Partizanai: Istorija ir dabartis

KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS

Degantis Karaliaučius po naktinio bombonešių puolimo

Gen. O. Lasch, So fiel Koenigsberg.Autorius, paskutinis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas, tik 1955 m. grįžo iš vienuolikos metų nelaisvės Sovietų Rusijoje.

Nepersenai pasirodė jo atsiminimai apie paskutines Karaliaučiaus dienas.

“Kova dėl Karaliaučiaus yra vienas epizodas tų didžiųjų grumtynių su mūsų slaviškais kaimynais, kurios baisiu būdu palietė mūsų ir mūsų vaikų likimą ir kuriam jos turės įtakos ir toliau, šita kova dėl sienos tarp germanų ir slavų siaučia jau nuo vos tik istorijos apšviestų mūsų protėvių laikų”.

Tik pradėdamas savo pasakojimą autorius nutyli svarbiausią germanų varžovą ir tikrąjį Rytprūsių, taigi ir Karaliaučiaus, savininką -— lietuvį. Jis rašo, kad Karaliaučių įsteigė vokiečių ordinas 1255 m., pagerbdamas Bohemijos karalių Ottokarą, kartu dalyvavusį žiemos karo žygyje į rytus. Autorius, deja, neprasitaria, kad tas žygis ‘į rytus’ buvo prieš prūsų gentį — sembus, bet ne prieš slavus, ir kad Karaliaučius įkurtas prūsų vietovėje Tvangstėje, bet ne slavų žemėje.

Nežiūrint šito germaniško “Drang nach Osten” palikuonio užmaskuotos įžangos į Karaliaučiaus istoriją, reikia manyti, kad aprašydamas paskutinį vokiečių tragedijos aktą, šitame lietuviškos žemės kampe, autorius neprasilenkė su tiesa.

Toliau paduota santrauka su citatomis yra gen. Lasch pasakojimas.

TVIRTOVĖ

Karaliaučiaus tvirtovė buvo pradėta moderninti tik 1941 m., kai iš tiesų, buvo jau per vėlu. Todėl pagrindinė tvirtovės pozicija turėjo eiti senaisiais fortais, išlikusiais dar iš 1880 m. Karaliaučių siautė fortų ratas 53 km. ilgumo ir patį tvirtovės centrą (kartu ir miestą) 6 bastionai, kurių vienas, pats rytinisbuvo pavadintas Litauen vardu.

1944 m. spalių mėn. gen. Lasch, trumpai vadovavęs korpui vakarų fronte, buvo paskirtas Karaliaučiaus apygardos kariniu viršininku (Wehrkreiskommando I).

Perėmęs vadovybę, autorius rado Karaliaučių jau smarkiai apgriautą dviejų puolimų, atliktų britų bombonešių. 48 proc. miesto pastatų buvo sugriauta ar apgriauta. Kariniu atžvilgiu apygarda priklausė atsarginės kariuomenės vadui, kuriuo, po liepos 29 d. atentato, buvo pasidaręs “ponas Himmleris”.

Viršininko pareigas eiti daug trukdė savo kišimusi politinė vadovybė, kurios priekyje stovėjo gauleiteris Erikas Kochas. “Santykiai tarp kariuomenės grupės vado gen. plk. Reinhardto, kuriam perėmęs pareigas tuoj prisistačiau, ir gauleiterio buvo įtempti iki nutrūkimo. Kochas, nesenai paskirtas ‘Reicho gynybos komisaru’ ir pašaukto folkšturmo vadu, organizavo ir šeimininkavo kiek jam patiko, nežiūrėdamas fronto reikalavimų. Taigi, aš, kaip apygardos viršininkas, stovėjau tarp tų dviejų įstaigų ir tik su vargais ir bėdomis galėdavau išsirūpinti, kas reigalinga frontui, kuris man buvo arčiau prie širdies”.

Kai kuriose vietose rusai jau buvo peržengę Rytprūsių sieną. Kochas ant greitųjų organizavo apkasų kasimą. Tačiau, nebūdamas karys, jis nemokėjo nė tų darbų atlikti taip, kad kariuomenei jie patarnautų; “Rezultate dažniausiai būdavo įrengiamos taktiškai neįmanomos pozicijos, arba diletantiški išradimai, kaip pav., taip vadinami, ‘Koch-Toepfe’, t. y. žmogaus ūgio betoniniai vamzdžiai, apie 60 cm skersmens, kurie būdavo įleidžiami į žemę. Uždarius dangtį, vamzdyje sėdintieji du kulkosvaidininkai turėjo būti apsaugoti nuo juos pervažiuojančio priešo tanko. Šitie ‘pelių spąstai’ jau savaime labai slegiančiai veikė juose užsidariusius kovotojus, nes kautynėms prasidėjus iš jų neišlįsi. Be to, nuo apšaudymo betonas pražūtingai skeldėjo. Šitie skaitlingi ir daug kainavę ‘gaisrininkų generolo’ Fiedlerio pagaminti bunkeriai daugumoje buvo nepavartoti ir liko gulėti išmėtyti Rytprūsių apylinkėse”.

Didžiausias nesusipratimas buvo taip vadinamo, folkšturmo pavedimas gauleiteriui ir tuo pačiu partijai, bet ne kariuomenės vadovybei. Prityrę, seni atsargos karininkai ir puskarininkai buvo nustumti ir turėjo klausyti diletantiškų įsakymų mažiukų partijos didžiūnų, neišmanėlių kariniuose dalykuose. Turėdamas savo asmenišką kariuomenę, gauleiteris jautėsi tikras karvedys ir vienam fronto vadui jis kartą yra pasakęs:    ‘Jei jūs ten fronte vistrauksitės atgal, aš su savo folksšturmu turėsiu jūsų kareivius suvaryti atgal į pozicijas!’

Frontų padėčiai sunkėjant karinė vadovybė nuolat reikalavo politinės vadovybės pradėti Rytprūsių gyventojų evakuavimą. Tačiau iš jos gaudavo nuolat tą patį atsakymą: ‘Ostpreussen wird gehalten, eine Raeumung kommt nicht in Frage’.

Tik kai 1945 m. sausio 13 d. rusai sėkmingai pradėjo savo didįjį Rytprūsių puolimą, Kochas pradėjo kai kurias krašto dalis evakuoti. Netrukus sovietų dalys pasiekė Tannen-

Kritiškas apgulimo momentas—naktis iš sausio 28 į 29 dieną, 1945 m.

bergą ir vokiečiai turėjo skubiai išgabenti Hindenburgo ir jo žmonos sarkofagus į vakarinę Vokietiją.

Sausio pabaigoje didesnė Rytprūsių dalis jau buvo bolševikų rankose ir gen. Lasch apygardos viršininko pareigos savaime atkrito.

KOMENDANTAS

Sekančią dieną Lasch gavo telegramą, kad jis skiriamas Karaliaučiaus tvirtovės komendantu. Tuo tarpu rusai apsupo Karaliaučių iš visų pusių. Karaliaučiaus tvirtovė turėjo tik silpną įgulą iš sveikstančių karių, todėl buvo numatyta, jog ją ginti padės lauko kariuomenė. Tačiau vokiečių atsitraukimui vykstant vos tik kelių divizijų atskiros dalys ir štabai pakliuvo į Karaliaučių, kitos buvo išblaškytos ir nustumtos į Sembą už jo.

Tvirtovės artilerija daugumoje buvo sudaryta iš grobio pabūklų, kuriems amunicijos buvo turima nedaug. Fortai buvo pasenę, lauko įtvirtinimams vietovė buvo labai nepatogi — žema. Kai kur požemio vanduo buvo taip augštai, kad kasti apkasus buvo negalima, reikėjo juos supilti paviršiuje.

Iš sausio 29 d. į 30 d. Karaliaučius vos nekrito, bet rusai, matyti, nežinodami chaotiškos būklės tvirtovėje, neparodė pakankamos energijos ir užvilkinimas leido vokiečiams skubiai suorganizuoti jau pakrikusią gynybą. Sudaryti organizaciniai štabai rinko išblaškytus karius, pabėgėlius ir dezertyrus, besislapstančius miesto griuvėsiuose ir iš jų sudarinėjo batalionus, kulkosvaidžių kuopas, prieššarvinių pabūklų tarnybas ir t.t. Autorius spėja, kad tokiu būdu buvo surinkta apie30.000    vyrų, kurie suorganizuoti buvo paskirti tvirtovės gynybai. Viso tvirtovės ribose, apsupime, liko apie300.000    civilinių gyventojų. Gauleiteris paspruko priešpaskutiniu traukiniu.

Tvirtovė turėjo labai mažą kiekį pionierių priemonių ir įrankių ir vos 20,000 minų. Tačiau įrengus dirbtuvę, jų pagamindavo 7,000 —8.000    kasdien. Tokiu būdu iki didžiojo rusų puolimo pionieriai įgijo ir spėjo išdėstyti apie 100,000 minų.

Buvo suorganizuota ir artilerijos sviedinių gamyba Schichau laivų dirbtuvėse ir Petereit (Petraičio?) fabrike. Darbams buvo pritraukti civiliniai gyventojai. Ryšis su Reichu buvo galimas tik lėktuvais. "Civiliniai gyventojai ir kariai tomis savaitėmis bendradarbiavo kaip viena didelė šeima, kuriai liko žūti ar būti. Visi gyveno ir dirbo su mintimi, kad išlaikys Karaliaučių tol, kol ateis nuolat vis žadamas išlaisvinimas, arba kol karo galas atneš laisvę derybų keliu”.

“Visi gyventojai džiaugėsi, kad (nacių) spaudimas dingo. Grįžo šiokia tokia tvarka ir ūpas pradėjo kilti”. Karaliaučiaus burmistras Dr. Will ir Siemens - Werke vyr. inž. P. Bousset savo noru pasiliko mieste savo pareigose ir daug prisidėjo prie tvarkos tvirtovėje palaikymo.

Dabar tvirtovė buvo visai apsupta ir tik į pietvakarius pagal Frische Haff buvo išlaikytas siauras ruožas, jungiantis su 4 armija, kuri, savo ruožtu, buvo rusų apsupta Heiligenbeil srityje.

Iki vasario vidurio tvirtovės komendantui pavyko sutvarkyti 5 šarvuočių diviziją (tankus taisė įvairiose dirbtuvėse mieste) ir atstatyti operatyvinį rezervą 1 pest. Rytprūsių diviziją. Tuo metu rusai laikėsi, palyginti, ramiai; sunkios kovos vyko tik pietuose, 4 arm. fronte, kuri, apsupta, pamažu buvo rusų naikinama. Tuo metu Lasch, suorganizavęs ir papildęs, turėjo tvirtovėje, be minėtų dviejų divizijų, dar 561 folksgrenadierių div. ir 69 pešt. diviziją.

Vasario 17 d. gen. Lasch iš kariuomenės grupės štabo gavo tokį įsakymą:    Vasario 19 d. Sembojeesančios divizijos puls Karaliaučiaus kryptimi tikslu pralaužti rusų apsupimą. Karaliaučiaus įgula, tuo pačiu metu, turi irgi pulti tikslu pasitikti iš Sembos puolančias divizijas.

Abipusis puolimas pavyko ir vasario 20 d. abi puolančios grupės susitiko. Susijungus, puolimas buvo dar tęsiamas iki vasario 28 d., iki buvo pasiekta linija Pojerstiete-Prilaken-Laserkeim (vietovių vardai, tipingi visiems Rytprūsiams, kur nei nacių priverstinas germanizavimas nepajėgė ištrinti visų lietuviškų vietovardžių. Z. R.).

“Vaizdas, kurį mes pamatėm atsiimtoje srityje, buvo baisus. Kaimuose rusai masiniai išžudė vokiečius gyventojus. Mačiau moterį, kuriai ant kaklo dar kabojo virvė, kuria ji buvo mirtinai užvilkta. Daugelis buvo kartu krūvon surištų Mačiau moterų lavonus, kurių galvos buvo sukištos į purvų grioviuose, arba į mėšladuobes, ir kurių kūnai rodė aiškius pėdsakus gyvuliško išniekinimo. Išprievartautos buvo visos moterys ir mergaitės nuo 14 iki 65 metų amžiaus, dažnai jaunesnės ir nes senesnės”. Taip pasakojo po pasisekusio puolimo vienas pulkų vadų. Autorius stebisi, kad po šitokių vaizdų jo vyrai dar vis ėmė rusus belaisvėn.

GYNIMASIS

Taip Karaliaučius vėl atgavo susisiekimą su Reichu, tada grįžo ir partiečiai. Kochas vėl pradėjo kištis į karinius reikalus, vaizduodamas Reicho gynybos komisarą, nežiūrint to, kad prieš tai buvo begėdiškai pasprukęs iš apsupto Karaliaučiaus.

Karinė vadovybė pradėjo silpninti Karaliaučiaus įgulą sąskaiton Sembos fronto ir 4 armijos, kuri, nežiūrint to, pamažu buvo visai sunaikinta. 5 šarv. div. ir 1 pėst. divizija buvo išsiųstos šiaurėn į Sembos frontą ir jų vieton Lasch gavo tik silpną 548 grenadierių diviziją. Iš tvirtovės dar buvo paimta dalis priešlėktuvinės artilerijos (70 pabūklų) ir žymi dalis, taip sunkiai suorganizuotų artilerijos šaudmenų. Nusivylęs Lasch paprašė kariuomenės vadovybės jį atleisti iš komendanto pareigų. Tačiau, jo prašymas liko neišpildytas.

Žlugus 4 armijai, grupės štabas buvo panaikintas ir Sembos fronte atskirai savo nuožiūra. Viskas buvo vadovybę perėmė perkeltas iš Baigos žlugusios 4 armijos štabas ir jos vadas pėst. gen. F. W. Mueller (po karo išduotas graikams ir jų sušaudytas už Kretos užėmimo veiksmus). Gavę naują viršininką, kuris tik ką neprotestuodamas prarado vieną armiją, Karaliaučiaus įgulos vyrai visai krito dvasioje.

PASKUTINĖ KOVA

Amunicijos trūkumas neleido Karaliaučiaus įgulai trukdyti priešo jėgų pergrupavimo ir jų koncentravimo prie tvirtovės fortų. Net priešlėktuvinė artilerija taupė sviedinius, kad galėtų dalyvauti paskutinio didžiojo puolimo atrėmime, kuriam visi dabar ruošėsi ir taupė amuniciją ir jėgas.

Viso Karaliaučiuje buvo 4 naujai papildytos divizijos ir folkšturmas, t. y. apie 35,000 gynėjų. Prieš juos stovėjo apie 30 rusų divizijų iš 250,000 vyrų. Tvirtovėje beveik nebebuvo tankų ir tik viena puolamųjų (prieštankinių) pabūklų kuopa.

“Priešo medžiaginė persvara iš dalies parėjo nuo J.A.V. suteiktų ginklų. Pasirodė Šermano tankai ir amerikiečių tipo lėktuvai, nekalbant jau apie visą kitą ginklavimą. Net ir prancūzų aviacijos eskadrilė dalyvavo paskutinėje kovoje prieš Karaliaučių. . .”

Rusų pusėje, be to, veikė, taip vadinama, Seydlitzo grupė: vokiečių belaisviai, dirbantieji rusams. “Kovo gale prie 561 gren. div. postų prie Landgraben pasirodė didesnė grupė karių vokiečių uniformose, kurie pasisakė esą pabėgėliai. Jie pareikalavo, kad juos nuvestų į kuopos vadovietę. Postas, manydamas, kad tai pabėgėliai iš nelaisvės, nurodė jiems kelią. Atvykę į kuopos bunkerį, jie staiga išsitraukė paslėptus automatus ir pradėjo šaudyti. Kilusio sąmyšio metu jiems pavyko iš tos silpnos kuopos suimti apie 20 vyrų ir kartu su jais pasprukti atgal į rusų linijas. Mūsų pasibaisėjimui mes dabar įsitikinome, kad kovodami sunkiausią kovą dėl Rytprūsių tėviškės, prieš save turime dar ir vokiečių karius iš Seydlitzo grupės, kurie klastingiausiais būdais kovoja prieš savo taip sunkiai besikaujančius draugus”.

Pagaliau atėjo ir senai laukto rusų puolimo diena: “Ir staiga, balandžio 6 d., prasidėjo didysis rusų puolimas tokios galios, kokios, nežiūrint mano turtingo patyrimo rytuose ir vakaruose, dar man neteko išgyventi”. “30 divizijų ir 2 oro laivynai iš tūkstančių visų kalibrų vamzdžių ir Stalino vargonų, ištisą dieną be perstojimo, pylė ant viso tvirtovės ploto sviedinius. Priešo bombonešių ir kovos lėktuvų eskadros, banga po bangos, mėtė savo naikinantį krovinį ant degančių miesto griuvėsių. Silpna ir amunicijos mažai turinti tvirtovės artilerija neturėjo kuo atsakyti tai priešo ugniai, o ore nepasirodė nė vienas vokiečių naikintuvas. Ankštame plote sugrūstos priešlėktuvinės baterijos buvo bejėgės prieš tas lėktuvų mases ir tik vargais gynėsi nuo priešo tankų. Visi ryšiai buvo tuoj nutraukti ir tik pėsti ryšininkai apgraibomis rasdavo kelią į savo vadovietę ar į dalinį. Kariai ir civiliniai gyventojai dėl sviedinių krušos buvo ankštai susigrūdę į namų rūsius”.

Priešui tuoj pavyko masiniu puolimu giliai įsiveržti šiaurės vakarinėje tvirtovės dalyje, Charlottenburgo plote. Tik 5 šarv. divizijos pagalba iš vakarų atstatė padėtį šioje vietoje.

Balandžio 7 d sutelkta artilerijos ugnis ir labai stiprūs puolimai iš oro vėl užpylė ugnimi visą tvirtovę. Tvirtovės pietiniame fronte, kur laikėsi 69 div., priešui pavyko prasilaužti ir pasiekti Prėgelio žiotis.

Balandžio 8 d. iki 19 val. visa pietinė Karaliaučiaus dalis iki Prėgelio krantų jau buvo rusų rankose. Vokiečių daliniai pasitraukė į šiaurinę tvirtovės dalį už Prėgelio. Nors vokiečiai ir atkakliai gynėsi, tačiau “daugelio atsparos punktų įgulos dėl beviltiškos būklės, amunicijos trūkumo ir nervų pertempimo per paskutinių dienų įvykius, pradėjo iškelti baltas vėliavas”.

Visą naktį rusai bandė pereiti Prėgelį iš pietų į šiaurę. Visi ryšiai su vadovybe ir su kaimynais vokiečių dalinių tarpe buvo suardyti ir kiekvienas atsparos taškas kovėsi savarankiškai.

Tokioje sunkioje būklėje Lasch paprašė armijos štabo leisti jam su likusiais kariais pradėti prasiveržimą į vakarus ir mėginti išvesti dar apie 100,000 likusių gyventojų. Tačiau armijos štabas griežtai pasipriešino.

Susisiekimo kelias su Pilau, kuriuo vyko tiekimas ir evakuacija, tą pat naktį buvo nutrauktas. Jau balandžio 8 d. naktį rusams vis tik pavyko pereiti Prėgelį keliose vietose iš pietų. Vokiečiai traukėsi iš visų krypčių į miesto centrą ir kautynės vyko gatvėse. Lasch dar kartą kreipėsi į armijos vadovybę leisti prasilaužti, jį parėmė ir Karaliaučiuje likę partiečiai (Kocho atstovas Wag-neris ir kt.). Tačiau iš armijos atsakoma: Karaliaučių ginti iki paskutinio vyro! Leidžiama tik silpnom, atliekamom jėgom (kurių nebuvo) prasimušti spragą vakarų kryptimi ir išleisti likusius gyventojus Tačiau reikalas jau buvo pavėluotas.

Balandžio 8 d. vakare bandymas pralaužti koridorių gyventojų evakuavimui baigiasi katastrofa. Rusų artilerija sustabdo prasiveržimą ir apšaudo susitelkusią gyventojų masę. Visi vėl sprunka atgal į miesto griuvėsius slėptis...

Balandžio 9 d. kautynės ėjo miesto griuvėsių viduryje, kur kiekvienas atsparos punktas priešinosi pakrikę, dauguma vadų buvo žuvę ar sužeisti. “Dabar pagausėjo pranešimų apie kareivių silpnėjantį norą priešintis. Tų, kurie kartu su civiliniais gyventojais buvo susigrūdę į rūsius. Kai kur desperatiškos moterys bandydavo išplėšti kareiviams šautuvus iš rankų ir languose iškabindavo baltus skudurus, kad tiems baisumams padarytų galą.”

KAPITULIACIJA

Karaliaučiaus vokiečių jgulos žygis į nelaisvę

Balandžio 9 d., po trijų dienų sunkių kovų, Lasch įsitikino, kad amunicija baigiasi ir pagalbos iš oro jau nebegaus. Taktiška tvirtovės būklė buvo visai beviltiška. Laikėsi tik vieni, visai nuvargę, pėstininkai, beveik nė vieno sveiko pabūklo nebeliko. “Svarbiausia priežastis, kuri mane privertė padaryti sprendimą, buvo įsitikinimas, kad toliau kovodamas aš beprasmiškai paaukosiu tūkstančius mano kareivių ir civilinių gyventojų. Tačiau tokią atsakomybę nei prieš Dievą, nei prieš savo sąžinę aš nešti negalėjau Taigi nusprendžiau kovą nutraukti ir padaryti galą tam siaubui.”

Nors Karaliaučiaus fortai ir buvo seni, tačiau kaip atsparos punktai jie gerai pasitarnavo ir kai kurie jų ilgai gynėsi. IX fortas (Dona), rusų apsuptas, nusprendė nepasiduoti, ir jo vadai, vienas kapitonas ir ryšių puskarininkis, kartu su visa įgula: dviem sveikstančiųjų kuopomis, folksšturmo būriu, radio ir telefono būriu, susisprogdino.

Pranešus rusams apie mūsų norą kapituliuoti, atvyko jų parlamentarai. “Kai rusų parlamentarai atvyko pas mane, tarp kitko, per gerai jau pažįstamas amtsleiteris Fiedleris, iš gauleiterio įstaigos, bandė įsiveržti į bunkerį ir parlamentarus nušauti, bet, žinoma, jam tas nepavyko. Kai rusai po derybų paliko mano vadovietę, viena rusų kuopa jau pasiekė parado aikštę.”

“Kapituliaciją pasirašius, mano draugams ir man atėjo sunkiausias mūsų karinio gyvenimo momentas. Ištisų metų mūsų visų narsios, iki paskutiniųjų, pastangos visuose frontuose ir visuose veiksmuose pasirodė esą bergždžios, nes pamatėme, kad mūsų vyriausia politinė ir karinė vyriausybė buvo nevykę. Mūsų ateitis buvo visiškos tamsos apsupta ir tą valandą mes nenujautėm kokie gilūs pažeminimai mūsų dar laukia”.

(Prieš didįjį rusų puolimą Karaliaučiaus tvirtovėje buvo tarp

90.000    ir 130,000 civilinių gyventojų,

30.000    — 35,000 kareivių,

8,000 foksšturmo ir apie 15,000 užsieniečių darbininkų).

Nors kapituliuojant marš. Vasilevskis ir pažadėjo vokiečiams gerą elgesį ir rūpinimąsi belaisviais, tačiau iš tiesų įvyko kitaip. Visi belaisviai buvo apiplėšti, rusai vis šaukė ‘Uri, Uri’ — laikrodžių. Daugeliui nuavė batus, atėmė viską, ką belaisviai dar nešėsi.

Pats gen. Lasch, išvežtas Maskvon, pateko į Butirkų kalėjimą, ir buvo teisiamas, kaip karo nusikaltėlis. Jų nustebimui ir siaubui, vokiečiai pamatė, jog net rusų augštieji karininkai yra bejėgiai prieš kareivių sauvaliavimus fronte ir prieš bolševikų politinės sistemos žiaurumą.    Z. R.