LIETUVA PO 100 METŲ NUO “AUŠROS” PASIRODYMO
JULIUS VIDZGIRIS
Vokietija
1.
“Visi mes dabar gyvename ne tik “Auszros ir “Varpo“ gadynės iškeltų idealų įtakoje, bet dar ir tų pačių žmonių vadovaujami ar bent jų akivaizdoje” — maždaug prieš 50 metų taip rašė prof. Albinas Rimka studijoje apie mūsų tautinį atgimimą ir “Aušros” bei “Varpo” laikus. Šiandien, po šimto metų nuo “Aušros” pasirodymo, padėtis kita. Paskutinis žymus aušrininkas dr. Jonas Šliūpas mirė 1944 pabaigoje Vokietijoje, besitraukdamas nuo antrosios sovietinės okupacijos. Jau senokai iš mūsų akių išnyko aušrininkų karta. Bekyla klausimas, ar dar esame veikiami “Aušros” iškeltųjų idealų?
Nuo 1945 metų Lietuva velka komunistinės Rusijos jungą, jai skiepijami kitoki idealai. Tačiau “Aušros” prisiminimas neužkeiktas, kaip nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Oficialus “Aušros” šimtmečio paminėjimas sovietinio režimo sąlygomis iškalbingiausiai liudija šio pirmojo tautinės minties laikraščio reikšmę šiandieninei lietuvių būsenai ir sąmonei.
Todėl šimtmetinė sukaktis yra akstinas pažvelgti į praeitį — ir čia visiškai tebegalioja prof. Rimkos žodžiai — “ne tam, kad savo smalsumą patenkintume, o tam kad dabarties gyvenimo reiškinius geriau suprastume”. Reikia pridėti, kad tai grynas aušrininkiškas požiūris — geru praeities pažinimu žadinti tautos subrendimą ir sąmoningumą. “Aušros” Priekalboje dr. Basanavičius, pirmaisiais žodžiais pabrėžęs istorijos reikšmę, teigė:
“Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, pasižiūrėdamas atgalios, mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuo tapęs, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime, ir pavedė tiems vargams, kuriuose mes gyvename.”
Neįmanoma vienoje paskaitoje aprėpti tautos šimtmečio — tą pasakys kiekvienas istorikas. O sąžiningas sociologas turėtų dar pridėti, kad tauta aplamai neaprėpiamas visuomeninis reiškinys, kurio veikmių (ir matmenų) tiesiog neįmanoma suskaičiuoti. Tai lengviausia padaryti publicistui.
“Dirvos” (1983.05.26) korespondentas, aprašydamas vieną “Aušros” šimtmečio minėjimą Kanadoje, pažymėjo:
“Po 100 metų nuo “Aušros” pasirodymo Lietuvoje vėl panaši padėtis: okupacija, tautinio prado, ypač istorijos, iškraipymas, persekiojimai, pavojai lietuvių kalbai. Tad nenuostabu, kad šių dienų Lietuvos pogrindžio “Aušra” ne tik tęsia senosios “Aušros” numeraciją, bet ir jos tikslai labai panašūs. Ji kelia pirmoje vietoje pavojų lietuvių kalbai, lietuvių kultūrai, Lietuvos istorijai . . . iš šimtmetinės “Aušros” pasklidusi tautinė šviesa tiek sustiprėjo, kad 1918 m. ji prikėlė Lietuvą laisvei ir nepriklausomybei. Ši šviesa tebešviečia mums ir dabar, iš anų dienų ir net tiesiogiai kalbėdama į mus atgimusios pogrindžio “Aušros” lūpomis”.
Tikrai daugeliu požiūrių šiandieninė Lietuvos padėtis panaši į aną prieš 100 metų. Lietuvis nėra savo krašto šeimininkas. Jis siunčiamas kovoti už Maskvos interesus, jeigu ne prieš turkus ir japonus, kaip seneliai, tai į Vengriją, Čekoslovakiją, į Kinijos pasienį, lieti kraują Afganistane. Kariuomenėje jam brukama rusų kalba. Brukama ir pačioje Lietuvoje, į kurią siunčiami rusai kolonistai. Kaip anuomet, mokykla tarnauja svetimos valstybės reikalams, prievartauja mokytojų ir mokinių sąžinę, plėšte plėšia vaikus nuo tėvų. Vėl griaunami ir slapta statomi kryžiai, šventovės atimtos ir išniekintos, savo tikėjimą išpažįstančiam lietuviui katalikui užkirstas kelias į aukštesnį mokslą, į valdžios tarnybas. Vėl dvasininkai atsiduria pirmose tautinio pasipriešinimo linijose. Kaip Valančiaus laikais, jie iškyla liaudies vadais, krikščionybė sudaro tautinės gynybos pylimą Laisvas spausdintas lietuviškas žodis turi slėptis pogrindyje, slaptosios spaudos darbuotojai žandariškais metodais persekiojami, teisiami, kalinami, tremiami į Rusijos gilumą.
Anuometinės ir dabartinės padėties panašumų sąrašą būtų galima tęsti. Tų panašumų nereikia menkinti. Ir vis dėlto šiandien kiti laikai, kitokia Lietuva, negu prieš 100 metų.
Kad istorija nestovi vietoje ir negrįžta, tą pakankamai įsąmonino Antano Baranausko Lietuva:
“Kadai grįžo upė mariom nutekėjus?
Kada grūdan grįžo išplaukėjus varpa?”
1896 metais prancūzų Didžioji enciklopedija apie Lietuvą rašė:
“Lietuvos vardas šiandien nebeatitinka jokio politinio vieneto. Lietuvių tautos nėra. Lietuvos vardo oficialus vartojimas buvo uždraustas 1849 m. įsaku. Oficialiai tai Prūsijos ir Rusijos dalis (...) Lietuvą reikia suprasti kaip kraštą, gyvenamą lietuvių kilmės žmonių, daugiau ar mažiau išsaugojusių savo kalbą, būtent, Rytprūsių dalyje ir Vakarų Rusijoje — Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų guvemijose (...) Bendras lietuvių skaičius gali siekti apytikriai 1.700.000, iš kurių pusantro milijono gyvena Rusijoje ir 200.000 Prūsijoje (...) Šiuo metu tie, kurie netampa lenkais, vokietėja ar rusėja, o rusiškieji ir vokiškieji lietuviai kasdien tampa svetimesni vieni kitiems”.
Maždaug tuo pačiu metu (1900 m.) Prahoje pasirodžiusi čekų enciklopedija “Otuv Slovnik Naučny” teigė:
“Lietuviai šiandien tautos liekana, didele dalimi patekusi kaimyninių tautų įtakon ir tolydžio jų veikiama. Nei Prūsijoje, nei Rusijoje nėra lietuviškų mokyklų, o Rusijoje nuo 1864 m. draudžiama spausdinti lietuviškas knygas ir tai didele dalimi sustiprino jų nutautėjimą”.
Lietuva šio amžiaus pradžioje daugeliui taip atrodė, bet toji pažiūra iš tikrųjų atitiko daugiau priešaušrinę padėtį.
Čekų kalbininkas Leopoldas Geitleris 10 metų prieš “Aušros” pasirodymą apkeliavęs M. ir D. Lietuvą aprašė nepavydėtiną lietuvių tautos būklę (Osveta, 1874). Jam ypač į akis krito Aukštaitijos sulenkėjimas. Geitleris rašė:
“Panevėžio ir Baisogalos apylinkėse pasitaiko kaimų, kurių pavadinimai lietuviški, bet juose beveik visi jau kalba lenkiškai; lenkybė ten tikrai labiau paplitusi, negu vokiečių kalba tarp Prūsų lietuvių. Didžiausi plotai lenkybės užkrėsti (...) Lietuvis net nejaučia, kad jo tauta ilgainiui daug nukentėjo nuo lenkybės, ir tai be jokios prievartos”.
Lietuviams palankūs kitataučiai matė nykstančią tautą. Taip galvojo 1879 m. įsteigtos “Lietuviškosios raštų draugijos” nariai, didele dalimi lietuvių kalbą gerbę vokiečiai:
“Lietuvių kalba, viena svarbiausių kalbų mokslui, sparčiai nyksta. Vokiečių, lenkų, rusų ir latvių kalbų drauge spaudžiama, ji tik trumpą laiką išlaikys savo gyvybę. Su ja nyksta ir ypatybė tos tautos, kuri vienu metu viešpatavo Europos šiaurėje”.
Šiandien iš šimtmetinio laiko nuotolio aiškiai matyti, kad kaip tik anuo metu, kai svetimieji geradėjai rengėsi laidoti lietuvių tautą ir kalbą, rūpindamiesi mokslui išsaugoti Lietuvos dvasinį ir kultūrinį palikimą, jau kalėsi tvirti atgimusios Lietuvos daigai. Basanavičius ne veltui parinko “Aušros” vardą.
Šiandien niekam į galvą neateitų teigti, kad lietuviai būtų spaudžiami latvių, kad jie, jei ne lenkėja, tai vokietėja ar rusėja. Lietuvos vardas Šiandien aiškiau ir tvirčiau skamba. Lietuvių tauta nesirengia mirti. Savo gyvybę ji liudija laisvės kovomis ir kūrybos laimėjimais. Nors ir per du pasaulinius karus daug Lietuvos žmonių žuvo, bendras lietuvių skaičius šiandien ir Lietuvoje, ir užsienyje yra padvigubėjęs.
Tuoj po II pasaulinio karo pasikartojo pasaulyje šauksmai apie gęstančią lietuvių tautą, jos išnykimo pavojų. Šitą pavojaus jausmą sukėlė masiniai trėmimai ir žudynės, totalistinių stalinizmo ir hitlerizmo gaivalų siautėjimas. Tą jausmą skatino ir noras paveikti pasaulio galiūnų sąžinę, kad jie padėtų mūsų tautai apsiginti. Genocido ir tautos sunaikinimo pavojus dar nėra visiškai praėjęs, bet jis žadina šiandienines lietuvių kartas ryžtingai gintis ir ištverti, kaip liudija dainos žodžiai:
“Prie Nemuno buvom senovėj Ir būsim, kol Nemunas bus!”
Dr. Basanavičius “Aušros” Priekalboje jaudinosi dėl mūsų tautos nykimo:
“Senovės gadynėse apgyvenus kone dvigubą žemės plotą, ji šiandien taip didei visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui senosios mūsų Lietuvos!”
O vis dėlto “Aušros” laikais lietuviai gyveno dar abiejose Nemuno pusėse. Po šimto metų padėtis regimai blogesnė: mūsų gyvenamoji erdvė dar labiau susiaurėjo! Šiandien mums priklauso tik Nemuno vidupio abi pusės ir žemupio šiaurinis krantas. Visiškai prarastos abi aukštupio pusės ir žemupio pietinis krantas.
Negalime užmerkti akių prieš šį liūdną faktą, kad lietuviškoji būtis prie Nemuno ir poaušriniais laikais toliau nyko. Turime labai susirūpinę klausti, ar jau sulaikėme savo gyvenamosios erdvės siaurėjimą? Ar yra kokia neišnaudota galimybė atgauti bent dalį to, kas praeityje prarasta?
2.
Šis šimtmetis Lietuvai buvo gana nepastovus politinės priklausomybės požiūriu.
“Aušros” pasirodymo laikais lietuviškoje erdvėje buvo tvirtai įsiviešpatavusios dvi svetimos kaimyninės galybės — Prūsija ir Rusija. Šiame šimtmetyje Lietuva du kartus buvo pavirtusi jų karo lauku. Laikinas abiejų galybių nusilpimas po I pasaulinio karo kuriam laikui pakeitė politinių jėgų santykius lietuviškoje erdvėje.
25 metus Rusijos valstybė ne tik nevaldė Lietuvos žemių, bet net nebuvo jos tiesioginė kaimynė. Buvo atgaivinta Lietuvos valstybė, bet ji neįstengė apjungti visų lietuviškų žemių, buvo per silpna apginti savo teises į istorinę sostinę Vilnių, nors ryžtingai ir gabiai išnaudojo palankią tarptautinę padėtį, prisijungdama šiaurinį Nemuno žemupio krantą.
Tarp dviejų pasaulinių karų lietuviškoji erdvė buvo atsidūrusi trijų valstybių valdžioje. Nedidelė dalis priklausė Vokietijai, kuri nemanė išsižadėti Klaipėdos krašto ir tykojo patogaus laiko jam atsiimti. Visą Vilniaus kraštą laikė okupavusi Lenkija ir neketino kada nors jį sugrąžinti Lietuvai.
Dar griežčiau politinės priklausomybės padėtis pasikeitė po II pasaulinio karo, kai jį laimėjusi Rusija vėl sugrįžo į lietuviškąją erdvę ir ją užvaldė, sunaikindama visas tris čia buvusias savarankiškas valstybes. Visiškai iš mūsų kaimynystės išnyko Prūsijos valstybė. Lenkija pateko į Rusijos priklausomybę, tačiau nebuvo prie jos prijungta, kaip Lietuva. Visos lietuviškos žemės, išskyrus Suvalkų trikampį Lenkijoje, atsidūrė raudonosios Rusijos valdžioje.
Kolonizavę pietinį Nemuno žemupio krantą, rusai pirmą kartą istorijoje pasidarė tiesioginiai Lietuvos kaimynai. Ir ne bet kokie — vakariniai, nors visiškai nevakarietiški! Tai skaudus kurijozas mums, nes visoms kitoms Rytų Europos tautoms, nuo Suomijos iki Bulgarijos, Rusija yra jų rytinis kaimynas!
Nuo 1945 metų Lietuva yra ne tik Rusijos okupuota, bet ir apsupta. Rusija kolonizavo Karaliaučiaus kraštą, inkorporavo Latviją, vis labiau įsistiprino Gudijoje, nuolat kišasi į Lenkijos vidaus reikalus. Šitame apsupime mums liko tik du nedideli langai į Vakarus: mūsų ruoželis prie Baltijos ir bendra siena su kitokią padėtį turinčia Lenkija.
Vienašališkame Rusijos įsigalėjime mūsų erdvėje ne viskas vienodai bloga. Panaikintos Prūsijos valstybės mūsų pašonėje mums negaila. Ji nebuvo lietuviams draugiška ir kėsinosi juos visiškai nutautinti. Lenkijos padėties pasikeitime mums svarbu tai, kad ji Vilniaus krašto nevaldo ir negali jame tęsti lietuvių ėdiko vaivados Bocianskio politikos. Ar ji jau visiškai savo pretenzijų į Vilnių išsižadėjo ir pripažįsta Lietuvai jos senąją sostinę, dėl to dar valia abejoti. Tai, ką Lenkija mums parodė 1919-39 metais, yra nelengvai pamirštama pamoka ir galėtų pasikartoti, sąlygoms pasikeitus. Mes negalime užmiršti, kad Lenkija buvo jėga atplėšusi iš mūsų Vilniaus kraštą ir savo valia jo mums nesugrąžino. Ir jeigu ne visas Vilniaus kraštas šiandien įeina į respublikos teritoriją, tai irgi ne paskutinėje vietoje Želigovskio palikimas.
Lenkija Lietuvai padarytosios skriaudos neatitaisė ir neketino atitaisyti. Ją iš dalies atitaisė Rusija, dalį Vilniaus krašto leisdama prijungti prie Lietuvos. Mes gerai žinome, kodėl ji taip padarė. Lietuvos žmonės 1939 rudenį tai sąmoningai išreiškė posakiu: “Vilnius mūsų, Lietuva rusų!”.
Šiandien stovime jau penktą dešimtį akistatoje su vienu priešu. Tai palengvina mums sutelkti jėgas ir neišsklaidyti jų įvairiomis pasipriešinimo kryptimis. Tai ne bet koks priešas. Raudonosios Rusijos negalima lyginti su carų Rusija. Ir su ana negalėjome laimėti tiesioginėje kovoje. “Aušra” net iš viso vengė politikos. Juo labiau šiandien mūsų jėgos perdaug nelygios. Galime ir turime didžiuotis, kad prieš šitą pasaulio galybę Lietuvos partizanai kovėsi kone dešimtmetį ir sudėjo ginklus būdami nenugalėti, kai galutinai įsitikino, kad šiuo keliu negalime pagerinti savo padėties. Sumokėta labai aukšta kraujo kaina. Naujieji Pilėnai turėjo priminti mums, kad jau buvome pernelyg užmiršę senųjų Pilėnų — išnaikintų prūsų ir jotvingių likimą. Partizanų žygiai ir skaudus pralaimėjimas išmokė tausoti savo jėgas, kurių Lietuvai labai reikia.
Komunistinė totalistinė valstybė yra pasikėsinusi viską palenkti savo valiai visomis medžiaginio ir dvasinio poveikio priemonėmis. Tai pasaulinė galybė, kuri apsukriai išnaudoja Vakarų silpnybes savo naudai ir ne nuo šiandien svajoja visur įsiviešpatauti. Šis galingas priešas ne mums vieniems gresia. Šioje kovoje Lietuvos indėlis iki šiol buvo neproporcingai didelis, viršijantis jos jėgas. Pats laikas palūkėti ligi kitos tautos, ypač didžiosios, įneš savo dalį. Esamomis sąlygomis “Aušros” požiūris į politiką mums gali pasirodyti daug pravartesnis. Turime ir kitų problemų.
Pažinti Lietuvos praeitį, mylėti gimtąją kalbą, reikalauti lietuvių tautai tų pačių teisių, kuriomis naudojosi kultūringos pasaulio tautos — tokia buvo “Aušros” programa. Ją vykdydama Lietuva atlaikė ligšiolinius sunkius išmėginimus. Šiomis gairėmis vadovaudamiesi, mes dar gyvename “Aušros” ir “Varpo” iškeltųjų idealų įtakoje.
3.
Dar viduramžiais išsiskyrė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos likimai. Mažoji Lietuva abiejose Nemuno žemupio pusėse nuo seno priklausė Prūsijos valstybei. Nors ir giminingi žemaičiams ir sūduviams, mažlietuviai skyrėsi savo gyvenimo būdu, kuris 19 amžiaus pabaigoje atrodė gerokai aukštesnis. Vokiečiai pagal gražiau atrodančius pasienio sodybų stogus vedė net Vakarų ir Rytų civilizacijos skiriamąją ribą. Toks skirtumas buvo, nors jo reikšmė perdaug išpūsta.
Mažąją ir Didžiąją Lietuvą ypač skyrė tikyba. Kardu nešusi lietuviams katalikybę, vokiečių ordino valstybė supasaulėjo, priėmė protestantybę ir įtvirtino M. Lietuvoje. Abi šias Lietuvos dalis rišo bendra lietuvių kalba, Mažosios Lietuvos netgi gryniau išlaikyta, tačiau skyrė gotiški ir lotyniški rašmenys*.
“Aušra” stengėsi sujungti abiejų dalių lietuvius šviesuolius bendram darbui, tačiau jos lotyniški rašmenys neturėjo poveikio prie gotiškų raidžių pripratusiems “laukininkams”, kaip ir pastarųjų spauda liko neįskaitoma kitos pusės lietuviams katalikams.
“Aušros” laikais lietuvybė Prūsijoje buvo dar gaji ir atkakliai priešinosi stiprėjančiai germanizacijai, kurios eiga, ypač pietinėje Nemuno žemupio dalyje, buvo nebesulaikoma. Tik šiaurinėje dalyje ji buvo sulaikyta ryžtingu Klaipėdos krašto prijungimu 1923 -1939 metais. Antrojo pasaulinio karo padariniai suvokietėjimo pavojų galutinai pašalino Klaipėdos krašte.
Likusios M. Lietuvos likimą šiemet pogrindžio “Aušra” (Nr. 34) taip aprašė:
“Išnaikintų prūsų ir asimiliuotų vakarinių lietuvių žemėse šiandien nelikę nė vieno vokiečio, bet dideliuose šių kraštų plotuose neliko nė vieno baltiško vietovardžio. Dabar šiose baltiškose žemėse gyvena slavai: lenkai ir rusai. Vadinamoje Kaliningrado srityje jie pasistengė sunaikinti net mažiausią pėdsaką, kuris primintų, kam istoriškai šios žemės priklauso. Iš žemėlapio rūpestingai ištrynė visus senuosius pavadinimus. Net gražus, visai mūsų tautai taip brangus Tolminkiemis turi griozdišką rusišką Čistaja Prudi pavadinimą. Tai Muravjovo Koriko amžininko Kornilovo metodas “įrodyti”, kad tos žemės nuo amžių rusiškos”.
Tokia istorijos užgaida, kad šiandien M. Lietuvos jau nebėra. Jos vardas išnyko. Pasilieka neištrinamas jos reikšmingas vaidmuo Lietuvos kultūros istorijoje. Tą vaidmenį toliau tęsia “Mažoji” išeivijos Lietuva, skaičiumi netgi gausesnė už Prūsijos lietuvius “Aušros” laikais.
D. Lietuva anuomet priklausė caro Rusijai, bet nesudarė vientiso administracinio vieneto, padalyta į Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijas. Pirmosios trys nuo 1849 m. buvo vadinamos rusišku “Šiaurės vakarų kraštu” ir buvo Rusijos valdžioje nuo paskutinio Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1795 m.
Tai buvo vienalytis kraštas. Ryškiai skyrėsi žemaičiai nuo aukštaičių, pastarieji tiesiog vadinami Lietuva. Tą sritinį vidaus atskirumą savo pavadinime išreiškė 1889-96 metais Tilžėje ėjęs laikraštis “Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”.
Žemaitija, užimanti didžiąją Kauno gubernijos ir Žemaičių vyskupijos dalį, buvo kur kas lietuviškesnė, negu Aukštaitijos Lietuva.
Lenkėjimas ir gudėjimas buvo toli pažengę Vilniaus gubernijoje, o dar labiau Gardino gubernijoje, kur lietuviškai kalbančiųjų valstiečių dalis sudarė nedidelę ir vis labiau tirpstančią mažumą lenkiškai ir gudiškai kalbančioje aplinkoje.
Rytinių Lietuvos sričių nutautėjimui ypač pasitarnavo carinis lietuviškosios spaudos draudimas. Tas pats religinis motyvas — ištikimybė katalikybei, kurią simbolizavo lotyniškoji raidė ir kuri nuteikė Lietuvos liaudį griežtai atmesti rusiškų “kirvukų” rašmenis, Vilniaus ir Gardino gubernijų lietuvius pastūmėjo į lenkybę. Rytinės ir pietinės Lietuvos sritys buvo toliau nuo Prūsų sienos, sunkiau pasiekiamos knygnešių, tačiau visiškai iš arti matė žiaurų caro valdžios susidorojimą su unitais ir visai kitaip pergyveno pavojų katalikybei, kurios išlikimo viltys buvo siejamos su išsaugojimu vienybės su lenkais.
Kur neveikė stačiatikybės baimė, ten vyko nuo seno gaivalinis lietuvių gudėjimas, skatinamas pakraščių sumišusios “tuteišų” šnektos. Lenkėjimo ir gudėjimo vyksmą Vilniaus krašte sustiprino ir gerokai sukliudė jo sulietuvėjimą lenkų okupacija 1920 -1939 m. Taip buvo galutinai prarasti abu Nemuno aukštupio krantai, nors šiaurinėje dalyje, Lydos apylinkėse, paskutiniai lietuviški kaimai išnyko tik paskutiniais dešimtmečiais.
Minėtame pogrindžio “Aušros” numeryje rašoma:
“Jei iš vakarų baltiškos žemės trupėjo nuo kalavijo dūžių ir kolonistų spaudimo, tai pietuose ir rytuose jos nyko tyliai, nepastebimai. Pamažu lenkėjo arba gudėjo ištisi kaimai ir valsčiai... Šis slavėjimo procesas vyksta ir dabar. Mūsų akyse miršta ištisi kaimai dabartinėje Vakarų Baltarusijoje. Neaiškus lietuvių likimas ir Lenkijai priklausančiose Seinų ir Punsko apulinkėse”.
Pastarosios priklauso Nemuno vidupio kairiajam krantui — užnemunei (Sūduvai). Šioji dalis savo istoriniu likimu skyrėsi nuo M. ir D. Lietuvos. Per paskutinį padalijimą ji buvo prijungta prie Prūsijos. Ją nugalėjęs Napoleonas Užneumnę priskyrė prie Varšuvos kunigaikštijos, panaikino baudžiavą ir įvedė savo teisyną, kuris galiojo iki 1940 m. okupacijos. Užnemunė pirmą kartą rusų valdžion pakliuvo tik po Napoleono pralaimėjimo. Čia dar buvo lietuvių, gimusių ne Rusijos vergais — visi, kuriems “Aušros” pasirodymo metais buvo daugiau negu 60 metų. Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai, kurioje po 1864 m. sukilimo lietuvių kalba buvo mokomasis dalykas Marijampolės gimnazijoje ir Veiverių mokytojų seminarijoje, buvo skiriamos lietuviams studentams stipendijos Rusijos universitetuose, kad jie būtų paskatinti atsiskirti nuo lenkų. Ir čia lenkybė buvo suleidusi šaknis, ypač poetinėse Sūduvos dzūkų srityse. Visa Užnemunė neretai buvo vadinama “lenkiškąja Lietuva”. Dėl ypatingų šios Lietuvos dalies sąlygų iš čia kilo Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti “Aušros” ir “Varpo” veikėjai.
Užnemuniečių tarmė pasitarnavo bendrinės kalbos susidarymu kaip jos pagrindas.
Dar prieš “Aušros” pasirodymą, pradėjo kurtis nauja išeivijos Lietuva, ypač JAV-jose, kur nuo 19 amžiaus septintojo dešimtmečio gausiai keliavo vargingi lietuviai, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų. Prakutę, veikiami šio krašto laisvės, jie pajuto savo žmogišką vertę, ėmė skirtis nuo lenkų, jausdamieji jų stelbiami ir skriaudžiami, švietėsi, steigė savo religines ir kultūrines draugijas, nenutraukdami ryšių su gimtuoju kraštu, kurio vargais ir nelaisve jie sielojosi. “Aušra” pagyvino Amerikos lietuvių tautinę veiklą, ypač nuo 1884 metų, kai čia atvyko Prūsų valdžios'ištremtas aušrininkas Jonas Šliūpas. Amerikos lietuviai nesiribojo veikla savo tarpe. Jie tuojau sukruto įvairiais būdais remti tolimosios tėvynės reikalus, aiškinti svetimiesiems jai daromas skriaudas.
1894 m. Amerikos lietuvių protestai dėl Kražių skerdynių pasiekė ne tik Amerikos, bet ir Europos šalių spaudą. Anksti pradėjo remti medžiagiškai, ypač pinigais, Lietuvoje veikiančius inteligentus ir organizacijas. Antai 1898 m. Amerikoje buvo pravesta rinkliava sergančiam Vincui Kudirkai paremti. Amerikos lietuvių pastangomis pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m. buvo suorganizuotas lietuvių skyrius. Pirmą kartą Prancūzijoje ir V. Europoje buvo išgarsintas Lietuvos vardas, pasaulio visuomenė patyrė apie sunkią lietuvių būklę, spaudos draudimą, kovą dėl savo spaudos teisės. Nuo 1905 metų, kai Rusijoje paplito revoliucinės nuotaikos, Amerikos lietuviai pasirodė ypač veiklūs Lietuvos kultūrinių ir politinių reikalų rėmėjai. Pirmojo pasaulinio karo metais toji veikla dar labiau sustiprėjo. Šiandien sunku įvertinti Amerikos lietuvių didelius nuopelnus, siekiant Lietuvai nepriklausomybės ir pripažinimo de jure, ginant jos teises į lenkų užgrobtą sostinę Vilnių. Ir ką kalbėti apie Amerikos lietuvių pastangas Lietuvos laisvės byloje nuo 1940 m.
1944 metais keliasdešimt tūkstančių lietuvių pasitraukė nuo antrosios sovietinės okupacijos į Vakarus, pagyvino ir sustiprino išeivijos Lietuvą, kuri šiandien perėmė istorinį M. Lietuvos vaidmenį.
Komunistinės Maskvos užsimojimas visiškai atskirti Lietuvą nuo “supuvusių” Vakarų, iki šiandien trunkantis normalių krašto ir išeivijos santykių trukdymas prisideda, kad ir toliau mūsų kultūros istorijoje tebejaučiamas dviejų kultūros braižų — D. ir M. Lietuvos — reiškimasis. Praeityje veikė ne tik politinis, bet ir religinis — katalikų ir protestantų — skirtumas. Šiandien iškyla kitokį skirtumai abiejų tautos dalių buityje, abi dalys eina savo keliais. Šiandieninė “mažoji” išeivijos Lietuva visiškai kitokia. Ji nesusisiekia su savo kamienu prie Nemuno, nuo jo labai atitolusi, labiau išsisklaidžiusi pasaulyje, tačiau gausesnė, nesiriboja vienu visuomeniniu sluoksniu, kur kas aukštesnio kultūrinio lygio, nesijaučianti už kitus menkesnė, pajėgesnė kelti Lietuvos vardą, spinduliuoti savo kultūriniais ir politiniais žygiais ir laimėjimais, įtakingesnė, daug reiškianti kamienui. Net Sniečkus Maskvoje retkarčiais šiuo “milijonu” rėmėsi.
Kiek ilgai išeivijos Lietuva išsilaikys nesutirpusi svetimuose katiluose, šiandien sunku numatyti, bet jos ateitis kiekvienu atveju jau užtikrinta už 2000-jų metų ribos.
Jos Scilė ir Charibdė, pro kurias ji turi sumaniai išvairuoti, tai — neatitrūkti nuo savo kamieno, kuriant savitą gyvenimą, ir nepavirsti pavergėjišką režimą stiprinančiu ramsčiu, ieškant būtinų ryšių su tėvyne.
4.
“Aušros” pasirodymo laikais vyko spartus lietuvių nutautimas. Basanavičius savo Priekalboje tai aiškiai pastebėjo ir nurodė, kaip nutautimas vyksta: “Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviškos kalbos — jie liko, tik priėmę kitą, svetimą kalbą tapo ar vokiečiais ar slavais ... Lietuva pamažėliu nyksta, nes nyksta jos kalba!”
Atsižadėdami savo gimtosios kalbos ir pasisavindami svetimas, lietuviai, ypač Lietuvos pakraščiuose, leidosi nutautinami.
Keturios kalbos — vokiečių, lenkų, gudų ir rusų — varžėsi, kuri daugiau lietuvių asimiliuos. Tik Lietuvos miestuose ir miesteliuose vyravusi žydų kalba neturėjo jokių asimiliacinių kėslų.
Gudėjimas Rytų Lietuvoj buvo gaivalinis, neorganizuotas. Jį skatino tuometinis kaimo uždarumas ir pasienio pakraščiams būdingas “tuteišų” žargonas — lietuvių, lenkų, gudų kalbų mišinys. Niekas sąmoningai lietuvių kalniečių gudais nevertė, todėl nebuvo ir sąmoningų atsispyrimo pastangų. Su lietuviškųjų salų išmirimu mūsų dienomis vakarinėje Gudijoje šis gaivalinis gudėjimo vyksmas baigiasi. Šiandien buvusiose “tuteišų” srityse iš esmės vyksta kova tarp lietuvių ir rusu kalbų. Lenkų ir gudų kalbos čia atlieka tik pagelbinį rusų kalbos ginklanešių vaidmenį.
“Aušros” laikais jau vyko sąmoningas vokietinimas. Vokiečių kalba siekė galutinai asimiliuoti lietuvių kalbą visoje M. Lietuvoje. Prūsų lietuviai 19-jo amžiaus gale šiems kėslams gyvai priešinosi. Masinėmis peticijomis, kurios primena šiandieninius Lietuvos katalikų pareiškimus, jie gynė gimtosios kalbos teises, surinkdami iki dešimtadalio visų mažlietuvių parašų. Tačiau šio amžiaus pradžioje jų kova jau atrodė galutinai pralaimėta. Tik Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos 1923-39 suvokietė-jimą sulaikė šiauriniame Nemuno žemupio krante. Po II pasaulinio karo vokiečių kalba čia visiškai išnyko ir nesudaro jokio pavojaus lietuvių kalbai. Germanizacijos grėsmė po septynių šimtmečių staiga išnyko. Tačiau jos išnykimo būdas primena mums naują pavojų, kurio šiandien nematyti būtų už vis pavojingiausia, kaip šiemet rašė pogrindžio “Aušra” Nr. 34.
Anuomet didžiausias buvo sulenkėjimo pavojus. Lietuvos aukštuomenė ir šviesuomenė jau seniai buvo sulenkėjusi. Lietuviškai buvo kalbama tik liaudies ir tų, kurie liaudimi rūpinosi. Tai buvo kunigai ir negausūs liaudies švietėjai. Kiekvienas pakilęs virš liaudies savo pranašumą rodė vartodamas lenkų kalbą. Ne tik vysk. Valančius “pastabas pačiam sau” rašė lenkiškai, bet ir Basanavičius savo dienoraštyje 1787 kovo 2/14 lenkiškai įrašė: “dirbk ištvermingai — neieškok tuščios garbės, bet būk pozityvus — venk kovų su vėjo malūnais — mažiau žodžių, daugiau darbų — nuolat turėk prieš akis tikslą, kurio sieki!!!’.
Vincas Kudirka, pradėjęs mokslus, irgi buvo persiėmęs lenkų kalba ir tik pasirodžiusi “Aušra” paskatino jo atsivertimą. “Aušros” sąmoningos pastangos gaivinti lietuvių kalbą, išvesti ją į išlavintos literatūrinės kalbos aukštumas nepatiko lenkams, kuriuos visuomet erzino lietuvių “separatizmas”. “Aušros” pasirodymas sukėlė tuojau polemiką lenkų spaudoje. Lietuvių susirūpinimas savo gimtąja kalba lenkams nepatiko ir paskatino juos naudoti jėgą santykiuose su lietuviais. Jau prieš “Aušros” pasirodymą išeivijoje, ypač Amerikoje, prasidėjo kovos dėl lietuvių kalbos teisių, pirmiausia bažnyčiose. “Aušra” šią kovą perkėlė į tautinio susipratimo plotmę. Lenkai neapsiriko, nujausdami, jog tai yra Liublino unijos pabaiga. Visas poaušrinis laikotarpis yra pažymėtas aršios lietuvių ir lenkų kalbos dvikovos didelėje D. Lietuvos dalyje. Pradžioje ji vyko spaudoje ir bažnyčiose. Atsikūrus nepriklausomoms Lietuvos ir Lenkijos valstybėms ir politinėmis priemonėmis. Lenkai, kaip vokiečiai, negalėjo pakęsti lietuvių kalbinio atgimimo. Ypač su neapykanta jį slopino okupuotame Vilniaus krašte, nors reikia pripažinti, kad ir ne visos lietuvių priemonės kovoje su lenkų kalba buvo švarios. Šiandien tai atrodo, kaip skaudus neišvengiamas atsiskyrimo procesas, kuris Lietuvoje, išskyrus pakraščius, pasibaigė lietuvių kalbos pergale. Šiandieninės kovos Seinų krašte vis dėlto rodo, kad ten, kur gali, lenkai dar neatsisakė mėginimų jėga nuspręsti lietuvių kalbos likimą savo asimiliacinės politikos naudai. Tik ten, kur Lenkijos politinė įtaka nesiekia, lietuvių kalbai lenkų kalba nesudaro šiandien jokio rimto pavojaus. Atsiranda sąlygos konfliktui baigti ir surasti naują pagrindą šių dviejų kaimyninių ir bendros ilgaamžės praeities rišamų tautų santykiams.
Dešimtmečiui po “Aušros” praėjus, “Ūkininkas” Nr. 1 kritikavo Veiverių moksleivius, kad jie lengvai rusėjo “rengiasi maskoliškai, gudiškai šlykščiausias dainuškas dainuoja, vartoja gudiškas raides ir maskolišką kalbą, net iš Amerikos”. 1870 m. Veiverių s-jos insp. Jurkevičius pranašavo, kad Veiverių apylinkėje už 30 metų žmonės kalbės maskoliškai. “Ūkininkas” pažymėjo, kad toji nelemta pranašystė dar neišsipildė, bet “gudiškas raugas matomai vis platinasi toj tamsioj Lietuvos šalelėj”.
Iš tikrųjų anuomet lietuviams pavojus surusėti nebuvo toks didelis, kaip suvokietėti, sulenkėti ar sugudėti. Nutautėjimas kalbiniu pagrindu vyko gaivalingai, o perdaug pabrėžtos rusinimo pastangos iš karto atsimušė į atkaklų lietuvių pasipriešinimą. Nors D. Lietuvoje rusų kalba buvo vienintelė valstybinė kalba, bet viešame gyvenime ji nebuvo vienintelė vyraujanti kalba. Jos nemėgo sulenkėjusi krašto bajorija — apie dešimtadalis visų Lietuvos gyventojų. Rusų kalba lietuviškai kalbančiai liaudžiai buvo svetima ir visiškai nepriimtina dėl savo ryšio su Stačiatikių Bažnyčia. Pasipriešinimą rusų kalbai sukėlė neprotingas Muravjovo draudimas vartoti lotyniškąjį raidyną ir brukimas jėga rusiškosios kirilicos. Tik mokykla ir kariuomenė pratino pamažu Lietuvos vyrus prie rusų kalbos. Ji buvo taip pat reikalinga visiems, norintiems gauti valstybinį darbą. 40 metų trukusi kova už lietuviškuosius rašmenis pasibaigė visiška lietuvių pergale, kurios istorinė reikšmė ir šiandien jaučiama. Net Stalino siautėjimo metais Maskva nebedrįso pakartoti Muravjovo draudimo, nors ne vienu požiūriu Stalino žiaurumas prašoko Muravjovą. Po 1905 m. rusų kalbos pavojus D. Lietuvos lietuviams buvo gerokai sumažėjęs, o 1915-45 m. buvo ir visiškai išnykęs. Nuo 1945 m. jis atsinaujino. Ir šiandien yra vienintelis ir, kaip niekuomet, didelis pavojus. Iki “Aušros” pasirodymo aplamai nyko Lietuva, nes nyko jos kalba. Daugiau nuostolių atnešė gaivalinis pačių lietuvių kalbinis pasidavimas kaimynams — nutautimas, ne tiek apgalvotas ir valstybės priemonėmis vykdomas nutautinimas — vokietinimas ir rusinimas. Atsikūrusi Lenkijos valstybė buvo sukėlusi ir prievartinio lenkinimo pavojų. Tačiau kiekviena priespauda sužadina ir pasipriešinimą. Pasipriešinimas germanizacijai kilo per vėlai, tačiau šitą pavojų nušlavė didieji įvykiai, pakeitę Europos veidą po II pasaulinio karo. Šiandien atrodo, kad istorija pasityčiojo iš vokietininkų pastangų M. Lietuvoje. Germaniza-
cijos pavojus atrodo visiems laikams pašalintas. Išskyrus Seinų lietuvius, lenkinimo pavojų sulaikė tos pačios politinės priežastys.
Gaivalinis lietuvių nutautimas kaimyninių kalbų naudai sustojo. Kaip niekad vyksta sistemingas, rafinuotas rusinimas, pridengtas tarptautine komunizmo ideologija. Brukte brukama “didžioji Lenino kalba”. Tačiau kovoje su rusinimu turime patyrimą, kaip reta kuri kita tauta. Turime nemenką imunitetą. O kaip per šitą šimtmetį nuo “Aušros” pasirodymo išlavėjo ir ištobulėjo lietuvių kalba, jos raštija! Atsirado visų lygių lietuviškos mokyklos. Lietuvių kalba pasidarė ir miesto, ir mokslo, ir valstybės kalba, naujų kultūrinių vertybių kalba. Ją nustelbti kur kas sunkiau negu caro laikais.
Ne nykstanti lietuvių kalba šiandien yra lietuvių tautos sunykimo pavojus.
5.
Jau penktą dešimtmetį vykstanti kova už Lietuvos nepriklausomybę yra ryškiausia pasikeitusios poaušrinės padėties žymė.
Iš esmės ir ši kova nėra nauja. Nė “Aušros” laikais lietuviškasis valstybingumas nebuvo galutinai išblėsęs. 1916 m. istorikas ir soc. dem. veikėjas Aug. Janulaitis vokiečių žurnale “Die Neue Zeit” teigė ne be pagrindo: “Lietuvos nepriklausomybės idėja vadovaujančiuose visuomenės sluoksniuose niekada nebuvo užgęsu-si”.
Tai neabejotina tiesa, tik nereikia pamiršti, kad šios idėjos turinys visais laikais nebuvo vienareikšmis ir keitėsi. Šiandien labai reikšmingas šio turinio pasikeitimas poaušriniais laikais.
Iki “Aušros” pasirodymo ir dar vėliau Lietuvos nepriklausomybė reiškė tiktai atskirumą nuo Maskvos ir buvusios LDK atkūrimą bendrai su lenkais. M. Lietuvos lietuviai apie atsiskyrimą nuo Prūsijos negalvojo jau vien dėl to, kad jiem nepakeliama buvo mintis patekti Rusijos valdžion.
Kai pasirodė “Aušra”, jau buvo praėję 88 metai nuo paskutinio padalijimo ir vos 20 metų nuo paskutinio bendro lietuvių ir lenkų sukilimo. Sąjungos su Lenkija mintis nebuvo nesuderinama su Lietuvos nepriklausomybe. Daugeliui lietuvių ji atrodė vienintelė reali sąlyga Maskvos jungui nusimesti. 1896 m. lietuviškoji socialdemokratų partija savo programoje nepriklausomybės idealą taip nusakė — “savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”.
Basanavičius savo Priekalboje politiką paliko nuošaly kaip kiekvieno sąžinės reikalą: “Kas dėl Lietuvos yra arba būtų naudinga, kas vėl jai galėtų užkenkti, apie tai kiekvienas kitoniškai supranta ir numano ir savo darbą gali duoti atsakymą vien sąžinei savo”.
“Aušros” 6 nr. buvo net griežtai pasakyta: “politika mums nerūpi ir rūpėti neprivalo”.
Ši aušrininkų pažiūra buvo labai sąlyginė. Joje atsispindėjo tuometinės politinės tikrovės realus vertinimas. Taisiau pabrėždami lietuvių kalbinį atskirumą nuo lenkų, vokiečių ir rusų, aušrininkai tvirtai pagrindė naują lietuvių tautos ir nepriklausomybės supratimą.
Basanavičius pabrėžė: “Juk ir mes esame tokie pat žmonės”, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis, prigulinčiomis visai žmogystei, lygiai su mūsų kaimynais naudoti” (Priekalba).
“Aušros” redaktorius Jonas Šliūpas brožiūroje “Litwiny i Polacy” 1887 teigė: “Lietuva turi būti nepriklausoma”.
Basanavičius “Apšvietoje” 1892 (Priedelis prie lietuviško klausimo) pritarė Šliūpui; visa lietuvių šviesuomenė sutaria, jog lietuvių idealas turi būti “savystovė Lietuva”.
Neramiais 1905 m. sugrįžęs į Lietuvą, Basanavičius tuojau steigė “Tautiškai demokratišką lietuvių partiją”, organizavo Vilniaus didįjį seimą, o 35 metams nuo “Aušros” pasirodymo praėjus vadovavo ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui.
Tačiau “Aušros” pasirodymo metais padėtis atrodė kitaip. Svarbiausias uždavinys buvo pakelti liaudies susipratimą, jos švietimas. Padėtis liūdnai atrodė.
Devyneriems metams praslinkus nuo “Aušros” pasirodymo, slaptomis varpininkų sąjūdis nutarė paminėti jos pirmąjį dešimtmetį. Kiekviena kuopa įsipareigojo iki 1893 kovo pirmosios savo susirinkime panagrinėti pirmojo sąmoningos tautinės krypties laikraščio reikšmę.
Vilkaviškio varpininkų kuopa tokį minėjimą surengė Bulotų tėviškėje. Dalyvavo Petras ir Antanas Kriaučiūnai, dr. Vincas Kudirka, Petras Leonas, Vincas Polukaitis ir kiti. Pagrindinis kalbėtojas buvo dr. Petras Matulaitis. Dalį jo paskaitos vėliau išspausdino “Varpas” antrašte "Istorija lietuvių krutėjimo paskutiniam dešimtmetyje Maskolijos ir Prūsų Lietuvoje”.
Petras Matulaitis savo kalbą baigė taip: “Pereis dešimts metų, gal lietuviai vėl naujas sukaktuves apvaikščios, bet prie kitokių sąlygų? Gal išsiblaivys miglotos padangės Lietuvos, gal despotizmui Maskolijos ateis galas, o žemlapis Europos visai persimainys; gal mes būsime laisvi žmonės, lygūs ukėsai, nesakau Lietuvos, bet laisvos valstijos. Tik daugiau vilties, energijos ir pasišventimo dėl visuotinio gėrio. Tegyvuoja Lietuva!”.
Tas žymus varpininkas kito dešimtmečio nebesulaukė. Caro valdžia jį ištrėmė į Rusijos gilumą, kur 1900 pradžioje, užsikrėtęs šiltine, dar jaunas mirė. Tas pats dr. Petras Matulaitis, Pauliaus slapyvardžiu, 1895 m. “Varpe” Nr. 2, rašydamas apie
Kražių gynėjus, ragino: “turime rūpintis, kad lietuviai negalėtų suprasti savo būsenos be tautiškos idėjos, kaip kražiečiai negalėjo įsivaizdinti savo būsenos be bažnyčios. Jei tas bus atsiekta, tad Lietuvos neprarys dvigalvis erelis, Lietuva niekados neišnyks nuo šios pasaulės”.
Tas pats “Varpas” 1903 m. rašė: “Nors jau praėjo 20 metų nuo “Auszros” pasirodymo, bet mes da nė dabar ne tik nesame pasiekę “Auszros” idealo, bet nesame įgiję nė tų mažų tiesų, kurias norėjo įgyti “Auszra”. Lietuva, nors ir atgijo tautiškai, bet procesas jos atgijimo da nepasibaigė; dar ne visa Lietuva mano ir jaučia lietuviškai!” Tačiau jos susipratusioje dalyje jau buvo aiškiai išreikštas nepriklausomybės idealas, kaip jį ir šiandien suprantame. “Varpo” išspausdintame Lietuvių demokratų partijos programos projekte 1902 m. buvo sakoma: “Lietuva yra politiškai apmirus, Lietuva nori politiškai atgyti — toks tautos tikslas, to visi jos veikiančiųjų partijų programai reikalauja. Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva — tai tolimasis siekis mūsų Lietuvių Demokratų Partijos”. Ten pat pažymėta: “Betgi išgavimu politiškos laisvės LDP reikalavimas neišsibaigia. Tardami “Lietuva — lietuviams!”, mes trokštame išgauti mūsų tautai tokią politišką tvarką, kuriai esant lietuviai galėtų patys save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultūriškas jų ūgis nebūtų trukdomas svetimtaučių. Tai tegali įvykti išgavus pilną Lietuvos autonomiją etnografiškose ribose”.
Lietuvių socialdemokratų partijos konferencija Vilniuje 1903 nutarė: “Lietuvos liaudis kartu su kitų tautų proletariatu turi nuversti caro valdžios jungą ir sutverti demokratišką Lietuvos respubliką, sujungtą su tokiomis pat kaimyniškų tautų respublikomis”.
“Lietuvos darbininkai ne tik yra skriaudžiami lygiai su visos Maskolijos darbininkais, bet yra spaudžiami kaip lietuviai, kuriem maskoliai nori užmesti savo tautystę, mindami po kojų visas mūsų tautietiškas ir žmoniškas tiesas. Darbininkų luomą turi gintis nuo jungo, kuris baisiai trukdo jų išsilavinimą, turi kovoti už pilną tautišką lietuvių laisvę.
“Už tat Lietuvos Socialdemokratų Partija, kovodama už abelną liaudies laisvę, kovoja už tautišką lietuvių laisvę, kurią duos mums demokratiška Lietuvos respublika”.
1905 metais Vilniaus didysis seimas, paskelbęs caro režimą “pikčiausiu lietuvių tautos priešu”, visų partijų balsais pareikalavo Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje.
Nuo 1918 metų visa mūsų istorija nepriklausomos valstybės ir atkaklių jos atstatymo pastangų istorija. Todėl labai teisingai prof. A. Maceina yra pastebėjęs: “Atkurti savarankią valstybę yra dabartinis mūsų uždavinys, kuriam jungiasi visos mūsų pastangos”.
6.
Ne viskas prarasta. Poaušriniai poslinkiai lietuviškojo valstybingumo naudai neišdilo. Lietuvos nepriklausoma valstybė sužlugdyta, bet išliko jos atskiras politinis vienetas, didesnis ir vieningesnis už nepriklausomą Lietuvą. Išliko savaranki Bažnyčios provincija. Vakarų demokratinės šalys nepripažįsta sovietinės inkorporacijos. Sovietų Sąjungos sudėtyje Lietuva turi sąjunginės respublikos teises, netgi ir suverenitetą, tegu ir be realios vertės, tačiau ir šiuo požiūriu tai nėra sugrįžimas į “ Šiaurės vakarų krašto” padėtį.
Susikūrė lietuviški miestai, sava darbininkija, daugeriopi kūrybinės inteligentijos klodai. Lietuva pasidarė šviesesnė, sąmoningesnė, vieningesnė, savarankiškesnė. Sukauptas naujas laisvės kovų patyrimas. Naujų skriaudų ir naujų laimėjimų sąmonė praturtino tautinį paveldėjimą, pagilino šaknis ir įkvėpimo versmes.
Vertindami po “Aušros” pasirodymo nueitąjį vieno šimtmečio kelią, negalime būti vienašališki optimistai ar pesimistai. Nėr šviesos be šešėlių, bet ir šešėliai išryškėja tik atgimusios Lietuvos šviesoje. Leiskime tad kalbėti ir optimistams, ir pesimistams. Tegu jie sau ginčijasi, nes vieni ir kiti turi ne tik daug argumentų, bet ir tiesos. Su pesimistais neišleiskime iš akių nė vieno mums gresiančio pavojaus, su optimistais nepraleiskime nė vienos patogios progos ką nors Lietuvai laimėti.
Sakydami, pavyzdžiui, esą “istorija yra pasaulio teismas”, tikimės, jog dabartis ir ateitis atskleis savo vertę, kai abi bus jau praėjusios: istorija yra visų vertybių teisėja tuo, kad apie jas sprendžia, žiūrėdama atgal.
Antanas Maceina
"Asmuo ir istorija"
Minint “Audros” šimtmečio ir Europos lietuviškųjų studijų savaičių trisdešimtąsias sukaktis, šiame numeryje spausdiname tų sukakčių temomis dalį pranešimų ir paskaitų, skaitytų šių metų Studijų savaitėje Augsburge, Vokietijoje.
Širdingai dėkoju bič. ALINAI GRINIENEI, kurios pastangų dėka gauti čia spausdinami straipsniai ir iliustracinė medžiaga.
Ilgametė ir nenuilstama Vokietijos lietuvių darbuotoja ir šiuo metu neša dideli darbų krūvj: lituanistinės mokyklos vedėja Muenchene, Muencheno LB apylinkės bendraraščio redaktorė, Fondo Vasario 16 gimnazijai remti kontrolės komisjos narė, Europos lietuviškųjų studijų savaičių nuolatinė rengėja, Europos LFB valdybos narė, Europos LF Bičiulio redaktorė, lietuvių moterų klubų ir ateitininkų veikėja.
Bičiuliškas ačiū.
Redaktorius
Š. m. “Į Laisvę” gruodžio numeryje spausdinsime prof dr. A. Štromo
“Naujos tendencijos bei kryptys Sovietų Sąjungos politikoje”
Ir
prof. dr. V. J. Bieliausko
“Šeima Lietuvoje ir išeivijoje”.
Naujoji Europos Lietuvių Fronto Bičiulių valdyba, susirinkusi 1983 m. rugpiūčio 1 d. Muenchene, pareigomis pasiskirstė: pirmininkas Kęstutis Ivinskis, sekretorius dr. Saulius Girnius, iždininkė Jūratė Barasaitė ir nariai: dr. Kajetonas J. Čeginskas ir Alina Grinienė.
Mielas Skaitytojau,
Pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį prašau siųsti iki 1983.12.1.
