LIETUVIŲ POGRINDIS VOKIEČIŲ SAUGUMO POLICIJOS DOKUMENTUOSE

Dr. ADOLFAS DAMUŠIS

Vokiečių saugumo policijos Kaune ir S D vado Lietuvoje pranešimas Reicho saugumo policijos vadovybei Berlyne ir vokiečių civilinės valdžios pareigūnams Rygoje, Taline, Kaune apie lietuvių pogrindį vaizduoja, kokiose aplinkybėse ir kokiomis nuotaikomis vyko Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto kūrimasis ir kokios VLIKo veiklos detalės pasiekė vokiečių saugumo policiją.

To pranešimo turinį sudarė vieno pačioje pradžioje suimto VLIKo nario tardymo duomenys bei pas jį rasta slapta VLIKo veiklos medžiaga. Be eilės tikrų faktų, ten yra gausu tardomojo išsipasakojimų, suminint daug pavardžių, kurios pranešimo tekste susiriša su gausia inkrimijuojančia medžiaga. Galima buvo tikėtis, kad suimtas pogrindžio veikėjas turėtų sugebėti daug ką nutylėti, detališkai neatsiverti tardytojui ir neduoti jam duomenų suimamųjų skaičiui didinti bei kaltinamajai medžiagai telkti. Kodėl taip neįvyko, per anksti tai aiškintis.

Juozas Audėnas vokiečių dokumentuose minimas kaip dipl. agronomas. Jis yra dipl. ekonomistas, 1931 metais baigęs Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune.

Redakcijos pastaba

Kad dokumentuose minimi faktai būtų geriau suprantami, čia yra suminimos kelios aplinkybės bei nuotaikos organizuojant vyriausi antinacinei rezistencijai vadovaujantį organą.

Kaip bus matyti iš dokumentų turinio, kai kurių politinių partijų vadovybės baiminosi katalikų per didelės įtakos rezistencijai vadovaujančiame organe. Nors jie jautė, kad nepalankiose okupacijos sąlygose reikia visuotino tautos atstovavimo rezistencijoje, bet nepajėgdavo vadovaujančio organo formavimui naudoti savo pasirinkto principo be diskriminacijos. Tose pastangose buvo juntamas kažkoks nelogiškas blaškymasis. Vienu atveju konfesinės liberalinės, konfesinės socialistinės, konfesinės indiferentinės partijos baiminosi konfesinės krikščioniškos partijos. Kitu gi atveju visus sąmoningus teistus stengėsi įspausti į vieną konfesinę partiją ir tai be jų sutikimo ar noro. Kitaip sakant, tokios padėties ir tokių teisių kaip sau nesugebėjo lygiai pripažinti ne antikatalikiško nusistatymo politiniams sambūriams.

O tuo tarpu aiškios krikščioniškosios orientacijos jaunuomenė antrojo pasaulinio karo metu ir po karo neskubėjo jungtis į kurią nepriklausomoje Lietuvoje veikusią politinę partiją, ir tai ne iš priešiškumo politinei veiklai, bet daugiau iš blaivaus svarstymo. Ji okupacijų metais noriau jungėsi į susikūrusius rezistencinius sambūrius. Jaunuomenės tarpe vis kildavo klausimas, ar yra tiksli mūsų politinė diferencijacija religiniu bei antireliginiu pagrindu? Ji, tur būt, buvo reikalinga nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metu, kai tautoje vyko idėjinis lūžis, ir krikščioniškoji idėjinė kryptis siekė jai priklausomo įsiteisinimo viešajame gyvenime. Dabarties gi sąlygose tokia diferencijacija nukreipia politinę veiklą nuo jos pagrindinių pirminių uždavinių. Politinis sektorius, bergždžiai eikvodamas energiją prieš atskirų asmenų bei auklėjimo organizacijų ar net politinių partijų sąžinės apsisprendimus, įkarštyje primiršta socialinio teisingumo, piliečių ekonominio aprūpinimo problemas, neskiria pakankamai dėmesio kitoms svarbioms politinio gyvenimo sritims bei savo pirminiams uždaviniams. Todėl suprantama, kodėl jaunuomenėje kildavo noras ieškoti tikslingesnio politinės diferencijacijos pagrindo. Be abejo būtų tiksliau šaltai šį kylantį klausimą svarstyti ir jo neignoruoti.

Dabarties audringoje kovoje už mūsų tautos gyvybę vyksta suprantama, natūrali ir sveikintina sintezė tarp tautinių religinių įsitikinimų ir tikslų. Žiauri mūsų tautos tikrovė juos sulydė į vieną pajėgią, atsparią visumą. Tai nereiškia, kad liberalinis indiferentizmas ar ateizmas neturės vietos mūsų tautoje. Bet tai reiškia, kad religinis sąmoningumas ir vertingas teistinis įsitikinimas mūsų tautos nelaimių sąlygose gavo progos įsipilietinti tautos sąmonėje kaip drąsus efektyvus veiksnys. Iš šių pasaulyje vykstančių apokaliptinių audrų iškilo drąsus, savimi pasitikįs, pajėgus kovotojas, lietuvis krikščionis. Jis jaučiasi mūsų tautos gyvenime ir jos kovoje už laisvę lygiateisis ir tikrai nemažiau naudingas tautai kaip ir likęs ištikimas indiferentas ar ateistas. Ir jis jau nėra ir nenori būti ribojamas viena organizacija, vienu rezistenciniu sąjūdžiu bei viena politine partija.

Šį trumpa įžanga yra iššaukta tų mūsų nesutarimo reiškinių, kurie aprašomi vokiečių saugumo policijos vado pranešime. To nesusikalbėjimo rezultate susidarė du antinacinės rezistencijos vadovaujantys organai:    Lietuvos

Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas. Jų organizavimo detalės, kurių nėra policijos vado pranešime, čia schematiškai yra pateikiamos.

Lietuvos Taryba

Prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 1942 metų ankstyvą pavasarį ėmėsi iniciatyvos suorganizuoti antinacinės rezistencijos vadovybę — Lietuvos Tarybą. Jo nuomone, į tarybą turėtų įeiti asmenys ne politinių grupių atstovavimo pagrindu, bet daugiau ryškūs savo autoritetu, kurie turėtų būti sutartinai parinkti taip, kad patenkintų tautos daugumą. Pirmą pasitarimą šaukiant, sąstato klausimas buvo paliktas atviras. Trys pakviestieji atsisakė net ateiti į pasitarimą, tuo nepritardami nei principui, nei pačiai iniciatyvai.

Kadangi tuo metu jau veikė suorganizuota plati pogrindžio spauda, kaip “Į Laisvę”, “Atžalynas”, “Lietuva”, “Lietuvių Fronto Biuletenis”, ir kraštas buvo apjuostas gana plačiu rezistencinių dalinių tinklu, reikėjo veiklaus vadovaujančio organo. Todėl Lietuvos Taryba, sudaryta iš įtakingų asmenų iš įvairių visuomenės sluogsnių, įtraukiant atstovus ir iš karinių dalinių, pradėjo veikti. Lietuvos Taryba, savo pirminiu uždaviniu laikydama kovą už Lietuvos valstybingumą, kartu per gausią pogrindžio spaudą orientavo lietuvių tautą svarbiausiais momento klausimais, kurių neatidėliotinų vis daugėjo.

Vyriausias Lietuvių Komitetas

1942 metais vasaros gale prof. Tadas Petkevičius organizavo Vyriausi Lietuvių Komitetą. Į tą komitetą jis kvietė prof. Juozą Brazaitį kaip katalikų atstovą. Pastarasis pasiteiravo, kas tame komitete atstovauja protestantams, pravoslavams, ateistams bei indiferentams. Gavęs atsakymą, kad komitete yra atstovaujami socialdemokratai, liaudininkai, tautininkai, nacionalistai, prof Juozas Brazaitis paaiškino, kad tokio sąstato komitete jis tiktų atstovauti rezistencinį sąjūdį Lietuvių Frontą. Bet tai sutiktų svarstyti tiktai tada, jeigu nebūtų diskriminuojami kiti politiniai vienetai, kaip Krikščionys Demokratai, Darbo Federacija, Ūkininkų Sąjunga bei rezistencinis Vienybės Sąjūdis.

Toks visai logiškas atsakymas ir patarimas prof Tadui Petkevičiui, Vyriausio Lietuvių Komiteto organizatoriui, buvo visai nepriimtinas. Čia nelaimėjęs, po to jis atsilankė pas prof Zenoną Ivinskį, ir vėliau pas Adolfą Damušį, pateikdamas jiems siūlymą komitete atstovauti katalikams. Ir iš šių pastarųjų gavo tokį pat atsakymą, kaip ir iš prof. Juozo Brazaičio. Dr. Adolfui Damušiui jis pasakęs, kad kitų adresų iš katalikų tarpo jis neturįs, ir nieko daugiau nekontaktuosiąs. Taip kurį laiką veikė du antinacinei rezistencijai vadovaujantys organai: Lietuvos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas.

Vyriausio Lietuvių Komiteto pirmininkas Jonas Fledžinskis gyveno gretimame name šalia manęs. Iškilus kuriai svarbiai problemai, mudu susitikdavom ir pasitardavom. Taip kad ir toks neoficialus ryšys tarp Vyriausio Komiteto ir Lietuvos Tarybos buvo. Apie pasitarime paliestus klausimus informuodavau tarybos pirmininką prof. Juozą Brazaitį. Ar komiteto pirmininkas Jonas Fledžinskis darė tai savo iniciatyva, ar kitų komiteto narių raginamas, nežinau. Vėliau iš abiejų rezistencinės vadovybės organų buvo paskirti oficialūs ryšininkai susitarimui pasiekti: iš Vyriausio Lietuvių Komiteto Juozas Audėnas, iš Lietuvos Tarybos Stasys Lūšys ir Adolfas Damušis. Be to, tais susitarimo klausimais man keletą kartų teko kalbėtis su Baliu Gaidžiūnu ir su pora kitų komiteto narių.

1943 metais rudeniop pavyko susikalbėti. Iš Vyriausio Lietuvių Komiteto įėjo penki atstovai: socialdemokratų partijos, Tautininkų Sąjungos, Liaudininkų partijos, Nacionalistų partijos ir Laisvės Kovotojų sąjūdžio. Iš Lietuvos Tarybos šalininkų įėjo keturi atstovai: Krikščionys demokratai, Darbo Federacija, Vienybės Sąjūdis ir Lietuvių Frontas. Ūkininkų partija ir Ūkininkų Sąjunga sutarė laikinai savo atstovų į šį naują vadovaujantį organą nesiųsti. Taip susikūrė Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas.

Keli įvykiai ir datos, surištos su saugumo policijos dokumentų atsiradimu

Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas savo pilname sąstate pradėjo veikti 1943 metais lapkričio mėn.

1944 metais vasario mėn. 16 dieną pogrindžio spaudoje buvo paskelbtas VLIKo atsišaukimas. Visuomenė džiaugėsi, kad susitarimas pasiektas ir vadovavimo rezistencijai vieningumas atstatytas.

1944 metais kovo mėn. VLIKas parinko ir siuntė į Suomiją, tada kariavusią su Sovietų Sąjunga, pulk. Ambraziejų ryšininko titulu prie Suomijos karinio štabo. Jam kartu buvo numatytas uždavinys kontaktuoti švedų ginklų gamyklą ir Vakarų sąjungininkus: amerikiečius ir britus eventualiam lietuviškojo antinacinio pogrindžio aprūpinimui ginklais. VLIKo nuomone, tie ginklai būtų reikalingi, jeigu vokiečiai karą pralaimėtų, o amerikiečiai ir britai dar būtų nespėję mums į pagalbą ateiti.

1944 metais kovo mėn. gale VLIKo sekretoriaus Br. Bieliuko bute VLIKo prezidiumas suruošė pulkininkui Ambraziejui išleistuvių pietus.

Balandžio mėn. pulkininką Ambraziejų, belipantį į suomių laivą Taline, Estijoje, vokiečių saugumo policija suėmė. Jo tardymo metu, berods, išryškėjo tiktai viena VLIKo nario pavardė. Vėlesniame tardyme paaiškėjo visas VLIKo sąstatas.

Balandžio mėn. pabaigoje ir gegužės mėn. pradžioje vyko intensyvus VLIKo narių suėmimai.

Patyrę pavojų, visa eilė VLIKo narių pasislėpė, jų tarpe prof. Juozas Brazaitis, prof. Steponas Kairys, ekonom. Juozas Audėnas, dr. Adolfas Damušis.

Vokiečių saugumo policijos vado pranešimas apie lietuviškojo antinacinio pogrindžio likvidavimą buvo surašytas 1944 m. gegužės 31 dieną.

Dr. Adolfas Damušis buvo suimtas 1944 metais birželio mėn. 16 dieną Aukštojoje Panemunėje.

Tardymo eigoje neišryškėjo Vyriausio Lietuvių Komiteto pirmininko Jono Fledžinskio pavardė, o taip pat VLIKo sekretoriaus J. Januškos pavardė.

Toliau čia yra pateikiami kelių dokumentų vertimai iš vokiečių kalbos. Tie dokumentai paimti iŠ vokiečių saugumo policijos ir S D vado slapto pranešimo savo vyriausiajai vadovybei Berlyne ir eilei vokiečių civilvenvaltungo pareigūnų.

1944 m. gegužės 31 diena

Vokiečių Saugumo Policijos (Gestapo) ir S D (Sicherheits Dienst) Vado Lietuvoje slaptas pranešimas.

Reicho Gestapo centrui Berlyne, skyrius IV SS-Gruppenfueh-rer Miller — oViA,

Reicho Gestapo centrui Berlyne, skyrius IV SS-Oberfuehrer Schallenberg — oViA.

Gestapo ir S D Befehlshaber Rygoje SS-Oberfuehrer Dr. Fuchs — oViA.

Gestapo ir S D vadui Estijoje Taline — SS-Obersturmfuehrer Baatz — oViA.

Gestapo ir S D vadui Latvijoje Rygoje SS-Obersturmfuehrer Rygoje Dr. Lange — oViA.

SS ir S D vadui Kaune SS-Brigadefuehrer Hintze ir

General Komisaro Dr. von Renteln žiniai Kaune.

Turinys: Lietuvių pogrindžio organizacijos — periodinis pranešimas.

Padėtis: išaiškinta.

Priedas: 10 puslapių

Kaip priedą persiunčiu preliminarinį periodinį pranešimą apie lietuvių pogrindžio organizacijų išaiškinimą 1944 metų gegužės mėnesio laiku. Pranešimas susideda iš sekančių dokumentų:

I. Politinės organizacijos.

II. Ryšiai su užsieniu.

III.    Kurstančių laikraščių organizacijos.

IV.    Radijo siųstuvai.

V. Duomenys prie pateiktų dokumentų.

I.

POLITINĖS ORGANIZACIJOS

1. Vyriausias Lietuvių Komitetas

Įkurtas 1942 metų viduryje.

Sudėtis:

prof. Steponas Kairys (socialdemokratas),

dipl. agronomas Juozas Audėnas (liaudininkas), buvęs Lietuvos žemės ūkio ministeris,

inž. Klemensas Brunius (Nacionalistų partija),

dipl. agronomas Balys Gaidžiūnas (tautininkas),

knygų leidėjas Jonas Deksnys (Aktyvistų Frontas ir Laisvės Kovotojų Sąjunga),

sekretorius advokatas Bronius Bieliukas.

Čia išvardintų penkių politinių grupių atstovų sutarimas įvyko 1942 metų vasarą. Šis asmenų ratelis pasistatė sau uždaviniu per glaudų bendradarbiavimą cementuoti politinių grupių dabartinį susiskaldymą. Komitetas siekė Lietuvos nepriklausomybės įgyvendinimo, gyvu nuomonių pasikeitimu informuotis apie padėtį krašte ir nelegalios spaudos pagalba veikti tautos nuomonę.

Ypatingai trys punktai šaukėsi išsiaiškinimo:

1.    Tarp Vakarų Galybių ir Vokietijos bus prieita prie kompromisinės taikos, ir Lietuva gaus nepriklausomybę iš Vokietijos rankų.

2.    Vokietija karą prieš Vakarų galybes praloš ir bus priversta Lietuvos nepriklausomybę pripažinti, ir Lietuvą aprūpinti ginklais.

3.    Vokietija praloš karą taip pat ir prieš Sovietų Sąjungą, tas kartu reikštų Lietuvos sunaikinimą.

Komitetas darė sprendimus, remdamasis prielaida, kad nenugalėta Vokietija Lietuvai nepriklausomybės negrąžins. Todėl visą viltį rėmė vokiečių pralaimėjimu Vakaruose ir tikėjosi nepriklausomybę atstatyti su Vakarų galybių pagalba. Komitetas buvo įsitikinęs, kad vokiečiams pavyks sovietų puolimą taip ilgai atlaikyti, kol Vakarų galybių įsiveržimas bus užtikrintas.

Remdamasis čia pavaizduotomis politinėmis spekuliacijomis, komitetas vadovavosi mintimi, kad nė vienas lietuvis iš savo krašto neturi išvykti, nes tuo lietuvių tautos pajėgumas kovoti už nepriklausomybę būtų susilpnintas. Tuo pagrindu buvo atsisakyta remti vokiečių reikalavimus siųsti didesnes darbo pajėgas į Reichą ir tiekti pajėgas wehrmach-tui. Lietuvių kariniai daliniai, vadovaujami lietuvių karininkų, turėtų veikti arti Lietuvos rytų sienos, kad tais daliniais būtų galima pasinaudoti nepriklausomybei įgyvendinti.

Svarbūs komiteto sprendimai tautos nuomonei orientuoti buvo perduodami nelegaliai spaudai. Komitetas pradžioje naudojosi tiktai liaudininkų organu “Neppriklausomoji Lietuva”. Vėliau susitarimo būdu buvo pasiekta, kad laisvės kovotojų organas “Laisvės Kovotojas” komiteto siekius propagavo. Deksnys, tos grupės atstovas, todėl buvo į komitetą priimtas 1943 metais rugsėjo mėnesį.

2. Tautos Taryba(teisingiau Lietuvos Taryba, vert. pastaba)

Maždaug tuo pačiu laiku katalikai sudarė Tautos Tarybą. Ji siekė tų pačių tikslų kaip ir Komitetas. Apie jos sudėtį nieko tikslesnio nėra žinoma. Komitetas buvo susirūpinęs, kad Tautos Taryba tautos nuomonę veiks per daug katalikiškoje orientacijoje, tas penkioms politinėms Komiteto grupėms būtų nepriimtina. Todėl per Audėną buvo pradėti pasitarimai su Tautos Taryba, su tikslu ją įtraukti į Komitetą. Pasitarimai užtruko ilgesnį laiką. Tautos taryba pretendavo į keturias vietas Komitete, kai tuo tarpu Komitetas buvo pasiruošęs tiktai tris vietas skirti. Tas buvo daroma remiantis prielaida, kad, jei priimtieji Tautos Tarybos keturi atstovai susitartų su kuria viena Komitete esančia grupe, Komitete galėtų sau garantuoti absoliučią daugumą. To rezultate Komitete susidarytų per stipri katalikų įtaka. Pagaliau Komitetas, frontui artėjant, nusileido Tautos Tarybos pageidavimams ir įsileido keturis katalikus, ir būtent:

prof. inž. Adolfą Damušį, Technologijos Fakulteto Kaune dekaną (krikščionis demokratas), prof. advokatą Antaną Tumėną (krikščionis demokratas),

prokurorą Juozą Katilių (krikščionių darbininkų sąjungos atstovas),

prof. Juozą Keliuotį (Lietuvių

Vienybės sąjūdžio atstovas).

Tuo susijungimu susidarė:

3. Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIKas):

Įkurtas 1943 metais lapkričio mėnesį.

Sudėtis:

Prezidiumas:

Pirmininkas: prof. inž. Steponas Kairys (socialdemokratas) Vicepirmininkai: prof. inž. Adolfas Damušis, Technologijos Fakulteto Kaune dekanas (krikščionis demokratas), dipl. agronomas Balys Gaidžiūnas (tautininkas).

Plenumas:

dipl. agronomas Juozas Audėnas (liaudininkas), buvęs Lietuvos žemės ūkio ministeris, inž. Klemensas Brunius (Nacionalistų partija),

redaktorius Juozas Deksnys (Aktyvistų Frontas ir Laisvės Kovotojų sąjunga),

advokatas Bronius Bieliukas — sekretorius,

prof. advokatas Antanas Tumėnas (krikščionis demokratas), prokuroras Juozas Katilius (Krikščionių Darbininkų sąjungos atstovas),

prof. Juozas Keliuotis (Vienybės Sąjūdžio atstovas).

Susijungus katalikams su kitomis politinėmis grupėmis, politinių srovių susiskaldymas turėjo baigtis, ir jų veikla turėjo tapti sutartine. Bet, atrodo, nepasiekta ypatingai didelio vieningumo,

nes reikėjo kelių dviejų-trijų valandų posėdžių, kad dėl Komiteto vardo būtų susitarta ir pirmininkas išrinktas. Į Išlaisvinimo Komiteto uždavinius įėjo, nepriklausomybę atgavus, sudaryti provizorinę vyriausybę. Jo tikslų ir uždavinių detalės yra deklaracijoje, kuri buvo paskelbta nelegalioje spaudoje 1944 metais vasario 16 dieną.

Specialų vaidmenį atliko prof. Juozas Ambrazevičius (krikščionis demokratas). Jis yra apibūdinamas kaip vienas iš katalikiškos akcijos vadovaujančiųjų asmenybių, ir jis laikė tamprius ryšius su Išlaisvinimo Komitetu. A. laikėsi atokiau ir turėjo stiprius ryšius su katalikiškąją dvasiškąja. Oficialiai jis Išlaisvinimo Komitetui nepriklausė, bet sutikdavo būti kontaktuojamas darant svarbesniuosius sprendimus. Daugely atvejų jis pateikdavo patarimus Išlaisvinimo Komiteto prezidiumui.

Iki šiolei iš Išlaisvinimo Komiteto yra suimti: Brunius, Gaidžiūnas, Deksnys, Bieliukas, Katilius, Tumėnas.

Kiti Komiteto nariai, kurie yra pasislėpę, tenka skaityti, greitu laiku bus suimti.

II. RYŠIAI SU UŽSIENIU

Išlaisvinimo Komitetas palaikė ryšius su užsieniu tikslu gauti svarbių informacijų, ir būtent:

1. Švedija

1943 metais kovo mėn. dr. Algirdas Vokietaitis, Laisvės Kovotojų sąjungos narys ir sporto centro valdybos vadovas, pabėgo į Stockholmą ir ten susirišo su Ignu Šeinium, rašytoju ir anų laikų pasiuntiniu, su Gyliu, paskutiniuoju Lietuvos pasiuntiniu Švedijoje, su Žilinsku, tur būt, tos pasiuntinybės sekretoriumi.

V. palaikė tuos ryšius, Vyriausio Lietuvių Komiteto įgaliotas, ir rūpinosi plėsti palankias žinias apie Lietuvą, palankiai nuteikti švedų spaudą Lietuvos kovai už nepriklausomybę ir platindamas žinias apie vokiečių okupaciją ir apie civilvenvaltungo potvarkius. Jis susisiekdavo daug kartų su jam tuos pavedimus suteikusiais Kaune. Stockholme Vokietaitis buvo artimame ryšyje su JAV atstovybės sekretoriumi Mažoniu, gimimu lietuviu, ir referentu baltiečių klausimais.

Vokietaitis rūpinosi ryšininkų pagalba perdavinėti užsienio žinias į Lietuvą. Tos medžiagos tarpe buvo lietuvių pasiuntinių susirašinėjimas, spaudos apžvalga “JAV Lietuvis“, švedų spaudos santraukos, anglų laikraščiai (Times, Picture-Post, New Statesman ir Nation) ir sovietų spaudos atsiliepimai.

Lietuvių grupė Švedijoje buvo ryšyje su generaliniu konsulu dr. Budriu New Yorke ir su Lietuvos pasiuntiniu Balučiu Londone, kurie apie vidaus politines sąlygas Lietuvoje buvo gerai informuoti, nes atitinkama medžiaga jiems buvo pateikiama.

Paštas iš Švedijos žvejų laivais per ryšininkus Epners ir Vainorą buvo gabenamas į Rygą ir iš ten su lietuvių ryšininkų, kurie mums yra žinomi, pagalba buvo pergabenamas į Lietuvą.

2. Šveicarija

Šveicarijoje sekantys lietuviai vystė ypatingai aktyvią politinę veiklą: dr. Šaulys, pasiuntinys Šveicarijoje, dr. Edvardas Turauskas, ypatingas pasiuntinys Šveicarijoje ir telegrafo agentūros Elta direktorius, dr. Gerutis (slapyvardžiu Liubartas), Lietuvos pasiuntinybės Berne pirmasis sekretorius, Garbačiauskas, generalinis konsulas Berne.

Šių asmenų ratelis, ypatingai dr. Balutis, redagavo Eltos biuletenius, kurie buvo laikomi nedraugiški vokiečiams ir kurie buvo persiunčiami į užsienį. Čia taip pat pavyko sugriebti daugelį tų biuletenių egzempliorių. Telegrafo agentūra “Elta” 1940 metais buvo Lietuvoje oficiali žinių įstaiga. Ši agentūra dabar su ta pačia paskirtimi yra perkelta į Berną. Eltos žinios pasiekdavo per Berlyną iš katalikų ryšių (tur būt, per Škirpą) . .. (neišskaitoma eilutė — vertėjo pastaba), katalikų biuletenius (tur būt, turima galvoje Lietuvių Fronto biuletenius — vertėjo pastaba). Damušis ir Ambrazevičius informavo Išlaisvinimo Komitetą. Išvardintieji Šveicarijoje reziduojantys lietuviai buvo ryšyje su

Lietuvos pasiuntinybėmis Anglijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse.

3. Berlynas

Tarp lietuviškųjų asmenybių Berlyne, ir būtent: pasiuntinys Škirpa, pasiuntinys Sidzikauskas, generalinis konsulas Dymša, Škirpabuvo aktyviausias. Jis laikė ryšius su Vyriausiu Išlaisvinimo Komitetu ir su katalikų sluogsniais, ypatingai su Damušiu ir Ambrazevičiumi. Škirpa pakartotinai buvo nuvykęs į Kauną pokalbiams su politinėmis grupėmis, paskutinį kartą kažkada apie sausio mėnesį 1944 m. Tur būt, (Eltos) postas Berne buvo jo vadovaujamas, tas dar pilnai nėra išaiškinta. Škirpa reguliariai mažais kiekiais gaudavo nelegalios spaudos iš kurstančios spaudos organizacijų. Užsienis taip pat buvo aprūpinamas Išlaisvinimo Komiteto žiniomis. Pašto siuntos buvo paruošiamos išsiuntimui trimis keliais. Viena siunta ėjo į Latviją, antroji per latvių ryšininką į Švediją, ir trečioji per Berlyną į Šveicariją. Į užsienį buvo išsiųsta:

žinios apie vidines politines sąlygas Lietuvoje,

pranešimai apie mobilizacijos galimybes,

pranešimai apie partizaninę veiklą,

pranešimai apie švietimo padėtį.

pranešimai apie ūkines įmones, kurios vokiečių yra nusavintos ir jų nuosavybės pakeistos,

pranešimai apie grūdų pyliavas iš vieno hektaro, duomenys apie miško medžiagos ir maisto duokles vokiečiams,

pranešimai apie miškų naikinimą iš rusų ir vokiečių pusės, pranešimai apie galvijų rekvizicijas Lietuvoje,

pranešimai apie civilvenvaltungo potvarkius ir lietuviškosios savivaldos padėtį,

pranešimai apie komunistines organizacijas.

Prie kiekvienos siuntos buvo pridedama ir kurstančios literatūros.

4. Pulk. leit. Ambraziejaus kelionė į Suomiją

1943 m. gruodžio mėn. Laisvės Kovotojų Sąjunga pateikė Vyriausiam Išlaisvinimo Komitetui pasiuntinio Šeiniaus Stockholme laišką, kuris reguliariųjų ryšininkų buvo atgabentas į Kauną per Latviją, (priedas 2). Pagal jį suomių sluogsniai pageidavo, kad ryškesnis lietuvių asmuo būtų atsiųstas į Suomiją kaip ryšininkas. Vyriausias Išlaisvinimo Komitetas tą pasiūlymą priėmė ir parinko pulkininką leitenantą Ambraziejų kelionei į Suomiją. Jis ten turėjo suomius informuoti apie vidinę politinę Lietuvos padėtį ir stengtis parūpinti ginklų lietuviškųjų divizijų apginklavimui. Ginklai tariamai būtų kovoje prieš bolševizmą panaudoti. Pas vokiečius kreiptis dėl aprūpinimo ginklais nebūtų buvę tikslu, nes tas aprūpinimas buvo surištas su politiniais siekimais. Ginklais aprūpinimo reikalu Ambraziejus turėjo vesti derybas ir su ginklų fabriku “Bofors” Švedijoje. Išlaisvinimo Komiteto pirmininko Kairio įgaliojimu Ambraziejus suėjo į ryšį su pulkininku Vėbra. Su juo jis aptarė šešių divizijų ginklais aprūpinimo klausimus. Vėbra apie tai kalbėjosi su daugeliu lietuvių generalinio štabo karininkų, du jų skaičiuje, pulkininkas leitenantas Grudzinskas ir pulkininkas Šova priklausė generolo Plechavičiaus specialiems daliniams. 1938 metų planas reikalingų ginklų kiekių apginklavimui lietuviškųjų divizijų buvo paimtas kaip pagrindas; atskirų ginklų rūšių užpirkimas buvo aptartas, senas planas Vėbros rankraščiu prie dabartinių sąlygų priderintas ir Ambraziejui įteiktas vežtis į Suomiją. (priedas 3).

Prof. Juozas Brazaitis savo darbo kambaryje, Vokietijoje.

Nuotr. B. Gaidžiūno

Suomijoje Ambraziejus turėjo sueiti į ryšį su kapitonu Martela, štabo karininku suomių generalinio štabo antrojo skyriaus, kuris taip pat turėjo pagelbėti sudaryti ryšį su Lietuvos pasiuntinybe Stockholme. Ambraziejus turėjo užimti karinio atašė vietą be oficialiųjų pareigų ir įsiteisinti kaip Vyriausio Išlaisvinimo Komiteto įgaliotinis. Ambraziejaus išvykimas (neišskaitoma eilutė, vertėjo pastaba). . . Saugiu persikėlimu į Suomiją Sarv turėjo pasirūpinti. Iš Šarvo Ambraziejus gavo nurodymus susirišti su H. Mark, Helsinki, Habitus katu 1,

4. kord. tel. 35028, kuris turėjo sudaryti ryšį su Estija ir Lietuva. 1944 metais balandžio mėn. 21 dieną Ambraziejus buvo Taline vokiečių saugumo politijos suimtas.

5. Konferencija Rygoje

Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininkas Kairys 1944 m. sausio mėn. 8-9 dienomis dalyvavo baltų rezistencijos organizacijų konferencijoje Rygoje. Apie ją jis pateikė Išlaisvinimo Komitetui tikslų pranešimą (priedas 4).

III. KURSTANČIOS SPAUDOS ORGANIZACIJOS

1. Laisvės Kovotojų sąjunga

Laisvės Kovotojų sąjunga maždaug du kart į mėn. išleisdavo nelegalų laikraštį “Laisvės Kovotoją”. 1944 m. gegužės 2 dieną buvo išaiškinta. Visa spaustuvė ir rinkykla buvo paimta, įrengimai buvo patalpinti Laumenių kaime prie Kauno viename du metrus po žeme esančiame betono bunkeryje po gyvenamuoju namu. “Laisvės Kovotojo” naujausias numeris pusiau paruoštoje formoje buvo konfiskuotas.

Organizacijos nariai:

Politinis vadovavimas: inž. K.X.

Technikinė sritis: inž. Konkulevičius ir inž. Lelejevas.

Redakcija: chem. Jonas Deksnys.

Redakcijos bendradarbiai:

Kariniai klausimai:    teisėjas

Kurklietis.

Darbo ir socialinė sritis: insp. Jurkštas.

Partizanų veikla: saugumo policijos tarnautojas Žičkus, inž. Konkulevičius, majoras Gintautas (specialūs daliniai).

Žemės ūkis: dipl. agronomas Gaidžiūnas.

Asmens dokumentai, ryšininkai: chemikas Valiulis.

Radio: Valiulis, Rudokas, Baleišis, Konkulevičius.

Platinimas, ekspedicija: Margelevičius, Kostka, Jurkštas.

Dokumentų padirbimas: inž. Konkulevičius.

“Laisvės    Kovotojas” buvo spausdinamas 5-8000 tiražu ir visoje Lietuvoje platinamas. Šalia to mažesniu tiražu buvo spausdinama “Apžvalga” ir “Laisvas Žodis”. Iki šiolei septyniolika pagrindinių vadovaujančių asmenų buvo suimti. Tenka laukti vėlesnių suėmimų.

Šalia kurstančios spaudos, organizacijos    Laisvės Kovotojų Sąjunga turėjo ir karinį skyrių, kurio nariai skirstėsi grupėmis, būriais ir buvo apginkluoti pistoletais ir šautuvais. Daugiau apie tai bus painformuota po vėlesnių suėmimų.

2. Krikščionių Demokratų organas “Lietuvių Frontas - Į Laisvę”

Vyriausio Išlaisvinimo Komiteto sprendimus tam organui teikė Damušis ir Ambrazevičius. Jų vėlesnis suėmimas įneš daugiau aiškumo apie Šią kurstančios spaudos organizaciją.

Pagrindinis ekspeditorius Svilas savo bute buvo agento pagautas 1944 metais gegužės mėn. 19 dieną. Pas jį buvo rasta kurstančio leidinio “Į Laisvę” paskutinio numerio 3200 egzempliorių. Susidarius priešiškoms aplinkybėms, jam pavyko pabėgti.

Šeši asmenys iš jo pažįstamųjų ratelio buvo iki šiolei suimti.

3. Liaudininkų organas — “Nepriklausomoji Lietuva”

Ryšius su Išlaisvinimo Komitetu laikė Bieliukas ir dipl. agronomas Audėnas. Detalės apie šios organizacijos struktūrą iš dalies yra žinomos. Stebėjimas yra tęsiamas. Išaiškinimas bus uždelstas iki vėlesnio momento.

Tuose Gestapo dokumentuose buvo paminėta, kad, suėmus Juozą Ambrazevičių ir Adolfą Damušį, bus gauta daugiau žinių ir apie Lietuvių Frontą. Tad savaime esu provokuojamas duoti šiek tiek žinių iš savo tardymo Kauno Gestapo įstaigoje, įsikūrusioje Darbo Rūmuose Vytauto D. Prospekte.

Šis vokiečių saugumo policijos ir SD komendanto pranešimas Berlyno, Rygos, Talino ir Kauno SS ir civilverwaltung’o vadams buvo išsiųstas 1944 metais gegužės 31 dieną. Mane suėmė Panemunėje 1944 metais birželio 16 dieną.

Rauch, vokietis atvykęs iš Čekoslovakijos, buvo pagrindinis tardytojas. Heldke, Šančių vokietis, suimtuosius atlydėdavo iš rūsio celės į tardymo kambarį antrame aukšte. Suimtieji buvo Ričardo Šveicerio, Kybartų vokiečio, žinioje. Jis buvo mano žmonos šeimai gerai pažįstamas. Mano žmonos tėvas, būdamas Kybartų - Eitkūnų pereinamojo punkto vedėju, jaunuolį, grįžtantį iš Vokietijos, praleisdavo lengvai su bonka konjako. Jis kartą išsireiškė, kad dėl to jis jautęs dėkingumą.

Į Gestapo rūsį jis man atnešė porą knygų ir porą reikmenų, kuriuos jam įdavė žmona. Man jis atskaitė pamokslą, kad labai sunkiai įkliuvau. Tarp kitko pridėjo: “Vargiai jums bereiks ką bepridėti, nes ir taip labai daug apie tamstą yra pripasakota”.

Tardytojas Rauch man patiekė gana stambius aštuonis kaltinimus:

1.    Buvau antivokiškos rezistencijos Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto vice-pirmininkas;

2.    VLIK’e atstovavau Lietuvių Frontą;

3.    Mano tiesioginėje žinioje buvo kurstanti pogrindžio spauda “Į Laisvę” ir Lietuvių Fronto Biuletenis;

4.    Buvau nuolatiniame ryšyje su Juozo Ambrazevičium (Brazaičiu), kuris buvo vienas iš pagrindiniųjų pogrindžio vadų;

5.    Per mane VLIK’as turėjo ryšį su kariniu pogrindžio štabu;

6.    Dalyvavau pulk. Ambraziejaus išsiuntime į Švediją užpirkti pogrindžio kariniams daliniams ginklų;

7.    Laikiau ryšį su užsienio atstovybėmis, kaip pav. Jungtinėmis Amerikos Valstybėmis, Anglija, Šveicarija ir t.t.;

8.    Ryšiai su užsieniu per aukštąją dvasiškiją.

Čia tepaminiu tiktai kelis tardymo atvejus, kurie kiek rišasi su tardytojo noru gauti daugiau žinių apie Lietuvių Frontą.

Patiekęs pirmąjį kaltinimą, Rauch pasakė, kad jis žinąs, kad aš su Audėnu ir kitais iš Tautos Tarybos ir Vyr. Lietuvių Komiteto sudarėm VLIK’a. Jis man liepė išvardinti VLIK’o narių pavardes. Atsisakiau pavardes minėti. Jis pagrąsino SS teismu ir poros valandų bėgyje pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Tylėjau. Jis teismo neįvykdė.

Dr. Adolfas Damušis

VI. Bacevičiaus nuotr.

Priėjęs prie antrojo kaltinimo jis mane įtikinėjo, kad aš jau neturiu galvos ant savo pečių. Bet jis darysiąs viską, kad likčiau gyvas, jeigu išvardinsiu 10 -12 vadovaujančių Lietuvių Fronto asmenų. Nevardinau motyvuodamas, kad bet kurios pavardės paminėjimas būtų nekalto žmogaus įskundimas. Jis gi patarė: “Nevaidink herojaus, būk išmintingas, mes žinome, kad tu myli savo šeimą, bet žinok, kad tas gražus ir malonus gyvenimas eis toliau ir be tavęs”.

Šeštasis kaltinimas buvo vienas iš sunkiųjų: “Dalyvavau Broniaus Bieliuko bute pulk. Ambraziejaus išleistuvėse į Švediją užpirkti ginklų lietuvių pogrindžio kariniams daliniams”. Griežtai užsigyniau. Jis gi patiekė planą, kaip sėdėjome prie pietų stalo, nurodė ir mano vietą. Ir priedo mane gėdino: “Tu esi geras katalikas ir meluoji”. Pasijutau nejaukiai. Bet tuojau sumečiau, kaip čia išlįsti, kad ir per adatos skylutę. Jam atsakiau: “Pas Bronių Bieliuką dalyvavau vieno kariškio, kurio pavardės neprisimenu, išleistuvėse. Jis vyko į Suomiją dalyvauti kovose prieš Sovietų Sąjungą. Tam labai pritariau”. Tą pusiau tiesą pasakiau įtikinamu būdu. Rauch suabejojo ir atsakė: “Gal jūsų draugai, ar politiniai priešai visos teisybės nebus atidengę”. Aš suabejojau: “Kokia prasmė jiems buvo tai daryti”.

Po trijų dienų tardymo pasirašiau protokolą. Grąžintas į rūsio celę, jaučiausi laimingas, nes Gestapo pareigūnams į rankas siūlo galo neįdaviau.

Liepos mėn. 2 dieną mus išvedė iš celių, surakino po du. Aš buvau surakintas su dr. Juozu Vėbra. Į rūsį įėjo Šveiceris ir, atsisukęs į mane, tarė: “Kur gi jūsų kariniai daliniai? Gal eisite su lazdomis kariauti prieš Sovietų tankus? Jie jau prie Vilniaus”. Mums tai buvo naujiena. Aš neišmintingai prasižiojau: “Ką daro mūsų šeimos?”. Jis atšovė: “Ką jūs darėt Vokietijai. Gal manot, kad mes rūpinsimės jūsų šeimomis?”. Sunkvežimiu su geštapininkų daiktais ir automatais ginkluotais sargybiniais po poros valandų Suvalkijos plentu per Kybartus įvažiavom į Vokietiją. Insterburgo kalėjime mus prijungė prie kitų suimtųjų Vliko narių. Ten jau radom Balį Gaidžiūną, Vytautą Vaitiekūną, Bronių Bieliuką, Klemensą Brunių, Joną Deksnį, o be to dar buvo visas būrys laisvės kovotojų: Jurgis Valiulis, Povilas Žičkus, Kurklietis, Gintautas, Gabr. Žemkalnis su visa grupe jaunųjų draugų.

Nuo čia prasidėjo mūsų odisėja per penkis Sing-Sing Vokietijos kalėjimus: Insterburg, Allen-stein, Landsberg an der Warthe, Berlin-Tegel, Bayreuth. Ir galų gale 1945 metais balandžio 14 dieną Jungtinių Amerikos Valstybių tankai ir žvaigždėtoji vėliava atnešė mums laisvę, kurios, fiziškai išsekę, bet dvasiškai tvirti, labai troškome.