LAIŠKAI

Iš daugybės kalėdinių sveikinimų parenkame ir čia pakartojame tris: du gilios prasmės žodžio ir minties menininkų ir vieną religinės dvasios rūpintojo.

*

POETO FAUSTO KIRŠOS

...Naujųjų metų proga gavau Liet. Fronto Bičiulių laiškelį — Sibiro kapai — atvaizdą. Smaigas į tyrų žemę ir numeris — viskas, kas liko iš tremtinių vargo dienų. Vaizdas šiurpus. Naujųjų Metų sąvartai labai gilus susimąstymas. Lydi kančia ir pražūtis. Tuo tarpu skaitai —Brooklyno ir New Yorko erdvėje rengia puošnius ir prabangius balius ir kaukių vakarus. Keista žmogaus dalia. Suprantama, negi verksi, atsisėdęs ant akmens.

Labai ačiū už prisiminimą ir malonią progą pagalvoti, kas buvo, kas yra ir kas bus. N. Metų sąvarta metinė proga. Deja, nesimato sąvartos nei politikų galvose, nei politikoj, nei Lietuvos byloje.

Jums didžios ištvermės ir jėgų darbuose.

Faustas Kirša

*

POETO JUOZO MIKUCKIO

Slinks metai - ilgas laiko plotas -Nuskęs praamžių jie gelmėj!

Mūs kelias, žygiais išvagotas,

Liks neišdildoma žyme...

Iš širdies daug geriausių linkėjimų ir Jūsų darbuose sėkmės!

Juozas Mikuckis

*

KUNIGO JUOZO VELUČIO

Mieli Lietuviai Frontininkai,

Kai patikrinau užrašus, radau, kad aš esu neužsimokėjęs už “Į Laisvę” už 1958 metus. Dabar, čia įdedu $6.00 už 1958 ir 1959 metus.

Šia proga aš įdedu savo pastabas. Jūs sakote, kad “LFB kriterijai yra krikščioniškoji moralė’... Tai kodėl Jūs taip priešiškai laikotės prieš krikščioniškąją demokratiją? Argi išmintinga yra skaldytis ? Viso pasaulio krikščionys, ypač katalikai, šiuo laiku, pradeda telktis po krikšč. demokratijos vėliava. Prisimenu vokiečius, italus. Popiežius Jonas XXIII jau dabar pradžioje paragino katalikus eiti į politiką,. Argi Jūs manytumėte, kad krikščioniškoji pasaulėžiūra būtų kliūtimi laisvai veikti kultūros, politikos dalykuose? Kodėl Vokietijoje po krikšč. demokr. vėliava telkiasi katalikai, protestantai ir liberalai?

Jeigu krikšč. demokratas suklydo, tai ne todėl, kad krikščionybė ar demokratybė kalta, bet todėl, kad žmogus kaltas. (Liuteris padarė klaidą, kai jis manė, kad katalikybė ar popiežija kalta; čia kaltas tebuvo tik žmogus).

Linkėčiau, kad Jūs vietoje viliojimo žmonių į savotišką naują politinę frontininkų partiją, prisidėtumėte prie krikščioniškos demokratijos didžiojo fronto, užmirštumėte asmenines žmonių klaidas, gilintumėtės į krikščioniškos demokratijos skelbiamas idėjas, duotumėte naujų ir šviesių minčių pritaikant krikščioniškus principus gyvenime. Tai tokie Jums linkėjimai švenčių proga.

Su pagarba

Kun. Jonas Velutis

1958 m., gruodžio 11 d.
Chicago

Redakcijos atsakymas

Malonusis Kunige,

Už linkėjimus dėkojame, nes tikime, kad jie eina iš nuoširdaus susirūpinimo ir net susijaudinimo. Gal dėl to susijaudinimo ir laiško formoje taip gausu retorinių klaustukų, perdėjimų, kurių, manome, atsisakytumėt, jei ramiai ir logiškai juos dar kartą pervertintumėt. Į klaustukais pažymėtus sakinius, manome, atsakymai seniai yra duoti Į Laisvę laikraštyje, tad jų nebekartosime. Sustosime betgi prie dviejų Jūsų susirūpinimo pažadintų svarbių, gal laiške svarbiausių, sugestijų — ėjimo po viena vėliava ir “naujų šviesių minčių” jieškojimo.

Tai svarbios sugestijos, ir laikome naudinga dėl jų pasikeisti nuomonėmis.

Antrąją sugestiją laikytume svarbesne, ir ji turėtų būti pirmesnė. Duoti naujų minčių, sumanymų (kurie būtų naudingi dvilypėje šios dienos kovoje — už Lietuvą ir už lietuvybę) yra pats didysis šiuo metu uždavinys. Jis reikalauja nuolatinio budėjimo, išradingumo, sumanumo pritykoti momentą, iškelti idėją, surasti priemonę jai pateikti svetimiesiems ar saviesiems, žiūrint, kam ji skiriama. — LF Bičiuliai šioje srityje stengiasi patys reikštis ir surastas idėjas vykdyti. Šios srities idėjas stengiasi kitiems sugestionuoti. Šios srities kitų iškeltas idėjas stengiasi remti, dėdamiesi visomis jėgomis į bendrą joms įvykdyti darbą. Chicagoj gyvendamas, gal būt turėjote progą pastebėti, kaip Chicagos bičiuliai gražiai pristatė Amerikos Balso reikalą Amerikos legijono konvencijai; kaip drauge su kitais efektingai piketavo Menšikovą... Tie darbai suvedė juos po “bendra vėliava” su kitais. Lygiai “po bendra vėliava” jie ėjo, remdami bendruomenės veikimą, talkindami Balfo veiklai sugyvinti ir jam pinigus organizuodami. “Po bendra vėliava” jie ėjo jaunimo stovyklą pinigais ir darbu remdami ir t.t. Kiekvienas konkretus darbas, ar jį organizavo Altas, ar Vlikas, ar diplomatai, ar LNT, LLK, yra ir bus bičiulių remiamas pozityviu darbu.

Darbuose atsiranda vienybė ir “ėjimas po bendra vėliava”. Darbai daugiau sutelkia nei vardai. Darbai nusako asmenų ir kolektyvų charakterį geriau nei “vėliavos”. Darbai ne visada esti toki taurūs kaip vėliavos. Darbai labiau žmones išskiria nei vėliavos. O kai darbai išskiria, sunku žmones sutelkti “po bendra vėliava”.

Skirtingi darbai rodo skirtingą galvojimą. Tik pavyzdžio dėliai primename, kaip gali išsiskirti nuomonės konkrečiais klausimais. Vieniems atrodo, kad svetimoje grupėje pakeisti atstovą kitu, sau palankiu, grynai sovietiniu metodu, yra leistina; kitiems tai atrodo nemoralu. Vieniems atrodo, kad jaunimo stovyklos nereikalingos ir dėl to neremtinos; kitiems — kad tai visomis jėgomis remtina priemonė jaunimui lietuviškam išlaikyti. Vieniems rodos, kad jaunimą reikia auklėti partijai, kitiems — kad jį pirmiausia reikia išlaikyti lietuvišką. Vieniems rodos, kad reikia pasmerkti viešai nepatinkamos grupės sąskrydį; kitiems rodos, kad kiekvienu lietuviškos kūrybos pasireiškimu reikia džiaugtis...

Galėtum tęsti tokius konkrečius klausimus, kur nuomonės diametraliai išsiskyrė ir vienus pasuko veikti viena linkme, kitus priešinga. Bet nėra prasmės juos toliau išskaitinėti, nes tai gali būti priimta kaip noras kitam įskaudinti.

O tos intencijos čia neturime. Piktų žodžių svaidymas ir skaudinimas tolina labiau ne tik nuo “bendros vėliavos, bet ir nuo bendro darbo. Bendrų darbų siekiant pirmoje eilėje, mažiau prasminga yra ginčytis apie “bendrą vėliavą”. Kam bus naudos, jei dar kartą ir dar kartą kalbėsim, ginčysimės apie “bendrą vėliavą”, jei ta diskusija bus vykdoma panašiai kaip Rytų-Vakarų diskusija apie “viršūnių konferenciją”? Vienas lietuviškų “viršūnių konferencijos” mėginimas jau buvo. Jis ne tik nesuvedė “po bendra vėliava”, bet dar labiau išskyrė savo finalu : tame finale vieniems rodės, kad “viršūnių konferencijos” diskusijos buvo tokios svarbios visuomenei žinoti, kad galima buvo surasti pinigų ir energijos išleisti tų diskusijų atpasakojimą (pagražintą) atskiru leidiniu. Kitiems tokis finalas kėlė nusistebėjimą, kada nei pinigų nei energijos nesurasta jokiam leidiniui, iš kurio jaunimas būtų galėjęs geriau pažinti nepriklausomos Lietuvos laikus, o juk tai buvo 40 metų Lietuvos nepriklausomybės jubilėjus!

Kitaip galvojantieji (ir dėl to kitaip darantieji) turi teisę manyti, kad jie eina pačiu geruoju keliu, kuris veda į Lietuvos išlaisvinimą ir lietuvybės išlaikymą. Bet mes turime taip pat teisę manyti, kad tai yra kelias, kuris veda į pelkes.

Jie turi teisę manyti, kad mes, nesidėdami “po bendra vėliava’, skaldom vienybę ir dėl to neverti nei Kristaus nei tėvynės. Mes savo ruožtu turim teisę manyti, kad vienybė yra galinga priemonė geram žygiui atlikti, bet vienybė pelkei mynioti nėra jokia dorybė, ir dėl to nėra sektinas anas čigonas, kuris dėl vienybės sutiko būti kariamas...

Jei mums linkite šviesių minčių, tai viena iš jų, mums rodos, šioje diskusijoje galėtų būti mums pati šviesiausia:

vengti diskusijos apie “bendrą vėliavą”, kol darbuose yra diametralaus skirtumo;

vengti kitiems pasmerkimo, kad jie nesielgia taip, kaip mes norėtume;

dirbti patiems, kas įmanoma, ir talkinti kitiems, kas jų pozityvaus daroma, jungiantis po bendro darbo vėliava. Čia yra tikrasis kelias į vienybę.

Jums, mielas sveikintojau, dar kartą dėkui ir geriausios kloties!

J. Brazaitis