Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė
Vidmantas Valiušaitis. Prisimenant sausio 13
Daugeliui žmonių, o ypač jaunesnės kartos, šiandien jau atrodo, kad 1991 m. Sausio 13-ąją buvo pasiekta pergalė ir toliau jau viskas vyko "kaip iš pypkės" - suvienytomis jėgomis toliau jau buvo statoma nepriklausoma Lietuvos valstybė.
Nieko panašaus. Provokacijos, pasieniečių ir mutininkų užpuldinėjimai, muitinių deginimai ir net pareigunų žudymai vyko ir toliau. Apie tai vėliau įkelsiu kitus savo "Laisvosios Europos radijo" to meto pranešimus.
Šiandien priminsiu tik nuotaiką, kuri vyravo Lietuvoje praėjus dviem savaitėms po Sausio 13-osios įvykių.
1991 m. vasario 1 d. pranešimas "Laisvosios Europos radijui".
AGRESIJA SUTELKĖ KAUNO VISUOMENĘ
„Turime būti pasiruošę galimam šliaužiančios okupacijos eskalavimui. Tikriausiai bus mėginama ardyti valdymo struktūras, apriboti arba visiškai atimti teisėtos valdžios funkcijas“, – sausio 31-ąją, t.y. karinio patruliavimo visos Sovietų Sąjungos teritorijoje, išvakarėse Aukščiausiosios Tarybos posėdyje sakė jos pirmininkas Vytautas Landsbergis.
Tai, kad kariniai patruliai jau nuo sausio 11-osios siautėja Vilniuje ir jo apylinkėse – nėra naujiena. Beveik kasdien pranešama apie nukentėjusius nuo kareivių savivalės Lietuvos sostinėje. Dienraštis „Kauno tiesa“ vakar išspausdino pasikalbėjimą su Kauno įgulos kariniu komendantu papulkininkiu Mysenka, kuris patvirtino, kad įgula gavo įsakymą vykdyti Jazovo ir Pugo nutarimą.
„Nuo vasario 1 d. patruliuosim“, – pasakė papulkininkis.
Apie pietus tarp Kauno miesto tarybos deputatų pasklido informacija, kad Kauno-Garliavos kelyje, tame pačiame, kuris veda į svarbų saugomą objektą – Jūragių TV retransliacijos stotį – kariniai patruliai stabdo visas mašinas iš eilės ir jas krečia. Patruliniai postai išstatyti dar keliose vietose miesto prieigose.
Nuvykęs į vietą pastebėjau kariškų mašinų ir aplink besisukinėjančius kareivius, tačiau pravažiuojančių automobilių jie nestabdė. Vėliau pasklido žinia, jog mieste kariškiai sustabdė troleibusą, tikrino keleivių dokumentus, sulaikė kelis šaukiamojo amžiaus jaunuolius ir išsivežė.
Kauno miesto tarybos pirmininkas Gintaras Pukas tai paneigė ir kartu pastebėjo, kad paskutiniu metu klaidinanti informacija plūsta į miesto valdžios organus, skverbiasi į spaudą, radiją, televiziją: „Gal tokiu būdu mėginama žmonėms įvaryti baimės, sukelti nepasitikėjimo, sąmyšio?“
Pašnekovas sakė, kad sausio 31-ąją popiet buvo susitikęs su Kauno įgulos vadu pulkininku Chackievičiumi. Abipusiai buvo konstatuota, jog Kaune – ramu. Sovietų įgulos vadas patvirtino, kad gautas įsakymas nuo vasario 1-osios patruliuoti, tačiau atsižvelgiant į stabilią padėtį mieste – patruliavimas vykdomas nebus.
Susitarta, gavus iš aukštesnės karinės vadovybės pakartotinį įsakymą vykdyti patruliavimą, įgulos vadas informuos apie tai Kauno miesto tarybą. Pasak Chackievičiaus, jokių akcijų prieš Kauno jaunuolius įgula nevykdė ir vykdyti nesiruošia.
Kaip vyksta darbas pačioje miesto taryboje, ar nėra gilesnių prieštaravimų, politinio susiskaldymo, klausiau tarybos pirmininko?
„Su dideliu pasitenkinimu turiu pasakyti, jog pavojaus akivaizdoje miesto taryba stebėtinai susivienijo, – sakė Gintaras Pukas. – Nebuvo gilių prieštaravimų ir anksčiau, tačiau tam tikrų įtampų pasitaikydavo. Tačiau Sausio 13-oji lėmė esminius pokyčius deputatų tarpusavio santykiuose. Deputatai nuolat budi objektuose dieną ir naktį. Niekas neskaičiuoja valandų, sesijose nebėra smulkmeniškų ginčų, reikalingi sprendimai priimami beveik vienbalsiai. Visiškas pasitikėjimas tarybos prezidiumu, pirmininku ir t.t.“
Dar vienas teigiamas dalykas, kurį pabrėžė pirmininkas Pukas, tai atsiradusi santarvė tarp savivaldybės valdininkų ir Sąjūdžio deputatų. Jų santykiuose įtampos nuolat pasitaikydavo, dabar tai dingo.
Reikšminga ir tai, kad lojalumą Lietuvos Respublikai patvirtinantį žingsnį žengė Kauno pramonininkų asociacija. Apie 400 Kauno įmonių vadovų vienbalsiai priėmė pareiškimą, kuriuo išreiškė visišką pasitikėjimą parlamentu ir vyriausybe. Dokumente pramonininkai pabrėžia, kad „jeigu bus nuversta teisėtai išrinkta Lietuvos vadovybė, Kauno įmonės vieningai paskelbs politinį streiką“.
Pasak Puko, saugojamų objektų gynybą būtų buvę žymiai sunkiau organizuoti, jei nebūtų prisidėjusios miesto įmonės bei jų vadovai. „Jie patys susiorganizavo, įmonės pasiskirstė saugojamus objektus, sudarė budėjimo grafikus, parūpino apsaugos priemones, medžiagas barikadų statybai. Tai nuostabus dalykas“, – džiaugėsi pašnekovas.
„Visa tai labai konsolidavo miestą. Neišskiriant nė sąjunginio pavaldumo įmonių, kurių mieste yra ne viena. Nėra jokių streikų, jokių neramumų, sumažėjęs net nusikalstamumas mieste“, – teigė Kauno miesto tarybos pirmininkas.
Barikados nuo miesto savivaldybės rūmų šiuo metu pašalintos, pastatą supa tik lengvos metalinės užtvaros. Tačiau viduje smėlio maišais tebėra užbarikaduoti pašaliniai įėjimai, pavojingos angos. Centrinį įėjimą saugo augalotų vyrų būrelis.
Gintaras Pukas pabrėžė, kad šiuo metu ypač reikia saugotis provokacijų. Bent jau dėti visas pastangas, kad tokias provokacijas suorganizuoti būtų nelengva. Imtasi priemonių, kad žmonės nesišlaistytų su ginklais, lazdomis ir t.t.
Ar sargyba ginkluota, pasiteiravau?
„Tai sportininkai, tai jokia sargyba – aiškino Pukas. – Iš pradžių budėjo studentai, „Aukuro“ klubo nariai. Vėliau jiems prasidėjo sesija, tada atėjo sportininkai. Bendrai tvarkai palaikyti. Jie ir budi, pasiskirstę nedidelėmis grupėmis, keičiasi. Tai visa mūsų apsauga. Bet tai nereiškia, kad ištikus bėdai rūmų gynėjų būtų tik tiek. Čia jų greitai būtų tūkstančiai.“
Gintaro Puko žodžius jau patvirtino Sausio 13-osios naktis. Pasigirdus Kaune pavojaus sirenoms, per keliolika minučių svarbiausių valstybinių Kauno objektų ginti susirinko dešimtys tūkstančių kauniečių.
Mūsų pokalbį Kauno miesto tarybos pirmininkas baigė šiais žodžiais: „Suprantama, prieš tankus mes neasilaikytume. Jėga ir prievarta jie galėtų pašalinti teisėtą valdžią. Bet pasaulis apie tai žinos.“
Santos Kančytės kalba Partizanų parke
Mano seneliai mirė anksti ir aš neturėjau progos gerai jų pažinti. O štai pažinti galėjau Aneliutę, jai dabar devyniasdešimt ketveri. Dešimtį metų ji stovyklavo Sibire. Pažinti galėjau Marytę – jai devyniasdešimt šešeri – septynerius metus ji nežinojo, jos vyras ir dukrelės tėvas – gyvas ar miręs. Vėliau, patyrusi, jog karo sūkuriuose jis per Vokietijos DP stovyklas atsidūrė Amerikoje, Dievui padedant, išvyko stovyklauti ten. Grįžo su vyru Lietuvon tik pastaraisiais metais. Monsinjoro Alfonso Svarinsko lagerio bičiulis[1] atsiminimuose rašo, kad Stalinui nudvėsus paleidžiamus politinius kalinius lagerio viršininkas palydėjo žodžiais: „Gana, pasisvečiavot, o dabar važiuokite namo...“ Monsinjorą Svarinską pažinau taip pat tik jo senatvėje.
Tik iš tiesų šis žodis, senatvė, netinka nei Aneliutei, nei Marytei, nei mons. Alfonsui. Sensta tik jų kūnas, o jų prote, širdyje ir valioje vis labiau ryškėja jaunatvės dvasia. Tai toji pati dvasia, kuri padėjo jiems nepalūžti stovyklaujant tremtyje, egzilyje, kalėjimuose. Sendami jie jaunėja, nes toks yra atpildas už ištikimybę tiesai. Galiausiai, tvirtai tikiu, po mirties jie gers – o mons. Alfonsas tai jau daro – iš Amžinojo Jaunystės Šaltinio.
Tad kodėl pradedu nuo kalbėjimo apie senatvę? Todėl, kad mano karta, jaunoji karta, gyvai turėjo progos sutikti monsinjorą Svarinską jau sename jo kūne. Ir todėl čia slypi pavojus galvoti, jog tarp mūsų ir jo glūdi praraja – kiti laikai, kitokie žmonės, kiti principai, iššūkiai kiti. Kad tai, kas tiko ir vedė mons. Svarinską, nebetinka mums. Turime darsyk, šįkart nuoširdžiai, paklausti: kas jūs, monsinjore Svarinskai?
