JUOZAPAS ŠIBAILA-Diedukas, Merainis (1905.03.18–1953.02.11)

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys ir Visuomeninės dalies viršininkas, periodinio vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius J. Šibaila-Merainis.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Juozapas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus aps. Nedzingės vls. Vadėnų k. Tomo Šibailos ir Onos Bingelytės-Šibailienės šeimoje 1 . Baigė Alytaus mokytojų seminariją.

Mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus visuomenininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.

1940–1944 m. dirbo Ukmergės aps. Balninkų mokyklos vedėju. 1941 m. birželio 14 d. jo žmona ir trys sūnūs buvo ištremti į Altajaus kr. Smolenskojės r. Katunskojės gyvenvietę. J. Šibaila tremties išvengė, nes tuo metu nebuvo namuose. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Nacių okupacijos metais dirbo Balninkų mokykloje mokytoju, buvo gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės karys.

Partizanas nuo 1944 m. liepos mėn. 1944 m. rugsėjo–spalio mėn. iš Ukmergės aps. veikusių 2-ojo (Balninkų, Kurklių, Kavarsko vls.) ir 3-iojo (Pabaisko, Šešuolių, Želvos ir Žemaitkiemio vls.) rajonų subūrė Balninkiečių laisvės rinktinę ir jai vadovavo. Nuo 1945 m. gruodžio 1 d. Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo viršininkas slapyvardžiu Diedukas. Redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia”. Nuo 1948 m. kovo 21 d. ėjo apygardos štabo viršininko pareigas. Nuo 1948 m. vasario mėn. taip pat dirbo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities štabe, buvo deleguotas į partizanų vyriausiąją vadovybę.

1948 m. rugpjūčio 4 d. jis su srities vadu Jonu Kimštu-Žalgiriu, Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu ir Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu dalyvavo srities apygardų vadų sąskrydyje, kuriame buvo nutarta sritį pavadinti Karaliaus Mindaugo vardu, patvirtinta nauja jos sudėtis, nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka.

Tų pačių metų lapkričio 10–12 d. Šiaulių aps. Dukto miške vykusiame partizanų atstovų posėdyje J. Šibaila paskirtas laikinai eiti Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam pavesta parengti Sąjūdžio Visuomeninės dalies programą, suteiktas partizanų majoro laipsnis.

1949 m. vasario 10–20 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Minaičių k. Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje kaip BDPS Visuomeninės dalies viršininkas, Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis slapyvardžiu Merainis dalyvavo visos Lietuvos partizanų apygardų vadų ir jų atstovų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LLKS Tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus.

Suvažiavime paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo nariu, LLKS Visuomeninės dalies viršininku ir rengiamo leisti periodinio vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktoriumi, taip pat LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto antruoju pavaduotoju.

J. Šibaila vykdė visas LLKS statute numatytas funkcijas. Jis buvo vienas LLKS ideologų, 1949 m. parengė partizanų dvasinio parengimo nuostatų projektą, kuriame buvo nubrėžti pagrindiniai laisvosios spaudos principai: okupacinės valdžios nusikaltimų atskleidimas, tautos meilės Tėvynei ugdymas ir t.t. Jis ragino rinkti visus laisvės kovos liudijimus. J. Šibailos skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą. Leido laikraštį „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Buvo jo autorius ir redaktorius, ir spaustuvininkas. J. Šibaila parengė LLKS leidinį „Sutemų keleivis“, partizanų maldyną „Rūpintojėlis“.

Skaityti daugiau: JUOZAPAS ŠIBAILA-Diedukas, Merainis (1905.03.18–1953.02.11)

1950 m. birželio 24 d. žūtis

1950 m. birželio 24 d. Žaliamiškio miške, prie Lazdijų aps. Leipalingio vls. ir Varėnos aps. Merkinės vls. ribos (dabar – Druskininkų sav.), Vilkiautinio (kitais duomenimis – Karalinavos) k. apylinkėse, MGB 2-N valdybos operatyvinė grupė ir MGB kariuomenės kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu bunkeryje buvo užklupti ir žuvo Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, jo adjutantas ir apygardos laikraščio redaktorius Augustas Babrauskas-Radvila, Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Antanas Vailionis-Špokas ir partizanas Anastazas Kaknevičius-Švendrys.

Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti prie MGB Leipalingio valsčiaus poskyrio. Tiksli užkasimo vieta neišaiškinta.

Pietų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, p. 75

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus grupės partizanai. Pirmoje eilėje iš kairės pirmas –

A. Vailionis-Špokas; trečioje eilėje iš kairės pirmas – Boleslovas Vailionis-Narsuolis, trečias – Juozas Gegužis-

Diemedis. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Skaityti daugiau: 1950 m. birželio 24 d. žūtis

1953 m. vasario 25 d. žūtis

1953 m. vasario 25 d. Panevėžio r. Gitėnų miške, netoli Žvikų k. (dabar – Panevėžio r. sav.), MGB vidaus apsaugos 7-ojo būrio kareiviai vykdydami karinę operaciją aptiko ir nukovė 2 Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės partizanus. Žuvo rinktinės vadas Stanislovas Kulys-Briedis, Visvaldas ir rinktinės vado adjutantas, štabo Organizacinio ir ūkio skyriaus viršininkas Juozapas Galiauskas-Martynas.

Žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 202–203

„Versta iš rusų kalbos 

Iš KGB archyvų
Byla Nr. 66
Arch. Nr. 15/7 L. 58
1953 m.

Visiškai slaptai

Šiaulių srities MGB valdybos valstybės saugumo

Viršininkui drg. JAROCKUI

Šiaulių miestas

SPEC. PRANEŠIMAS

Dėl „VYČIO“ apygardos banditų vado pavaduotojo „BRIEDŽIO“ ir „ŽALIOSIOS“ rinktinės štabo nario „MARTINO“ likvidavimo.

1953 m. vasario 25 d. Panevėžio raj. MGB skyrius, remdamasis patikimo asmens ŠABLUCKIO duomenimis, Gitėnų miške 57-ame kvartale, arti Vėžiukų kaimo Panevėžio raj. ribose, surengė čekistinę karinę operaciją, kurios metu likviduoti:

„VYČIO“ apygardos vado pavaduotojas, „ŽALIOSIOS“ rinktinės vadas KULYS STASYS, Jono-„BRIEDIS“, „VISVALDAS“, g. 1914 m. Leningrade, prekybininkų šeimoje, būryje nuo 1944 m. Išsilavinimas – 4 gimnazijos klasės. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Pumpėnų miestelyje dirbo policijos vachmistru, banditinis laipsnis – leitenantas.

„ŽALIOSIOS“ rinktinės štabo organizacinio ir ūkio skyriaus viršininkas GALIAUSKAS JUOZAS, gim. 1922 m. Slapyvardžiai – „JUOZAS“, „MARTINAS“ ir „AUDRYS“, gim. Venslaviškių kaime, Panevėžio raj., kilęs iš buožių, 1949 m. pabėgo „iš po sargybos“ ir įstojo į būrį. Banditinis laipsnis – jaunesnysis viršila.

Paimta: du automatiniai šautuvai, du pistoletai, dvi granatos, 187 koviniai šoviniai, maisto produktai ir įvairūs daiktai (tarp jų pareiškėjo puspaltis) [...]“ 1

Skaityti daugiau: 1953 m. vasario 25 d. žūtis

1953 m. sausio 26 d. žūtis

1953 m. sausio 26 d. Panevėžio r. Šilagalio k. (dabar – Panevėžio r. sav.), verždamiesi iš apsuptos Dambrauskų sodybos, kurioje buvo įrengtas bunkeris, per MGB vidaus apsaugos kareivių operaciją žuvo Rytų Lietuvos partizanų srities štabo narys, Vyčio apygardos vadas Bronislovas Karbočius-Algimantas ir jo adjutantas Viktoras Mažeika-Vanagas.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis.
Atlasas. 1-oji dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė,
Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 200.

VIKTORAS MAŽEIKA-VANAGAS

1923 10 22–1953 01 26

Viktoras Mažeika gimė 1923 m. spalio 22 d. Panevėžio aps. Ramygalos vls. Ėriškių k. Julijono Mažeikos ir Marijonos Drasutytės-Mažeikienės šeimoje. Gyveno Ramygalos vls. Žaibgalos k.

Nuo 1948 m. Vyčio apygardos Alfonso Mažeikos-Taifūno būrio partizanas, vėliau – Briedžio rinktinės Žaibo būrio vadas. 1952 m. paskirtas Vyčio apygardos vado Bronislovo Karbočiaus-Algimanto adjutantu.

Kautynėse buvo sunkiai sužeistas ir mirė nuo žaizdų.

Vyčio apygardos partizanas Viktoras Mažeika-Vanagas (Identifikuota pagal saugumiečių užrašą ant nuotraukos, nuotrauka iškadruota). Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Skaityti daugiau: 1953 m. sausio 26 d. žūtis

Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas (1910 12 10–1946 10 28)

Vaclovas Navickas, Stasio, gimė 1910 m. gruodžio 10 d. Marijampolės aps. Raudenio vls. Pakirsnių k. 1925 m. baigė Marijampolės realinės gimnazijoje keturių klasių kursą ir rugpjūčio 30 d. padavė prašymą priimti į Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos penktą klasę 1 . 1930 m. baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno karo mokyklą. 1932 m. spalio 31 d. baigė šią mokyklą (XIV laida) ir buvo paskirtas į 9-ąjį pėstininkų pulką Marijampolėje. Jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.

1936 m. lapkričio 23 d. V. Navickui suteiktas leitenanto laipsnis. 1938 m. gegužės 30 d. jis buvo perkeltas į Kauno aps. Jonavos vls. Gaižiūnų poligono komendantūrą, nes be pulko vado leidimo vedė Ireną Zofiją Olšauskaitę. Jaunoje šeimoje augo dukra Danutė ir sūnus Gediminas. 1940 m. kovo 1 d. V. Navickas buvo perkeltas į Internuotųjų stovyklų štabą ir paskirtas būrio vadu, vėliau – iždininku, raštvedžiu, štabo adjutantu. Tų pačių metų balandžio 13 d. tapo kuopos vadu.

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, 1940 m. spalio 3 d. V. Navickas buvo paskirtas Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso 179-osios šaulių divizijos 234-ojo šaulių pulko minosvaidžių būrio vadu. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, iš tarnybos pasitraukė. Nuo 1941 m. liepos mėn. tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos 4-ajame apsaugos pulke, vėliau – lietuvių savisaugos daliniuose. 1943 m., vokiečiams LSD pradėjus siųsti į Rytų frontą, V. Navickas iš karinės tarnybos pasitraukė ir su šeima grįžo į tėviškę.

1944 m. rugpjūčio mėn., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, V. Navickas gavo šaukimą į armiją ir pradėjo slapstytis. Subūrė partizanų grupę, kurioje 1945 m. pradžioje buvo apie 400 vyrų. Grupė buvo vadinama Kalvarijos, Perkūno ir Sangrūdos vardais. Ji veikė Marijampolės aps. Kalvarijos, Krosnos, Liudvinavo, Seinų aps. Punsko ir Rudaminos valsčiuose. 1945 m. vasario 23 d. grupės partizanai užėmė Lazdijų aps. Rudaminos miestelį ir iš areštinės išvadavo ten buvusius suimtuosius.

1945 m. rugpjūčio 15 d. Marijampolės aps. Skardupių klebonijoje (7 km į pietvakarius nuo Marijampolės) įvyko apygardos štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas, kuriame buvo įkurta Tauro apygarda. Pasitarime dalyvavo ir V. Navickas.

Jo vadovaujama Sangrūdos grupė tapo sudėtine apygardos dalimi ir buvo pavadinta Perkūno rinktine. Jai vadovauti ir toliau paskirtas V. Navickas-Perkūnas. Rinktinėje buvo numatytos keturios kuopos, bet veikė tik dvi – Sangrūdos ir Sūsninkų (Lazdijų grupė). 1946 m. balandžio 13 d. rinktinė pervadinta D.L.K. (Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio) Gedimino vardu.

1946 m. gegužės 1 d. operatyvinį įsakymą Nr. 5 Tauro apygardai V. Navickas pasirašė kaip Operatyvinio skyriaus viršininkas ir apygardos vado pavaduotojas slapyvardžiu Auksutis. 1946 m. birželio 12 d. žuvus Tauro apygardos vadui Zigmui Drungai-Mykolui Jonui, V. Navickas laikinai ėjo apygardos vado pareigas ir tų pačių metų vasarą prie apygardos prijungė Dainavos apygardai priklausančią ir pietinėje Seinų aps. dalyje veikiančią Šarūno rinktinę. Šias pareigas V. Navickas ėjo iki 1946 m. liepos 4 d., kai Tauro apygardos vadu buvo paskirtas Antanas Baltūsis-Žvejys.

Skaityti daugiau: Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas (1910 12 10–1946 10 28)

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925 01 01–1950 06 24)

Dainavos apygardos vado adjutantas L. Baliukevičius-Dzūkas.1948 m. vasara.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadovybė. Iš kairės: antras – L. Baliukevičius-Dzūkas, trečias – Sergijus Staniškis-Litas, ketvirtas – A.Ramanauskas-Vanagas, penktas – K. Baliukevičius-Rainys. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Skaityti daugiau: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925 01 01–1950 06 24)

Paskutinis apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Vincas (1923 04 03–1954 08 18)

Paskutinysis, septintasis Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys gimė 1923 m. balandžio 3 d. netoli Prienų esančiame Giraitiškių kaime 1 . Augo mylimas motinos Marijos Daunoraitės (vėliau Kurapkienės), dėdės Jurgio Daunoro ir jaunesnės sesers Albinos Kurapkaitės. Būsimasis Dainavos apygardos vadas tegalėjo baigti kaimynystėje esančio Naravų k. pradžios mokyklą, anksti pradėjo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, išėjo tarnauti pas svetimus. Visą savo gyvenimą jis praleido gimtajame krašte ir jo apylinkėse – Prienų šile ir gretimuose miškuose V. Daunoras jautėsi kaip namie. Tarnaudamas pas ūkininkus, stebėjo skirtingų charakterių žmones, mokėsi bendrauti su įvairaus amžiaus ir išsilavinimo asmenimis.

Vincas Daunoras, nuo vaikystės užsigrūdinęs, santūrus, atsakingas, 1944 m. pasirinko kovą už Lietuvos laisvę. Jokio karinio išsilavinimo neįgijęs, partizano kelią pradėjo eiliniu besiformuojančioje Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinėje, kurios vienas iš įkūrėjų buvo Kazimieras Pinkvarta-Dešinys. V. Daunoras pasirinko Kelmo slapyvardį. 1945 m. gruodžio mėn. jis drauge su Jonu Kučinsku-Spyruokliu ir dar keliais bendražygiais perėjo į Kazimiero Degučio-Raginio vadovaujamą Vaidoto grupę, veikusią Marijampolės aps. Balbieriškio apylinkėse ir 1946 m. prijungtą prie Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės. Tiek pirmasis Vaidoto grupės vadas, tiek vėlesni jos vadai Juozas Antanas Petraška-Patrimpas ir Jonas Kučinskas-Spyruoklis buvo tie žmonės, iš kurių V. Daunoras-Kelmas sėmėsi tiek eiliniam kovotojui, tiek vadui reikalingų žinių ir patirties. Be abejo, pirmieji Dainavos apygardos, Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities įkūrėjai ir vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Dominykas Jėčys-Ąžuolis, Sergijus Staniškis-Antanaitis, Litas, Viltis ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadu tapęs Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo įkvepiantys pavyzdžiai kiekvienam Dzūkijos laisvės kovotojui. Ryšininkų, rėmėjų pagalba, jų pasiryžimas, drąsa ir ištvermė padėjo tęsti kovą daugiau nei dešimtį metų.

Nuo 1949 m. rudens iki 1951 m. V. Daunoras-Kelmas ėjo Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto tėvūnijos, vėliau – šios rinktinės vado pareigas.

Skaityti daugiau: Paskutinis apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Vincas (1923 04 03–1954 08 18)

Laurynas Mingilas-Matukas, Aidas, Džiugas (1926 09 25–1953 03 14)

1953 m. kovo 14 d. Tytuvėnų r. Pivoraičių k. (dabar – Kelmės r. sav.) gyventojo, partizanų rėmėjo Bekerio sodybos daržinėje MGB skyriaus operatyvinė grupė, remdamasi suimtų partizanų parodymais, aptiko bunkerį. Per susišaudymą žuvo jame slėpęsis Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės štabo viršininkas Laurynas Mingilas-Džiugas.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 141.

LAURYNAS MINGILAS-MATUKAS, AIDAS, DŽIUGAS

1926 09 25–1953 03 14

Dešinėje Prisikėlimo apygardos vado adjutantas Laurynas Mingilas-

Džiugas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Laurynas Mingilas gimė 1926 m. rugsėjo 25 d. Kėdainių aps. Baisogalos vls. Pašušvio parapijos Mažuolių k. Lauryno Mingilo ir Teodoros Tvarjanavičiūtės-Mingilienės šeimoje 1 .

1942 m. gegužės 27 d. visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų surašymo duomenimis Laurynas Mingilas su tėvais, seserimi Teodora, broliais Aleksu ir Juozu gyveno Kėdainių aps. Baisogalos vls. Mažuolių k., lankė gimnaziją 2 .

Skaityti daugiau: Laurynas Mingilas-Matukas, Aidas, Džiugas (1926 09 25–1953 03 14)

1953 m. kovo 19 d. žūtis

1953 m. kovo 19 d. Užvenčio r. Rūdiškių k. (dabar – Kelmės r. sav.) MVD Kelmės r. skyriaus karinė grupė gyventojo Baltrušaičio sodyboje aptiko partizanų bunkerį. Jame slėpęsi 3 partizanai nusišovė.

Žuvo Žemaičių apygardos Visuomeninės dalies štabo viršininkas ir Šatrijos rinktinės vadas Jonas Jankauskas-Griunvaldas, Alvitas ir apygardos štabo narė Rima Lukšaitė-Kurapka. Sunkiai suimtas sužeistas apygardos štabo narys Petras Vasiliauskas-Žaibas kovo 23 d. mirė ligoninėje.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 230.

„1951–1953 m. stengdamiesi fiziškai sunaikinti ar sulaikyti kuo daugiau Žemaičių apygardos vadovaujančių pareigūnų, čekistai nesibodėjo net pačių ciniškiausių „agentūrinių priemonių“. 1952 ar 1953 m. MGB darbuotojai, „perliustruodami“ į Rusijos Irkutsko sr. ištremtų lietuvių susirašinėjimą su Lietuvoje likusiais artimaisiais, atkreipė dėmesį į tremtinio Juozo Jankausko grasinančio turinio laiškus partizanaujančiam broliui Jonui, kuriuose Juozas kaltino brolį dėl visų jų šeimą užgriuvusių nelaimių. Netrukus į Irkutsko sritį specialiai pasiųstas LTSR MGB darbuotojas Juozą Jankauską užverbavo MGB agentu smogiku pseudonimu „Ochotnik“ („Medžiotojas“). Po to J. Jankauskas, imituojant jo pabėgimą iš tremties, iš Sibiro buvo atgabentas į Lietuvą. 1953 m. kovo 5 d. jis buvo atvežtas į Užvenčio rajoną, kuriame Jono Jankausko-Audronio (anksčiau (bent iki 1952 m. rudens) Šatrijos rinktinės vado J. Jankausko slapyvardis buvo „Alvitas“) vadovavimo Šatrijos rinktinei laikotarpiu laikėsi šios rinktinės štabas, o kovo 19 d. broliai susitiko vienoje iš Daukintiškės k. (Kelmės r., netoli Kražių) sodybų. Juozo gimtadienio bei „laimingo pabėgimo“ proga surengtų vaišių metu J. Jankauskas-Audronis broliui padovanojo pistoletą: vos gavęs tokią parankią dovaną, agentas tris kartus iššovė į brolį. Po to skubiai pranešė MGB Kelmės r. skyriui, kad „Audronis“ jau likviduotas.

Tačiau čekistinė karinė grupė įvykio vietoje nustatė, kad J. Jankauskas buvo tik sužeistas ir iš sodybos išėjo. Kraujo pėdsakai čekistus atvedė prie Užvenčio r. Rūdiškių k. gyventojo Baltrušaičio sodyboje įrengto Šatrijos rinktinės štabo bunkerio. Atidarant jo liuką, trys bunkeryje buvę partizanai nusišovė. Žuvo Žemaičių apygardos štabo narys, Šatrijos rinktinės vadas J. Jankauskas ir Šatrijos rinktinės nariai (buvę apygardos štabo nariai) Petras Vasiliauskas-Žaibas bei Rima Lukšaitė-Kurapka“ 1 .

Skaityti daugiau: 1953 m. kovo 19 d. žūtis

Juozas Gegužis-Laisvūnas, Diemedis (1923 04 17–1951 09 27)

Juozas Gegužis gimė 1923 m. balandžio 17 d. Alytaus aps. Seirijų vls. Gervėnų k. Juozo Gegužio ir Marjonos Žurinskaitės-Gegužienės šeimoje 1 . Baigė Seirijų pradžios mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, vėliau perėjo į Alytaus mokytojų seminariją, kurią baigė 1943 m. Nacių okupacijos metais dirbo Seirijų valsčiaus sekretoriumi.

Nuo 1945 m. vasaros Karininko Juozapavičiaus grupės partizanas. Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities (PLPS) vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio adjutantas ir štabo darbuotojas: atlikdavo įvairius vado pavedimus, rašomąja mašinėle spausdino aplinkraščius, įsakymus ir kitus dokumentus, prisidėjo prie „Laisvės varpo“ (išėjo trys numeriai) leidybos, taip pat lydėdavo srities vadą kelionėse vizituojant partizanus.

1946 m. liepos pradžioje, vengiant sovietų persekiojimo, PLPS vadavietė buvo perkelta į Žaliamiškį (dabar Druskininkų sav. Leipalingio sen. teritorija). Į ją kartu su J. Vitkumi, srities štabo vadu Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, štabo nariu Antanu Kulikausku-Daktaru persikėlė ir J. Gegužis-Laisvūnas. 1946 m. liepos 2 d. Kazimieraitį su Laisvūnu, išėjusius iš bunkerio į pamiškę, prie Janavo kaimo užklupo MVD kariuomenės būrys. J. Gegužiui pavyko pasitraukti, o srities vadas J. Vitkus, sunkiai sužeistas, mirė atvežtas į Guobinių kaimą.

1946 m. spalio 13 d. J. Gegužis, kaip Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas, dalyvavo Pietų Lietuvos partizanų srities vadų posėdyje, kuriame informavo apie Kazimieraičio žūtį, dalyvavo sprendžiant PLPS štabo veiklos atgaivinimo klausimą.

1947 m. rugpjūčio 11 d., žuvus Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, rugsėjo 24–25 d. Varėnos aps. Marcinkonių vls. miškuose vykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje naujuoju apygardos vadu buvo išrinktas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Šiame posėdyje dalyvavo ir Karininko Juozapavičiaus grupės štabo viršininkas J. Gegužis-Diemedis. Jis kartu su apygardos vado adjutantu Lionginu Baliukevičiumi-Dzūku buvo išrinkti posėdžio sekretoriais. Tų pačių metų spalio 20-ąją J. Gegužis buvo paskirtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės štabo viršininku.

1949 m. kovo 7 d. žuvus Šarūno rinktinės vadui Benediktui Labėnui (Labenskui)-Kariūnui J. Gegužis laikinai perėmė rinktinės vado pareigas. Tų pačių metų gegužės 19–20 d. vykusiame Dainavos apygardos vadų posėdyje Diemedis buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu. Kartu su kitais partizanais leido rinktinės laikraštį „Laisvės rytas“, taip pat ėjo Šarūno rinktinės Karo lauko teismo pirmininko pareigas. A. Ramanausko-Vanago nuomone, tai buvo „ypatingai uolus ir pareigingas vadas“.

1 Lazdijų r. Civilinės metrikacijos skyrius.

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas J. Gegužis-Diemedis (kairėje) su bendražygiu.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Skaityti daugiau: Juozas Gegužis-Laisvūnas, Diemedis (1923 04 17–1951 09 27)

1953 m. balandžio 18 d. žūtis: Edvardas Daučiūnas-Jokeris (1919 10 13–1953 04 18)

1953 m. naktį į balandžio 18 d. Ramygalos r. Rodų miške (dabar – Panevėžio r. sav.) MVD Ramygalos r. skyrius, panaudodamas 4 spec. agentų ir 2 suimtų partizanų agentūrinę grupę ir pasitelkęs MVD vidaus apsaugos 6-ojo būrio kareivius, vykdė karinę operaciją prieš Vyčio apygardos Gedimino rinktinės partizanus. Agentai per ryšininką susitiko su Gedimino rinktinės vadu Edvardu Daučiūnu-Rimantu, Jokeriu ir 3 Trimito tėvūnijos Basanavičiaus būrio partizanais – Henriku Markausku-Mėnesėliu (būrio vadas), Petru Markausku-Klevu, Stanislovu Lukšiu-Kiškiu – ir išbuvo su jais iki paryčių. Atsargus partizanų elgesys ir tamsa trukdė vykdyti numatytus veiksmus. Apie pusę šeštos ryto agentai atidengė ugnį. Bandę bėgti partizanai buvo nukauti.

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis.
Atlasas. 1-oji dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė,
Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 205.

1953 m. LSSR MVD 2-N valdyba kartu su MVD Ramygalos r. skyriumi parengė Vyčio apygardos Gedimino rinktinės partizanų suėmimo-likvidavimo planą. Tam buvo panaudota agentūrinė grupė, kurią sudarė keturi agentai ir du suimti partizanai: Grigalius Štarolis-Plienas (buvęs Vyčio apygardos Gedimino rinktinės Trimito tėvūnijos vadas) ir Kazimieras Janonis-Šnekutis.

1953 m. naktį iš balandžio 17 į 18 d. agentūrinė grupė buvo išlaipinta Ramygalos r. esančiame Rodų Pušyno miške pagal Edvardo Daučiūno-Rimanto, Jokerio gautą pakvietimą atvykti į susitikimą su partizanais.

Vidurnaktį agentai pas ryšininką Antanaitį susitiko su Gedimino rinktinės vadu E. Daučiūnu-Rimantu, Jokeriu, būrio vadu Henriku Markausku-Mėnesėliu, partizanais Petru Markausku-Klevu, Stasiu Lukšiu-Kiškiu ir išbuvo su jais iki ketvirtos valandos ryto. Tada visi kartu išėjo į miško gilumą, kur įsirengė laikiną stovyklavietę. Atsargus partizanų elgesys ir nakties tamsa labai apsunkino agentūrinės grupės veiksmus.

Tokiomis aplinkybėmis paimti partizanus gyvus nebuvo galimybės, o būnant kartu su jais dienos metu grėsė, kad agentai bus iššifruoti.

Apie pusę šešių ryto agentai Ramojus (buvęs Rytų Lietuvos partizanų srities vadas Bronius Kalytis-Siaubas) ir Šturmas atsikėlė ir apsimetę, kad būtina savo reikalus atlikti lauke, susitarė partizanus nužudyti. Apie tai atsargiai perspėjo kitus agentus ir pagal signalą atidengė ugnį. Partizanai bandė bėgti, bet buvo nukauti.

Skaityti daugiau: 1953 m. balandžio 18 d. žūtis: Edvardas Daučiūnas-Jokeris (1919 10 13–1953 04 18)

1951 m. rugsėjo 27 d. žūtis

1951 m. rugsėjo 27 d. Veisiejų r. (dabar – Lazdijų r. sav.) Bestraigiškės miške MGB 2-N valdyba, panaudojusi suimtą Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vado adjutantą ir agentų smogikų grupę, surengė provokaciją. Jos metu žuvo Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado pavaduotojas ir Dainavos apygardos vadas Juozas Gegužis-Diemedis, apygardos vado pavaduotojas ir Šarūno rinktinės vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis, šios rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos būrio vadas Bolesius Vailionis-Narsuolis, Mindaugo ir Juozapavičiaus tėvūnijų būrių vadai Stasys Krukonis-Žvaigždikis ir Algirdas Antanas Selinis-Skirmantas, partizanas Gediminas Vincas Urmanavičius-Pavasaris.

Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 80.

BRONIUS ŠALAŠEVIČIUS- ŽILVITIS

1914 11 10–1951 09 27

Bronius Šalaševičius, Antano, gimė 1914 m. lapkričio 10 d. Seinų aps. Rudaminos vls. Maišymų k. 1 .

Baigė pradžios mokyklą. 1936 m. gegužės 1 d.–1937 m. rugsėjo 24 d. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Pabaigus tarnybą jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis 2 .

Nuo 1940 m. sausio 16 d. priimtas pasienio policijos tarnybon ir paskirtas Seinų baro IV-to rajono policininku. Tų pačių metų liepos 1 d. dėl rajono likvidavimo perkeltas tolimesnei tarnybai į Trakų baro 4 rajoną 3 .

Visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniomis gyveno Seinų aps. Rudaminos vls. Maišymų k. 4 .

Nuo 1944 m. Mindaugo grupės partizanas. 1947 m. spalio mėn. paskirtas būrio vadu. Nuo 1951 m. kovo mėn. Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Šarūno rinktinės vadas.

2013 m. birželio 28 d. B. Šalaševičiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2013 m. liepos 17 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).

1 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (LCVA).
2 LCVA.
3 LCVA.
4 LCVA.

 

Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas B. Šalaševičius-Žilvitis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Skaityti daugiau: 1951 m. rugsėjo 27 d. žūtis

Stanislovas (Stasys) Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas (1923 04 21–1949 02 28)

Stanislovas (Stasys) Jaloveckas, Juozo, gimė 1923 m. balandžio 21 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Tarputiškės k. Gyveno Veiverių vls. Kampinių k. Moksleivis (kurioje mokykloje mokėsi neišaiškinta).

Nuo 1945 m. balandžio mėn. Geležinio Vilko kuopos (vadas Alfonsas Arlauskas) 4-ojo būrio partizanas, vėliau – Tauro apygardos Birutės rinktinės Arlausko kuopos vadas Kiškis.

1949 m. sausio 10 d. l. e. Tauro apygardos vado pareigas Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu Nr. 2 S. Jaloveckas-Mindaugas nuo 1948 m. gruodžio 15 d. buvo paskirtas laikinai eiti Birutės rinktinės vado pareigas.

S. Jaloveckas žuvo 1949 m. vasario 28 d. Kauno aps. Veiverių vls. (dabar – Kauno r. sav.) Girininkų II k. MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareivių vykdytos karinės čekistų operacijos metu kaimo gyventojo Vinco Klimausko namuose aptikus Tauro apygardos Birutės rinktinės štabo bunkerį, kuriame slėpėsi penki partizanai. Per susišaudymą kartu su S. Jalovecku žuvo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Andrius Naudžius-Beržas, Arlausko kuopos vadas ir rinktinės štabo viršininkas Jonas Skučas-Kęstutis, būrio vadas Bronius Naudžius-Žiemys.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: Stanislovas (Stasys) Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas (1923 04 21–1949 02 28)

Jono Žemaičio-Vytauto suėmimas (1953 05 30)

Jonas Žemaitis. 1946 m. rugsėjis.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

 

1953 m. gegužės 30 d., panaudojus migdomąsias dujas, Jurbarko r. Šimkaičių miške įrengtame bunkeryje suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, partizanų generolas, ketvirtasis Lietuvos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas. 1953 metai – organizuoto partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje pabaiga.

 

Jungtinės Kęstučio apygardos vadas J. Žemaitis-Tylius (sėdi viduryje) su savo apygardos partizanais apie 1947 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

„Auštant iš Vilniaus Jurbarko link išvažiavo mašinų kolona. Paskubomis buvo sudarytas operacijos planas. Raseiniuose ir Jurbarke kovinėje parengtyje sutelkta plk. Gagarkino vadovaujama vidaus kariuomenė (Nacionalistinio pogrindžio vado J. Žemaičio suėmimo 1953 m. gegužės 29 d. planas). Operacijai vadovavo ministro pavaduotojas L. Martavičius. Komanda buvo didelė:

– specialiosios paskirties būrys („B“ karinė grupė), sukurtas bunkerių šturmui (vadovaujamas kpt. Dzerkalio);

– smogikai Šviesa, Petryla, Drąsuolis, Ivanovas;

– patyrę čekistai – MVD Kauno srities valdybos viršininkas Jakovas Sinicynas, 4-osios valdybos viršininko pavaduotojas mjr. N. Dušanskis, MVD Tardymo skyriaus viršininkas mjr. Grigorijus Liniovas, 4-osios valdybos poskyrio viršininkas vyr. ltn. B. Žilinskas, operatyvinis įgaliotinis su techninių priemonių rinkiniu vyr. ltn. Michailas Korniuščenka ir kt. Kartu buvo ir du tarnybiniai šunys: vienas specialiosios paskirties, išmokytas draskyti žmones, ir kitas – pėdsekys. Dar buvo radistas su racija, šifruotojas ir gydytojas.

Priartėjus prie Šimkaičių miško, atsirado nenumatyta kliūtis: J. Palubeckas (partizanas Simas, suimtas 1953 m. naktį iš gegužės 22 į 23 d.) vėl užsispyrė, kad nerodys bunkerio tol, kol garantinio rašto neatiduos saugoti patikimam žmogui, kuris matytų, jog bunkerį jis išdavė ne savo valia.

Skaityti daugiau: Jono Žemaičio-Vytauto suėmimas (1953 05 30)

Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)

Lietuvos kariuomenės ltn. Jonas Žemaitis. 
1933 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo šeimoje ir pakrikštytas Jonu tėvo garbei. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą mažasis Jonukas pradėjo Lenkijoje, ten pramoko ir lenkų kalbos. Užklupus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. Žemaičių šeima grįžo į Šiluvos vls. Kiaulininkų k. Jau po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, jaunasis Žemaitis įstojo į Karo mokyklą Kaune – jaunuolis norėjo tapti artilerijos karininku. Jau 1929 m. spalio 6 d. ši svajonė išsipildė – Jonas Žemaitis buvo paskirtas į jaunesniuosius leitenantus, o lapkričio 23 d. tapo leitenantu. 1936 m. išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis. Vėliau jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką Šiauliuose.

Skaityti daugiau: Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)

Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas, LLKS tarybos prezidiumo sekretorius Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Antanas Bakšys gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose Antano Bakšio ir Jozefos Radavičytės (taip dokumente)-Bakšienės šeimoje 1. Tėvas dirbo batsiuviu, mama – siuvėja. Kartu augo sesuo Zita (g. 1929 m. kovo 19 d.). Mokėsi Raseinių gimnazijoje.

Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį. 2-ojo pasaulinio karo metais dirbo Raseinių aps. viršininko sekretoriumi. 1944 m. vasario 16 d. A. Bakšys savanoriu įstojo į gen.P. Plechavičiaus įkurtą Lietuvos vietinę rinktinę Marijampolėje. 1944 m. gegužės 15 d. naciams rinktinę išformavus, grįžo į gimtinę.

Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, gyveno pas tėvus Raseinių aps. Viduklės vls. Anžilių k. Nuo 1944 m. spalio mėn. dirbo mokytoju Raseinių aps. Raseinių vls. Gervinių k. pradžios mokykloje. 1944 m. gruodžio 23 d. mirė tėvas. Po jo mirties A. Bakšys persikėlė mokytojauti į Minionių pradžios mokyklą.

1945 m. kovo 4 d. buvo suimtas ir įkalintas Vokietijoje, tačiau nesudarius bylos išvežtas į Pamaskvio anglies baseino Tulos kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo. Tolimąjį atstumą jie įveikė keliaudami pėsčiomis ir prekiniais traukiniais. Pasiekę Lietuvą, prisiglaudė Raseinių gydytojo Kazlausko bute. Jam pavyko gauti karinį bilietą, pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su partizanais.

1947 m. rudenį A. Bakšys vėl buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Per tardymus jam išsukta dešinė ranka. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis ryžtingai apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanu.

Iš partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu ir autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužės mėn. – Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadu.

Skaityti daugiau: Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)

1953 m. birželio 19 d. žūtis

1953 m. birželio 19 d. Kelmės r. Roglaičių k. apylinkių miške (dabar – Raseinių r. sav.) MGB agentai apgaule iškvietė į susitikimą Kęstučio apygardos vadovybę ir surengė jai pasalą. Per susišaudymą su agentais smogkais žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas ir štabo narys Stanislovas Zinkus-Algimantas 1 .

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 100.

1953 m. MGB ir toliau kūrė naujus partizanų sunaikinimo planus. Tam buvo naudojami suimti partizanai, tapę agentais smogikais. MVD Pakruojo ir Tytuvėnų kariuomenės įgulas sustiprino iš Rygos atsiųsti daliniai.

Čekistams pavyko į susitikimą iškviesti Kęstučio apygardos vadovybę. 1953 m. birželio 19 d. atvyko trise: apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas, apygardos štabo narys Stanislovas Zinkus-Algimantas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas. Savo palydovus palikęs atokiau, P. Morkūnas priėjo pasisveikinti su buvusiu bendražygiu Juozu Valantinu-Granitu (MGB agentas Kaštonas) ir jį lydinčiais trimis smogikais. Sveikinantis agentai stvėrė jį, bet patyręs partizanas nutrenkė provokatorius į šalį. Vienas iš smogikų tuo metu priėjo prie S. Zinkaus ir iš karto šovė į jį, o tada automato vamzdį nukreipė į bėgantį Rimantą, peršovė jam kojas. Sužeistas P. Morkūnas, išsitraukęs pistoletą, ėmė atsišaudyti, tačiau buvęs partizanas Juozas Šakmanas-Patronas (MGB agentas Kuisys, Jorgėla) atsuko į jį automatą.

Gyvas liko tik J. Dobrovolskis, susirėmimo metu buvęs už 10–15 metrų nuo agentų. Jam pavyko pabėgti nuo persekiotojų ir apie savo draugų žūtį pranešti Kęstučio apygardos štabo viršininkui ir Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo nariui Juozui Algirdui Vilčinskui-Algirdui.

Žuvusių partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

Skaityti daugiau: 1953 m. birželio 19 d. žūtis

Vladas Montvydas-Žemaitis, Aušra, Kęstutis, Etmonas (1911 09 01–1953 08 23)

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 1 d. Telšių aps. Varnių vls. Gatautiškės k. Kazimiero ir Petronėlės Siutilaitės-Montvidų (taip dokumente) šeimoje 1 . Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Paežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. Dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. 1938 m. susituokė su Bronislava Ralyte ir tapo ūkio, esančio Varnių valsčiuje Daubų kaime, šeimininku. Suremontavo pastatus, pasistatė kalvę, ėmėsi brikelių gamybos ir apleistas ūkis suklestėjo.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko kitą kelią – ginti tėvynę nuo okupantų. 1944 m. pradžioje Varnių apylinkėse jis pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose, kur slapčia buvo vežami ginklai.

1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus. V. Montvydo žemėje buvo įrengtos trys partizanų slėptuvės-bunkeriai. Vieną iš jų, kuriame jis slėpėsi su S. Beniuliu, 1944 m. rudenį susekė okupantai. Partizanai nesutriko ir atsišaudydami bei mėtydami granatas išsiveržė iš apsupties.

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis sėkmingas V. Montvydo prasiveržimas.

Skaityti daugiau: Vladas Montvydas-Žemaitis, Aušra, Kęstutis, Etmonas (1911 09 01–1953 08 23)

1953 m. rugpjūčio 23 d. žūtis

1953 m. rugpjūčio 23 d. Varnių r. Reistrų k., prie Lūksto ežero (dabar – Šilalės r. sav.), MVD kariuomenės kareiviai, siekdami sunaikinti Žemaičių apygardos vadovybę, surengė pasalą. Per susišaudymą žuvo Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Etmonas ir apygardos vado adjutantas Bronislovas Alūza-Bedalis, Eimutis.

Žuvusiųjų palaikai niekinti Varnių r. stribų būstinės kieme, vėliau, tikėtina, įmesti į šalia esantį pelkėtą tvenkinį.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p. 232.

„Žemaičių apygardos vadą V. Montvydą, garsėjusį sumanumu ir atsargumu, nuo 1951 m. sekė gal 30 MGB agentų. Tačiau apygardos OS (Organizacinis skyrius) narių ir partizanų rėmėjų pastangomis MGB regztos apygardos vado sulaikymo operacijos žlugdavo viena po kitos. Negana to, Žemaičių apygarda buvo vienintelė Lietuvoje, 1951–1953 m. nenukentėjusi nuo priešo legalizuotų „partizanų štabų“ veiklos.

Susekti V. Montvydą padėjo buvusio partizano Juozo Naujoko plepumas. 1953 m. vasarą šis Požerės k. (Šilalės r. Laukuvos sen.) gyventojas pastebėjo, kad per Sietuvos upelį, tekantį iš Paršežerio į Lūksto ežerą, kiekvieno mėnesio pabaigoje pereina du partizanai. Apie tai J. Naujokas prasitarė kaimynui, kuris, pasirodo, dirbo LTSR MVD Varnių r. skyriuje. J. Naujoką nedelsiant „apdorojus“, rugpjūčio 21 d. abipus minėto upelio buvo išdėstytos keturios pasalos, sudarytos iš aplinkinių rajonų stribų ir MVD vidaus kariuomenės kareivių. Vietovė tam idealiai tiko, – visiškai užpelkėjusius Sietuvos krantus jungė tiktai kovų su kryžiuočiais laikus menanti kūlgrinda ir keli liepteliai. Rugpjūčio 23 d. vakarą prie vieno iš tų lieptelių buvo pastebėti Vladas Montvydas ir jo adjutantas Bronius Alūza. Apšviesti raketų šviesomis partizanai neturėjo kur trauktis ir po 2 valandas trukusio mūšio žuvo (greičiausiai nusišovė pasibaigus šaudmenims). Jų palaikai buvo išniekinti Varnių r. stribų dalinio būstinės kieme, palaidojimo vieta nežinoma“ 1 .

1953 m. rugpjūčio 24 d. LTSR Vidaus reikalų ministerijos (MVD) 4-osios valdybos ir Varnių rajono skyriaus akte apie MVD operaciją nurodoma:

„Mes, žemiau pasirašiusieji LTSR MVD 4-osios valdybos poskyrio viršininkas majoras BLOCHAS, MVD Varnių rajono skyriaus viršininko pavaduotojas vyr[esnysis] leitenantas ROMANAS, kuopos vadas kapitonas MACHLINAS, 4-ojo būrio grupės vadas vyr[esnysis] leitenantas GERMANCEVAS ir MVD Varnių rajono skyriaus vyr[esnysis] oper[atyvinis] įgaliotinis leitenantas IVANAUSKAS, surašėme šį aktą apie tai, kad pagal rugpjūčio 23 d. suderintą planą buvo įvykdyta čekistinė-karinė operacija, kurios metu 22 val. 15 min. buvo likviduoti du ginkluoti banditai.

Atpažįstant likviduotus banditus, identifikuoti:

1. MONTVYDAS Vladas, Jono, buvęs Varnių rajono Pagirgždūčio k[ai]m[o] gyventojas.

2. ALŪZA Bronius, Vinco, g. 1933 metais, buvęs Užvenčio r. Želvių k[ai]m[o] gyventojas.

Skaityti daugiau: 1953 m. rugpjūčio 23 d. žūtis

Jurgis Urbonas-Lakštutis (1923 09 11–1948 02 02)

Jurgis Urbonas gimė 1923 m. rugsėjo 1 d. Panevėžio aps. Andrioniškio vls. Niūronių k. ūkininkų Juozo Urbono ir Onos Adamonytės-Urbonienės šeimoje. Gyveno Utenos aps. Anykščių vls. Stakių k. Mokėsi Anykščių progimnazijoje, Utenos gimnazijoje. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Nuo 1943 m. Utenos aps. Anykščių vls. Niūronių k. pradžios mokyklos mokytojas. Kartu su kaimo vaikais keliaudavo po apylinkes, tvarkydavo kaimų kapines.

1944 m. vasarą kartu su broliais Antanu ir Justinu slapstėsi nuo mobilizacijos į sovietų armiją. Netrukus tapo brolio Antano Urbono-Dragūno būrio partizanu ir pasirinko Lakštučio slapyvardį. 1945 m. vasario mėn. NKVD kariuomenei išblaškius Dragūno būrį ir nukovus pirmuosius devynis Anykščių krašto partizanus, tarp jų ir brolį Antaną, perėmė vadovavimą pagrindinei Dragūno būrio grupei ir 1946 m. jos pagrindu įkūrė Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Perkūno būrį, tapo jo vadu. Nuo 1946 m. vasaros iki 1947 m. taip pat ėjo Šventosios organizacinio sektoriaus, buriančio partizanų ryšininkus ir rėmėjus, vado pareigas. 1946–1947 m. buvo Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos vadas.

Skaityti daugiau: Jurgis Urbonas-Lakštutis (1923 09 11–1948 02 02)

Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02)

ltn. J. Vitkus šventine apranga. 1924 m. Iš V. Vitkaus knygos „Pulkininkas Kazimieraitis“

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininkų Juozapo Vitkaus ir Marijonos Plonytės-Vitkienės šeimoje. Kartu augo vyresnė sesuo Jadvyga ir jaunesnis brolis Valerijonas. 1903 (ar 1904) m. tėvas Juozapas Vitkus išvyko į Ameriką. 1906 m. pas jį su vaikais bandė atvykti ir žmona, tačiau visi buvo sulaikyti Anglijoje: M. Vitkienė dirbo skalbykloje, o vaikai pateko į prieglaudą. J. Vitkus, nesulaukęs šeimos, pradėjo jos ieškoti ir vargais negalais surado ją Anglijoje. 1907 m. Vitkai grįžo į Lietuvą ir nusipirko namelį Tirkšliuose (Mažeikių aps.).

1909–1913 m. Juozas Vitkus mokėsi Tirkšlių pradžios, 1913–1915 m. – Mažeikių prekybos mokyklose.

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pab. J. Vitkus pradėjo dirbti Tirkšlių vls. komiteto raštininku. 1919 m. jis įstojo į Telšių gimnazijos ketvirtą klasę, nes trečios klasės kursą buvo išėjęs savarankiškai. Kitą vasarą išmoko ir penktos klasės kursą, todėl 1920 m. rudenį išlaikė egzaminus į šeštą Telšių gimnazijos klasę. Tų pačių metų lapkričio 15 d. jis įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. gruodžio 18 d., jam, baigusiam karo mokyklą (IV laida), suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis. J. Vitkus buvo paskirtas į 4-ąjį pėstininkų pulką, tuo metu kovojusį su lenkais Širvintų–Giedraičių ruože, o sudarius paliaubas, saugojusį barą prie neutralios zonos nuo Valeikiškių–Vyčiūnų kaimo iki Daubariškių–Šniponių–Akmenų–Kemelių–Uličionių–Pajuodžių–Juodiškių dvaro–Piliakiemio linijos. Buvo paskirtas 2-osios kuopos jaunesniuoju karininku.

Skaityti daugiau: Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02)

Juozas Albinas Lukša-Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Arminas, Skrajūnas, S. Mykolaitis (1921 08 04–1951 09 04)

1951 m. rugsėjo 4 d. Kauno r. (dabar – Kauno r. sav.) Pabartupio k. apylinkių miške MGB 2-N valdybos vadovaujama agentų smogikų grupė, pasinaudojusi MGB užverbuotu buvusiu bendražygiu, surengė pasalą LLKS Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininkui Juozui Albinui Lukšai-S. Mykolaičiui. Patekęs į pasalą, partizanas nelygioje kovoje žuvo.

Pietų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 155.

LLKS vyriausiosios vadovybės atstovas užsieniui J. A. Lukša-Skrajūnas. 1950 m. ruduo.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus

Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. Marijampolės aps. Veiverių vls. Juodbūdžio k. ūkininkų Simono Lukšos ir Onos Vilkaitės-Lukšienės šeimoje 1 . 1936 m. rugsėjo 1 d. įstojo į Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos penktą klasę. 1940 m. gegužės mėn. išlaikė švietimo ministro nustatytus egzaminus ir buvo laikomas baigusiu aštuonių klasių gimnaziją su lotynų kalba 2 . Tais pačiais metais įstojo į LTSR Kauno universiteto Statybos fakulteto Architektūros skyrių 3 .

1940–1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, priklausė Lietuvių aktyvistų frontui (LAF). 1941 m. birželio 5 d. buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, išsilaisvino. Vokiečių okupacijos metais studijavo Vytauto Didžiojo universitete Statybos fakultete Architektūros skyriuje. Dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui.

Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo rezistenciniame judėjime. 1945 m. gyveno Kaune Kęstučio g. 32-24 ir tęsė Architektūros studijas universitete 4 .

Nuo 1945 m. vidurio Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanas. 1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos vado Zigmo Drungos-Mykolo Jono įsakymu Nr. 18 J. A. Lukša-Vytis buvo paskirtas „Laisvės Žvalgo“ vyriausiuoju redaktoriumi. Po 1946 m. birželio 5 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Kazio Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 12 pasirašė kaip šios rinktinės vado pavaduotojas.

Skaityti daugiau: Juozas Albinas Lukša-Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Arminas, Skrajūnas, S. Mykolaitis (1921 08...

Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris (1923 09 09–1950 04 12)

Bronislovas Kazickas gimė 1923 m. rugsėjo 9 d. Utenos aps. Utenos vls. Pakigio vnk. Kazio Kazicko ir Julijonos Kalytytės-Kazickienės šeimoje 1 . Baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją.

1945 m., nors ir būdamas invalidas, tapo partizanu. Vienas iš ideologinių Šiaurės rytų Lietuvos partizaninio judėjimo įkvėpėjų ir organizatorių. 1946 m. dokumentus pasirašinėjo Sauliaus slapyvardžiu. 

1947 m. balandžio 30 d. Vytauto apygardos vado Vinco Kaulinio-Miškinio įsakymu Nr. 18 B. Kazickas-Saulius buvo paskirtas Liūto rinktinės Spaudos ir švietimo skyriaus viršininku ir apygardos organo „Laisvės šauklys“ vyriausiuoju redaktoriumi. Buvo šio laikraščio leidėjas, taip pat rengė partizanų dokumentus ir atsišaukimus, rašė eilėraščius.

1948 m. gegužės 1 d. jis dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovos dalinių vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydyje, kurį galima laikyti srities (pavadintos Karaliaus Mindaugo vardu) vadovybės darbo pradžia. Sąskrydyje buvo priimtas nutarimas, kuriame konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdžio vienijantis veiksnys – bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, iškelta būtinybė sudaryti vieningą vyriausiąją vadovybę, pasmerktos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) nario Juozo Albino Markulio (MGB agentas Ąžuolas, Noreika, Kudirka) provokacijos ir ardomoji veikla, pripažinta, kad kolūkinė ūkio sistema yra krašto ūkio naikinimas.

Tų pačių metų rugpjūčio 4 d. B. Kazickas-Saulius dalyvavo Karaliaus Mindaugo partizanų srities Algimanto ir Vytauto apygardų vadų, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko sąskrydyje, kuriame buvo išrinkta nauja srities vadovybė (vadu paskirtas Antanas Slučka-Šarūnas), patvirtinta jos sudėtis, taip pat nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka. Po sąskrydžio protokolu B. Kazickas jau pasirašė Krivaičio slapyvardžiu.

Skaityti daugiau: Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris (1923 09 09–1950 04 12)

Jurgis Keras-Bijūnas (1903 09 17–1948 05 26)

Jurgis Keras gimė 1903 m. rugsėjo 17 d. Kretingos aps. Palangos vls. Užpelkių k. Juozo Kero ir Barboros Stonytės-Kerienės šeimoje 1 . Baigė keturias progimnazijos (Palangos?) klases. Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. Lietuvos šaulių sąjungos XV Kretingos rinktinės narys 2 .

1932 m. sausio 17 d. Pirmojo Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad Šiaulių aps. Žagarės (VI) nuovados viršininkas jaunesnysis leitenantas Jurgis Keras yra vedęs, baigęs vidurinijį bendrąjį ir aukštesnijį specialųjį (policijos) mokslą, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, moka rusų ir latvių kalbas, yra apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu 3 .

1937 m. sausio 17 d. Antrojo Lietuvos policijos tarnautojų surašyme nurodoma, kad jaunesnysis leitenantas Juozas Keras dirba Šiaulių aps. Kuršėnų nuovados viršininku. Kartu su žmona augina vieną vaiką 4 .

1941 m., pirmosios sovietų okupacijos metu, repatrijavo į Vokietiją, nes žmona buvo vokietė. 1942 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Kuršėnų policijai.

Antrą kartą sovietams okupavus kraštą, pasitraukė į mišką. Nuo 1946 m. spalio mėn. ėjo Žemaičių apygardos Vytenio rinktinės, veikusios Šiaulių aps. Kuršėnų, Šaukėnų, Tryškių ir Užvenčio teritorijoje, vado pareigas.

Žuvo Jurgis Keras 1948 m. gegužės 26 d. Kuršėnų aps. Kuršėnų vls. Akmenaičių k. (dabar – Šiaulių r. sav.) per susišaudymą su MGB Šiaulių aps. skyriaus čekistų grupe kartu rinktinės štabo viršininku Juozu Matijošaičiu-Meška.

Skaityti daugiau: Jurgis Keras-Bijūnas (1903 09 17–1948 05 26)

1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis

1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.

Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.

Agentas Vaidila  1 toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą 2 , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius 3 .

„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.

Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.

P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.

Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.

Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.

Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...

Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,

Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305

Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 4 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.

Skaityti daugiau: 1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis

Daugiau įrašų...

  1. Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)
  2. Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
  3. Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)
  4. Liudas Butkevičius-Luobas (1881 10 28–1963 10 25)
  5. Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)
  6. 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
  7. 1953 m. lapkričio 3 d. žūtis: Juozas Šomka-Čerčilis (1912 08 16 – 1953 11 03)
  8. Kazys Veverskis-Senis (1913 12 09–1944 12 28)
  9. Kazimieras Kontrimas-K.Kontautas, Montė, Tėvas (1913 12 16 –1952 10 30)
  10. Vytautas Povilas Chaleckas-Aitvaras, Rimgaudas (1923 04 28–1949 08 27)
  11. Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas (1904 m. sausio 2 d. –1946 m. birželio 12 d.)
  12. Bronius Abramavičius-Spyglys (1914 01 23–1945 11 20)
  13. Bronislovas Neverdauskas-Rūkas, Beržas (1924 03 01–1949 06 27)