Partizanai: Istorija ir dabartis

AISČIAI KARINĖS ISTORIJOS ŠVIESOJE

Z. RAULINAITIS

I. TACITAS

Kautynes pradėjo svaidytojai. Čia britai parodė daug drąsos ir įgudimo: savo didžiuliais kardais atmušdami romėnų strėles, arba sustabdydami jas savo mažais skydais. Tuo pačiu metu jų strėlės, lyg lietus, salvėmis užpildavo romėnus. Galų gale Agrikola įsakė keturioms batavų ir dviem tungrų (germanų kiltys) kohortoms pulti kardais į artimas kautynes. Taip Romos konsulas ir Britanijos valdytojas Agrikola palaužė vietinių gyventojų pasipriešinimą ir numalšino neramią Romos koloniją.

Kas gi buvo tas Agrikola ir kodėl jis turėtų rūpėti mums lietuviams? Tiesą pasakius, jis mums mažiausia rūpi, išskyrus tik tai, kad jo žygius aprašė ir jo vardą išlaikė istorijai jo žentas, kuris yra pirmasis aisčių arba baltų, taigi ir lietuvių, istorikas. Tacitas, vedęs Agrikolos dukrą, yra pirmas rašytojas, nuplėšęs paslaptingų amžių uždangą nuo mūsų krašto. Jis pirmas atidengė pasauliui aisčių žemę ir mūsų protėvius išvedė iš nežinios į istorijos šviesą.

Publius Cornelius Tacitus, arba Gaius Cornelius Tacitus, taip jo vardas skambėjo lotyniškai, gimė Romos provincijoj, Narbonos mieste apie 55 metus ir išgyveno maždaug iki 120-jų metų po Kr. gim. Jis buvo Romos kilmingojo sūnus, iškilęs net į senatorius. Kaip senatorius jis buvo paskirtas konsulu 97 m. (prie imperatoriaus Nervos) ir Azijos valdytoju 112-113 m. (prie Trajano). Plinijus Jaunesnysis yra buvęs jo artimas draugas. Jie abu buvo geri kalbėtojai ir savo meto žymūs rašytojai.

Mes, tačiau, beveik nieko nežinome apie Tacito asmenišką gyvenimą. Žinome, kad 77 metais jis vedė Cn. Juliaus Agrikolos dukrą, bet, deja, net jos vardo jis nėra niekur paminėjęs.

Tacitas yra žinomas kaip keletos istorinių veikalų autorius ir ypač mums labai įdomios knygos Germania (apie germanų kilmę, geografiją, institucijas ir kiltis), parašytos 98 metais. Tai vienas iš jo ankstesnių veikalų, kuriame, aprašydamas germanų kiltis, jis pirmas patiekia žinių ir apie aisčius, mūsų protėvius. Tarp kitko jis duoda ir pirmąsias apie juos karines žinias. Taigi jis yra pirmasis aisčių karinis istorikas. Kaip istorikas Tacitas yra patikimas, tačiau jo geografija ir dalinai karinė istorija nepasižymėjo tikslumu.¹⁰ Momsenas vadina jį pačiu nekariškiausiu istoriku.¹¹

Įsitikinęs, kad Romos imperija išsigimsta, germanų tarpe jis randa dar nesuardytą moralę, kuri kadaise vyravo ir senojoje Romoje. Germanai nevertina aukso, bet myli laisvę, jų moterys yra skaisčios, šeimos gyvenimas yra tyras ir kilnus. Tačiau, iškeldamas jų dorybes, Tacitas nepamiršta ir germanų ydų. Jie esą tingūs, mėgstą girtuokliauti ir kivirčytis ir nepaprastai pamėgę karą.

Tacito tikslus germanų aprašymas, bei jų šarvų, ginklų, rūbų pavaizdavimas yra patvirtintas archeologinių radinių.¹⁰ Tas rodo, jog jo perduotos žinios apie tų laikų Germanijos gyventojus, tuo pačiu ir apie mūsų aisčius, yra patikimos ir jomis galima remtis.

Žinios apie tolimus šiaurės kraštus Romą pasiekdavo daugiausia prekybos arba karo keliais. Tacitas surašė žinias, galimas dalykas, sukauptas per keletą genkarčių, pasinaudodamas ankstesnių istorikų darbais, pirklių, karių ir keliautojų pasakojimais. Kaip gi atrodė tų laikų pasaulis, kurio tolimame šiaurės kampe buvo atrasti aisčiai?

Viduržemio jūros baseinas, tų laikų kultūringasis pasaulis, ir didesnė Artimųjų Rytų da-

Codex Aesinas vadinamo manuskripto iškarpa, kur Tacitas mini aisčių gentis. (Iš R. TiII, Handschriftliche Untersuchungen zu Tacitus Agr. u. Germania, 1943.)

lis buvo Romos valdžioje. Kartagina jau seniai buvo sunaikinta, taigi šiaurinė Afrika ir Ispanija buvo virtusios Romos provincijomis, panašioje būklėje buvo ir Graikija. Susenusio Egipto civilizacija jau buvo susmukusi, žlugusi buvo senųjų amžių galybė Asirija ir Babilonija ir kadaise galinga Persija buvo silpna.

Vidurinės Europos plotuose gyveno keltai, karingi ir augštos civilizacijos žmonės, tačiau politiškai nevieningi. Jų kiltys sudarė palaidą imperiją, kurios širdis buvo Galija ir Helvetija. Į šiaurę ir į rytus nuo Galijos, išilgai Reino dešinįjį krantą, gyveno laukinės, agresyvios ir paslaptingos germanų kiltys. Dar toliau į šiaurę, už Romos įtakos srities, už didelių pelkių ir Germanuos miškų gyveno kitos tautos, jų tarpe ir aisčių. Apie jas Roma beveik nieko tikro nežinojo ir, tik praėjus maždaug 400 metų, kai kurias iš jų net per gerai pažino.¹²

Tokiame maždaug pasaulyje Tacitas randa gyvenančius mūsų protėvius, apie kuriuos štai kaip jis rašo savo Germanijos 45 skyriuje:

“Anapus sujonų (Suiones, skandinavinė germaniškos kilmės tauta, iš kurios kilo švedai) kitokia jūra: tingi ir beveik nejudanti; tatai leidžia tikėti, kad ji apjuosia ir uždaro žemės ratą, o paskutinis jau besileidžiančios saulės spindėjimas iki patekėjimo išsilaiko tiek aiškus, jog nustelbia žvaigždes. Tikinčiųjų vaizduotė be to dar prideda, kad girdėti kylančios iš vandens saulės ūžesys ir pastebimos arklių figūros ir jos galvos spinduliai. Tik iki tol siekia pasaulis, ir žmonės kalba teisingai.

“Tad toliau: dešiniajame Svebų jūros (Baltija) krante jūra plauna kraštą aisčių genčių (Aestiorum gentes), kurių papročiai ir išorinė išvaizda artimesnė svebams, kalba — britų kalbai. Jie garbina dievų motiną. Aisčiai nešioja šernų paveikslus — prietaringo tikėjimo simbolius, kurie lyg ginklai, ar visuotina apsauga, sauganti deivės garbintoją net priešų tarpe. Retai vartoja geležį, bet gausiai medinius vėzdus. Javus ir kitokius žemės vaisius rūpestingiau ir kantriau augina, negu germanai dėl jų įprasto nerangumo. Bet ir jūrą išrausia, ir tiktai jie vieni iš visų šių tautų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį jie patys vadina glaesum. Būdami barbarai, jie nei tyrinėjo, nei sužinojo jo prigimties ir atsiradimo eigos. Net ilgai gulėjo nenaudojamas tarp kitų jūros išmatų, kol mūsų prabanga jį išgarsino. Patys jo visai nevartoja. Kokį randa renka, neapdirbtą gabena ir stebisi gaunama kaina. Tačiau, suprask, kad tai medžio sakai, nes gana dažnai peršviečiami; kai kurie žemės ir net sparnuoti gyviai įklimpsta skystoje masėje ir greit po to kietėjanti medžiaga juos uždaro. Taigi manyčiau, kad kaip, sakysim, rytų tolimose vietovėse, kur smilkalai ir balzamas sunkiasi lyg prakaitas, taip ir vakarų salose ir žemynuose yra ypatingai derlingų miškų, kurių sakai, artimos saulės spindulių išspausti, būdami skysti, nuteka į artimiausią jūrą ir audrų jėgos atplaunami į priešais esančius kraštus. Jei prikišęs ugnį bandytum tirti gintaro prigimtį, tai jis užsidega, tarytum sakingas medis, ir sukelia smilkstančią bei stipriai kvepiančią liepsną; tuoj po to virsta limpama, kaip sakų ar dervos, mase”.^14-11

2. AISČIŲ GYVENAMI PLOTAI

Tacito minimos aisčių, dabar dažniau vadinamos baltų, gentys gyveno pagal Baltijos pajūrį į šiaurės rytus nuo gotų. Kiti jų kaimynai buvo suomių kiltys (fenni) šiaurėje ir slavai (venetai) rytuose.

Ką reiškia aisčių vardas — sunku pasakyti. Vokiečių mokslininkas Gaerte mano, jog šis vardas yra kilęs iš gotų žodžio “aistan” — gerbti, vertinti (aestimare), nes pagal Tacitą ir vėlesnį rašytoją Jordaną jie yra buvę labai taikingi ir geri žmonės. Pagaliau jis gali reikšti, pagal seną anglų žodį “easte”, rytai, rytinius germanų kaimynus: “rytinius gyventojus”. Taip, greičiausiai, germanai vadinę vakarinius baltus. Tai patikimiausias aiškinimas. Kad aisčiai nebuvo germanai, tą aiškiai rodo archeologijos duomenys.¹⁴

Tie patys archeologijos radiniai ir mūsų žymusis kalbininkas K. Būga, tyrinėdamas vietovardžius, ypač upių vardus, įrodė, kad baltų kiltys yra gyvenusios ne vien tik Baltijos pajūryje, bet dideliuose plotuose, nusitęsiančiuose toli į rytus į dabartines gudų žemes.

“Dar toliau už K. Būgą yra nuėjęs Berlyno slavistas M. Vasmeris, kuris rytines sienas naujomis vietovardžių studijomis nukėlė tolėliau į ry

Germanų kilmingojo biustas. (Tipinga germanų šukuosena. I. Tilskueren, 52 Marts, 1935)   

 Klūpantis germanų jaunuolis

tus. Jis įrodinėja, kad baltai yra gyvenę buvusiose Smolensko bei Kalugos gubernijose, vakarinėje Maskvos gub. dalyje ir pietų vakarų Tverės bei Pskovo gub. dalyje. Toliau į rytus gyvenusios suomių ugrų giminės tautos. Šios kalbininkų nustatytos rytinės baltų gyvenamosios ribos iš dalies jau ir dabar gali būti patvirtintos proistoriniais duomenimis. Nors tuo tarpu Guduose žinoma labai maža senojo geležies amžiaus senovės paminklų, tačiau turimoji medžiaga yra

grynai baltiškojo pobūdžio. Net Okos bei Kamos srityse aptikta senojo ir vidurinio geležies amžiaus radinių, kurie savo formomis yra giminingi to paties laikotarpio lietuvių ir latvių medžiaginės kultūros dirbiniams. C. Engelis, kuris paskutiniuoju metu šį klausimą yra studijavęs, tvirtina, kad šiaurės ir vidurio Gudose bei į rytus Okos krašte senajame ir viduriniame geležies amžiuje gyvenę rytiniai baltai, t. y. lietuvių latvių protėviai”.¹³

Germanai Romos belaisviai. Jų plaukai surišti j kuodą dešinėje galvos pusėje.

(Iš Die Germania des Tacitus; Erlaut. von R. Munc.h, 1937)

Taigi matome, kad laikotarpyje nuo Kristaus gimimo iki maždaug 800-jų metų mūsų protėvių gyventa plote, kuris tęsėsi nuo Baltijos jūros iki dabartinės Maskvos betarpiškų sričių.

3. AISČIŲ IŠVAIZDA

Aisčių papročiai ir rūbai, pagal Tacitą, buvę artimi svebams. Tais laikais svebai buvo užėmę daugiau kaip pusę visos Germanuos teritorijos ir buvo suskilę į gentis, atskirus vardus turinčias. Romėnams svebai būdingi buvo savo plaukų šukuosena, kuri juos skyrė nuo kitų germanų. Jie šukuodavo plaukus kiek ant dešinio šono ir surišdavo juos į mazgą, lyg kokį kuodą. Yra išlikę eilė paminklų, rodančių tą būdingą svebų plaukų šukuoseną, kuri, būk tai, skyrusi laisvąjį nuo vergo. Vadų plaukai, atrodo, būdavo ypatingai surišami ir jų kuodai buvę puošnesni. Anot Tacito, svebai šukavę taip savo plaukus ne dėl grožio, bet norėdami mūšyje priešui būti baisesni.¹⁰

Reikia manyti, kad ir aisčių plaukai būdavo šukuojami ir surišami į kuodus, kuo jie skyrėsi nuo kitų kaimynų ir buvo panašūs į svebus.

4. AISČIŲ ŠERNAS

Kaip atrodė tie Tacito minimi šernų paveikslai, ar pavidalai, kuriuos aisčiai nešiodavę, deja, nežinome. Nėra išlik jų nė pėdsako. Tiesa, yra rasta iš I tūkstantmečio pr. Kr. g. šerno ilčių, kada tai nešiotų pakabintų. Tai, greičiausia, amuletai, gal atstojanti šerno paveikslą. Yra rasta dar iš akmens amžiaus gintarinių šernų pavidalo amuletų. Pagal Tacitą, tie šernų paveiksliai aisčiams turėję apsaugos ir globos galią. Panašiai į šerną žiūrėjo ir senieji anglo - saksai, kurie manė, kad šernas turįs magiškosios apsaugos galią.

Šerno kultas yra senas ir plačiai žinomas įvairiose kultūrose. Mituose šernui teikiama labai svarbi reikšmė: Egipto saulės dievas Setas, šernu pasivertęs nužudo Ozirį; graikų Apolonas, irgi saulės dievas, apsimetęs šernu, nužudo Adonį; airių Finn Mac Cool, persirengęs į šerną, nužudo Diarmidį, airių deivės Grainne mylimąjį; nežinomas dievas, šerno pavidalo, nužudo Anceų, Arkadijos karalių — Artemidės garbintoją; būk tai panašiu būdu žuvęs ir Kretos Zeus. Graikų Heraklio vienas iš garsiųjų žygdarbių buvo šerno užmušimas.

Spalio mėnuo iš seno yra šernų medžioklės sezono pradžia ir kartu tikrasis metų “ruduo”, t. y. metų galas, kuris prasideda spalio — šerno mėnesiu. Šernas mirties žvėris.¹⁸ Pagal Plutarchą žydai nevalgo kiaulienos, nes mitiniais laikais, Tabernakulių šventės dienas Jehova

šerno paveikslas iš senojo akmens amžiaus, Altamira. (Pagal Cartailhac - Breuil)

Viršuje — gintarinis šerno pavidalo amuletas iš priešistorinių laikų, rastas Danijoj. Viduryje — skitų šernas. Kair.: — kirvis su pentimi šerno galvos pavidalu, iš piet. Rusijos. Apač. — metalinė plokštelė rodanti karius dėvinčius šalmais su šernų pavidalais, iš Švedijos.

<- Karių paradas. (Raižinys iš sidabrinio indo, keltų ? laikų).

 Galų standartė. (Iš Are d’Orange)

yra buvęs Dionyzas, arba Adonis, kuris buvo nužudytas šerno.¹⁸

Airių mitinėje Amergin dainoje šernas yra narsumo simbolis.¹⁸

Ir aisčių kaimynų, germanų, mitologijoje šernas užėmė žymią vietą. Jų apvaisinimo dievas Njoerdr turi du vaikus: Freyjų ir Freyją. Ši pastaroji dar pravardžiuojama Syr (kiaulės) vardu. Kiaulė — tai vaisingumo simbolis, o šernas — apvaisinimo.¹⁹. Freyja važinėja su šernu Hildisvini, auksiniais šeriais, vadinamu dar Gullinbursti.²⁰

Šernų paveikslai būdavo iškalami germanų šalmuose. Tokius šernų paveikslus, tarp kitko, mini ir Beowulfo poema: “... kaip senais laikais ginklų kalvis kad darydavo, jis stebėtinai papuošė šalmą šernų paveikslais, taip, kad joks kardas ar kitas kovos ašmuo jo nepramuštų”. Šerno pavidalas matomas Suton Hoo garsiajame šalme. Yra rasta jų paveikslų ant indų ir plokštelių. Adilo šalmą Snorra Edda vadina Hil-disvin — “kovos šernu”.²⁰

Šernų iltimis būdavo padengiami ir puošiami ir Mikėnų karių šalmai. Kokius šernų pavidalus ir kaip juos nešiojo aisčiai, nežinome, tačiau galime spėti, jog jų paveikslais jie puošė savo vadų šalmus, karių skydus, ir gal, kaip skitai savo standartes, ar germanai, nešiojo jų statulėles ant stiebų. Tacitas Germanijoje mini, kad ir germanai į mūšį nešdavę figūras ir pavidalus, paimtus iš savo šventųjų gojų. Be abejo, tas teikė jiems magiškos galios, tvirtumo ir pasitikėjimo mūšyje.

(Bus daugiau)

Mont Lech pilies prie Gniezno rąstas užbaigtas šerno galvos skulptūra (pagal Kostrzevvski).

Anglo-saksų šernas ant urnos.

Z. RAULINAITIS

 (Pradžia Rugp. - Rugs. Karyje)

Lietuvos pelkėti ir ežeringi miškai bei šimtmečiai ąžuolynai sudarė puikias sąlygas šernams veistis. Greta lokio ir stumbro, šernas buvo didžiausias ir pavojingiausias žvėris. Jų medžioklė davė aisčiams labai vertingo maisto, tačiau stoti kovon su įniršusiu šernu, laikant jietį, lanką ar vėzdą rankose, reikėjo didelės drąsos. Ovidijus savo Metamorfozose, tarp kitko, vaizdžiai aprašo Kalydono šerno medžioklę. Jos metu vienas iš vėlesniųjų Trojos karo didvyrių, Nestoras, puolant jį šernui, atsispyręs savo jietimi, net į medį įšoko, kad išvengtų įniršusio žvėries ilčių. Ta šerno medžioklė buvęs toks pavojingas žygis, kad net dievai ja domėjosi.

Pradėjęs savo mitinę karjerą miškuose ir šventuose ąžuolynuose kaip vaisingumo ir mirties genijus, šernas aisčių kulte, greičiausia, virto karo ir narsumo simboliu.

5. AISČIŲ GINKLAI

“Retai vartoja geležį, bet gausiai medinius vėzdus”. Tokios yra istorinės žinios apie aisčių vartotus ginklus, deja, labai šykščios žinios.

Aisčių žemėje, išskyrus balų rūdą, nebuvo geležies ar kokių kitų metalų kasyklų, todėl natūralu, kad metalinių ginklų ar įrankių aisčiai negalėjo turėti apsčiai. Tokiu būdu namų gamybos ginklas galėjo būti tik akmeninis arba medinis. Tačiau iki mūsų laikų nėra išlikę tokių aistiškų medinių vėzdų. Kai kurios primityvios tautos Afrikoje, Australijoje ir kt. iki pat modernių laikų tebevartojo medinius vėzdus karo reikalams. Tokių medinių ginklų yra žinomi trys pagrindiniai tipai: a) vėzdas, arba kuoka — gumbuotas, sunkus, storesnis viename gale pagalys, kur kartais įspraudžiami aštrūs akmenys, ar prikalinėjama geležinių spyglių, kuris vartojamas smūgiui; b) ilgesnė laiba lazda, kurios vienas galas nusmailinamas, kad tiktų ką durti, arba sviesti smaigaliu priekyje, kad pasiekus taikinį, įsmigtų (tai svaidomosios jieties prototipas), c) mažesni, trumpi apystori pagaliai, tinkami sviesti, kad taikinį kliudytų bet kuria savo dalimi ir smogtų savo svoriu, t. y. atliktų tą pat funkciją, kaip ir sviedžiamas akmuo. Toks patobulintas svaidomas pagalys, vadinamas bumerangu, yra vartojamas Australijos laukinių gyventojų.

Herkulis ginkluotas savo būdingu ginklu—kuoka. Romėniška žalvario statulėlė rasta Begrame, Afganistane (Pagal Wheelerį).

Galimas dalykas, kad aisčiai yra vartoję visus tris šių medinių ginklų tipus.

Kuoka yra žinomas ginklas net mitologijoje. Tokiu ginklu graikų Heraklis įvykdė įvairių žygdarbių. Yra manoma, kad senovėje kuokas specialiai gamindavo. Į jauno medelio (kietmedžio) kamieną įsprausdavo aštrias titnago skeveldras, kurios medžiui augant įaugdavę į medieną. Tokiu būdu išaugdavęs gumbuotas ir randuotas busimosios kuokos storgalis. Vėliau nupiovę tokį medelį ir dar apkalę ir sutvirtinę metalu, gaudavo labai veiksmingą ginklą. Toki vėzdai buvo žinomi ir aisčių kaimynams. Senieji lenkai juos vadindavę nasiek — nasiekaniec.³⁰

Žemaičiai ir prūsai vėlesniais istor. laikais būk tai mėgę vartoti tokias kuokas, kurios buvo labai tinkamos kautis su šarvuotais riteriais. Jau nuo akmens amžiaus laikų greta kuokos būta jai giminingo mažesnio ginklo — buožės. Tada apvaliai pailga jos galva būdavo daroma iš akmens, o kotas iš medžio. Metalų amžių bėgyje buožės būdavo metalinės, spygliuotos ar gumbuotos galvos, kartais ir metalinio koto Jos vartojimo pėdsakai išliko iki pat mo dėmiųjų laikų etmono buožės, maršalo lazdos ir karaliaus skeptro pavidaluose, kurie visi reiškia galią, valdžią. Kieno galia to ir valia.

Iš Tacito žinome, kad ir germanai vartodavo lazdas, kurių galus apdegindavo, tokiu būdu lengvai nusmailindavo, gaudami aštrų ir kietą smaigalį.

Tačiau be šių, paprastų medinių ginklų, aisčiai yra turėję ir geležinių, tik Tacitas jų nemini, vos pažymėdamas, jog geležį aisčiai retai vartoja. Ten kur istorija tyli, pagalbon ateina archeologijos mokslas. Tacito aprašomi aisčiaigyveno (proistorės vadinamo) prieškristinio geležies amžiaus (500 m. pr. Kr. g. — 0 m.) gale ir senojo geležies amžiaus (0 m. — 400 m. po Kr. g.) pradžioje. Randami titnaginiai strėlių antgaliai liudija, jog lankas aisčiams buvo žinomas dar iš naujojo akmens amžiaus. Reikia manyti, jog greta lanko jie yra vartoję ir akmenų svaidykles, greičiausia pagamintas iš odos, todėl iki mūsų laikų nebeišlikusias. Beveik visose tautose yra žinomos tokios svaidyklės nuo seniausių laikų.

Prieškarinio laikotarpio aisčių kapuose yra randamos įkapės, kurių tarpe yra ir geležinių ginklų. Tas rodo, jog jų būta karingų žmonių. Tokių ginklų rasta vakarinių baltų — prūsų srityje. Ten proistorė buvo daugiau ir sistemingiau tirta, todėl daugiau yra duomenų iš tos srities.

Iš geležinių ginklų ten daugiausia rasta j iečių antgalių. Jų rasta plačių arba siaurų su išilginiu pastorinimu. Ant jiečių kotų bukojo galo būdavo maunamas “batas” — geležinė mova. Kai kurie jiečių antgaliai yra pagražinti, kalimo būdu ar rūgščių pagalba išgraviruoti taškais, linijomis, ar kokiais raštais. Tas rodo, jog aisčiai savo ginklus mėgo.¹³

Yra rasta ir skydų liekanų. Jų būta medinių, galimas dalykas, aptrauktų oda. Skydo viduryje būdavo pritvirtintas kūgio ar pusrutulio pavidalo iš geležies pagamintas antskydis. Iš vidaus, skydo centre, būdavo pritaisomas skersinis — rankena, kuri irgi kartais būdavo apkaustoma geležimi.¹⁵    

Be šių geležinių ginklų būdavo vartojami ir seni, paveldėti dar iš žalvario amžiaus, kurio metu baltų medžiaginė kultūra buvo labai augštai iškilusi. Iš tokių ginklų pažymėtini kirviai ir, retai, kardai.

Iš viso, prieškristiniame geležies amžiuje baltų kultūros būta menkos. Palyginus ją su bu-

Kario įkapės iš senojo geležies amž. (pagal Gaerte). Viršuje — radinys Taubendorf, Neidenburgo aps., apačioj — Grodken, Soldau sritis. Jieties antgalis (virš.) išpuoštas, (apač.) išpjaustytas. Virš. pusrutulinis, apač. — kūginis antskydžiai. Apač. prie jieties antgalio — jieties “batas” ir žemiau — skydo rankena.

vusia žalvario laikais kultūra, yra matomas didelis baltų kultūros kritimas. Mat prieškristiniame geležies amžiuje Europoje vyko nuolatinės kovos tarp iš Skandinavijos besiveržiančių germanų kilčių ir Vidurio Europoje nuo seno įsikūrusių keltų ir ilirų.

Žemutiniame Pavyslyje gyveną aisčiai susiduria su iš šiaurinės Jutlandijos besiveržiančiais germanais — vandalų kiltimis, kurios apsigyveno maždaug Osterodes bei Neidenburgo apskričių srityse — Rytprūsiuose ir toliau į pietus. Vėliau susiduria su iš Bornholmo salos (Burgunderholm) atsikėlusiais burgundais, kurie irgi apsigyveno žemutiniame Pavyslyje, išsiplėsdami beveik iki Pasargės ir, pagaliau, I amž. po Kr. su iš pietinės Skandinavijos pasirodžiusiais gotais.

Taigi, germanų pasiekta riba Prūsuose ėjo maždaug šia linija: nuo Elbingo augštumos pietų rytų kryptimi iki Pasargės — Alnos ir iš čia išilgai į pietryčius.¹³ Giliau į baltų sritis jie ne-įsibriauna.

Tokiom kovom einant, nutrūksta prekybiniai keliai, ėję iš pietinės ir vidurinės Europos į šiaurės kraštus. Metalų įvežimas beveik visai sustoja: “... šie, gana ilgai trukę neramumai, man ro^os, ir buvo viena iš svarbiausių prieš-kristinio¹ laikotarpio kultūros nusmukimo priežasčių”,¹³ tokią išvadą daro prof. J. Puzinas.

6. PILIAKALNIAI

Remdamiesi archeologija, kalbos ir kultūros istoriniais daviniais patiriame, kad aisčiai senovėje gyveno bendruomenėmis. Pagrindinis bendruomenės vienetas buvo šeima. Giminingos šeimos, susitelkę vienoje gyvenvietėje, sudarė lyg ir vieną didelę šeimą — brolavą. Jos priešakyje stovėjo, greičiausiai, kuris nors amžiumi vyriausias ar sumaniausias šeimos narys —viešpats, t.y. kaimo, arba kiemo valdovas, bendruomenės galva ir šeimininkas. “Taigi viešpats iš tikrųjų senų senovėje yra buvęs viešės valdovas, viršininkas . . ,”²⁵

Iš keletos tokių didelių brolavų galėjo susidaryti net ir tam tikros valdomos sritys, apygardos.

Kad aisčiai buvo bendruomeniškai ir sritiniai gerai organizuoti, be kitko, liudija dar ir piliakalniai. Tai žymiausi mūsų protėvių medžiaginės kultūros palikti paminklai. Piliakalniai aisčiams buvo reikalingi saugotis ir gintis nuo priešų puolimų. Jie buvo naudingi ir tarpusavio kilčių ar genčių kivirčuose.

Žodis piliakalnis reiškia kalną, ant kurio stovi ar stovėjo tvirtovė — pilis (graikų polis — miestas). Jis nieko bendra neturi su žodžiu pilti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje priskaitoma apie 1000 įvairių piliakalnių, Latvijoje apie 300 ir Estijoje apie 100. Be abejo, jų yra daug daugiau, jei paimsime visus plotus, kuriuose aisčiai savo laikais yra gyvenę. Piliakalniai yra labai įvairūs, įvairiose srityse skirtingi ir jų skaičius ten nevienodas. Daugiausia jų yra Žemaitijoje ir Augštaitijoje, kiek mažiau Užnemunėje ir mažiausia — šiaurinės ir vidurinės Lietuvos lygumose. “Atrodo, kad tokiam piliakalnių išdėstymui ddielės reikšmės turėjo didesnis ar mažesnis atskirų sričių kalnuotumas”⁵ Turėjo reikšmės, be abejo, ir išorės priešų grėsmė. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvos piliakalniai žymiai skiriasi nuo likusios Lietuvos savo išvaizda.³ Daugelis jų Rytuose neturi jokių įtvirtinimų, kai kitur Lietuvoje, ypač Žemaičiuose, aplink juos pastebimi supilti pylimai ir iškasti grioviai. Rytų Lietuvos piliakalniai tai greičiau gyvenvietės kur gyventa gan primityvios kultūros gyventojų. Jie yra, greičiausia, ir senesni. Manoma, jog juose gyveno lietuvių ir latvių protėviai.¹³

Taigi Rytų Lietuvos piliakalniai yra buvę, daugiau ar mažiau, tik paprastos gyvenvietės. Tas rodo, kad iš Rytų Lietuvai pavojus negrėsė, nes tada Rytuose gyveno žmonės daug žemesnės kultūros, silpniau organizuoti politiškai ir menki kariniu požiūriu.²⁷

“Piliakalniai, kaip tokie, iš tiesų, yra žmonių darbo rezultatas, tačiau tik tiek, kiek vienas ar kitas parinktas natūralūs kalnas būdavo pritaikomas visuomeniniams reikalams. Visų pirma, piliakalniui būdavo parenkama sunkiai prieinama vieta, iš dalies jau apsaugota gamtinių kliūčių. Tai dažniausiai iškyšulys dviejų upių

Maniuliškių piliakalnis (Dusetų raj.), bendruomeninio piliakalnio - gyvenvietės pavyzdys (pagal Volkaitę-Kulikauskienę).

santakoje, arba kalva prie ežero ar tarp pelkių. Šitokios gamtinės kliūtys teapsaugo kalną tik iš dalies — iš vienos, dviejų ir tik retesniais atvejais iš trijų pusių. Likusios kalno dalys paprastai įtvirtinamos dirbtinėmis priemonėmis, supilant pylimą, iškasant griovius, stačiai nukasant šlaitus ir pan . . .”⁵

Geografiniu atžvilgiu piliakalnius skirsto į dvi pagrindines grupes: kalvinio ir krantinio tipo piliakalnius. “Čia atsižvelgiama į tai, ar piliakalnis įrengtas tiesiog sunkiai prieinamoje kalvoje, ar iškyšulyje prie upių bei ežerų . . .” Čia pat pastebėtina, kad piliakalniai, visų pirma, yra buvę ne kas kita, kaip įtvirtintos sunkiai prieinamos gyvenvietės; tai matyti iš piliakalnių aikštelėse aptinkamo, kartais net labai žymaus kultūrinio sluoksnio. Tačiau, ne visi piliakalniai buvo vien tik gyvenami. Didelė piliakalnių dalis, įvairių pavojų, ypač kovų metų, buvo slėptuvėmis, taip pat nemaža jų dalis buvo paversta tvirtovėmis — pilimis. Ir vieni ir kiti turėjo jau daugiau gynybinę paskirtį. Tačiau, aplamai imant, daugelio piliakalnių istorija labai sudėtinga, pvz., piliakalnis vienu metu galėjo būti gyvenamas, vėliau dėl tam tikrų priežasčių jis paverčiamas slėptuve ir, pagaliau, jei turėjo atitinkamus privalumus, galėjo būti padarytas tvirtove — pilimi. Tai aiškiai matyti iš kai kurių tyrinėtų piliakalnių. Pavyzdžiui, Nemenčinės piliakalnis (Nemenčinės raj.), Apuolės piliakalnis (Skuodo raj.) ir kt. buvo labai ilgai žmonių naudojami, tačiau atskirais laikotarpiais jie turėjo skirtingą paskirtį.”⁸

Pagal paskirtį piliakalniai galima skirstyti į:

1.    bendruomeniniai piliakalniai—gyvenvietės.

2.    piliakalniai — slėptuvės ir    

3.    gynybiniai piliakalniai — tvirtovės.

Pirmosios rūšies piliakalnių yra daugiausiair jie seniausi. Jie pradėti rengti žalvario amž. pabaigoj ir ypač geležies amž. pradžioje. Tais laikais kaip tik vystėsi žemės ūkis ir gyvulininkystė. Taigi, karui kilus tarp artimiausių

Migonių piliakalnis (Jiezno raj.) Būdingas piliakalnis - slėptuvė. Kasinėjant buvo atidengti akmenų grindiniai (pagal Volkaitę-Kulikauskienę).

kaimynų reikėdavo gelbėti giminės turtus, pirmoj eilėj galvijus. Pavojus vertė įtvirtinti gyvenvietę, kad priešui būtų sunkiau prie jos prieiti ir įsiveržti. Todėl gyvenvietės būdavo kuriamos kokioj kalvoj, kranto iškyšulyje ir pan. Pasirinkta gyvenvietei kalva dar būdavo įtvirtinama dirbtinėmis kliūtimis. Tačiau seniausieji piliakalniai nepasižymi didesniais įtvirtinimais. “Dažniausiai būdavo tik nukasami šlaitai, ypač jei kalva visai atskira ir pakankamai augšta. Pats šlaitų nukasimas labai įvairus: jie nukasami arba ištisai, arba pakopomis, arba tik prie pat aikštelės pakraščių. Visa tai, be abejo, apsunkindavo patekti į kalvą.”⁵

Tokių piliakalnių, dabar jau su nuslinkusiais, apgriuvusiais ir dažnai apartais šlaitais, būdingi atstovai yra Dūkšto piliakalnis, Pipiriškių piliakalnis (Vievio raj.) Varonių piliakalnis (Molėtų raj.), Petrašiūnų piliakalnis (Obelių raj.), Vozgėlių piliakalnis (Dusetų raj.), Kalnočių piliakalnis (Obelių raj.) ir kiti.

“Labai dažnai piliakalniui įrengti būdavo panaudojamas tik pats kalvos iškyšulys, ypač jei kalva labai didelė. Tuo atveju piliakalnį nuo likusios kalvos masyvo atskirdavo iškastas griovys arba supiltas pylimas, o labai dažnai ir vienas ir kitas. Tačiau pylimai dar būdavo gana trumpi ir neaugšti. Būdingi tokių piliakalnių pavyzdžiai yra Maniuliškių bei Mielanų piliakalniai (abu Dusetų raj.).”⁵

“Vis dėlto esama ir geriau įtvirtintų bendruomeninių piliakalnių, turinčių kartais net 2-3 pylimus bei griovius, kurie arba juosdavo aikštelę, arba, retesniais atvejais, būdavo įrengiami piliakalnio šlaituose bei jo papėdėje. Būdingas šios rūšies atstovas yra Moškėnų — Laukupėnų piliakalnis (Rokiškio raj.) kurio šlaitai apjuosti trimis pylimais ir dviem grioviais.”³

Kai kurių piliakalnių įtvirtinimai yra visai užslinkę ir jau nepastebimi, tik juos tyrinėjant dar užtinkami. Toks piliakalnis yra Velykuškių (Dusetų raj.), rytiniame Sartų ežero krante. “Savo išore tai buvo natūrali kalva, be jokių žymesnių įtvirtinimų. Ir tik tyrinėjimų metu paaiškėjo, kad piliakalnis turėjo dirbtinius įtvirtinimus ne taip saugioje rytinėje ir pietinėje dalyse. Patys pirmieji įtvirtinimai buvo dar nežymūs: čia buvo iškastas 0.5 - 1 m gylio ir 2 - 3 m pločio griovys, už kurio supiltas iki 0.5 m aukščio pylimas. Vėliau šie sustiprinimai buvo patobulinti: toje pačioje pusėje piliakalnis apjuostas net trimis grioviais ir dviem pylimais, esančiais tarp šių griovių. Be to, grioviai jau žymiai didesni, vietomis siekė 7-8 m pločio ir 2.5 m gylio.”⁵

“Visi šie sustiprinimai buvo daromi iš žemių, retkarčiais juos pataisant. Pylimai paprastai nepasižymėjo sudėtingesne struktūra. Tačiau vienas iš pagrindinių šių piliakalnių įtvirtinimų, be minėtųjų, buvo tvora, juosianti aikštelę,

Moškėnų - Laukupėnų piliakalnis (Rokiškio aps.) iš pietvakarių pusės. Didžiulis, gerai įtvirtintas bendruomeninis piliakalnis - gyvenvietė (pagal Volkaitę - Kulikauskienę).

kurioje būdavo įrengiama sodyba. Dirbtiniai įtvirtinimai įvairių užtvarų pavidalu iki mūsų dienų neišsilaikė; kad jie yra buvę, tegalima spręsti tik iš atskirų piliakalnio tyrinėjimų.”⁵ Tokiuose piliakalniuose gyveno didesnės ar mažesnės šeimyninės bendruomenės, į kurių sudėtį įeidavo gal kelios dešimtys žmonių.

Kita rūšis piliakalnių, naudotų tik kaip slėptuvės, į kurias subėgdavo apylinkės gyventojai pavojų metu, vadinama piliakalniai—slėptuvės. Šie piliakalniai atsiradę vėliau už gyvenamus piliakalnius. “Jų užuomazga turi būti siejama jau su teritorinės bendruomenės atsiradimu. Tai buvo žymus įvykis Lietuvos gyventojų istorijoje.”⁵ Kylant žemdirbystei ir gyvulininkystei atskiros šeimos išsiskirdavo iš bendruomenės ir įsikurdavo kur toliau; galėjo tokių atskirų šeimų atsirasti ir niekad nepriklausiusių bendruomenei. Pagaliau, beveik visi bendruomeniniai piliakalniai pirmaisiais amžiais po Kr. buvo palikti. “Ilgiausiai atskiros bendruomenės juose gyveno iki VII m.e. amžiaus, pvz., Moškėnų — Laukupėnų piliakalnyje.”³

“Teritorinės bendruomenės nariai, gyvendami neįtvirtintose sodybvietėse ir nebūdami saugūs nuo priešų, buvo priversti įsirengti slėptuves, kurios apsaugotų juos bei jų turtą nuo užpuolikų. Tokios slėptuvės ir būdavo įrengiamos sunkiai prieinamose kalvose, dar savo ruožtu jas įtvirtinus. Labai dažnai tam tikslui būdavo panaudojamas anksčiau gyventas piliakalnis. Jis būdavo dar labiau sustiprinamas, supilant tvirtesnius pylimus bei užtveriant tvoras. Su tuo reiškiniu susiduriame Apuolės, Impilties, Nemenčinės ir kituose tyrinėtuose piliakalniuose. Visi jie tam tikrą laiką yra buvę bendruomeniniais piliakalniais, vėliau paversti slėptuvėmis ir pagaliau pertvarkyti į tvirtoves — pilis. Kultūrinis sluoksnis piliakalniuose — slėptuvėse labai nežymus arba ir visai nepastebimas. Taip pat juose randama labai maža radinių. Kad šios rūšies piliakalniai buvo naudojami, rodo įtvirtinimai ypač pylimai, kurie kaip matyti iš tyrinėjimų metu darytų skersinių piūvių, labai dažnai būdavo taisomi ir augštinami.”⁵

“Vienas iš būdingiausių piliakalnių — slėptuvių yra 1954-1955, 1957 metais tyrinėtasis Migonių piliakalnis (Jiezno raj.). Šis piliakalnis, įrengtas pirmaisiais mūsų eros amžiais, paskutiniuoju savo gyvenimo laikotarpiu buvo naudojamas kaip slėptuvė. Jis pasižymi nepaprastai maža apimtimi (aikštelė neturi pilnų 100m²) ir ypač stipriais įtvirtinimais. Pietinėje, gamtos neapsaugotoje, aikštelės dalyje supiltas iki 3m augščio pylimas, kuris kartu su šlaitu išorinėje pusėje sudaro 9 m augščio kalvą. Šis šlaitas yralabai status, išgrįstas didžiuliais akmenimis. Vakarinėje dalyje, piliakalnio papėdėje, kaip paaiškėjo iš tyrinėjimų, buvo iškastas griovys, kuris, galimas daiktas, jungėsi su Kronės upeliu, juosiančiu šiaurinę piliakalnio dalį. Piliakalnio aikštelės pakraščiai buvo sustiprinti medinių rąstų tvora, kurios dalį tyrinėjimų metu pavyko labai gerai atidengti.”⁵ Rasti suanglėję rąstai piliakalnio aikštelės pakraščiuose liudijo, kad pilis buvo sunaikinta ugnies, greičiausiai, priešui ją padegus. Pačioje pradžioje šis piliakalnis, galimas dalykas, buvo gyvenamas, nes išliko iki 2.8 m storio kultūrinis sluoksnis. Tik vėliau jis virto vien tik slėptuve, nes surasta nedaug įvairių dirbinių, o įtvirtinimai gan žymūs. Be to piliakalnio augštis, šlaitų statumas ir labai maža aikštelė netiko nuolatiniam žmonių gyvenimui. Pradžioje piliakalnio būta žemesnio ir tada jo aikštelė buvo didesnė, bet pylimą didinant aikštelės sąskaiton, ji darėsi per ankšta gyventi ir dalis gyventojų turėjo išsikelti gyventi į piliakalnio papėdę. Taip pamažu iš piliakalnio — gyvenvietės virto slėptuvė, naudojama tik pavojų metu.

Tos pačios rūšies yra Lavariškių (Jiezno raj.) ir Žiegždrių (Kauno raj.) piliakalniai, pastarasis, augštame Nemuno krante. Abu piliakalniai pasižymi labai mažomis aikštelėmis, dėl ko juos dažnai vadina miniatiūriniais. Be to, juose rasta mažai radinių. Žiegždrių piliakalnis, panašiai kaip ir Migonių, pradžioje, pirmaisiais amžiais po Kr. buvo gyvenamas ir tik vėliau virtęs slėptuve.

Yra dar keliolika tokių mažų piliakalnių Augštadvario, Jiezno, Alytaus ir Kaišiadorių rajonuose, “patraukiančių dėmesį ne tiktai savo neįprastai maža apimtimi, bet ir įstabiu grožiu”.⁵ Aišku, dauguma jų buvo tik slėptuvės ir galėjo aptarnauti tik mažą apylinkę. Todėl ir jų išdėstymas toks tankus.

Vienas iš tokių piliakalnių slėptuvių yra minimas XIII amž. Dusburgo “Prūsų Žemės Kronikoje”. Tai Aukaimis, greičiausiai vienas iš Batakių — Skaudvilės apylinkės piliakalnių. Jame buvusi pastatyta pilis, bet niekeno negyvenama. Tik pavojaus metu joje slėpdavosi apylinkės gyventojai su visu savo turtu. 1300 m. Aukaimio apylinkes nusiaubė kryžiuočiai, sunaikindami 6 sodžius. Iš to atrodo, kad Aukaimio saugoma apylinkė buvusi gan didelė.

Tokiu būdu dar priešistorinių laikų piliakalniai — slėptuvės tarnavo mūsų protėviams ir istoriniais laikais, net iki XIII amž. imtinai. Vėliau, stiprėjant kryžiuočių puolimams, šios rūšies piliakalniai ėmė netekti savo gyvybinės reikšmės. Jie būdavo arba paliekami, arba paverčiami tikromis tvirtovėmis — pilimis.

(bus daugiau)

Lavariškių piliakalnis (Jiezno raj.) iš vakarinės pusės. Jis — miniatūrinio piliakalnio pavyzdys.