TADUI DAUGIRDUI PAMINĖTI
BALYS SRUOGA
Visa mintis mana— ilgėjims žvaigždžių paslapties.
Visa buitis mana— budėjimas žiede prapulties.
Iš tikrųjų, iš tikrųjų, jeigu įsižvelgsi į gyvenimą kiekvieno mūsų kultūros darbuotojo, juos visus vienokia lemtis vainikuoja: begalinis ilgėjimas ir prapulties žiede budėjimas žemės naštą benešant.
Nūdien begalinis nuliūdimas mūsų tėvų žemę apsiaubė. Lietuvis, tiek amžių dainavęs, tiek amžių savo darbus ir žygius ir laimėjimus ir sielvartą grakščiąją daina lydėjęs, šiandien tyli nusiminęs, šiandien liūdnas amžių užmaršą dvasioje glaudžia.
Nūdien lietuvis, rodos, džiaugtis ilgėtis nė nemokėtų. Nūdien, rodos, lietuvį šiokiandieniai rūpesčiai tiek yra prislėgę, kad mes belaukdami rytojaus, jį vaizduojamės kaipo šios dienos liūdną tąsą, ir jokių naujų aušrų nebesitikime, ir naujų švitrėjimų nebelaukiame, ir naujų karionių ir laimėjimų nebemylime. Ir, tarytum, lietuvis, žengdamas rytojun, nebesineštų savo širdyje jokios kibirkštėlės, kuri jo žemės gyvenimą gaivintų, jo žemės naštą lengvintų, kuri, jo sieloj būdama, jam nepaliaujamai kartotų: Tu esi gyvas! Tarytum, mes visi nusiminę siektumėm užburto užuomaršos rato, iš kurio niekas negrįžta! Ar tai toks yra mūsų tėvų palikimas, ar toks turėtų būti lietuvio būdas, jojo sielos gyvenimas! Seniau lietuvių tauta buvo dainuojanti tauta. Seniau lietuvių tauta buvo tauta, kuri moka ir ilgėtis, ir džiaugtis, sunkiausiąją gyvenimo valandą dainuoti ir milžinų žygius žygiuoti! Ir jeigu nūdien nėra taip, ir jeigu nūdien, nusižvelgdamas į mūsų gyvenimą, mūsų kūrybą, aš neturėčiau tiek drąsos pasakyti, kad mes esame gyvi, kad mes nesame šešėliai, tat į dabarties gyvenimą reiktų žiūrėti, kaipo į mirksnį, kurį privalome nugalėti, kaipo į metą, kurį, pagaliau, turėsime užmiršti; ir juo greičiau mes tai sugebėsime padaryti—juo greičiau kelsis mums skraidresnis rytojus.
Ir todėl yra skaudžiai džiaugsminga, sopulingai linksma rasti žmogų, kuris gyvena tam, kad mums duotų galios nors mirksniui nuo mūsų šiokios dienos atsitraukti, pamesti mūsų žemiškąją naštą, įsigilinti į savo sielos užuojaunius ir eiti keliais tosios mėlynos paukštės, kuri tik pasiilgusius ir dainuojančius teatlanko, kurią mes, maldingai susikaupę, kai kada tobulybe vadiname.
Šiandien mes, minėdami neužmirštamą Tadą Daugirdą, jo negęstamos garbės vainikan turime įpinti: jisai gyveno ne mums, tik amžinasčiai. Šiandien begaliniai sunku rasti žmogų, kuris tebūtų pasišventęs kultūros darbui, kuris turėtų tiek pasiryžimo, kad pasipriešintų aplinkybėms, ir į nieką neatsižvelgdamas lavintų jas ir eitų savo keliu, eitų tuoju keliu, kuriuo pasiilgusi siela veda, ir neštų tikrai tą naštą, kurią amžinastis uždėjo, nors ir reiktų atiduoti ir savas dienas, ir mirtį ir žmogiškąją laimę.
Tadas Daugirdas išdrįso. Tadas Daugirdas gerai žinojo, kad visų galingiausia pajėga pasauly yra kuriamoji kultūros pajėga, kad tauta negali būti laisva ir nepriklausoma, kol ji savo valioje laisvę išaugins, kol žmonių krūtinėj liepsnos laisva nepriklausomybės ugnis, kol žmonių žygius lydės savos kultūros kuriamosios žymės. Jisai gerai numanė, kad laisvė ir kultūra nėra tokie dalykai, kuriuos galima paimti, dovanoti ar iškovoti, kad tai yra tokia sielos stiprybė, kurią per ištisus amžius reikia savyje auginti.
Tadas Daugirdas visą gyvenimą gyveno tam, kad duotų žmonėms judamosios galios kultūriniame ūgy pasikelti. Kiekvieno savo kultūrinio darbo naują žingsnį laimėdamas tiktai per sunkiausią kovą, jisai nė valandėlės nesustojo, nė mirksniui nepaabejojo dėl savo siekimo galimybės ir šventumo. Pagaliau, jisai gerai žinojo, kad mūsų šaly kultūros darbininkų darbas negali būti bent pakeliamai lengvas, ir kad kitam kuriam krašte tokie—Vaičaitis, Steponaitis, Zigmas Gėlė, Bytautas, Čiurlionis džiova irbadu nebūtų mirę, arba numirę nebūtų buvę apleisti ir užmiršti. . .
Jis tai gerai žinojo, tačiau niekuomet to neprisiminė. Ar kitokia lemtis ištiks ir Tadą Daugirdą velionį—nežinau. Aš nežinau, ar mes sugebėsime pateisinti jo didžius lūkesius ir ar būsime verti nuspręsti tuos didžius uždavinius, kuriuos jis savo nesieloma valia kėlė iki tai valandai, kol apleistas ir užmirštas į šaltą žemę įžengė. Aš nežinau, pagaliau, ar mes šiandien, rūstaus liūdėjimo dieną gyvendami, ar mes visi jaučiame, ar mes visi pajusime, kad jo mirties priežastis stambia dalimi mumyse visuose glūdi, kad šiandie, ne vien gedulo, bet ir tautinės gėdos diena.
Tadas Daugirdas visą savo rūstų gyvenimą besiilgėdamas žvaigždžių paslapties, benešdamas karūną tik įkvėpimo sapne nujaučiamiems žydėjimams ir užsispyręs bestatydamas kultūros rūmą, sunkiausiu darbu į tą rūmą akmenį paskui akmenį nešdamas, budėjo prapulties žiede ir nors tojo žiedo jis vienas vienužis sulaužyti neįstengė, tačiau atgal niekuomet negrįžo, tačiau jo pasiryžimas kas mirksnis kietėjo.
Ir kažkaip nuostabiai kietai tą jo pasiryžimą apibūdina jo darbas, kurį jis visą gyvenimą dirbo.
Nebejaunystėje ilgiausias valandas po mūsų tėvynės milžinkapius rausėsi, rodos, siekdamas prikelti tuosius lietuvius, kurie dainavo ir dainuos lydimi milžinų žygius laimėdavo; rausės, rodos, norėdamas išplėšti iš žemės amžių paslaptį, kurią ji godžiai pavydėdama giliai paslėpusi laiko; rausės, rodos, senovės dienas mūsų širdyse dieviškomis miglotomis pasakomis beužsilikusias, vėl atgaivins; rausės, rodos, gyvu vaizdu parodys:
Arne stebėtina, kaip kaičiodamosi glūdi
Mažam žiedely grūdas, grūde žiedas vėliai,
Kaip kažkoks ratas, ryždamos visybėj budi
Slaptoj daiktų gelmėj, danguj ir prakartėlėj
Kaip žiauriai aklas tas, kurs stengiasskrupulingai,
Kurs mirtį nuo gyvybės dar atskirti mėgina.
Ir rodosi, kartais, kad, kai užgauna sielą dieviška daina, kai pasineri išsiilgusios sielos į pragaištingąjį regėjimą, šit, šit išvysti visatos paslapties užujaunius ir atidarysi užburtas to šventnamio duris—ir pasaulis gyvens ekstazės valandą—tačiau vėl, ir vėl pasaulio išmintis pro pirštus teka, kaip vanduo, ir žemės lelionė lingsta, kad niekuomet nebegrįžtų.
Ir stato žmogus bokštą prie bokšto, slėpiningas pilis ir maželes vėpūtes, ne tam, kad jose laimė gyventų ir ramybė glūdėtų, bet tam, kad koptų į augštybes, į tobulybes, paskui vienu rankos pamojimu visa sugriautų ir vėliai statytų dar skaidresnius, dar augštesnius, dar iškilmingesnius bokštus, ir kad garbintų žemės skausmą ir linksmybę, maldingai kartotų. Koks skausmas, kad visatos šventnamis žiauriai uždengtas nuo akių lyg skraiste begaline, kad skurdūs mes, beskęsdami karionėse mūsų per amžius stovime prie durų ištremtinių!
Tadui Daugirdui mirus 1919 m. lapkričio 1 d., šis pranešimas buvo skaitytas Vilkolakio viešame posėdy 1919 lapkričio 24 d. ir išspausdintas Vilkolakio leidiny “Dainava”(Literatūros ir Dailės lapai, pirma knyga, 1920 metai, sausio mėnesio, “Spaudos” Spaustuvė Tilžėje, Augštoji gatvė 59).
PALETĖ
Nuplėštą vasaros reklamą skaito vėjas.
Žiedais užkimusias alėjas
Aptraukė lapkričio rūda.
Ir drumzlinam padangės vandenyne.
Sumerkė inkarus didžiuliai debesų laivai,
O, gervių klykiančios grandinės,
Ištiesti juodi kaspinai.
Pilni aruodai — tušti sodai,
Ir vaizdas pilkas negražus.
Kai vasaros sudužusiam vitraže rodai,
Rudens paletėje išmirkusius dažus.
K.
