, o žmonių santykius apkartina.
Įdomaus atgarsio susilaukė prof. K. Pakšto projektas organizuoti lietuvių koloniją Britų Hondūre. Projektas rado maža šalininkų entuziastų, daugiau priešininkų kritikų. Betgi dėmesio verta buvo kritikų argumentacija, nes ji rodė visuomenėje įsigalėjusias ar įsigalėsiančias nuotaikas. Vienam kritikos tipui būdingas N. Lietuvojeprincipinis projekto atmetimas. Jo autorius argumentavo; reikia lietuviams tvirtintis Lietuvoje, ne Hondūre: reikia tad visas jėgas skirti laisvinimo akcijai...
Buvo galima nustebti, kuo tas kolonijos siūlymas susikerta su lietuvių įsistiprinimu Lietuvoje ir Lietuvos laisvinimu. Keistais galvojimo alogiškumas. Bet jis darosi dėmesio vertas daliai veikėjų, senesnės kartos veikėjų, kurių mintis priprato prie vienos brangios idėjos, ir bet kuri kita nauja idėja jų pergyvenime jau priešinasi anai įsigyvenusiai. Skaudus tai psichologinis reiškinys, nes jis neleidžia nei naują idėją prisiimti, nei surasti naujų formų bei priemonių senajai idėjai realizuoti. Tai intelektualinio sukalkėjimo graudus reiškinys. Jo pasitaiko jau ir daugely kitų gyvenimo sričių.
Kito tipo atsiliepimas buvo Drauge.Atsiliepimas priešingas prof. Pakšto idėjai, bet rimtai argumentuotas. Už tų argumentų buvo matyti asmuo, susiformavęs jau amerikinio gyvenimo įtakoje, linkęs matuoti daiktų ir idėjų vertę naudos ir patogumo matais. Kadangi kolonijos organizavimas reikalauja rizikos, energijos, pasiaukojimo, tai jis nepriimtinas, nes Amerikos gyvenimas yra patogesnis ir lengvesnis. Prieš šį argumentą blanksta kita vertė — galimybė kompaktiškiau išlaikyti lietuvybę kitai kartai.
Tų pasisakymų išklausius darės aišku: jeigu ta idėja būtų išpopuliarinta 10-12 metų atgal, kada tremtiniai buvo Vokietijoje ir dairės bet kur iš jos lagerių sprukti, jos realizavimas būtų buvęs beveik tikras, šiandien jai lemta liktis neįvykdytai. Ne dėl to, kad ji nebūtų tinkama lietuvybei ir neįvykdoma, bet greičiau dėl to, kad mes jai nesam tinkami: mumyse nebėra dvasios tų žmonių, kurie kūrė Ameriką.
O vis dėlto prof. Pakšto idėja buvo tais metais viena iš negausių, kuriom konstruktyviai mėginta žiūrėtiį ateitį.
Iš prof. K. Pakšto laiško:
...Britų laivyno mokslinės įstaigos paskelbė “Nature” žurnale savo ilgametį tyrimą baltojo žmogaus prisitaikymo dausų klimatuose. Išvados optimistinės. Prie šiltų klimatų baltieji geriau prisitaiko, kaip prie šaltų, nes jų pirmutinė tėvynė ir buvusi dausose, ne vidurinėje zonoje. Bet didelis mūsų išglebimas ir savo vertės pajutimo stoka gali būti pačia didžiausia kliūtimi įsikurti mažą, gražią ir pasiturinčią atsarginę Lietuvą. Apvaldyti 12,000 kv. km. gražios erdvės užtektų mums ten turėti 6,000 žmonių. Bet mes tiek nebeturėsime.
Varpo žurnale anksčiau senesnės kartos liaudininkų žmonių buvo žiūrima į frontininkus kaip į nesančius ar greitai išnyksiančius, į veiksnį nereikšmingą lietuviškame gyvenime. Kitokios pažiūros pasireiškia naujesnės kartos žmonių galvojime tame pačiame Varpe 1958. Leonas Sabaliūnas rašo:
“Man neatrodo, kad Lietuvių Fronto atsiradimas nebūtų reikšmingas, ar kad jis būtų tik momento “asmenybių’ pagimdytas. Jau vienas tas faktas, kad Frontas tam tikrą laiką atskirai veikia, turi svarbos ateičiai, nes manau, kad ideologiniai klausimai tampa antraeilės svarbos —gali būti formuojami ir performuojami — o laiko ir bendro darbo sukurtos pažintys, prestižo klausimai, sakyčiau "Fronto tradicija’ neišvengiamai atsistos lemiančion pozicijon “vienybės’ problemos svarstymuose.’
“Šalia minėtų neprincipinių klausimų, didžiausią kliūtį dešiniųjų vienybei matau Fronto stiprybėje. Kaip kaikurios mūsų partijos (tautininkai, krikščionys demokratai), bet nevisos (liaudininkai), Frontas, atrodo, kreipia didelį dėmesį į jaunuomenę, t.y. siekia tam tikrų jaunuomenės narių įtraukimo savo veiklos sistemon. Ir tame siekime Frontas labai sustiprėjo. Ideologiškai nepažangūs krikščionys demokratai, mano manymu, praranda žymųjį ateitininkijos aktyvą. (O ir ne tiek svarbu, ypač išeivijoj, impozantiški skaičiai, kiek tikros studentiškojo gyvenimo mokyklą išėjusios pajėgos). Leisdamas sau pačiam nusistatyti aktyvaus nario pajėgumo kriterijų, aš nematau žymiųjų ateitininkų figūrų, kurios būtų nuėjusios pas krikščionis demokratus. Žinau, tiesa, keletą, tačiau jau neabejotinai antraeilio pajėgumo. Čia jau ir formuojasi viena išvada, stiprinanti dešiniuosius vien savo buvimu ir tuo pačiu kenkianti jiems, prisidėdama prie “skilimo” palaikymo. Fronto banga, be didelio pasipriešinimo iš krikščionių demokratų pusės, nusinešė beveik visą paskutinį kelerių metų ateitininkų aktyvą. Sakau, “beveik visą”, nes negaliu užsimerkti ir nematyti, kad yra ateitininkuose sparnas, kažkieno pavadintas “o-portunistiniu’, kuris nėra nei su Frontu, nei su krikščionimis demokratais pasilikęs. Aš negalėčiau jo pavadinti oportunistiniu, nes manyčiau, kad ne kas kita, o tik dešiniųjų vienybė yra jų dėmesio ir pastangų centre, verčianti savo svorį sulaikyti nuo Fronto, gal jo neatiduoti nei krikščionims demokratams, o siekti jų sąjūdžių susiliejimo kokia nors forma”.
