MOTINOMS

Meilė yra stipri kaip mirtis(Gg 8, 6)

Vysk. Paulius Baltakis, OFM

MOTINOMS

(Iš pamokslo)

     Norėčiau šią pamokslo valandėlę skirti mūsų visų motinų pagerbimui.

     Kartą viena motina savo ketverių metų dukrelei pasakoja apie Dievą. Staiga mažytė apkabina abiem rankutėm motiną ir sako: Mama, tu esi lyg tas gerasis Dievulis.

     Garsus mąstytojas, ilgus metus stebėjęs gyvenimą, apie motiną rašo: Kadangi Dievas yra nematomas, Jis davė mums motinas, kurios atspindi Jo meilę mums.

     Tiek tos mažos mergaitės motinos palyginimas su geruoju Dievu, tiek to gyvenimo stebėtojo santūrūs žodžiai skelbia tą pačią tiesą, kad tarp Dievo ir mūsų motinų yra kažkoks paslaptingas ryšys. Dievą ir Motiną geriausiai galima apibūdinti žodžiais: tai veikli, kūrybinga meilė. Šventajame Rašte Dievas yra nusakomas kaip amžina, tobula, savo laime besidalijanti Meilė. Iš meilės Dievas sukuria žmogų su nemirtinga siela, kūrybinga galia ir laisva valia.

     Nusikaltusio žmogaus Dievas neatstumia, o siunčia savo vienatinį Sūnų, kad šis, priėmęs žmogišką prigimtį, savo kančia ir mirtimi sutaikintų mus su Dievu, o garbingu prisikėlimu užtikrintų mums amžiną laimės gyvenimą. Šia kuriamąja meile Dievas ypač dalijasi su moterimi - motina, įdiegdamas jai širdyje nenumalšinamą troškimą tą meilę įkūnyti naujoje gyvybėje, ir todėl normali, nesugadinta moteris, negalinti šios meilės troškimo realizuoti nauja gyvybe, yra nelaimingiausias žmogus. Iš esmės tik kūdikis padaro moterį tikrai laimingą, tik kūdikis ją pririša prie vyro ir vyrą prie jos. Ir gyvenimas moko, kad tik tos šeimos yra laimingos, kurių meilė tapo įkūnyta, kurios nenutraukė gyvybinių ryšių su kuriamąja Dievo meile.

     Lygiai kaip Dievo tėviška meilė, motinos meilė nesibaigia suteikdama gyvybę naujai būtybei, o rūpinasi ja per visą žmogaus gyvenimą. Pasaulio šviesą išvydęs kūdikis tampa jos gyvenimo centras. Motina, atrodo, nejaučia savo vargų, kančių ir skausmų. Ir visiškai nesvarbu, kas atsitiktų jai, - ji tesisieloja vien dėl kūdikio laimės. Ji rūpinasi ne tik jo fizine gerove, bet ypač dvasine, moraline, stengdamasi įdiegti tikėjimą Dievu, gyvą pamaldumą Marijai. Mūsų mama priešpaskutiniame savo laiške rašė:

     Antanai, tu gimei ne sausio 1-ą, kaip parašyta metrikose, o gruodžio 8-ą - Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje -ir aš tave paaukojau Marijai.

     Išaugintą vaiką motina išleidžia į pasaulį, bet niekada nuo jo neatsitraukia. Kai vaiko nesiekia jos žvilgsnis ar slaugi ranka, ji apgobia jį savo palaima, nuseka savo mintimis, palydi malda, paseka neramiu sapnu. Taip motina mus seka visą gyvenimą, kaip širdies pulsą, kurį ji įsiūbuoja mums. Kaip nėra didesnės ir švelnesnės meilės už motinos meilę, taip nėra ir sunkesnio skausmo už motinos skausmą. Motina miršta kas kartą, kai mes pakliūvame į blogas rankas.

     Gyvenimo patirties sukurta legenda pasakoja, kaip kartą Dievas įsakė angelui surasti baisiausią dalyką žemėje. Angelas vaikščiodamas po pasaulį matė įvairių baisenybių: šeimų barnius, brolžudystes, išnaudotojų daromas skriaudas, bet jam vis dar neatrodė, kad tai būtų baisiausias dalykas. Galop jis pamatė moterį, paskendusią skausme dėl savo negerų vaikų. Jis tuoj pat grįžo pas Dievą ir susijaudinęs papasakojo savo įspūdžius. Taip, - atsakė Dievas, - tu pamatei baisiausią dalyką - motinos skausmą dėl nedoro vaiko.

     Dažnai tik netekę motinos suprantame, kaip ji mus mylėjo, kiek nemigo naktų praleido prie mūsų lopšio ar ligos lovos, kiek valandų skyrė prašydama Marijos globos mūsų gyvenimo vingiuotuose keliuose. Taip visos motinos yra parimusios prie vaiko kelio, kaip rymo Rūpintojėlis mūsų žemėje, kaip Apvaizda budi žmonijos istorijoje.

     Maži vaikai, sakoma, nuslegia motinai rankas ir nuspaudžia kelius, o paaugę užgula jai širdį! Motina prisėda ir pailsi, prigula ir atsileidžia jos pavargusios rankos. O širdis, prispausta vaiko nelaimių ar nedoro gyvenimo, neranda atilsio net ir miege. Todėl Dievas prakeiksmo bausme įsakė gerbti savo tėvą ir motiną. Kas tėvus niekintų, - sako Šventasis Raštas, -mirte tenumiršta. Visame pasaulyje tik viena tauta težino keiksmą, žeminantį motinas. Galbūt todėl ji tiek ir kenčia...

     Motina vaikams, kaip saulė augmenijai. Ji šviečia ir šildo neprašoma ir nelaukdama už tai padėkos. Charakterio pagrindai kuriami šeimoje. Todėl motina ir tėvas jaučia didelę atsakomybę už savo vaikus. Jie budi, meldžiasi, įspėja ir bara, draudžia ir baudžia, nes gerai žino gyvenimo pavojus, spąstus ir pagundas. Bet jie visada myli ir yra pasirengę atleisti, iš naujo priimti, padėti, užstoti. Ir jei tas motiniškas jautrumas yra giliai išgyvenamas, šeimoje bręsta religinė dvasia, auga tautiniai, doriniai daigai, kyla didvyriai ir šventieji.

     Motinos augina tautų vadus ir kultūros kūrėjus. Motiniškumas yra vienintelė priemonė, galinti pakeisti tautos ir žmonijos veidą. Istorija liudija, kad tauta auga, veši arba miršta šeimose. Tiek fiziniai, tiek dvasiniai griuvėsiai yra aplaistomi gausiomis motinų ašaromis, nes dėl vienų yra kalti jų vaikai, o kituose - gyvenimo griuvėsiuose - jų vaikai žūsta.

     Mūsų tautos istoriją puošia herojiškų motinų paveikslai. Jos išaugino vaikus, pasiryžusius aukotis už tautos idealus; prie ratelio išmokė juos skaityti, branginti lietuvišką žodį ir dainą, jos įkvėpė pasitikėjimą Dievu ir meilę Marijai. Jos atidavė savo sūnus, kad ateinančios kartos galėtų džiaugtis laisve. Motinos paveikslas liko įamžintas mūsų tautos istorijoje kaip stiprybės ir aukos pavyzdys mums visiems.

     Šiuo metu įsigalinti materialistinė-hedonistinė dvasia grasina iš moters atimti tai, kas joje geriausia ir brangiausia, būtent skaistybės ir motiniškumo aureolę. Šioje hedonistinėje šeimos sąvokoje moteris nebėra šeimos širdis bei ištikima kūrybingos Dievo meilės bendradarbė, o tik lygiateisė vyro draugė ir paprasta profesionalė, įstaigos tarnautoja ar fabriko darbininkė. Šioje sąvokoje motinystė nebeturi savo grožio ir didybės: liko tik paprasta pareiga žmonijai. O pareiga, be aukštesnio idealo ir vidinės jėgos, visuomet yra sunki, tada ieškoma galimybių ja atsikratyti. Statistikos duomenimis, pasaulyje kasmet - ir ypač motinų reikalavimu -yra išžudoma per 15 milijonų negimusių kūdikių. Šiandien daugelis vadinamųjų civilizuotų tautų artėja prie dvasinio ir fizinio susinaikinimo. Antai JAV kasmet valstybės lėšomis padaroma apie pusantro milijono abortų. Čia, mūsų vadinamoje šventoje Lietuvoje, pagal statistikos duomenis, praėjusiais metais buvo daugiau abortų negu gimė kūdikių.

     Mieli broliai, seserys, lietuviai, kiekvienas mūsų turime mus mylinčią, mūsų laime gyvenančią motiną. Vieni dar džiaugiamės ir fizine jos artuma, kiti tik dvasine. Kiekvienas mūsų mylime savo motiną. Vieni galbūt tik gražiais žodžiais, kiti - ir brangindami tai, ką ji stengėsi mums įteikti kaip brangiausią dovaną: gyvą tikėjimą, ištikimybę Tėvynei, meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui.

     Šalia maldos už savo gyvas ir mirusias motinas, paprašykime šia šv. Mišių Auka, kad kiekvienas būtume savo motinai, gyvenančiai čia, žemėje, ar stebinčiai mus iš laimingos amžinybės, ne liūdesys ir skausmas, o džiaugsmas ir pasididžiavimas.

     Vyrai, prisiminkite, kad jūsų žmona yra jūsų vaikų motina. Savo meile ir pagarba žmonai būkite pavyzdys vaikams.

     Motinos, būkite savo vaikams tuo, kuo jūsų motinos buvo jums: Rūpinkitės ne vien fizine vaikų gerove, bet labiausiai stenkitės išauginti juos vertais žmonėmis, visavertėmis asmenybėmis - be dorovinio, dvasinio atsinaujinimo nesitikėkime autentiško Tautos atgimimo.

(Iš Pasaulio lietuvių vyskupo Antano Pauliaus Baltakio OFM pamokslo, pasakyto 1989 04 09 gimtojoje Troškūnų bažnyčioje, minint savo motinos mirties metines)