DAIL. JURGIO JUODŽIO PUSĖS ŠIMTO METŲ AMŽIAUS SUKAKTIS

VLADAS MINGĖLA

Šių metų spalio 22 d. Jurgiui Juodžiui sukako 50 metų. Šioji sukaktis nemaloni tuo, kad gerai žinome, jog labai retas mūsų sulauks antros tokios sukakties. Tačiau noriu kalbėti ne apie Jurgio Juodžio amžių, bet apie jo atliktus darbus, juo labiau, kad dail. Jurgis Juodis jau ilgą laiką yra uolus KARIO bendradarbis. Skaitytojai turėjo progos matyti daugybę jo iliustracijų bei paveikslų KARIO puslapiuose.

Dail. J. Juodis gimė tais metais, kai mirė didysis mūsų tapybos meno genijus M. K. Čiurlionis, t.y. 1911 m. (spalio 22 d.), Pakuonio valse., Kėbliškių kaime. Įdomu pastebėti, kad ir šiandien dail. Jurgis Juodis labiausiai mėgsta ir vertina M. K. Čiurlionį ir dar K. Šimonį.

Dail. Jurgis Juodis dailės meno talentą atsinešė gimdamas. Vaiku būdamas, kreida piešė tvorose ir ant sienų žmones ir arklius, o baigiant pradžios mokyklą mažasis Jurgiukas jau buvo išgarsėjęs “dailininkas”.

Baigęs eksternu Alytaus gimnaziją ir gavęs brandos atestatą, be galo energingas ir labai savimi pasitikįs jaunuolis, išėjo į gyvenimą su šypsniu ir daina. Jam visur sekėsi. Ateitis jam žadėjo palaimą, menininko garbę ir karjerą.

Pirmuosius dailės mokytojus Jurgis sutiko gyvenime ir pamėgo juos, būtent: Brazdžių, Košubą, Grigaitytę.

Jie jaunam, daug žadančiam jaunuoliui stengėsi padėti ir tikėjo jo šviesia žvaigžde.

Dar gimnazijos laikais be Jurgio gabios rankos neapsieidavo joks parengimas, vakarėlis, vaidinimo sce-

J. Juodis—Kęstučio Dvasia

J. J u o d i s   Laimingos kelionės!

nų dekoravimas. Jau tuo laiku Jurgis garsėjo ir jis buvo “lyginamas” su Šimoniu. Gimnazijos vaidinimuose Jurgis būdavo nepamainomas vaidila.

Trumpai pastudijavęs Meno mokykloje ir Meno studijoje, nesuprastas ten dėl jo ypatingo stiliaus, Jurgis nebaigia meno mokslų. Jis stoja į Lietuvos kariuomenę. Atitarnauja gusarų pulke ir baigia Lietuvos Karo mokyklą, iš kurios išeina karininku. Toliau tarnauja karo aviacijoje.

Jaunesnysis leitenantas Juodis, tapęs lakūnu ir skraidydamas naikintuvais Lietuvos padangėmis, dar labiau pamilo savo tėvynę Lietuvą ir visą laisvalaikį jis skyrė meno kūrybai. Bėgdamas iš Lietuvos, deja, nei vieno paveikslo negalėjo pasiimti.

Pabėgėlių stovyklose Juodis vėl nerimsta. Šimtai jo paveikslų puošė stovyklų sienas Vokietijoje. Jis dirbo kultūrininko, švietėjo, mokytojo darbą. Vaidinimams tapo milžiniškas dekoracijas. Jo darbai mačiusiems paliko amžinai neišdildomo įspūdžio. Jis rašė vaidinimams vaizdelius (vienas jų 5 pav. scenos vaizdelis — ‘Tautos keliu”), tuos vaidinimus organizavo ir režisavo. Ansbacho stovykloje buvo švietimo vadovas, stovyklos komendantas ir t.t. Nekartą stovykloje ruošė savo kūrinių parodas, išstatydamas po 100 ir daugiau paveikslų. Prisimintina taip pat 1947 m. Ansbache įvykusi paroda vardu “Internationale DP Kunstausstellung Ansbach.- Schloss”, šią tarptautinę parodą vokiečių kunigaikščių rūmuose šio str. autoriui teko stebėti ir gėrėtis. Tarp kitų tautų menininkų matėme du lietuvius: Jurgį Juodį ir Antaną Rūkštelę.

Parodoje J. Juodžio pasisekimas buvo neregėtas. Visi jo paveikslai buvo išpirkti. Amerikiečių kariai jieškojo dail. J. Juodžio stovykloje . . visus jo paveikslus rastus namie irgi nupirko. Dail. J. Juodis vėl turėjo tvertis teptuko ir kurti naujus kūrinius, nes jis buvo palikęs kaip po gaisro.

Minimojoje parodoje didelio pasisekimo susilaukė ir dail. Antanas Rūkštelė.

Bet įdomu, kad pats dail. J. Juodis nesidžiaugia tuo visišku jo paveikslų išpirkimu, nes esą toks didelis susidomėjimas pakėlė jį puikybėn ir tuo pačiu susmukdė kokybiškai. Jis sako -— juo menininkas išdidesnis, juo jis menkesnis kūryboje. Po šios parodos dail. J. Juodis dalyvavo keliose vokiečių meno parodose, bet be didesnio pasisekimo, nors ir ten jis pardavė keletą savo kūrinių. Vienoje tokių parodų jis susipažino su vokiečių prof. dail. E. Shoeffer. Šio dailininko darbai J. Juodžiui priminė mūsų K. Čiurlionį. Po to, dail. J. Juodis apie metus laiko pas tą profesorių studijavo ir pagilino bei praplatino tapybos horizontus.

Atvykęs į Ameriką, J. Juodis su šeima turėjo labai sunkiai kovoti dėl duonos kasdieninės. Čia jį pasitiko negailestingas gyvenimas. Persikėlęs iš Philadelphijos į Brooklyną, berods 1953 ar 1954 m., jis vėl tvėrėsi teptuko ir kūrybos. Tais metais įvykusioje parodoje iškabinti du jo paveikslai: “Memento mori” ir “Kaunas naktį”. Pajutęs nepasitikėjimą rodomą jam dėl diplomo neturėjimo, jis ryžosi iš paskutiniųjų jėgų baigti čia, Amerikoje, meno mokyklą.

Sakoma, nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą. Dideliu ryžtu J. Juodis ėmėsi mokslo, nors dieną turėjo dirbti metalo fabrike, kad būtų 4 asmenų šeimai iš ko gyventi. Keturių metų kursą jis baigia per du metu, tačiau paaukojo daugiau 700 naktų menodiplomui gauti. Gerais pažymiais jis baigia “Famous Artist School, West-port, Conn.” ir gauna diplomą.

Akademijoje dail. J. Juodis turėjo sunkiai kovoti dėl savo stiliaus išlaikymo. Tos mokyklos profesoriai galiausiai pripažino jam jo savitą stilių. Jau antrais mokslo metais profesorių taryba jo “virpančių bangų” stilių pripažino vėliau patvirtino diplomu. J. Juodžio svajonė išsipildė.

Dail. J. Juodis šiuo metu yra “Art League of Long Island, Inc., New York”, *Artin America Society” ir Lietuvių dailininkų sąjungos Čikagoje narys.

Apie savo kūrybą dail. J. Juodis byloja šiais žodžiais:

— Aš grožį suprantu, kaip ir meną, įvilktą pasakišku ir paslaptingu rūbu. Žiauri realybė sugriauna mūsų aukso svajones, ypač žaviosios vaikystės burtus, taip lygiai ir realybės rūbu apvilktas grožis — nelyginant lelijos žiedas — įmestas į purviną dumblą ar liūną . .. štai kodėl aš stengiuosi tą realybę kiek papuošti, įvilkti į nerealaus grožio rūbą. Gražiau atrodo ir bjauriausioji realybė papuošta mistiška bei simboliška skraiste. Gyvenime mums daug kas neaišku, paslaptinga, ir net nesuprantama, pradedant Šv. Trejybės paslaptimi, amžinybės neribotumu ir baigiant dangaus mėlyne, Štai, aš savo paveiksluose bandau suktais spinduliais ir linijomis besikertančiomis juostomis, apjuosti savo svajonėse išaugusį kūrinį, kurios nors kertasi, kryžiuojasi, bet jos be pradžios ir be galo. Nes ir tikrovėje: kur gi yra toji pradžia, o kur galas ?

Sukaktuvininkas nesutinka, kad jis būtų koks modernistas ir dar abstraktinio meno sekėjas. — Aš, — -sako J. Juodis — esu realistas, tačiau nenoriu fotografuoti, aš nenoriu kopijuoti nei gamtos nei žmogaus, nei visatos galybių, nei dangaus kūnų.

Dail. J. Juodžio kūryboje daug filosofijos, daug mintyjimo. Apie savo elipses, juostas, spindulius jis kalba taip:

— Pavydžiui, akmenėlis mestas į vandenį juk staigiai nedingsta be pėdsakų. Akmenėlis palietęs vandenį, atsimuša į jį, tekšteli, sudaro garsą, sujudina vandenį, pagimdo bangas, vėliau plinta aplink ratilai, žiedais sklinda aplinkui, kol galiausiai aprimsta ir vanduo pasidaro lygus. Viskas atsiduria tokioje būklėj kaip buvo prieš metant akmenėlį. Imkime dainos melodijas, gėlių kvapą, gėlių žydėjimą — įvairų koloritą .. . Viskas sklinda. Dainos į tolį ir į augštį verpetais, ratais, garsų bangomis, elipsėmis .. . kol dingsta begalybėje ir susilieja kur nors kosmose. Tačiau joks vyksmas nedingsta be pėdsakų. Nematomiems dalykams pavaizduoti aš naudoju savo priemones.

— Jei įsižiūrėsime į bet kurį mano kūrinių, tikrai rasime minimas elipses “bangų ratilus”, kurie neina be tvarkos, jie riša visas piešinio detales į vienos idėjos paveikslą. Tos elipsės išeina iš pačio vaizduojamojo objekto, kaip garso bangos, ir po ilgo kelio sugrįžta vėl atgal ten, kur nėra nei pradžios, nei galo. Simboliais aš vaizduoju tuos pėdsakus: jie įvairūs — šviesūs, tamsūs, kaip tos linijos — ryškios ar neryškios ir susiliejančios. Tas viskas priklauso idėjai, minčiai ir sudaro ryšį su praeitimi, arba dabartimi ir net ateitimi.