GYDYTOJAS, PAMYNĘS ŽMONIŠKUMĄ!
Iš okupantų nusikaltimų dosjė
Dr.Vincas Žilėnas
Tokia pirma mintis atėjo perskaičius Birutės Adomėnienės knygą “Likviduoti Skirmantą” (Atmintis. K. 2002). Kruopščiai surinkti KGB dokumentai akivaizdžiai įtikins net didžiausią skeptiką, kokios jėgos ir lėšos buvo skirtos Juozo Lukšos, atskridusio iš už “geležinės uždangos”, sugavimui. Autorės įtaigiai surašyta 1950-ųjų metų chronologija atskleidė anaiptol ne durklo ir apsiausto riteriams būdingą švarių rankų dvikovą su priešais, bet klastingiausią čekistų “meduolio ir vėzdo” voratinklį. Norėdami paklupdyti įsivaizduojamus priešus azijietiški išsigimėliai nuo grandinės paleido už vilkšunius viršesnę “markuliados” gaują*. Deja, į šią mėsmalę stačia galva nėrė humaniškiausios profesijos žmogus, medikas Algirdas Antanas Pavalkis -pseudopartizanas Genutis, NKVD ir MGB agentas Petras, buvęs gestapo agentas Anton...
-----------
* Tremtinys. 2002. Nr.37.
1940-ųjų vasarą drauge su bolševikais iš Suvalkijos į Žaliakalnį atsidanginęs mėgėjas pritapti trečiuoju prie butelio netruko atsidurti Kauno NKVD akiratyje, nes apsigyveno name, kuriame 1939 m. rudenį glausdavosi ne vienas lenkų pabėgėlis. Tarp karo atblokštųjų ypač krisdavo į akį kariško stoto pusamžiai vyrai - iš pažiūros aiškiai priskirtini karininkų luomui. Ir tikrai - įtarūs čekistai netrukus ėmė sekti K.Petrausko 30 (dabar Tulpių 3) namo šeimininkės sūnų Teodorą Grušecką: Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos žvalgybos grupės vadovą Kaune1. Kas be ko - buvęs moderniausios mūsų kariuomenės ginklo rūšies karys jau 1938 metais žinojo su kuo dalintis priešlėktuvinės rinktinės paslaptimis Lenkijos ultimatumo metu!2 Tikėtina, kad po pakartotino T.Grušecko arešto pokaryje rezonansinės bylos pėdsakais čekistai susekė seną savo agentą A.Pavalkį, užverbuotą dar 1940 m., įsislaptinusį Pavlovo institute Leningrade.
Studentas A.Pavalkis ilgai nedvejodamas iškeitė savo talentą į lengvabūdišką lėbavimą ir ... tapęs partizanų išdaviku-provokatoriumi Genučiu, agentu Petru, pražudė ne vieną miško brolį, tuo užtraukdamas nešlovę sau ir tėvams - garbiems Lietuvos pedagogams. Tai jis prieš pusę šimtmečio pirmas raportavo Kauno saugumui, kad jų laukiamas Skirmantas-Juozas Lukša, parašiutu nusileidęs ne Kim Philby (sovietų šnipo Anglijoje) praneštoje vietovėje, o priešingame Lietuvos kampe,- jau atvyko į Tauro apygardą. Ne veltui MGB generolai vertingiausiam savo agentui mokėjo 2000 rb. per mėnesį, o 1957 m. “pamalonino” Kauno medicinos instituto diplomu.
Tuo metu niekas nenutuokė, kodėl Suvalkijos moterims netikėtai buvo atsiųsta ir plačiai išreklamuota “specialistė” akušerė Bronė Pavalkienė. Kaip netruko paaiškėti - jos nelegalios veiklos nesaistė jokie baudžiamieji kodeksai, o milicininkai iš tolo apeidavo jos namus. Kodėl? Tik 12-aisiais Nepriklausomybės metais sužinome, kad dviveidžio chirurgo A.Pavalkio žmona buvo MGB užverbuota agentė Rūta, nusiuntusi į aną pasaulį ne vieną partizaną, ryšininką ar rėmėją... Ji čekistų ataskaitose buvo ypač vertinama kaip rafinuočiau-
1 Sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.//II d. Kardas. 1995. P.461.
2 Laisvės Kovų Archyvas Nr.8. P.141.
sia provokatorė, sugebėjusi net beviltiškose situacijose meistriškai apnarplioti savo voratinkliais ne vieną patiklų Tauro apygardos pogrindininką.
Autorė knygoje atskleidžia visą esmę šio tarptautinio, mūsų gėdai privilegijuoto ir reabilituoto avantiūristo, kuriam nieko nebuvo šventa. NKVD agentas, prasidėjus karui, neišdrįso išpirkti pirmojo bolševikmečio “suklydimų” - neatsuko ginklo į priešą, kaip tūkstančiai sukilusių jo bendraamžių. Bailokas iš prigimties, jis nebuvo linkęs daug rizikuoti, tad savo kaltę bandė išpirkti keliaklupsčiaudamas naujam šeimininkui. Tačiau gestapo įsakymus agentui Anton teko vykdyti... švaistantis ne vien asmeniniu ginklu: masinėms žudynėms vokiečiai išdalindavo žymiai “veiksmingesnę” ginkluotę.
Dėl to, atsidūręs amerikiečių zonoje Vakarų Vokietijoje ir pajutęs atpildo pavojų, pasiskubino sugrįžti atgal. Ir tikrai - MGB užmerkę akis netruko pratęsti jo pamėgtą “amatą”. Neilgai kentęs bunkerio nepatogumus jis išdavė bendražygius, o už pavogtus iš partizanų pinigus nusipirkęs pasą dezertyravo į Leningradą. Emgebistų sugautas, jis nedvejodamas sutiko tęsti Judo darbą - bendradarbiauti partizanų bunkeryje. Šiandien aišku, kodėl tokie niekšai padlaižiavo vienam ar kitam okupantui - baimė dėl savo kailio ar butelis degtinės užtemdydavo protą, sukeldama nesuvaldomą potraukį skųsti.
Kriminalinis gaivalas kiekvienos santvarkos griūties akivaizdoje tampa neprognozuojamas - atpalaiduoti gyvuliški instinktai nuveda prie duobės. Vienam magėjo lengvai pasipelnyti, kitam - pasigerti veltui. Ideologijos būta mažiausiai. Tik retas aklą įniršį už išvežtuosius gentainius bandė išlieti civilizuotame pasaulyje nepriimtinomis priemonėmis. Niekas nenorėjo mirti, bet sutikime - 1940-ųjų vasarą septyni procentai mūsų valstybės piliečių atėjūnus sutiko plojimais! Jų pasirinkta taktika - geriau nacionalizacija negu ek-sterminacija - buvo pražūtinga mums visiems.
Neįtikėtina, bet “litvakų” genocidą Lietuvoje sąlygojo ir J.Stalinas, kuriam tereikėjo atsiųsti vagonus ne lietuvių deportacijai, o žydų evakuacijai - bent vaikų, kaip anglai 1940 m. - ir šiandien neturėtume jokių tarpusavio problemų! Tad neverta ponams zurofams ieškoti Lietuvos patriotų gretose žydšaudžių. Pasirodo, jie, sovietmečiu išvengę Tuskulėnų, nekliudomai vaikščiojo tarp mūsų, iki gyvos galvos buvo globojami visagalio KGB! Štai dėl ko Kauno III ligoninės vyr. gydytojas kiekviena proga pamalonindavo įvairiomis paskatomis ne tiek chirurgą, kiek arogantišką alkoholiką A.Pavalkį - savo profesijoje niekada nepasiekusį jokių ženklesnių aukštumų...
Atidžiau perskaičiusiems šią kruvinos tiesos knygą, ilgai nereikės aiškintis, kuris “blondinas” 1941-ųjų birželio 27 dieną stovėjo pasirėmęs metaliniu strypu “Lietūkio” garažo kieme Kaune.
