Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas K. Andruška-Kerštas (centre) ir štabo viršininkas Alfonsas Urbonavičius-Struna (dešinėje).
1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos r. riba, Lesčių k. apylinkėse, Daugėliškių miške (dabar – Raseinių r. sav.), MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptiktas partizanų bunkeris. Per kautynes žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Prisikėlimo apygardos būrio vadas Aleksandras Petras Meškauskis-Alytis, partizanai Banga (slapyv.), Stanislovas Kuzmickas-Sakaliukas ir Juozapas Tamkus-Gabrys.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 124, 125.
1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo partizanų ryšininkė Marytė Pranevičiūtė.
1950 m. birželio 6 d. čekistų buvo suimta, vežama į kalėjimą neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų. Nesupratusi klastos, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė. Pasakė žinanti ir tai, kad L. Grigonio bunkeris esąs Ariogalos r. Juozo Bersėno eiguvoje.
Nuolat veikiama kalėjimo kameros agentės, daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių M. Pranevičiūtė galutinai palūžo. Ištikta šoko, ji 1950 m. liepos 22 d. atvedė sovietų represinių struktūrų darbuotojus prie bunkerio.
Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas taip prisimena šiuos tragiškus įvykius: „1950 m. liepos 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane.
Klausinėjo, kas šiandien turėjo įvykti. Jie parodė braižinį, kur pavaizduotas dviejų upelių susikirtimas miške, ir klausė, kur tas upelis. Atsakiau, kad tame miške yra keturi panašiai susikertantys upeliai. Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę, stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų stovėjo radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto.
Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžio ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikės ir šaukė „baba brosila granatu“ (boba metė granatą). Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio vadas A. Meškauskas-Elytė, Paulius. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūbščias gulėjo antroje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius, ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. Kadangi jo plaukai buvo ilgi, tai kareiviai ir pagalvojo, kad granatą metė moteris. Man nuėmė antrankius ir stumte įstūmė į bunkerį, dar perspėdami, kad, jei paliesiu ginklą, vietoje nušausią. Prie angos buvo sukniubęs L. Grigonis, kuriam kulka pataikė į kairįjį smilkinį. Bunkeryje buvo tamsu ir pilna dūmų, graužė akis. Ant Nemunėlio, kuris vienintelis iš partizanų liko gyvas, buvo sugriuvęs Sakalas, Gabrys ir Banga. Nemunėlį ištraukė paskutinį. Kai tik jis gavo oro, užsimerkęs ištarė vieną žodį – „rupūžės“. Kai pasakiau, kad bunkeryje daugiau žmonių nėra, man liepė išlipti, o kareiviai sušoko į bunkerį ieškoti lobių. Bunkeryje buvo bakelis žibalo ir bakelis benzino. Tamsoje kažkuris kareivis, matyt, uždegė degtuką.
Staiga – sprogimas, liepsna... Sudegė arba apdegė mažiau dešimties kareivių.“
Partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto partizanų bunkerio surado Prisikėlimo apygardos štabo archyvo likučius, kuriuos pedavė Genocido aukų (dabar Okupacijų ir laisvės kovų) muziejui. Nors dokumentų laikas ir drėgmė nepasigailėjo, išlikusi metalinė kapsulė su žemių ir popieriaus skiautėmis eksponuojama muziejuje.
2010 m. buvo vykdomi buvusio bunkerio archeloginiai tyrimai. Jų metu rasta daugiau kaip 1000 radinių, kurie šiuo metu eksponuojami Raseinių krašto muziejuje.
Prisikėlimo apygardos vadas L. V. Grigonis-Užpalis vizituoja Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1949 m. liepa. Antroje eilėje iš kairės stovi trečias – Juozas Kumpis-Arnas, ketvirtas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, penktas – L. V. Grigonis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Kiti neatpažinti.
Skaityti daugiau: 1950 m. liepos 22 d. žūtis
1950 m. liepos 30 d. Biržų r. Obelaukio apyl. Medžvalakių k. (dabar – Biržų r. sav.) gyventojos Onos Šepetytės sodyboje per MGB Biržų r. skyriaus ir MGB vidaus kariuomenės 137-ojo šaulių pulko vykdytą karinę operaciją žuvo buvusios Dariaus ir Girėno rinktinės vadas Petras Tupėnas-Ąžuolas ir partizanas Jonas Jurėnas-Jurgenas.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Biržus ir užkasti Biržų miesto žvyrduobėse.
Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų sritis.
Atlasas. 1 dalis: Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 49.
PETRAS TUPĖNAS- ĄŽUOLAS
1912 05 27–1950 07 30
Petras Tupėnas gimė 1912 m. gegužės 27 d. Biržų aps. Biržų vls. Braškių k. Jono Tupėno ir Onos Briedytės-Tupėnienės šeimoje 1 .
Partizanas nuo 1944 m. Partizanų būrio vadas. 1947 m. gruodžio mėn. suvienijo visas savarankiškai Biržų aps. veikusias partizanų grupes į Dariaus ir Girėno rinktinę ir jai vadovavo.
1999 m. vasario 17 d. P. Tupėnui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties).
Skaityti daugiau: 1950 m. liepos 30 d. žūtis
Jaun. puskarininkis Povilas Žilys.1939 m.
Lietuvos centrinis valstybės archyvas
Povilas Žilys gimė 1918 m. spalio 24 d. Biržų aps. Daujėnų vls. Šakarnių k. Maižiešiaus Žilio ir Kastancijos Zigmuntavičiūtės-Žilienės šeimoje 1 . Kartu augo broliai Juozas (g. 1921 m.) ir Jonas (g. 1926 m.).
1926–1930 m. mokėsi Mikėnų k. pradžios mokykloje. 1932 m. rudenį įstojo mokytis į Mažeikių aps. Viekšnių vid. mokyklos antrą klasę, o 1933 m. – į ketvirtą Tauragės aps. Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos klasę. 1936 m. persikėlė gyventi į Panevėžį ir pradėjo lankyti septintą Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos klasę. Nuo 1938 m. liepos 10 d. iki 1939 m. lapkričio 20 d. mokėsi Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokykloje (XIV aspirantų laida). 1939 m. rugsėjo 17 d. jam suteiktas jaun. puskarininkio laipsnis. Tų pačių metų lapkričio 23 d. paleistas į atsargą 2 .
Nuo 1939 m. mokėsi Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje (Kėdainių aps.) Matematikos-gamtos fakulteto Miškininkystės skyriuje. 1939 m. gruodžio 15 d. tapo 16-osios Kėdainių rinktinės 2-osios Žemės ūkio akademijos šaulių kuopos rikiuotės šauliu.
Šios akademijos dokumentuose nurodoma, kad nuo 1942 m. kovo iki gruodžio mėn. jam buvo skirta stipendija 3 .
Nuo 1944 m. Pasvalio krašto partizanų vadas slapyvardžiu Klevas. Sunkiai sužeistas 1945 m. vasario 21 d. Biržų aps. Vabalninko–Krinčino vls. vykusiose Leliškių kautynėse. Išgijo ir vėl partizanavo. 1947 m. vadovavo Biržų aps. veikusios S. Dariaus ir S. Girėno rinktinės Joniškėlio, Pasvalio ir Vabalninko partizanų būriams.
1950 m. rugsėjo 8 d. Moliūnų k. Alekso ir Veronikos Zakarevičių vienkiemyje MGB kareiviai nušovė P. Žilio brolį, Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizaną Joną Žilį-Vakarį.
1951 m. rugpjūčio 25 d. Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės vadovybės iniciatyva Biržų apskrityje įkūrus Sierakausko (nuo 1951 m. rugsėjo – Pilėnų) tėvūniją, vadovavo partizanų būriui. Nuo 1952 m. pavasario Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo Jono Kimšto-Žalgirio pavaduotojas slapyvardžiu Audrūnas. Tų pačių metų gegužės 7–9 d. dalyvavo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) srities vadų sąskrydyje, kuriame LLKS Tarybos prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas perėmus Juozapui Šibailai-Merainiui, tapo jo pavaduotoju. LLKS Tarybos prezidiumo narys. 1953 m. birželio 9 d. paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo 2-osios Vyriausiosios vadovybės sekcijos vadovo J. Šibailos pavaduotoju.
1952 m. rudenį J. Šibaila ir P. Žilys Ramygalos r. Dovydų miške įsirengė bunkerį, ten gyveno ir dirbo. Suimtas partizanas Vincas Navardauskas, neištvėręs kankinimų, nurodė partizanų buvimo vietą. 1953 m. vasario 11 d. MGB Kėdainių ir Ramygalos rajonų sk. operatyvinės grupės apsupo bunkerį. Kautynėse žuvo J. Šibaila ir P. Žilys. Jų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.
Skaityti daugiau: Povilas Žilys-Klevas, Audrūnas (1918 10 24–1953 02 11)
1950 m. rugpjūčio 18–19 d. Joniškio r. Daunoravos miške buvo surengtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo pareigūnų pasitarimas. Gavę apie tai agento pranešimą, MGB vidaus kariuomenės 137-ojo ir 25-ojo šaulių pulkų kareiviai miške vykdė karinę čekistų operaciją. Rugpjūčio 18 d. vakare miškas buvo apsuptas kareivių. Rugpjūčio 19 d. naktį buvo nukauti mėginę iš apsupties išsiveržti Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas ir Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Kazys Mikėnas-Balandis, Gegužis, šios rinktinės štabo viršininkas Bonaventuras Leveika-Komaras, Partizano Tautvydo tėvūnijos vadas Jonas Kilčiauskas-Merkuras, Dėdė, šios tėvūnijos štabo viršininkas Karolis Galiauskas-Mėnulis ir Bendrojo skyriaus viršininkas Anicetas Lukšys-Polka, Nevėžis.
Žuvusių partizanų užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 126
„J. G. (Jonas Gudelis) Kada šturmavo Daunoravos mišką?.
P. M. (Povilas Mataitis) Penkiasdešimtaisiais.
J. G. Tai tada armija iš Šiaulių atvažiavo. Skaičiavau mašinas ir žiūrėjau. Kiek jie ten išdegino raketų! Iš kulkosvaidžių, jau ir sunkiųjų šaudė, ne iš lengvųjų. Ir taip per visą naktį ten visaip... Tų ruskelių gal sužeidė ne vieną. Tiktai jau jie nesisakė. Greitoji važiavo ir važiavo jų imt. Kitą dieną nuėjau gilzių pasirinkt ir šovinių dar radau.
P. M. Ten žuvo Kazys Mikėnas, Bonifacas Leveika, Jonas Kilčiauskas, Karolis Galiauskas, Anicetas Lukšys.
J. G. Penkių pasitarims buvo. Apie rusus Jiems Marcė (Petravičius Marcius) pranešė, pamišky gyveno... Daugybė kariuomenės privažiavo. Jis juos biškį (truputį) gelbėjo. Tiek jau bėdos - buvo privaryti vaikezai, vieni patys užpulti baisiausiai“ – prisimena liudininkai Povilo Mataičio knygoje Mes norėjome gyvento Laisvoje Lietuvoje, Šiauliai: „Saulės delta“, 2013, p. 125.
KAZYS MIKĖNAS- BALANDIS, GEGUŽIS
1925 (1928)–1950 08 19
Kazys Mikėnas, Stepono, gimė 1925 (1928?) m. Šiaulių aps. Gruzdžių vls. Šepkaičių k. Mirus motinai ir susirgus tėvui, šeima persikėlė gyventi į Šiaulius. Nors tėvas vertėsi sunkiai, tačiau Kazys pradėjo mokytis gimnazijoje. Ją baigęs įstojo mokytis į Ekonomikos prekybos mokyklą.
1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, aštuntokas K. Mikėnas buvo iškviestas į karinį komisariatą. Jam buvo pasiūlyta mokytis karo vadų mokykloje. Grįžęs namo Kazys pasakė: „Aš okupantams netarnausiu” ir pasitraukė pas gimines į Šiaulių aps. Juodeikių k. Ten susipažino su Genio rinktinės partizanais ir tapo jų nariu, vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Voverės (nuo 1948 m. gegužės mėn. – Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio) rinktinės štabo įgaliotinis, jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis.
1948 m. pavasarį K. Mikėnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ūkio skyriaus, 1949 m. rugsėjo mėn. – šios rinktinės Organizacinio skyriaus viršininku, o 1950 m. – štabo viršininku. Tais pačiais metais liepos 6 d. paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu.
Sesuo Lidija Mikėnaitė (g. 1923 m.) buvo pogrindinės organizacijos Šiauliuose narė. Suimta 1945 m. rugsėjo mėn. Karo tribunolo nuteista. Tolimesnis likimas neišaiškintas. Sesuo Gertrūda Stankienė (g. 1922 m.) ir Silva Lukšienė (g. 1926 m.) 1948 m. gegužės 22 d. buvo ištremtos į Irkutsko sr. Taišeto r. Paleistos grįžo į Lietuvą.
1998 m. liepos 8 d. K. Mikėnui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).
Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai. 1949 m. liepa. Antroje eilėje iš kairės klūpo: penktas – A. Lukšys-Polka, šeštas – J. Lukšys-Nemunas; trečioje eilėje iš kairės stovi: septintas – apygardos vadas Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, aštuntas – apygardos vado adjutantas Viktoras Šniuolis-Vytvytis, devintas – rinktinės štabo viršininkas K. Mikėnas-Balandis, dešimtas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis, dvylikta – Janina Lukšytė. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1950 m. rugpjūčio 18 (19) d. žūtis
1950 m. rugsėjo 27 d. Kazlų Rūdos r. Ardzijauskų k. (dabar – Kazlų Rūdos sav.) partizanų rėmėjos Laurinaitienės sodyboje per karinę čekistų operaciją žuvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas ltn. Feliksas Žindžius-Tigras.
Pietų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 150.
Feliksas Žindžius gimė 1912 m. balandžio 21 d. 1 Šakių aps. Jankų vls. Tamošbūdžio k. Stasio Žindžiaus šeimoje. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Šeimoje augo 8 vaikai. Feliksas buvo iš jų pats vyriausias. Jis baigė Jankų pradžios mokyklą. Labai norėjo mokytis toliau, tačiau tam nebuvo lėšų, reikėjo padėti tėvams ūkyje.
1933–1935 m. F. Žindžius tarnavo Lietuvos kariuomenės 7-ajame artilerijos pulke Vilkaviškyje. Baigus tarnybą jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis.
1937 m. vedė Marcelę Grybauskaitę. Šeima įsikūrė ūkyje tame pačiame Tamošbūdžio k., nes tėvai jauniesiems skyrė 6 ha žemės. F. Žindžius buvo Lietuvos šaulių sąjungos Jankų būrio vadas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Jankų seniūnu.
Partizanas nuo 1944 m. rugpjūčio mėn. Tauro apygardos Stirnos bataliono (nuo 1945 m. rugpjūčio 15 d. – Tauro apygardos Stirnos rinktinės, 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio vardu) rinktinės partizanas, slapyvardžiu Tigras.
1947-ųjų pavasarį F. Žindžius buvo paskirtas Žalgirio rinktinės J. Basanavičiaus (36-osios) kuopos 1-ojo būrio, metų pabaigoje – šios kuopos vadu. 1948 m. pabaigoje jis tapo Žalgirio rinktinės Organizacinio skyriaus, o 1949 m. rugsėjo 17 d. Žalgirio rinktinės vado Viktoro Vitkausko-Saidoko įsakymu Nr. 37 paskirtas šios rinktinės štabo viršininku. 1949 m. vasarą jam suteiktas partizanų leitenanto laipsnis. 1950 m. sausio–vasario mėn. Tigras buvo paskirtas Žalgirio rinktinės vadu.
F. Žindžiaus palaikai buvo niekinti Šakių r. Jankų mstl., vėliau užkasti prie miestelio nuo karo likusiuose apkasuose. Šiuo metu palaikai rasti ir perkelti į Jankų mstl. kapines.
Skaityti daugiau: Feliksas Žindžius-Tigras (1912 04 21–1950 09 27)
1950 m. spalio 1 d. Troškūnų r. Margavonės k. (dabar – Kupiškio r. sav.) traukiantis iš partizanų ryšininko Juozo Marmoko sodybos kautynėse su MGB Troškūnų r. skyriaus operatyvine grupe žuvo Algimanto apygardos Šarūno rinktinės vadas Povilas Tunkevičius-Kostantas, Lengvenio būrio partizanai Juozas Jurkštas-Papartis, Stanislovas Jurkštas-Uosis, Bronislovas Strolis-Vėtra, Julijonas Strolis-Viršaitis, partizanų ryšininkai Alfonsas Marmokas ir Jonas Šimkūnas.
Žuvusiųjų palaikai nuvežti į Troškūnus ir užkasti už miestelio kapinių esančiose žvyrduobėse.
POVILAS TUNKEVIČIUS- KOSTANTAS
1916 10 20–1950 10 01
Povilas Tunkevičius, Motiejaus, gimė 1916 m. spalio 20 d. Panevėžio aps. Troškūnų vls. Stukonių k. Lietuvos kariuomenės puskarininkis.
Partizanas nuo 1944 m. Vieno iš partizanų dalinių, 1944 m. pabaigoje suburtų Panevėžio aps. Šimonių girioje ir Troškūnų miškuose, organizatorius. 1947 m. gegužės 1 d. įkūrus Algimanto apygardą tapo Šarūno rinktinės Traidenio būrio partizanu. Nuo 1948 m. pabaigos Šarūno rinktinės Gražinos kuopos (1949 m. pervadintos Laisvės rajonu), veikusios Panevėžio aps. Subačiaus, Troškūnų ir Viešintų valsčiuose, vadas. Vėliau paskirtas Šarūno rinktinės vadu.
2000 m. kovo 28 d. P. Tunkevičiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2000 m. balandžio 11 d. įsakymu jam suteiktas kapitono laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gegužės 8 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Vytauto apygardos Liūto ir Algimanto apygardos Šarūno rinktinių partizanai Ramuldavos girioje. 1950 m. rugsėjo 16 d. Pirmoje eilėje iš kairės: Liūto rinktinės Deimanto rajono Perkūno būrio partizanas Albertas Pakenis-Jūreivis ir rajono vadas Antanas Bagočiūnas-Dūmas, Algimanto apygardos partizanas Antanas Matuliauskas-Adaska; antroje eilėje iš kairės: Liūto rinktinės Beržo kuopos Aro būrio partizanas Kazimieras Ivanauskas-Aras, Deimanto rajono Užugirio būrio partizanas Povilas Budreika-Debesis, Beržo kuopos Aro būrio vado pavaduotojas Algirdas Varnas-Gaidelis ir būrio vadas Povilas Jankauskas-Alksnis, Liūto rinktinės vado adjutantas Teodoras Kviklys-Klajūnas, Šarūno rinktinės vadas P. Tunkevičius-Kostantas, neatpažintas; trečioje eilėje iš kairės: Deimanto rajono štabo Organizacinio skyriaus viršininkas ir Perkūno būrio vadas Bronius Puodžiūnas-Garsas, Balys Žukauskas-Žaibas (?), Liūto rinktinės Jovaro kuopos Aro būrio vadas Vytautas Guobužas-Viesulas, Šarūno rinktinės Laisvės rajono partizanas Juozas Baltakys-Prancūzas, Liūto rinktinės Rambyno rajono vadas Teofilis Limba-Sakalas, Laisvės rajono partizanė Janina Valevičiūtė-Astra, Jovaro kuopos Aro būrio partizanas Bronislovas Markunas-Diemedis, Perkūno būrio partizanė Bronė Matuliauskaitė-Rožė, Rambyno rajono vado pavaduotojas (?) Vytautas Antanas Markunas-Jaunutis, Perkūno būrio partizanai Vladislovas Matuliauskas-Riešutas ir Vytautas Pačinskas-Audra, neatpažintas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1950 m. spalio 1 d. žūtis
1950 m. spalio 15 d. Kretingos r. Žutautų ir Mikoliškių k. apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.
Jos metu žuvo du Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Iš jų žinomas Algirdas Matijauskas-Seniūnas. Taip pat buvo suimtas sunkiai sužeistas Kardo rinktinės vadas Juozas Jucys (Jucius)-Margis, kuris nuo kautynėse patirtų žaizdų po kelių dienų mirė.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Kartenos mstl. ir užkasti MGB Kartenos valsčiaus poskyrio kieme.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 210
Koplyčia 1990 m. birželio 2 d. iš buvusio NKVD-MVD-MGB Kartenos valsčiaus poskyrio kiemo perkeltiems ir šioje vietoje palaidotiems 1948–1951 m. žuvusiems Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kartenos (Buganto) kuopos partizanams, jų ryšininkams ir rėmėjams, taip pat 1946–1953 m. žuvusiems Kartenos valsčiaus gyventojams atminti. Bendras koplyčios ir atminimo plokščių joje vaizdas. Kretingos r. Kartenos sen. Kartenos mstl. kapinės.
Aut. Petras Lukauskas. Pastatyta 1990 m. Juozapo Antano Vilucko rūpesčiu.
J. Kanarsko nuotr., 2007 m.
JUOZAS JUCYS (JUCIUS)- ANTANAITIS, JASAITIS, RIČARDAS, MARGIS
1920 04 04–1950 10 15
Juozas Jucys (Jucius) gimė 1920 m. balandžio 4 d. Kretingos aps. Gargždų vls. Utrių k. Edvardo ir Grasildos Lengvinaitės Jucių šeimoje 1 . Gyveno Kretingos aps. Kartenos vls. Mikoliškių k.
Nuo 1944 m. Kardo rinktinės Kartenos (Buganto) kuopos partizanas.
1948 m. J. Jucys (Jucius)-Ričardas buvo paskirtas Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo adjutantu. Tų pačių metų gegužės 3 d., žuvus rinktinės vadui Juozui Kiekšei-Druliui, perėmė Kardo rinktinės vado pareigas, o slapyvardį pakeitė į Margis. 1949 m. rugpjūčio mėn. pateko į nelaisvę, bet sugebėjo pabėgti.
Skaityti daugiau: 1950 m. spalio 15 d. žūtis
1950 m. spalio naktį iš 27 į 28 d. Kretingos r. Vaineikių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo ir 273-iojo šaulių pulkų kareiviai kartu su MGB Kretingos r. skyriaus stribais vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptikta partizanų stovykla. Per kautynes žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozapas Katkus-Nikiforas, rinktinės štabo apsaugos būrio partizanas Steponas Motiejauskas-Tamošius ir būrio vadas Petras Žeimys-Povilas.
Teigiama, kad žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Kartenos mstl. Tiksli jų užkasimo vieta nenustatyta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 211
JUOZAPAS KATKUS- ANUŽIS JONAS, NIKIFORAS
1918 03 19–1950 10 iš 27 į 28
Juozapas Katkus, Prano, gimė 1918 m. kovo 19 d. Gyveno Kretingos aps. Darbėnų vls. Lazdininkų k. 1944 m. vasario 16–gegužės 15 d. gen. P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės karys.
Lietuvos laisvės armijos (LLA) Žemaičių legiono Kardo rinktinės Klevo kuopos partizanas. 1945 m. lapkričio 15 d. Kardo rinktinės vado Kazimiero Kontrimo-Kontauto Įsakymu Nr. 1 paskirtas rinktinės Ūkio skyriaus viršininko padėjėju. 1946 m. sausio 30 d. Kardo rinktinės vado Jurgio Ožeraičio-Antano Mažeikos įsakymu Nr. 2 paskirtas rinktinės Ūkio skyriaus viršininku. Vėliau ėjo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. Nuo 1950 m. spalio mėn. vidurio – Kardo rinktinės vadas.
Brolis Antanas (g. 1908 m.) 1945 m. buvo išvežtas į Belomorkanalą (Karelija).
Paleistas 1946 m. grįžo į Lietuvą, tačiau 1948 m. buvo ištremtas į Tomsko sr. 1962 m. grįžo į Lietuvą.
Motina Ona Katkienė 1948 m. sausio 3 d. buvo ištremta į Tomską, kur mirė tą patį mėnesį.
Brolis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabo ryšininkas Mykolas Katkus-Jokimas (g. 1921 m. rugsėjo 28 d.) žuvo 1948 m. gegužės 26 d. Kretingos aps. Kretingos vls. Genčų ir Tūbausių k. apylinkių miške kartu su dviem bendražygiais.
Sesuo Žemaičių apygardos partizanų rėmėja Barbora Katkutė (g. 1906 m.) suimta 1949 m. gruodžio 16 d. Ypatingojo pasitarimo nuteista dešimčiai metų lagerio.
Kalėjo Dubravlage (Mordovija). 1955 m. grįžo į Lietuvą.
2004 m. kovo 9 d. Juozapui ir Mykolui Katkams pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2004 m. gegužės 27 d. įsakymu abiem suteikti leitenanto laipsniai (po mirties).
Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Ne vėliau kaip 1947 m. Pirmoje eilėje (iš kairės): Steponas Dėliautas, neatpažintas, Antanas Pikturna-Šelmis; antroje eilėje klūpo (iš kairės): Juozas Petreikis-Taukenis, Steponas Skersis (Skersys)-Kovas, P. Žeimys-Povilas, M. Katkus-Jokimas; trečioje eilėje stovi (iš kairės): Alfonsas Knistautas-Ragūnas, J. Katkus-Nikiforas, Stasys Lisauskas-Antanas, neatpažintas, Jonas Danilevičius-Silvestras, Kazimieras Kontrimas-Montė, Kazys Šalnis-Vladas, neatpažintas, Jonas Makarovas-Mažasis Jonis. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1950 m. spalio 27 (28) d. žūtis
Anzelmas Algimantas Matūnas gimė 1923 m. sausio 11 d. Šakių aps. Lekėčių vls. Šėtijų k. Viktoro ir Onos Matusevičių šeimoje. Buvo vyriausias vaikas šeimoje. Anksti neteko motinos (mirė 1935 m.). Tėvas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, buvo aktyvus Lekėčių krašto visuomenininkas. Dirbo Šėtijų k. pradžios mokyklos vedėju, vėliau – Sirvydų k. mokyklos mokytoju. 1938 m. visoje Lietuvoje inteligentijai ėmus lietuvinti savo pavardes, Matusevičių šeima tapo Matūnais.
A. A. Matūnas mokėsi Eiciūnų (Paežerėlių vls.) pradžios mokykloje, Vilkijos (Kauno aps.) gimnazijoje. 1943 m., dar nebaigęs gimnazijos, vedė Salomėją Skaisgirytę ir ėmėsi ūkininkauti tėviškėje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai A. A. Matūnas tapo partizanu. Po 1946 m. kovo 5 d. raportu „Dėl kautynėse žuvusių partizanų“ jis pasirašė kaip Tauro apygardos Vytauto rinktinės 2-osios kuopos 3-iojo būrio vadas. 1947 m. sausio 30 d. Vytauto rinktinės 2-osios kuopos vado Algirdo Leonavičiaus-Vyties rašto „Pasyvių kovotojų būrių vadams dėl lėšų spaudos leidiniui „Laisvės žvalgas“ ir partizanų šeimoms rinkimo“ nuorašą patvirtino kaip Vytauto rinktinės vado adjutantas ir šias pareigas ėjo iki 1948 m. pabaigos.
1949 m. kovo 21 d. Tauro apygardos vado Aleksandro Antano Grybino-Fausto įsakymu Nr. 8 Žalgirio rinktinės vado adjutantas A.A. Matūnas-Neptūnas, jam pačiam prašant, buvo grąžintas į Vytauto rinktinę ir pradėjo eiti jos vado Vitaliaus Gavėno-Vampyro adjutanto pareigas.
Skaityti daugiau: Anzelmas Algimantas Matūnas-Neptūnas (1923 01 11–1950 06 23)
Panevėžio rinktinės vadas Antanas Stimburys-Tankistas.
Iš Alfonsos Zubkaitės-Ulienės asmeninio archyvo
Antanas Stimburys gimė 1920 m. sausio 10 d. Ukmergės aps. Ukmergės vls. Žeimių k. Stanislovo Stimburio ir Onos Širvytės-Stimburienės šeimoje. Gyveno Ukmergės vls. Laičių k.
1947 m. rugsėjo mėn. A. Stimburys buvo paskirtas Vyčio apygardos partizanų būrio, veikusio Ukmergės apskrityje, vadu. 1948 m. vasarą paskirtas šios apygardos rajono, vėliau – Panevėžio rinktinės vadu, tebeėjo ir rajono vado pareigas.
Vyčio apygardos vadai su partizanais. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: būrio vadas Albinas Burbulis-Žilvinas, Vyčio apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas ir Jonas Baravykas-Šakalys. Antroje eilėje stovi iš kairės: pirmas – Aleksas Auglys-Ridikas, antras – Alfonsas Gritėnas-Skalikas, trečias – Antanas Vaičiūnas-Rugelis, ketvirtas – Panevėžio rinktinės vado pavaduotojas Marijonas Krogertas-Uosis, penktas – Vladas Vaičiūnas (galimai sl. Jaunutis), šeštas – Laimutis Petrikas-Švedrys, septintas Jonas Tumšys-Kytras, aštuntas – Jonas Gečiauskas-Garvežys. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: Antanas Stimburys-Tankistas (1920 01 10–1948 11 13)
Bronius Vaivada gimė 1900 m. gegužės 29 d. Biržų aps. Vabalninko vls.
Žadeikių k. valstiečių šeimoje. Tėvas Mykolas Vaivada turėjo 8 ha žemės.
Šeimoje augo penki vaikai. Bronius iš jų buvo vyriausias.
1910–1913 m. B. Vaivada mokėsi Vabalninko vls. Kupreliškio mstl. pradžios mokykloje. 1921 m. baigė šešias Biržų gimnazijos klases. Tų pačių metų spalio 19 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, o lapkričio 12 d. priimtas į Karo mokyklą. 1923 m. sausio 9–20 d. B. Vaivada dalyvavo Klaipėdos išvadavime. 1923 m. spalio 15 d. baigė Karo mokyklą (V laida), jam suteiktas aviacijos leitenanto laipsnis ir jis paskirtas į Karo aviaciją.
Tų pačių metų lapkričio mėn. baigė mokomosios eskadrilės teorinius kursus, jam suteiktas II eilės karo lakūno vardas. Nuo 1924 m. birželio 25 d. tarnavo 1-ojoje, nuo 1925 m. liepos 3 d. – 2-ojoje oro eskadrilėje. 1926 m. kovo 13 d. paskirtas Aviacijos dalių švietimo centro nariu, o liepos 7 d. – eskadrilės fotolaboratorijos vedėju. 1927 m. rugpjūčio 1 d. pakeltas į vyr. leitenantus, o spalio 15 d. perkeltas į 3-iąją oro eskadrilę oro žvalgu. Laisvu nuo tarnybos metu B. Vaivada toliau mokėsi. 1927 m. jis baigė S. Daukanto mokytojų seminariją Kaune, studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete. 1930 m. lapkričio 23 d. B. Vaivadai suteiktas kapitono laipsnis. 1931 m. sausio 1 d. jis buvo perkeltas į Karo aviacijos štabą ir paskirtas meteorologu, tais pačiais metais parašė vadovėlį „Aeronautinė meteorologija“. 1932 m., gavęs KAM stipendiją, išvyko studijuoti į Prancūziją. 1934 m. liepos 15 d. baigė Strasbūro universiteto Geofizikos ir matematikos institutą įgydamas inžinieriaus geofiziko kvalifikaciją. Po 1934 m. spalio 1 d.–1935 m. vasario 1 d. stažuotės Prancūzijoje B. Vaivada grįžo į Lietuvą ir rugsėjo 2 d. buvo paskirtas Karo aviacijos meteorologijos tarnybos viršininku. 1936 m. liepos 23 d. jam suteiktas majoro laipsnis. Deja, dėl sveikatos problemų nuo skraidymų buvo atleistas. 1935–1940 m. dėstė fiziką, aerologiją ir meteorologiją Karo aviacijos mokykloje, bendradarbiavo „Mūsų žinyne“ ir „Lietuvos sparnuose“. Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928 m.), Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1937 m.), garbės ženklu „Plieno sparnai“ (1939 m.) ir Klaipėdos išvadavimo bronzos medaliu.
Skaityti daugiau: „Kęstučio“ organizacijos vadovas Bronius Vaivada (1900 05 29–1946 06 07)
Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje 1 . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.
1949 m. kovo mėn. ištrėmus tėvus, tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Jurbarko r. Šimkaičių miške netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo narys.
1953 m. sausio 17 d. žuvus Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. A. Vilčinsko pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda. Kartu su J. Žemaičiu nusprendė, kad būtina atkurti ryšius su užsieniu, todėl 1953 m. gegužės 6 d. susitiko su Klemensu Širviu-Sakalu, kuriam pranešė, kad J. Žemaičio pavedimu mėgins pereiti sieną ir pasiekti Vakarus. Prašė K. Širvio pagalbos – nurodyti ryšio punktus užsienyje, sudaryti galimybę susisiekti su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK’u) ar Lietuvos diplomatiniu korpusu. Grįžtant ryšininkė Anelė Martinkevičienė-Arūnė perspėjo, kad kalbėjosi su provokatoriais.
1953 m. birželio 30 d. buvo numatytas dar vienas susitikimas su K. Širviu.
Reikėjo pasitarti su J. Žemaičiu, todėl norėjo susitikti su J. Palubecku-Simu. Deja, ryšių punkte laiškų nebuvo, tuščia buvo ir Simo „pašto dėžutė“. Liepos pradžioje paaiškėjo, kad Simo ieškoti beprasmiška. Tikėtina, kad ir J. Žemaitis yra arba žuvęs, arba suimtas. Teko pačiam patikrinti, ar K. Širvys užverbuotas. J. A. Vilčinskas pasiūlė jam susitikti netoli Raudonės. Paskirtą dieną susitikimo vietoje kareiviai tikrino visų praeivių dokumentus. Įtarimas pasitvirtino.
Kęstučio apygardos Vaidoto ir Butigeidžio rinktinių partizanai. Iš kairės: pirmas Vytenio rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanas J. A. Vilčinskas-Algirdas, antras Vladas Atgalainis-Galiūnas, trečias Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros būrio partizanas Antanas Armonas-Arvydas, ketvirtas neatpažintas partizanas, jiems už nugarų stovi Mindaugo tėvūnijos partizanas Juozas Šukaitis-Gintautas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: Paskutinis apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas (1930 02 11–1953 09 19)
1950 m. birželio 16 d. Tauragės aps. Gaurės vls. apylinkių Sakalinės miške (dabar – Tauragės r. sav.) MGB kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareivių ir MGB Tauragės aps. skyriaus stribų karinė grupė (apie 420 asmenų) vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu žuvo vienuolika Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Visvydo tėvūnijos partizanų. Iš jų žinomi: tėvūnijos vadas Jonas Stoškus-Eimutis, Rolando būrio vadas Izidorius Mockus-Rikas, grupės vadas Rapolas Marcinkus-Jovaras, partizanai Jonas Bauža-Žaibas, Juozas Dargelis-Audra, Kostantas (Konstantas) Gvildys-Žiedas, Jonas Jukna-Šturmas, Algis (Algimantas) Nausėda-Valentinas, Kazimieras Stirbys-Simas ir Petras Tenikaitis-Marsas.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Tauragę. Tikėtina, kad užkasti MGB Tauragės r. skyriaus ir kartu veikusio kalėjimo kieme.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 76.
„Remiantis agento „Raštučio“, sekusio Lelijos būrį, pateiktais duomenimis, 1950 m. birželio 16 d. Sakalinės miško 19 kvartale buvo surengta karinė čekistų operacija, kurioje dalyvavo (kaip nurodoma dokumente) 420 MGB kariuomenės 273-iojo šaulių pulko kareivių ir stribų. Operacijos metu prie partizanų žūties prisidėjo ir Lelijos būryje veikęs buvęs partizanas Klevas (MGB vidinis agentas „Daukantas“, į būrį infiltruotas 1949 m. spalio 26 d. Partizanų išaiškintas ir likviduotas 1950 m. gruodžio mėn.) 1 .
JONAS STOŠKUS- EIMUTIS
1907 (1910)–1950 06 16
Jonas Stoškus, Antano, gimė 1907 (1910) m. Tauragės aps. Eržvilko vls. Rudžių k.
Partizanas nuo 1945 m. Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Visvydo tėvūnijos vadas. Turėjo slapyvardžius Ričardas, Vidutis, Eimutis.
Kęstučio apygardos partizanų rikiuotė. Pirmas iš kairės – Butigeidžio rinktinės Visvydo tėvūnijos vadas J. Stoškus-Eimutis. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1950 m. birželio 16 d. žūtis
Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas-Rimantas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Povilas Morkūnas gimė 1920 m. lapkričio 26 d. Raseinių aps. Šiluvos vls. Zbarų k. Kazio Morkūno ir Marijonos Andrulytės-Morkūnienės šeimoje. Kartu augo sesuo Juzė (Juzefa?, g. 1931 m.), broliai Stasys (g. 1929 m.) ir Juozas (g. 1935 m.) 1 .
Tarpukario Lietuvoje P. Morkūnas dirbo policininku. Nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų jis aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys.
Nuo 1944 m. P. Morkūnas partizanavo Kėdainių aps. Ariogalos ir Raseinių aps. Betygalos valsčių apylinkėse. Ėjo Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorio rinktinės kuopos vado pareigas. 1948 m. pradžioje buvo įpareigotas užmegzti ryšį su kiek pairusia po karinių čekistų operacijų Povilo Lukšio (nuo 1948 m. kovo 5 d. pavadinta Maironio vardu) rinktine. Sužinojęs, kad rinktinėje trūksta atitinkamas pareigas galinčių eiti kovotojų, 1948 m. balandžio 29 d. P. Morkūnas tapo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadu, pasirinko Černiaus slapyvardį (vėliau slapyvardžiai buvo Kyras, Drakas). Jau tą patį mėnesį kartu su savo pavaduotoju Juozu Paliūnu-Rytu jis inspektavo partizanų dalinius Kėdainių aps. Ariogalos, Gudžiūnų, Josvainių, Krakių, Pernaravos ir Radviliškio aps. Grinkiškio valsčiuose, formavo rajonus, nurodė padalinių vadovams rinktinės vadovybei reguliariai teikti ataskaitas, tvarkyti štabų dokumentaciją, organizuoti Organizacinio sektoriaus narių tinklą, įsakė laikytis karinės drausmės. Iš buvusių keturių Povilo Lukšio rinktinės rajonų P. Morkūnas suformavo stiprų Kudirkos (vėliau – Mindaugo) rajoną ir jo vadu paskyrė J. Paliūną.
Iš likusių paskirų būrių 1949 m. buvo sudaryti du rajonai (nuo vasaros – tėvūnijos): Kęstučio (vadas Romas Vaitkevičius-Radvila) ir Birutės (vadas partizanas, slapyvardžiu Daunys).
Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas (1920 11 20–1953 06 19)
Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko leitenantas Petras Ulčinas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Petras Ulčinas, Adomo, gimė 1903 m. rugpjūčio 13 d. Šiaulių aps. Šiaulių vls. Pakarčiūnų k. 1924 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė 1929 m. spalio 6 d. (XI laida). Buvo paskirtas į Kėdainius 2-ojo artileristų pulko 2-osios baterijos jaunesniuoju karininku. 1928 m. P. Ulčinas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. Pagal Karininkų laipsnio įstatymą jam po mokyklos baigimo suteiktas leitenanto laipsnis 1931 m. sausio 1 d. buvo pakeistas į jaunesniojo leitenanto laipsnį. 1933 m. P. Ulčinas baigė ginklų rūšių karininkams skirtus Oro žvalgų kursus.
Tais pačiais metais lapkričio 20 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1936 m. rugpjūčio 24 d. P. Ulčinas buvo paskirtas baterijos vadu, o 1937 m. lapkričio 23 d. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1938 m. spalio–gruodžio mėn. mokėsi Artilerijos karininkų tobulinimosi kursuose ir netrukus tapo 4-osios baterijos vadu. 1939 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
Per pirmąją sovietų okupaciją P. Ulčinas tarnavo 7-osios baterijos vadu. Likviduojant Lietuvos kariuomenę 1940 m. rugsėjo 11 d. buvo paskirtas Raudonosios armijos (RA) 29-ojo šaulių teritorinio korpuso (ŠTK) 179-osios šaulių divizijos 619-ojo haubicų artilerijos pulko diviziono vadu.
Kilus Vokietijos–SSRS karui iš RA pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo Raseinių aps. Šiluvos valsčiaus viršaičiu. 1944 m. vasario 16 d.–1944 m. gegužės 15 d. tarnavo gen. P. Plechavičiaus vadovaujamoje Lietuvos vietinėje rinktinėje.
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai gyveno savo ūkyje Kėdainių aps. Grinkiškio vls. Netrukus tapo partizanu. Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Simono Daukanto tėvūnijos, veikusios Mažeikių aps. Akmenės ir Šiaulių aps. Gruzdžių, Kruopių ir Kuršėnų valsčiuose, vadas. 1949 m. rugsėjo mėn. buvo paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadu.
1950 m. birželio 16 d. naktį Joniškio aps. Skaistgirio vls. Bilžių k. apylinkėse (dabar – Joniškio r. sav.) MGB vidaus kariuomenės karinė grupė surengė 2 pasalas. Į vieną jų patekus 3 partizanams, įvyko susišaudymas, per kurį žuvo Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas Petras Ulčinas-Uošvis.
Buvo vedęs. Žmona Viktorija Juodytė.
1999 m. kovo 17 d. P. Ulčinui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. kovo 29 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: Petras Ulčinas-Gintaras, Uošvis (1903 08 13–1950 06 16)
S. Erstikis. Iš knygos „Trupinėliai laisvės žiburiui“, Vilnius, 2010, p. 64.
Steponas Erstikis gimė 1920 m. kovo 3 d. Šiaulių aps. Kruopių vls. Padarbių k. Antano Erstikio ir Emilijos Bukaitės-Erstikienės šeimoje. Kartu augo keturios seserys: Emilija, Antanina, Zuzana ir Elena. Vaikai nuo mažumės buvo pratinami prie ūkio darbų.
S. Erstikis mokėsi Papilės vls. Žvyrelės pradžios mokykloje, vėliau mokslus tęsė Kruopių pradžios mokykloje, kur baigė penktą ir šeštą skyrius. Įstojo mokytis į Mažeikių aps. Akmenės vls. Dabikinės žemės ūkio mokyklą. Besimokydamas šioje mokykloje, S. Erstikis tėviškėje užveisė sodą: pasodino vaismedžių, vyšnių ir uogakrūmių. Bandė auginti pomidorus, kurių dar nebuvo matę šio krašto gyventojai.
Svajojo mokslus tęsti Žemės ūkio akademijoje.
Pirmosios sovietų okupacijos metu 1941 m. birželio 14 d. vykdyti pirmieji lietuvių trėmimai neaplenkė ir Kruopių. Miestelio gyventojai buvo sukrėsti. Prasidėjęs Vokietijos–SSRS karas paskatino veikti patriotiškai nusiteikusius lietuvius. Prasidėjo Birželio sukilimas. Jis vyko ir Kruopiuose. Vienu iš sukilimo dalyvių buvo ir S. Erstikis. 1941 m. birželio 27 d. Papilės apylinkėse besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė kruopiškius Birželio sukilėlius Vladą Adomaitį, Antaną Morkų ir Joną Šlaustą, taip pat Kruopių kleboną Benediktą Vanagą. S. Erstikis irgi buvo suimtas, tačiau sugebėjo išsisukti ir buvo paleistas. Vokiečių okupacijos metu jis dalyvavo Kruopiuose veikusioje antinacinėje organizacijoje.
1945 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, S. Erstikis kartu su draugu Jonu Varnecku traukiniu važiavo į Dotnuvą (Kėdainių aps.) stoti į Žemės ūkio akademiją. Tačiau iš traukinio teko sprukti, nes jau buvo sekamas. Grįžęs namo troboje po virtuvės grindimis įsirengė bunkerį. Kadangi S. Erstikio visur ieškojo stribai, jis netrukus susisiekė su miškuose besislapstančiais vyrais ir tapo Genio rinktinės, nuo 1946 m. rugsėjo 12 d. tapusios Jungtinės Kęstučio apygardos dalimi, Vinkšnos būrio partizanu. 1945 m. lapkričio mėn. dalyvavo Girkančių miško kautynėse.
1948 m. balandžio 1 d. įkūrus Prisikėlimo apygardą, S. Erstikis tapo šios apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Simono Daukanto tėvūnijos, veikusios Mažeikių aps. Akmenės ir Šiaulių aps. Gruzdžių, Kruopių ir Kuršėnų valsčiuose, štabo viršininku. 1950 m. spalio 10 d. žuvus tėvūnijos vadui Antanui Jokubauskui-Perkūnui, laikinai ėjo tėvūnijos vado pareigas. 1951 m. gegužės 13 d. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vado Boleslovo Kriščiūno-Puntuko įsakymu S. Erstikis buvo paskirtas Juozapavičiaus tėvūnijos, į kurią buvo įtraukti likę gyvi šios rinktinės Partizano Tautvydo ir Simono Daukanto tėvūnijų partizanai, vadu. Tėvūnija veikė Šiaulių r. Gruzdžių apylinkėje, Žagarės r. ir dalyje Joniškio r. Skaistgirio apylinkės.
Skaityti daugiau: Steponas Erstikis-Patašonas (1920 03 03–1959 (1960) (?))
Stanislovas Guiga gimė 1920 m. gruodžio 5 d. Švenčionių aps. Švenčionėlių vls. Kirtokų k. Pranciškaus Guigos ir Onos Bačinskaitės-Guigienės šeimoje 1 . Lietuvos šaulių sąjungos narys.
1944 m. liepą įstojo į Lietuvos laisvės armijos (LLA) Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį. 1947 m. rugpjūčio 28 d. Vytauto apygardos Tigro rinktinės Spaudos-švietimo ir Operatyvinio skyrių viršininko Leonardo Basio-Švyturio pateiktame štabo raporte Nr. 3 Vytauto apygardos vadui su priedais nurodoma, kad Tarzanas yra šios rinktinės 1-ojo rajono 1-os grupės (vadas A. Grigonis) partizanas.
1948 m. rugsėjo 22 d. Tigro rinktinės vadas Vincentas Žaliaduonis-Dijakomas štabo rinktinės raportu Nr. 2 Vytauto apygardos vadui pristatė partizanų sąrašą kariniams laipsniams gauti. Jame 1-ojo rajono 1-os kuopos partizanas S. Guiga pristatytas jaunesniojo puskarininkio laipsniui gauti. Šis laipsnis jam suteiktas 1948 m. lapkričio 1 d. apygardos vado Vinco Kaulinio-Miškinio įsakymu Nr. 20. 1949 m. gruodžio 4 d. Tigro rinktinės vado V. Žaliaduonio-Roko įsakyme rinktinei Nr. 15 nurodoma, kad S. Guiga-Tarzanas skiriamas 1-ojo rajono, veikiančio Švenčionių aps. Švenčionių ir Švenčionėlių vls., Operatyvinio mobiliojo skyriaus viršininku.
Iš 1952 m. vasario 11 d. kautynių su MGB kareiviais, milicininkais ir stribais Pastovių rajono Rinkionių apylinkėje (dabar Baltarusija) buvusiame bunkeryje, kur žuvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės 1-ojo rajono vadas A. Grigonis-Paberžis, partizanai Pranas Grigonis-Narbutas, Bronius Laurikėnas-Uosis, S. Guiga-Tarzanas prasiveržęs pasitraukė ir beveik visą laiką slapstėsi Švenčionių r. Činčikų k. Onos Činčikaitės sodyboje. Jis sodybos šeimininkei naktimis padėdavo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, taisė žemės ūkio padargus, meistravo naujus.
1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas.
Partizanui S. Guigai-Tarzanui priklausiusi maldaknygė ir joje laikyti religinio turinio paveikslėliai.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
1986 m. pradžioje peršalęs šaltame tvarte susirgo plaučių uždegimu. O. Činčikaitei dėl konspiracijos negalint pakviesti gydytojo, mirė. Partizano palaikai slapta buvo palaidoti šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. perkelti į Švenčionėlių kapines. 1994 m. spalio 31 d. ant jo kapo buvo atidengtas skulptoriaus Romo Kazlausko sukurtas antkapinis paminklas.
Stanislovas Guiga-Tarzanas – paskutinis ilgiausiai, iki pat 1986 m., slapstęsis Lietuvos partizanas. Apie jį žinojo ne tik kaimo žmonės, bet ir vietinio kolūkio pirmininkas, tačiau sovietų represinėms struktūroms niekas nepranešė.
Skaityti daugiau: Ilgiausiai išsislapstęs Lietuvos partizanas Stanislovas Guiga-Tarzanas (1920 12 05–1986 11)
1950 m. birželio 22–23 d. Vilkaviškio r. (dabar – Vilkaviškio r. sav.) Žiūrių-Gudelių k. apylinkėse, pelkėtoje vietoje netoli Žiūrių ežero, MGB vidaus kariuomenės 353-iojo šaulių pulko kareiviai kartu su stribais vykdė karinę čekistų operaciją, kurioje dalyvavo 67 šaulių pulko kareiviai ir 4 karininkai, 30 stribų ir 7 operatyviniai darbuotojai.
Partizanams nukovus MGB vidaus kariuomenės seržantą ir eilinį, birželio 23 d. naktį į pagalbą buvo atsiųsti dar 33 šaulių pulko kareiviai.
Per kautynes žuvo Tauro apygardos štabo narys Juozas Tamaliūnas-Stumbras, Vytauto rinktinės vadas Anzelmas Algimantas Matūnas-Neptūnas, partizanai Vygandas Matūnas, Jonas Raulinaitis-Lokys ir Juozas Žemaitis-Kantas.
Žuvusiųjų palaikai niekinti Šakiuose, Marijampolėje. Vėliau užkasti Marijampolės šiukšlyne.
Pietų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas: Dainavos ir Tauro apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2008, l. 148-149.
JUOZAS TAMALIŪNAS- STUMBRAS
1919 03 19–1950 06 23
Juozas Tamaliūnas gimė 1919 m. kovo 19 d. Gyveno Šakių aps. Jankų vls. Degučių k. su tėvu Juozu Tamaliūnu ir žmona Marcele Petrulionyte-Tamaliūniene 1 .
Nuo 1945 m. sausio mėn. Žandaro būrio partizanas. Stirnos bataliono (nuo 1945 m. rugpjūčio 15 d. – Tauro apygardos Stirnos rinktinės, 1946 m. sausio 31 d. pervadintos Žalgirio vardu) vadas. Apygardos štabo narys.
Tėvo sodyboje buvo įrengtas Stirnos rinktinės štabas, kuriame 1945 m. lapkričio 20 d. žuvo rinktinės vadas Bronius Abramavičius-Spyglys, būrio vadas Stasys Grigaitis-Aras, Stirnos rinktinės partizanai Albinas Klimas-Tauras ir brolis Jonas Tamaliūnas-Kardas (g. 1921 m. vasario 9 d. 2 ), taip pat J. Tamaliūno tėvas (g. 1863 m. gruodžio 24 d. 3 ).
Žmona Tauro apygardos partizanų ryšininkė Marcelė Tamaliūnienė-Stumbronė (g. 1921 m. vasario 1 d.) suimta 1947 m. sausio 26 d. Karo tribunolo nuteista ir išvežta į Sevpečlagą (Komija). Paleista grįžo į Lietuvą.
1999 m. gegužės 12 d. J. Tamaliūnui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis (po mirties).
Skaityti daugiau: 1950 m. birželio 23 d. žūtis
Tauro apygardos partizanas V. Vitkauskas-Saidokas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Viktoras Vitkauskas gimė 1920 m. rugpjūčio 1 d. Kauno aps. Čekiškės vls. Vencloviškių k. pasiturinčių ūkininkų Juozapo Vitkausko ir Michalinos Bernotytės-Vitkauskienės šeimoje (tėvai turėjo 25 ha žemės). Iš pradžių mokėsi gimnazijoje, vėliau Belvederio pienininkystės ir gyvulininkystės mokykloje bei buhalterių kursuose. 1943 m. vedė Eleną Žukaitę iš Kauno. Buvo dainininkas, šokėjas, grojo smuiku ir kitais muzikos instrumentais.
1944 m., antrosios sovietų okupacijos pradžioje, dirbo buhalteriu Kauno galanterijos fabrike „Kaspinas“. 1946 m. saugumiečiai pradėjo jį verbuoti dirbti agentu ir kalbino stoti į Komunistų partiją (KP), todėl V. Vitkauskas apsisprendė pasitraukti iš miesto.
Buvo vienas kelias – pas tuo metu aktyviai veikiančius Tauro apygardos partizanus.
1946 m. rugpjūčio 16 d. jis įstojo į Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Prano Runo-Šarūno suorganizuotą ir dr. Vinco Kudirkos vardu pavadintą partizanų kuopą, veikusią Šakių apskrityje. Kaip liudija buvę bendražygiai, kuopoje V. Vitkauskas kitų kovotojų buvo mėgstamas ir gerbiamas.
1947 m. gegužės 12 d. Žalgirio rinktinės vadas Vincas Strimas-Šturmas įsakymu Nr. 5 V. Vitkauską-Saidoką paskyrė savo adjutantu. Tų pačių metų rugpjūčio 19 d. Saidokas baigė Mokomosios kuopos pirmąją laidą ir išlaikė baigiamuosius egzaminus, jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
1948 m. balandžio 2 d. Žalgirio rinktinės vadas Šturmas įsakymu Nr. 11 rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininką V. Vitkauską paskyrė rinktinės štabo viršininku. Deja, balandžio 28 d. V. Strimas-Šturmas žuvo. Tų pačių metų gegužės 5 d. Tauro apygardos vadas Jonas Petras Aleščikas-Rymantas įsakymu Nr. 7 V. Vitkauską patvirtino Žalgirio rinktinės vadu, o liepos 13 d. įsakymu Nr. 16 jam suteikė puskarininkio laipsnį.
Nuo 1948 m. rugpjūčio 10 d. iki spalio 8 d. Saidokas laikinai ėjo ir Tauro apygardos vado pareigas. Po 1949 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 1 Tauro apygardai jis vėl pasirašė kaip laikinai einantis šios apygardos vado pareigas. Tų pačių metų vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto aktu Nr. 5 Saidokui suteiktas leitenanto laipsnis. 1949 m. kovo 21 d. Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas (žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d.) įsakymu Nr. 8 V. Vitkauską paskyrė Tauro apygardos štabo viršininku, kartu paliekant ir toliau eiti Žalgirio rinktinės vado pareigas, tačiau rugpjūčio 5 d. jis, pačiam prašant ir dėl neįmanomų sąlygų eiti dvejas pareigas, buvo atleistas iš apygardos štabo viršininko pareigų ir toliau ėjo tik rinktinės vado pareigas.
Tauro apygardos partizanai prie žuvusio kovos draugo kapo. 1949 m. Iš kairės: ketvirtas – Klemensas Stačiokas-Klemensas, šeštas – V. Vitkauskas-Saidokas.
Skaityti daugiau: Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas (1920 08 01–1951 02 02)
1950 m. birželio 3 d. Kretingos aps. Darbėnų vls. Nausėdų apylinkių miške (dabar – Kretingos r. sav.) MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją.
Jos metu žuvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Juozapas Paulauskas-Bočius, rinktinės štabo viršininkas Kazimieras Martinkus-Saga, partizanai Justinas Rimkus-Ąžuolas, Leonora Viluckaitė-Širšynė ir Vytautas Aloyzas Zeleckis-Vaivoras.
Žuvusiųjų palaikai buvo atvežti į Darbėnų miestelį. Užkasimo vieta neišaiškinta.
Vakarų Lietuvos partizanų sritis,
Atlasas: Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 208-209.
Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai Sušlaukio miške. 1950 m. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: pirmas – Valerijonas Paulauskas-Margis, trečias – rinktinės vadas J. Paulauskas-Bočius, ketvirtas – Antanas Baužys-Vingėla. Antroje eilėje priklaupę iš kairės: pirmas – J. Rimkus-Ąžuolas, antras – V. A. Zeleckis-Vaivoras, trečia – L. Viluckaitė-Širšynė, ketvirtas – K. Martinkus-Saga, penktas – Vincas Drąsutis-Pilėnas.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Skaityti daugiau: 1950 m. birželio 3 d. žūtis
Bronislovas Karbočius-Algimantas, paskutinis Vyčio apygardos vadas (1951–1953), Rytų Lietuvos partizanų srities štabo narys.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių
Bronislovas Karbočius gimė 1922 m. sausio 14 d. Kėdainių aps. Dotnuvos vls. Kutiškių k. Simono Karbočiaus ir Stepanijos (taip dokumente) Silavičaitės-Karbočienės šeimoje. 1 Tėvai turėjo 8 ha žemės, sodyba buvo tvarkinga. 1945 m. stribai suėmė tėvą, išsivežė visą turtą. Vengdamas mobilizacijos į sovietų armiją, B. Karbočius įsidarbino Kėdainių kelių valdyboje ir Josvainiuose statė tiltą per Šušvę. Buvo suimtas, tačiau iš Josvainių areštinės pabėgo ir išėjo partizanauti toliau nuo gimtųjų vietų.
Buvo veiklus, tarp draugų turėjo autoritetą, greitai suorganizavo partizanų būrį.
1946 m. jo partizanų būrys (apie 12 žmonių) priklausė Danieliaus Vaitelio-Briedžio vadovaujamai Vyčio apygardai ir veikė Kėdainių, Surviliškio valsčių teritorijose. 1947 m. pradžioje, vadovaudamas trims kovos bendražygiams, jis užpuolė Kėdainių areštinę ir po kautynių su apsauga išlaisvino kalinius.
Pasak bendražygių, B. Karbočius buvo doras žmogus, optimistas, gebėjo nuraminti save ir kitus, būryje laikėsi griežtos tvarkos, sėkmingai kovojo su skundikais, prisidedančiais prie žmonių trėmimo.
1949 m. balandžio 20 d. Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo įsakymu buvo įsteigtos Briedžio ir Krištaponio rinktinės, taip pavadintos pirmųjų apygardos vadų garbei. Briedžio rinktinėje, kuri apėmė Ukmergės ir Kėdainių apskrityse veikusius partizanų būrius, sudarytam 4-ajam rajonui iš pradžių vadovavo Albinas Burbulis-Žilvinas, vėliau – Bronislovas Karbočius.
B. Karbočius du kartus buvo patekęs į pasalas, kai išsigelbėti atrodė beviltiška.
1946 m. sausio 26 d. iš apsuptos Sereikų sodybos Peiksvos kaime (Kėdainių aps. ir vls.) išsiveržti pavyko tik jam vienam, o bendražygiai Alfonsas Petrauskas-Tūbelis, Pranas Plančiūnas-Valteris ir partizanų ryšininkas Bronius Sereika žuvo. Kitą sykį išvengti mirties jam pavyko 1951 m. liepos 1–2 d., kai Dotnuvos r. Sosių k. apylinkių miške kautynėse su MGB vidaus apsaugos būrio kareiviais žuvo jo pavaduotojas Vincas Sereika-Jokeris, bendražygiai Liudas Augus-Belužis, Boleslovas Klimas-Faustas ir Valerijonas Rabačiauskas-Pavasarėlis.
Per šiuos tragiškus įvykius B. Karbočius-Bitė net nebuvo sužeistas, tačiau liko vienas, nes žuvo paskutiniai jo būrio partizanai. Teturėdamas TT pistoletą, iš Kėdainių apskrities jis pasitraukė į Panevėžio miškus, kur buvo pristatytas Baranausko būrio vadui Kaziui Janoniui-Šnekučiui.
Skaityti daugiau: Bronius Karbočius-Bitė, Skrajūnas, Neptūnas, Algimantas (1922 01 14–1953 01 26)
Kazimieras Alfonsas Pyplys, 1939 m. Kauno „Aušros“ berniukų valstybinės gimnazijos gimnazistas.
Kauno regioninis valstybės archyvas
Kazimieras Alfonsas Pyplys gimė 1923 m. sausio 21 d. Kauno aps. Pakuonio vls. Kėbliškių k. Antano Pyplio ir Marcelės Serekaitės-Pyplienės šeimoje 1 .
1930 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo mokytis Kauno miesto D-ro V. Kudirkos pradžios mokykloje, kurią baigė 1934 m. birželio 12 d. 2 Nuo rugsėjo 1 d. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų valstybinėje gimnazijoje. 1939 m. lapkričio 8 d. K. A. Pypliui buvo išduotas šios gimnazijos dviejų klasių baigimo pažymėjimas 3 , nes tų pačių metų rugsėjo 1 d. jis buvo priimtas mokytis į privačios Kauno jėzuitų gimnazijos trečią klasę, kurią baigė 1940 m. birželio mėn. 4 Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. K.A. Pypliui buvo išduotas trijų gimnazijos klasių baigimo pažymėjimas 5 . 1940–1943 m. jis mokėsi Kauno Aukštesniosios technikos mokyklos II architektų kursuose 6.
1944 m. išėjo partizanauti ir jau rugsėjo 24 d. „dalyvavo kautynėse puolant Pakuonio valsčių“. Kautynėse pasižymėjo narsumu, pasiryžimu ir taiklia ugnimi, nukovė nemažą skaičių NKVD, iš kalėjimo išgelbėjo aštuonis suimtuosius. Už pasižymėjimą šiose kautynėse jam buvo pareikštas tarnybinis pagyrimas.
Laisvės kovų sąjūdyje K. A. Pyplys pirmiausia išgarsėjo kaip kovotojas: dalyvavo daugelyje rizikingų akcijų, aštuoniolikoje kautynių, buvo keturis kartus sužeistas. Ne kartą, patekęs į pavojingas situacijas, dėl savo drąsos, šaltakraujiškumo, greitos reakcijos laimėdavo. Buvo labai aukšto ūgio 7 , garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, Rytų kovos menų žinovas, šaulys), sugebėjo vairuoti visų rūšių automobilius ir puikiai valdė ginklą.
„Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. (10 km į pietvakarius nuo Marijampolės) Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: „Oho, koks mažytis“. Taip ir atsirado Kazimiero Alfonso Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: „Oho, koks Mažytis!“ 8 .
Po 1946 m. birželio 1 d. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado pavaduotojo Kazio Algirdo Varkalos-Žaliuko įsakymu Nr. 13 Mažytis pasirašė kaip rinktinės adjutantas, o rugsėjo 10 d. šios rinktinės vado Žaliuko įsakymu Nr. 15 jis paskirtas rinktinės Žvalgybos skyriaus viršininku. 1946 m. gruodžio 2 d. Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo įsakymu Nr. 36 Mažytis „..už narsumą kautynėse ir atkaklų kovos vedimą su žiauriuoju okupantu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo“ apdovanotas juostele Už Narsumą.
1947 m. vasario 8 d. Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr. 5 K. A. Pyplys-Mažytis, jo paties prašymu ir Geležinio Vilko rinktinės vadui tarpininkaujant, buvo perkeltas į Vytauto rinktinę. Jau vasario 18 d. kartu su šios rinktinės vadu Vitaliu Gavėnu-Vampyru, štabo pareigūnais Antanu Pečiuliu-Baritonu, Albinu Ratkeliu-Oželiu ir Mykolu Žilioniu-Plunksna, kuopų vadais Jonu Šlėferiu-Diemedžiu ir Jonu Valaičiu-Viesulu, partizanų ryšininkėmis Janina Kazelyte (Kazeliūte) -Saulute ir Angele Senkute-Pušele dalyvavo garsiajame „Blynų baliuje“, kuriame buvo sunaikinti Marijampolės apskrities Vykdomojo komiteto, kompartijos ir komjaunimo pareigūnai: Marijampolės aps. ir miesto kompartijos 1-asis sekretorius St. Bakevičius, pasų skyriaus vedėjas Gurevičius, komjaunuolė Karvelytė, sunkiai sužeistas muzikantas mirė ligoninėje.
Skaityti daugiau: KAZIMIERAS ALFONSAS PYPLYS- MAŽYTIS, AUDRONIS
Daugiau įrašų...
-
JUOZAPAS ŠIBAILA-Diedukas, Merainis (1905.03.18–1953.02.11)
-
1950 m. birželio 24 d. žūtis
-
1953 m. vasario 25 d. žūtis
-
1953 m. sausio 26 d. žūtis
-
Vaclovas Navickas-Perkūnas, Auksutis, Rytas (1910 12 10–1946 10 28)
-
Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1925 01 01–1950 06 24)
-
Paskutinis apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys, Vincas (1923 04 03–1954 08 18)
-
Laurynas Mingilas-Matukas, Aidas, Džiugas (1926 09 25–1953 03 14)
-
1953 m. kovo 19 d. žūtis
-
Juozas Gegužis-Laisvūnas, Diemedis (1923 04 17–1951 09 27)
-
1953 m. balandžio 18 d. žūtis: Edvardas Daučiūnas-Jokeris (1919 10 13–1953 04 18)
-
1951 m. rugsėjo 27 d. žūtis
-
Stanislovas (Stasys) Jaloveckas-Kiškis, Mindaugas (1923 04 21–1949 02 28)
-
Jono Žemaičio-Vytauto suėmimas (1953 05 30)
-
Jonas Žemaitis-Vytautas (1909 03 15–1954 11 26)
-
Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)
-
1953 m. birželio 19 d. žūtis
-
Vladas Montvydas-Žemaitis, Aušra, Kęstutis, Etmonas (1911 09 01–1953 08 23)
-
1953 m. rugpjūčio 23 d. žūtis
-
Jurgis Urbonas-Lakštutis (1923 09 11–1948 02 02)
-
Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1901 12 10–1946 07 02)
-
Juozas Albinas Lukša-Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Arminas, Skrajūnas, S. Mykolaitis (1921 08 04–1951 09 04)
-
Bronislovas Kazickas-Saulius, Krivaitis, Vakaris (1923 09 09–1950 04 12)
-
Jurgis Keras-Bijūnas (1903 09 17–1948 05 26)
-
1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis
-
Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)
-
Kazimieras Kaladinskas-Erškėtis, Šarka (1903 10 11–1947 11 15)
-
Konstantinas Bajerčius-Garibaldis (1903 10 24–1946 12 08)
-
Liudas Butkevičius-Luobas (1881 10 28–1963 10 25)
-
Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas, Henrikas (1923 11 06–1951 02 10)
