VASARIO 16-0SI0S AKTAS
[Kazimieras Šapalas]
Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis(Lietuvos istorijos chrestomatija. 1972, p. 163).
Šiemet sukanka 60 metų nuo šio reikšmingo istorinio dokumento paskelbimo. Su juo siejasi pradžia naujo laikotarpio Lietuvos istorijoje - po 125 metų svetimos priespaudos posūkis į savarankišką gyvenimą.
Senoji Lietuvos valstybė, XIII a. pradžioje Mindaugo įkurta, 1795 m. buvo likviduota. Nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų per 200 m. ji kovojo nepertraukiamą žūtbūtinę kovą su Vokiečių ir Livonijos ordinais, kurie, visos Vakarų Europos remiami, atkakliai siekė užgrobti lietuvių gyvenamas žemes ir sunaikinti Lietuvos valstybę. Tuo pat metu jai teko dažnai susiremti su totoriais ir kaimyninėmis slavų tautomis.
Senovės lietuviai, gindami savo valstybę ir tautos laisvę, parodė nepaprastą ištvermę, ryžtą ir išmintį. Patys būdami negausūs, tik savo valios ir vadų talento bei išminties dėka gebėjo rasti talkininkų ir suorganizuoti jėgą, kuri atrėmė ir nugalėjo keleriopai gausesnius priešus, nepaprastai išplėtė valstybę ir ją išlaikė 560 metų (1236-1795). Netrumpas senosios valstybės gyvavimas leido lietuvių tautai atskleisti nemažus organizacinius, karinius, diplomatinius ir administracinius gebėjimus, sulaikyti vokiečių veržimąsi į Rytus, pastoti totoriams kelią į Vakarus ir atlikti kitus darbus, garsinusius lietuvių tautos vardą.
Ilgai ir sunkiai kovodami dėl valstybės egzistencijos, lietuviai didžiausias savo pastangas nukreipė stiprinti karinei galiai ir per vėlai susirūpino mokyklomis bei švietimu. Krikščionybę priėmė 400 metų vėliau negu kaimynai slavai. Su krikščionybe buvo susijęs mokslas ir kultūra: viduramžių supratimu ne valdovas, o Bažnyčia turinti pasirūpinti mokyklomis ir švietimu. Vėlai Lietuvoje pradėtos statyti bažnyčios, vėlai atsirado mokyklos ir savas raštas. Ilgai neturint savo rašto ir atsilikus kultūros srityje, sulėtėjo tautos vidinės galios augimas, susilpnėjo jos atsparumas ir ji ėmė tirpti kaimyninių tautų trinama.
Po Liublino unijos glaudžiau susijungusi su Lenkija, Lietuvos valstybė pakrypo smukimo linkme. Nors ir toliau buvo dedama pastangų išlaikyti savarankiškumą, bet Lietuvos bajorija, susižavėjusi lenkų bajorų „aukso laisvėmis“, siekdama sulyginti savo teises su lenkų bajorų teisėmis, valstybės gyvenimą kreipė į didesnį suartėjimą su Lenkija ir skirtumų valstybinėje organizacijoje panaikinimą. Lietuvos bajorija lenkėjo, pamėgo puotas, ėmė didinti valstiečiams baudžiavos naštą, stengėsi visai atsikratyti pareigų valstybei. Bajoriškoms laisvėms ginti įvestas liberum veto sutrikdė valstybės aparato veikimą, įsigalėjo netvarka, kuri privedė abi valstybes prie suirimo. Kaimyninės valstybės (Rusija, Prūsija ir Austrija) pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos žemes, likvidavo pakrikusią valstybę.
Vasario 16-osios aktasužsibrėžė tikslą atkurti buvusią Lietuvos valstybę. Šis tikslas daug kam, ypač kaimynams, atrodė viršijantis lietuvių tautos jėgas ir realiai turimas galimybes. Negalima sakyti, kad toks požiūris visai neturėjo pagrindo: Lietuvos teritorija buvo svetimos valstybės užimta, tautos materialiniai ištekliai nedideli, šalis karo nusiaubta, ūkis sugriautas, gauti materialinės pagalbos iš svetur perspektyvos menkos -beveik jų nėra: kaimynai ne tik nėra pasirengę padėti, bet, priešingai, laukia patogaus momento Lietuvą užimti ir ją prisijungti prie savo valstybės. Be to, tautinė inteligentija negausi, trūksta visų rūšių specialistų, nėra savo organizuotos kariuomenės, kuri galėtų Lietuvos teritoriją išvaduoti ir ją apginti.
Vasario 16-osios aktasiškėlė lietuvių tautai uždavinį, reikalaujantį milžiniškų pastangų, nes visko trūko, viską reikėjo surasti, suorganizuoti, parengti ir sukurti, o ištekliai buvo menki. Bet tauta turėjo stiprų ryžtą, valią ir Tėvynės meilę, kurią išugdė Valančius, Daukantas, Basanavičius, Kudirka, Maironis, Vaižgantas ir kiti tautinio atgimimo pranašai ir veikėjai. Toji dvasia ir viltis, jog išsipildys svajonė atkurti nepriklausomą valstybę, suteikė jėgų ištverti visus sunkumus, viską nugalėti ir atkurti Lietuvos valstybę.
Po 1918 m. Vasario 16-osios prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpis yra šviesiausias periodas lietuvių tautos istorijoje. Jo neužtemdys niekas: nei bandymai jį išbraukti iš Lietuvos istorijos, nei svetimiems dievams tarnaujančiųjų pastangos jį pažeminti ir suniekinti, keliant aikštėn pasitaikiusias klaidas bei rodant tuo metu atsiradusias šiukšles (jokia didžioji statyba neišvengia šiukšlių!). Atlikti didžios reikšmės darbai visada kalbės patys ir žavės tautą. Nuolatos kartojami tą laikotarpį niekinantys žodžiai - tik įrodymas, koks didelis ir gyvas pasilikęs to laikotarpio poveikis lietuvių tautai.
Per pirmuosius du savarankiško gyvenimo dešimtmečius atkurta Lietuvos valstybė, suorganizuotas neblogai veikiantis administracinis valstybės aparatas, tautos ūkis, įsteigtos lietuviškos bendrojo lavinimo ir specialiosios mokyklos, atidarytas Universitetas, Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos, Mokytojų, Prekybos institutai, Aukštieji karininkų, Kūno kultūros kursai, Konservatorija, Lituanistikos institutas, Operos ir Dramos teatrai, daug kitų mokslo ir kultūros įstaigų, kurių anksčiau Lietuvoje visai nebuvo. Išauginta nauja tautinė inteligentija, kūrybiškai pasireiškusi literatūroje, moksle, ūkyje, administraciniame darbe ir kitose tautos gyvenimo srityse. Parengta mokslininkų, kuriais pasiremiant buvo steigiamos aukštosios mokyklos ir pradėtas mokslo tiriamasis darbas. Sunorminta lietuvių literatūrinė kalba. Parengta atskirų mokslo šakų lietuviškoji terminija. įstatymiškai lietuvių kalba paskelbta valstybine kalba. Pačių tvarkoma valstybė sudarė sąlygas išsiskleisti tautos talentams, kurie praturtino ir iškėlė lietuvių literatūrą, mokslą, muziką, dailę, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Vienuolis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Kazys Binkis ir kiti rašytojai savo kūriniais iškėlė lietuvių literatūrą į aukštą lygį. Anksčiau rusų kalba rašęs poetas Jurgis Baltrušaitis ėmė kurti lietuvių kalba ir savo dideliu talentu turtino lietuvių literatūrą. Petras Rimša, Juozas Zikaras, Adomas Varnas, Adomas Galdikas, Juozas Naujalis, Juozas Gruodis ir daugelis kitų iškilių talentų toli į priekį pastūmėjo dailės ir muzikos meną. Pastatyta didingų rūmų, įsteigta M.K. Čiurlionio dailės galerija. Mokslininkai ir kiti kultūros veikėjai, periodinėje spaudoje ar moksliniuose veikaluose keldami ir nagrinėdami tautos pašaukimo bei ugdymo problemas, brandino ir stiprino tautinę savimonę. Ypač minėtinas prof. Stasio Šalkauskio veikalas „Lietuvių tauta ir jos ugdymas“, kuriame nagrinėjama istorinio lietuvių tautos likimoypatybės, tautinis auklėjimas ir lietuvių tautos pašaukimas. Per pirmuosius 2 nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius atlikti darbai padėjo pagrindus tolesniam lietuvių tautos kultūriniam augimui, labiau subrandino jos sąmonę, sustiprino ryžtą laisvai ir savarankiškai gyventi.
Tautų ir valstybių gyvenimas ne visada eina vienodai lygiu keliu. Iškyla netikėtų įvykių, kelią pastoja nenumatytos kliūtys, tenka daryti vingiai ir staigūs posūkiai. Praslinkus dviem nepriklausomo gyvenimo dešimtmečiams, ne savo valia jai teko pasukti kitu keliu negu buvo nurodęs Vasario 16-osios aktas. Iš pradžių kai kam atrodė, jog pasukus šiuo keliu mažai kas pasikeitė, ankstesni laimėjimai nesunaikinti: pasiliko valstybė bei administracinis aparatas, įstaigose ir mokyklose pasiliko lietuvių kalba, dauguma kultūrinių įstaigų toliau veikė, mokslui bei kultūrai neužkirstas kelias. Tačiau tolesnė įvykių raida parodė, jog 1940 m. birželio 15 d. padarytas posūkis viską iš esmės keičia ir veda ne tuo keliu, kuriuo norėtų eiti lietuvių tauta.
Valstybė, tiesa, pasiliko, bet jos suverenumas Tarybų Sąjungos konstitucijos tiek apribotas, jog savarankiškai tvarkytis jai teliko labai mažos galimybės. Lietuva įjungta į Tarybų Sąjungą, jos ūkis - Tarybų Sąjungos sudedamoji dalis, jis planuojamas ir plėtojamas sutinkamai su TSRS ūkio vystymo uždaviniais bei kryptimis (Lietuvos TSR 1978 m. konstitucija, 139 str.). Vadovavimas ir vairavimas Lietuvos visuomenei priklauso ne lietuvių tautai, o Tarybų Sąjungos komunistų partijai (Lietuvos tsr konstitucija, 6 str.). Tai rodo, jog lietuvių tauta nustojo teisės savarankiškai tvarkytis ir jos ateitį ėmėsi lemti svetimos jėgos. Be to, mokyklos, auklėjimo įstaigos ir net tėvai įpareigoti jaunąją kartą ugdyti ne lietuvių tautine, o internacionaline dvasia (Lietuvos TSR liaudies švietimo įstatymas, 77 str.). Meilės lietuvių tautai žadinimas, tautinių jausmų ugdymas, tautinės savimonės ugdymas traktuojamas kaip buržuazinio nacionalizmo apraiška, yra smerkiamas ir kaip nusikaltimas sunkiai baudžiamas. 1940 m. posūkis neveda lietuvių tautos į „suklestėjimą“, į „šviesią ateitį“, kaip dažnai tenka išgirsti, o sudaro didelį pavojų jos egzistencijai.
Istorinė lietuvių tautos patirtis rodo, jog Vasario 16-osios nurodytas kelias yra vienintelis, kuriuo lietuvių tauta gali stiprėti ir augti. Visais atvejais, kai tautos likimas buvo susiejamas su svetima valstybe, teko mokėti labai brangią kainą. Susijungus su Lenkija - pražudyta valstybė, o patekus į carinės Rusijos valdžią - vos neprarasta tautos gyvastis. Tik iš liaudies kilęs susipratusių šviesuolių būrelis ją atgaivino ir prikėlė.
Būti susijungus su svetima valstybe lietuvių tautai yra pavojinga ypač dėl to, kad ji nėra atspari svetimai įtakai ir, kaip prancūzų geografas E. Rėkliu yra pasakęs, lengvai pasiduoda likimui ir nebando savo valios pasiryžimu jį savaip pakreipti. Tik paskutinio reikalo prispirta, sako St. Šalkauskis, ji staiga paplūsta nuostabiu įnirtimu ir ilgai krauta energija išsiveržia su baisia galybe (St. Šalkauskis. Lietuvių tauta ir jos ugdymas).
Carinės priespaudos metu, atėjus paskutinei valandai, tautos įniršis paplūdo ir energija išsiveržė, bet ar tai pasikartos ir kitą kartą, - parodys ateitis. Be to, ar nėra per didelė rizika laukti paskutinės valandos? Energija su baisia galybe gali prasiveržti tik toje tautoje, kuri yra sveika, moraliai tvirta ir pajėgi. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje tokia sveika ir pajėgi buvo mūsų liaudis ir iš jos kilusi inteligentija. Atėjus lemtingai valandai lietuvių tauta galėjo parodyti įniršį, galėjo su baisia galybe išsiveržusi energija prikelti tautą ir atkurti nepriklausomą valstybę. Šiandien lietuvių tauta jau ne ta pati, kuri buvo prieš 60 metų. Tautiniu požiūriu ji dabar labiau susipratusi, labiau apsišvietusi bei išsilavinusi, kultūros srityje aukščiau pakilusi. Tai pliusai, kurie tautą daro atsparesnę išoriniam spaudimui. Tačiau moraliniu atžvilgiu yra didelių minusų, kurie griauna tautą iš vidaus ir daro nepajėgią ryžtingesniam ir didesniam veikimui, - tai girtavimas, venerinės ligos, moters garbės nieku pavertimas, gimimų skaičiaus mažėjimas, atsakomybės ir pareigos jausmo sunykimas, nesąžiningumas, gobšumas ir kitos moralinio smukimo apraiškos, kurios daugelį susirūpinusiųjų lietuvių tautos likimu veda į neviltį. Todėl kyla klausimas: ar lietuvių tauta gebės atgauti tai, ką yra praradusi, ar lemtingą valandą nebus išsekusios jos jėgos. Istorija yra gyvenimo mokytoja. Ji pateikia nemaža pavyzdžių, rodančių, kad kai tautos moralė yra smukusi, niekas nebepajėgia išgelbėti jos nuo pražūties, -nei gerai ginkluota kariuomenė, nei dideli turtai, nei aukšta kultūra, nei kuri kita jėga. Kažin ar lietuvių tauta gebės pasimokyti iš šio vertingo patyrimo?..
Šiandien lietuvių tautai nėra jokio kito tokio svarbaus ir reikšmingo uždavinio, kaip tautos moralės pakėlimas ir smukimo sulaikymas. Tai gyvybinės reikšmės reikalas, sprendžiantis, ar tautai skirta gyventi, ar žūti. Šis uždavinys reikšmingas ir svarbus, bet sunkus įvykdyti. Nemaža tautų šio uždavinio nepajėgė išspręsti ir išnyko iš istorijos arenos. Todėl turime dėti visas pastangas ir panaudoti visas galimas priemones tautos moralei pakelti. Šiuo atveju nereikėtų išleisti iš akių spaudos, radijo, televizijos ir valdžios administracijos. Nors šiam tikslui panaudoti šias priemones galimybės yra ribotos, tačiau įmanomos. Mūsų spauda, radijas ir televizija imasi akcijos prieš girtavimą ir nusikaltimus. Administracija tam nėra visai abejinga. Tą akciją reikia paremti, prisidėti prie jos išplėtimo ir poveikio sustiprinimo.
Svarbiausias moralės ramstis yra religija. Moralė taip artimai su religija susijusi, kad be jos nustoja atramos ir nyksta. Praeitis ir šių dienų gyvenimas tai aiškiai liudija: ten, kur yra gyvas, ne formaliai išpažįstamas, bet pačiu gyvenimu liudijamas tikėjimas, tvirtai laikomasi ir moralės. ir priešingai, kur įsigali religinis abejingumas arba religija visai paneigiama, blėsta sąžinės jautrumas ir nyksta moralė. Šv. Pranciškus Asyžietis, savo gyvenimu liudijęs Kristų ir atgaivinęs religinę dvasią, sukėlėtokį sąjūdį, kad buvo sulaikytas moralinis smukimas ne tik jo tėvynėje Italijoje, bet ir daugelyje Vakarų Europos kraštų. Vysk. Motiejus Valančius, pasiremdamas religija, sulaikė žemaičius nuo girtavimo ir padarė juos blaivininkais.
Religijos jėga moralei palaikyti yra labai didelė. Kol mūsų tėvynėje pasiliks gyvo tikėjimo ugnis, tol neišnyks viltis pakelti tautą ir išsaugoti jos gyvastį. Kokį didelį nusikaltimą daro tie mūsų tautiečiai, kurie prisideda prie religijos griovimo! Silpnindami religijos poveikį tautai, kartu kerta ir tautos gyvastingumo šaknis.
Vasario 16-osios aktoautoriai - garbingi mūsų tautos veikėjai dr. Jonas Basanavičius, Kazys Bizauskas, Mykolas Biržiška, Saliamonas Banaitis, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, kun. Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, kun. Alfonsas Petrulis, dr. Jurgis Šaulys, Kazimieras Šaulys, Jokūbas Šernas, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, kun. Justinas Staugaitis, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis, skelbdami Lietuvos valstybės atkūrimą, troško sudaryti geresnes sąlygas lietuvių tautai stiprėti ir augti. Kai kurie iš jų už tai pelnė kankinių mirtį (Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, kun. Vladas Mironas) bei kančias kalėjime ir ištrėmime (Petras Klimas, Aleksandras Stulginskis). Daug ir kitų mūsų tautiečių už tą idėją turėjo mirti karžygių ir kankinių mirtimi, kęsti ir ištverti kankinimus kalėjimuose, koncentracijos stovyklose ir tremtyje. Minėdami Vasario 16-osios 60-metį, negalime jų užmiršti, nes nėra didesnės meilės Tėvynei kaip paaukoti gyvybę ir iškęsti visas kančias, kurių reikalauja šviesesnė tautos ateitis.
Tautos šviesesnė ateitis pasiekiama tik savarankiškumo keliu, kurį yra nurodęs Vasario 16-osios aktas. Tačiau per 60 metų laikotarpį savarankiškumo sąvoka yra pakitusi. Tautos savarankiškumo sąvoka dabar suprantama ne kaip visų ryšių su kitomis tautomis nutraukimas, kaip pasakyta Vasario 16-osios akte. Ekonominis, politinis ir kultūrinis tautų gyvenimas tarpusavy taip yra susijęs, jog nė viena tauta be glaudesnio ryšio su kitomis tautomis apsieiti negali. Tautos savarankiškumas dabar suprantamas kaip teisė tautai pačiai, o ne pašalinės jėgos verčiamai ir diktuojamai, spręsti, su kuria tauta ar šalimi ir kokiomis sąlygomis ji gali palaikyti glaudesnius santykius ir tvarkyti savo krašto reikalus. Tokio savarankiškumo siekti dabar ir skatina mus Vasario 16-osios aktas.
