RŪTA
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
O nemari tavo žalių šakelių, rūta,
Gležnuos lapeliuos slypinti galia.
Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį
Pasidabint kasas, pagražinti darželį,
Kad tu gyvybės ženklas- kas tik būtų,
Ar šalnos kanda, sniegas dengia - vis žalia!
(J. Aistis)
Nagrinėjant lietuviškumo esmę, lietuvišką savimonę, dorinę baltų kultūrą, anksčiau ar vėliau iškyla rūtos įvaizdis, kaip mūsų gyvastingumo šaknis, versmė, iš kurios amžiais mūsų protėviai sėmėsi gyvybės vandenį. Nepaprasta pagarba rūtai ir išskirtinė jos paskirtis mūsų tautosakoje daug ką pasako. Rūta vienaip ar kitaip minima kas trečioje liaudies dainoje (17, p. 241).
Dar šio amžiaus pirmojoje pusėje rūtoms būdavo skiriama garbingiausia darželio vieta: Rūtų viena lovelė būdavusi pačiame darželio vidutyje (16, p. 306). Mergelės, eidamos į bažnyčią, būtinai nešdavosi gėlių puokštę, kurioje pagrindinė gėlė, ypač iš kvietko pakraščių, būdavusi rūta (17, p. 307).
Ką reiškia lietuvio savimonei rūta? Kur slypi gležno rūtos lapelio nemarumas?
Mūsų protėviai visa esybe jautė amžinai žalios rūtos ir lietuviškumo tapatumą, todėl ją gerbė ir mylėjo. Mes to jau nebejaučiame. Mums jau reikia aiškintis šito gyvybės ženklo slėpinį arba nūdieniškai tariant - rūtos simboliką. Bene geriausiai tai galima padaryti tiriant liaudies dainose ir vestuvių papročiuose atspindėtą rūtose, rūtų vainikėlyje slypinčios galios nemarumą.
Rūtų, rūtų vainikėlio simbolika, būdama susijusi su žmogumi, nėra vienos prasmės. Kaip su žmogumi susijusi simbolika, ji turi vertikalųjį matmenį. Kūniškoji branda - žemiausias rūtų vainiko įvaizdis. Nagrinėdamas lietuvių liaudies dainų poetiką, rūtų vainikėlio simboliką yra aptaręs Balys Sruoga ir padaręs išvadą: Vainikas - vainikėlis - nekaltybės simbolis (19, p. 211). Šios pernelyg siauros išvados jis laikėsi netgi susidūręs su akivaizdžia logine nesąmone, kurią ir sukėlė vienaprasmiškai nusakyta rūtų vainikėlio simbolika. Minėtoje studijoje B. Sruoga pateikia T. Brazio harmonizuotos dainos Vai tu, diemed diemedėli ištrauką:
Tu palikai vainikėlį
Už baltų skobnelių:
- Jau negrįšiu, motynėl,
Pas tave atgaliau.
Aš palikau vainikėlį
Jaunesnei seselei(19, p. 213).
Kaip galima palikti vainikėlį jaunesnei seselei,- nesupranta B. Sruoga, -jei jis nekaltybės simbolis? Apkaltinami dainos kūrėjai: Tik mergiškas samprotavimas, - rašo B. Sruoga, - gali taip nušnekėti: kokiu gi būdu ji savo vainikėlį galėjo seseriai palikti? Aiškus dalykas: T. Brazys harmonizavo, kaip gryną pinigą, suterliotą dainą (19, p. 213).
Dainų, kur kalbama apie vainikėlio grąžinimą, yra ir daugiau (žr., pvz., jsd, 901; žt, 164; td, m, 471). Mažojoje Lietuvoje yra išlikusių dainų su abejomis šakomis - bernelio ir mergelės, kuriose apdainuojamas vainikėlio grąžinimas. Pasirodo, kad ne tik mergelė perduoda vainikėlį, bet ir bernelis palieka pentinėlius jaunesniajam broleliui:
Grįžte nebsugrįšiu,
Slaugyt nebslaugysiu,
Parsiuntysiu pentinėlius
Mažiausiam broleliui.
Nešiok, brolutėli,
Mano pentinėlius,
O aš jaunas bernelis
Į vargus įpuoliau.
Grįžte nebsugrįšiu,
Slaugyt nebslaugysiu,
Parsiuntysiu vainikėlį
Mažiausiai seselei.
Nešiok, sesužėle,
Mano vainikėlį,
O aš jauna mergelė
Į vargus įpuoliau(td, vii, i 8).
Pentinėliai, žirgelis, kepurėlė, kaip ir seselės vainikėlis, yra brolelio pagarsinimo (pakėlimo) į martus ar marčias, brandos apeigų - iniciacijos išoriniai ženklai, kuriuos jis, kaip seselė vainikėlį, liūdėdamas palieka -perduoda jaunesniajam broleliui. Šios dainos primena iniciacijos apeigas, kurios vykdavo vestuvėse, pagarsinant į martus ar marčias jaunojo jaunesnįjį brolelį ar nuotakos jaunesniąją seserį: vestuvėse vainikėlio perdavimas įvykdavo tikrąja žodžio prasme.
Kupiškėnų vestuvėse, atlikus nuotakos nuometavimą: Jaunąją užgaubus nuometu, didysis pamergys, išpirkęs jaunosios vainiką iš mitulio [vyriausias pajaunys], atiduoda jį jaunosios jaunesnei seselei, uždedamas tą vainiką ant galvos. <...> Jaunosios pajauniai - vedžiai pasodina apvainikuotą jaunosios seserį vidury gryčios kėdėn ar suolelin. Ji aprėdyta apeigiškai, kaip ir jaunoji prieš gaubimą, su kalpoku ir su jaunosios rūtą vainiku ant galvos. Tuo metu aplink vainikuojamąją stovintieji šviečia pušinėmis balanomis ar lajinėmis žvakutėmis. Pajauniai - vedžiai, paėmę kėdę su sėdinčia joje mergaite, kelia ją aukštyn ligi lubų šaukdami: „Karūnavojam ant vienų metų!" Jei mergaitė labai jauna, tai šaukia ant daugiau metų. Vadinas, linki jai per tiek metų ištekėti (2, p. 246).
Dzūkų vestuvėse pati nuotaka, atsisveikindama su rūtų darželiu, perduoda rūtų vainikėlį jaunesniajai seseriai, palydėdama tai tokiais žodžiais: „Dovanosiu jai vainikėlį nuo savo glotniosios galvelės, kad ji skaisti nešiotų, kad ji skaisti dėvėtų dieną vakarėlį, kad žaliai rūtai nuvysti neleistų, kad mano gailias ašarėles parinktų, jomis žalią rūtelę palietų!“ - Čia sodelin įeina nuotakos sesuo, jei yra jaunesnė, ir priima iš jaunosios vainiką (10, p. 41).
Pasirodo, jog vainiką galima perduoti ir jaunosios jaunesniajam broliui. Kuri jaunoji neturi seserų, tai vietoj sesers karūnuojamas jaunosios brolis, jaunesnis už vedusius brolius (2, p. 247).
Atsisveikindama su seserimi, nuotaka išsako žodžiais tai, kas buvo atlikta apeigomis: Sesutyta, mano jaunolala, palieku tau darželį ir rūtų vainikėlį. Saugok mano rūtų darželį, gražiai užlaikyk mano rūtų vainikėlį (2, p. 257).
Šiose pagarsinimo į marčias ar martus apeigose labiausiai pabrėžiama rūtų vainikėlio simbolikos biologinė, buitinė žmogaus plotmė - vainikėlis šiose apeigose pirmiausia simbolizuoja seselės ar brolelio kūniškąją brandą, t.y. jų tinkamumą tekėti ar vesti.
Pažymėsime, kad rūtų vainikėlio simbolika, kaip ir žmogus, yra nedaloma. Iškilus į pirmą vietą vienai iš simbolikos prasmių, kitos (šiuo atveju aukštesnės) prasmės lieka kontekste, tai ir rodo minėti nuotakos žodžiai perduodant vainikėlį: <... > skaisti nešiotų, kad ji skaisti dėvėtų (10, p. 41).
Jaunų nerūpestingų dienų - seserystės vieta vainiko simbolikoje
Kylant hierarchine linija aukštyn, atsiveria bendruomeninė-kultūrinė žmogaus raiškos plotmė. Jai iškilus į pirmą vietą, vainikėlio simbolikoje vyrauja jaunų, nerūpestingų dienų - seserystės prasmė. Ši prasmė vainikėlio simbolikoje, kaip ir bendruomeninė-kultūrinė žmogaus raiška, dažniausiai pasitaiko vestuvių apeigose ir dainose:
Verk seselė iš tikros širdelės,
Pagailėjo žaliųjų rūtelių,
Pagailėjo žaliųjų rūtelių,
Pagailėjo jauniįjų dienelių(jsd, 478).
Piršlys prie jos prieidamas, •
Jai širdelę drąsindamas:
- Nesigailėk rūtelių,
Nei jaunųjų dienelių:
Nepabūsi po rūtelėmis,
Reiks tau permainyti dieneles,
Reiks permainyti dieneles,
Reiks padėti rūteles (jsd, 378).
Piršlybose, jei abi pusės sutardavo, mergelė įduodavo berneliui į skepetą suvyniotą rūtų puokštę, idant parvežtų būsimai anytai. Tai būdavo ženklas, kad mergelė ketina tekėti. Jeigu vėliau žvalgytuvėse vestuvės iširdavo: <...> tada jaunikis grąžindavo skarelę su rūtomis sakydamas: „Aš grąžinu tavo dovaną ir jaunas dienas“ (11, p. 571).
Šie pavyzdžiai akivaizdžiai rodo, kad rūtelės, rūtų vainikėlis simbolizuoja ir jaunas, nerūpestingas dienas - seserystę, ko B. Sruoga nesuprato. Su tuo sutinka ir „Lietuvių tautosakos apybraižos" autoriai, tvirtindami, kad rūtų vainikėlis, rūtelės yra jaunų dienų simbolis (12, p. 178), tačiau ir šios apybraižos autoriai, panašiai kaip B. Sruoga, rūtų vainikėlio simboliką riboja viena prasme.
Piršlybų dainose dažnai minimas žirgo pririšimas prie rūtų darželio, tvorelės išlaužimas ir žalios rūtelės išmindžiojimas. Su kuo tai sietina? Pasekime piršlybų papročius: Piršliai prisirišdavo arklius prie rūtų darželio arba klėties pastogės, tuo duodami ženklą apie savo atvykimo tikslą (18, p. 570). Piršlyboms pasisekus, prarandamos rūtelės - jaunos dienos, ką vaizdžiai nusako rūtų darželio išmindžiojimas. Svarbu pažymėti, kad piršlybose ne tik mergelė praranda jaunas dieneles - rūteles, bet kartu ir bernelis praranda jaunas dienas - bėrą žirgą:
Oi sūnyti, tu jaunasis,
Kad nujosi prie mergelės
Nedaryk falšelę:
Neverk vartus iki galo,
Neduok žirgui visą valią,
Nemindyk rūtelės!
Išvilks tau pilkus švarkus,
Atims ir tavo bėrą žirgą -
Bus tau iškadėlė(td, vii, 36).
Šiuo atveju bernelio žirgelis, kepurėlė ar pentinėliai, kaip ir mergelės vainikėlis, rūtelės, simbolizuoja seserystę [plg. vedų kultūroje šaišava, pirmasis žmogaus gyvenimo tarpsnis (21, p. 26)]. Ne tik bernelis nuima mergelei vainikėlį -jaunas dienas, bet ir mergelė užkliuvus pentinėliams, nuima jaunas dienas - kepurėlę. Piršlybų dainoje dainuojama:
Ei užklius, užklius
Tavo pentinėliai
Už naujųjų staklužėlių,
Už naujųjų staklužėlių,
Už naujųjų staklelių,
Už plonų drobelių,-
Nuimsiu kepuružėlę,
Nuimsiu kepuružę(jsd, p. 49).
Kad berniokui kepurė - tas pats kas ir mergiotei vainikas - ta pačia prasme, pažymi ir B. Sruoga (19, p. 217). Ypač tai ryšku dainose, išlaikiusiose abi linijas: bernelio ir mergelės. Tiek bernelis, nulaužęs rūtų šakelę, praranda juodbėrėlį, tiek mergelė, nutvėrusi už kamanėlių [sutikusi tekėti, mergelė šerdavo piršlių žirgus (12, p. 167); su tuo papročiu susijęs ir vainiko, rūtelių sušėrimo žirgui įvaizdis, kaip seserystės praradimo simbolis], praranda vainikėlį - jaunas dienas. Nors dar yra žirgelių tėvo stainelėj ir daržely rūtelių, bet nebėra valužės:
- Nelaužk, berneli,
Rūtų šakelę -
Nustoksi juodbėrėlį.
- Kad ir nustoksiu,
Ir kitą gausiu -
Dar yra tėvo strėjelėj.
- Oi kad ir būtų
Tėvo strėjelėj -
Valužės nebturėsi.
- Netverk, mergele,
Už kamanėlių, -
Nustoksi vainikėlį.
- Kad ir nustoksiu
Ir kitą gausiu, -
Dar yra darže rūtelių.
- Oi kad ir būtų
Darže rūtelių -
Valužės nebturėsi(TD, VII, 45; plg. dar: ŽT, 24).
Labai dažnai lalavimo ir piršlybų dainose minimas šiaurus vejas, nupučiantis mergelei vainikėlį. Gyvą ir daugiasluoksnę vainiko simboliką sutapatinęs su negyva viena prasme, B. Sruoga nesupranta ir šio įvaizdžio. Ir vėl jis kaltina dainos kūrėjus: Vadinas, vainikas, kaipo simbolis, nustoja savo prasmės, liaudies dainininkams darosi nebereikalingas. Apie jį dainuojama inercijos būdu, nebenusimanant esmės. Todėl ir dainos motyvas apie vainikėlį pasidaro nebegyva abstrakcija (19, p. 216). Argi iš tikrųjų taip yra? Pamėginkime suprasti šį gyvą poetišką dainos kūrėjų įvaizdį.
Margam tėvo dvarely tarp brolelių ir seselių auga mergužėlė. Nerūpestingos, tyros jaunystės metas - seserystė. Nelauktai ateina brandos metas -kritinis žmogaus gyvenimo taškas. Virsmas, susijęs su jaunų, nerūpestingų dienų praradimu ir perėjimu į naują socialinę padėtį - moterystę. Kaip gražiau išreikšti nežinią ir nerimą, kylantį gyvenimo kryžkelėje, jei ne šiauraus vėjo gūsiu? Pirmąjį šiauraus vėjo pūstelėjimą mergelė pajunta pagarsinant ją (brandos apeigose) į marčias, todėl lalose ir minimas šiaurus vėjelis:
Vai ir užaugo žalia rūtelė\ -
Vyneli vyno Žaliasai, [kartojama po kiekvienos eilutės]
Tai ji suskynė rūtų vainikėlį - ...
Ir užsidėjo sau ant galvelės
Vai ir papūtė šiaurus vejelis
Vai ir nupūtė rūtų vainikėlį (1, p. 96).
Jau visai rimtai grasydamas žaliajai rūtelei - jaunoms dienoms, papučia šiaurus vėjas, kai prie rūtų darželio pririšami piršlių žirgai:
Man besemiant vandenėlį,
Ir ištiko šiaurus vėjas.
Ir ištiko šiaurus vejas,
Ir nupūtė vainikėlį.
Ir nupūtė vainikėlį
Į jūrelių gilumėlį (jsd, 78).
Nors šiaurus vėjas - piršliai nupūtė vainikėlį, tačiau atlėkęs gulbinėlis neša vėjo nupūstą vainiką (Ir D. Sauka, panašiai kaip ir B. Sruoga, mato šioje dainoje nenuoseklumą ir prieštaringumą. Jis netgi pasijuokia iš vėjo nupūsto vainiko: Anoks ten ir vainikas, kurį vejas kartą jau nupūtė, - būta kuo puikuotis ir gailėtis!) (17, p. 247)), kur močiutės daug dukrelių - reikės pagarsintiįj marčias jaunesnę ištekančiosios seserį. Į tą dvarą, kur gulbinėlis atnešė vainikėlį,
Susijojo daug bernelių
Pas tą vieną mergužėlę (jsd, 79).
Bernelių pulko susijojimas pas tą vieną mergužėlę reiškia, kad piršliai atvyko galutinių sutartuvių - užgertuvių, nes dar XIX a. į galutinę piršlybų fazę jaunasis atjodavo su palyda (liudininkais) (9, p. 255). Kad šiaurus vėjas nupūtė vainikėlį, visai nereiškia, jog mergelė jį prarado - prarastos tik jaunos, nerūpestingos dienos. Jį ant sparnelių atnešė gulbinėlis - vainiko simbolika čia dar ne visa, kaip matysime vėliau, su juo nesiskiriama ir moterystėje.
Nors bernelis į piršlius jodavo ir savo iniciatyva, tačiau tai neturi reikšmės: šiaurus vėjelis - piršlybos ir jam, kaip ir mergelei, pražudo jaunas dieneles - nupučia pentinėlius į juodą purvynėlį:
Vėjeliui pučiant,
Šakelėms linkstant,
Nupučia pentinėlius į juodą purvynėlį.
- Prapuolė mano jaunos dienelės,
Lai prapuol ir pentinėliai (TD, vII, 11).
Priėjome nuoseklią išvadą: liaudies dainose dažnai minimas žirgo pririšimas prie rūtų darželio, rūtų išmindžiojimas, rūtų vainiko žirgui sušėrimas, vainikėlio nupūtimas mūsų racionalios, apribojančios vainiko simboliką viena prasme, mąstysenos siejamas su mergelės nuskriaudimu, t. y. kūniškos nekaltybės praradimu, težymi tik vestuvių pradžią - piršlybas, pražudančias jaunas, nerūpestingas dienas - seserystę.
Dainose dar minimas vainikėlio prauliavojimas karčemėlėj. Tai liekanos seno, turėjusio svarbią prasmę papročio, ypač paplitusio Dzūkijoje, kur bernelis, prieš pradėdamas piršlybas, užgerdavo mergelę karčemoje: Nusistatęs dėl vienos kurios, turi reikalo anksčiau ar vėliau nei imti jai pirštis ją užgerti. <...> Užgeria paprastai šventadieniais, susekęs bažnytkaimy ar miestely pasirinktą mergaitę, kviečia ją vieną ar su drauge smuklėn ir vaišina. <...> Užgėręs mergą, ten pat tariasi dėl piršlių pasiuntimo (10, p. 17-18).
Iš senesnių žmonių žinome, kad lietuviai, sudarydami kokį sandėrį, visada užgerdavo. Šiandien mes jau tik laistome ar geriame magaryčias. Tai yra tos pačios, kadaise turėjusios svarbią sakralinę prasmę apeigos likutis, virtęs prietaru. Tačiau dar prieš gerą šimtmetį šios apeigos prasmė buvo gyva žmonių sąmonėje. L. Jucevičius aprašydamas baigiamąją piršlybų dalį — sugertuves, sako: Alaus [nors čia minimas tik alus, tačiau išlikę papro-čiai, pvz., jaunųjų sutikimas su vandeniu, dar tebepraktikuojamas Dzūkijoje (4, p. 360) rodo, jog anksčiau sugertuvėse būdavo užgeriama tyru vandeniu] sugėrimas yra kaip ir sutarties patvirtinimas. Užtat tuo atveju, kai katra pusė netesi sutarties, lietuviai sako: „Išgėriau su juo indą, bet jis neišlaikė švenčiausios priesaikos“ (9, p. 259). Todėl sugertuvių, kaip minėta, jaunasis atvykdavo su palyda - liudininkais, o nuotakos tėvai savo ruožtu kviesdavosi liudininkais kaimynus. Sukviestieji kaimynai skirstydamiesi ir dainuodami šūkaliojo: Jau pragėrėme mergelę, išleisime ją svetimon šalelėn (10, p. 27). Matome, kad ir vainikėlio prauliojimas reiškia piršlybų pradžią arba, kaip šiuo atveju, sėkmingą piršlybų pabaigą, t. y. tų pačių jaunų, nerūpestingų dienų praradimą.
Rūtos ir skaista
Prieš važiuodami į bažnyčią, jaunieji pasikeisdavo rūtų vainikais. Šioje apeigoje būdavo sakoma vainiko padavimo oracija. Viena iš A. Juškos užrašytų vainiko padavimo oracijų prasideda kiek netikėtais žodžiais: Liaukitės kalbėti, griežti, šokti, nutilkite nors Marijos minutėlę [Marijos minutėlė -adynėlė - minima ir kitų tautosakos rinkėjų užrašytose vestuvių oracijose (žr., pvz., 15, p. 172; p. 175; 6, p. 222)], klausykitės mano bylos (11, p. 325). Matyt, tie paprasti, neapsišvietę, tačiau vidujai taurūs Lietuvos kaimo žmonės regėjo ar bent nujautė tai, ko mes jau nematom, nejaučiam: šią valandėlę skaisti nuotaka labiausiai panaši į Mariją. (Kartu tai pavyzdys - ir toli gražu ne vienintelis -tobulo lietuvybės ir krikščionybės esmių suaugimo.) Šioje apeigoje į pirmą vietą iškyla dvasinė žmogaus raiškos plotmė, o vainikėlio simbolikoje visu garsumu suskamba skaistos motyvas.
Kad teisingai būtume suprasti, aptarsime sąvokų prasmę. Balio Sruogos vartota ir dabar neretai vartojama nekaltybės sąvoka nevartotina kaip skolinys iš svetimos mums tabuistinės kultūros. Jos nevartojo ir mūsų protėviai. Akademiniame Lietuvių kalbos žodyne nepateikta nė vieno sakinio iš gyvosios kalbos nekaltybei iliustruoti. Nebuvo ji vartojama ir vestuvių oracijose. Keturiose A. Juškos užrašytose vainiko padavimo oracijose nuotaka nė karto nepavadinta nekalta, užtat net dvylika kartų nuotaka ir rūtų vainikas pagerbti žodžiu skaistus.
Be žodžio skaistus, turime dažnai tautosakoje ir gyvojoje kalboje vartojamą žodį tyras (šaltas vandenėlis, tyras vandenėlis), kuris dar reiškia ir tyrlaukį, neliestą pirmapradę gamtą. Taigi tyruma, tyra reikštų pirmapradę, natūralią skaistą seserystėje. Savaime aišku, kad pereinant iš seserystės į moterystę, pažeidžiama prigimtinė skaista - tyra. Tyros praradimas mūsų tautosakoje perteikiamas bene poetiškiausia metafora. Jaunų nerūpestingų dienų praradimą vaizduoja vėjo nupūstas vainikėlis, o tyros netekimas nusakomas kaip rūtų, rūtų vainikėlio gaivumos - rasos nukrėtimas: Pučia vėjelis iš visų pusių, krečia rasytėlę nuo rūtytėlių (d) Pl. (Lkž, xi, 182); Krenta raselė nuo rūtytėlių (d) Dglš.: Pūtė vėjelis iš vakarėlių, krėtė raselę nuo rūtaitėlių (d) Ud (lkž, xi, 1033). Tolesnis skaistos išlaikymas jau siejasi su tautos kultūra ir žmogaus dorine sąmone. Skaista kaip sukultūrintoji tyra yra nauja būsena, pasiekta dvasinėmis žmogaus pastangomis, atremtomis j doros kultūrą. Ją galima pavadinti antrąja tyra, antrąja nekaltybe (o. Milašius) arba sąmoninga tyra. Tyra santykiauja su skaista taip, kaip natūra su kultūra.
Vainiko padavimo oracijose randame aukštos doros pamokymų, patvirtinančių rūtų vainikėlio - skaistūs simboliką: Mes atnešame <...> šitą gražų vainikėlį, kurį davinėsim iš rankų į rankas su slavinimu ir palaiminimu <...>. Slavina tave, gražioji nuotaka, tas rūtų vainikėlis. Tu gali būti prilyginta žvaigždelei dangaus aukštybėse (plg. Marijos įvaizdį -Aušros žvaigždė) (11, 361-362). Imk iš pavierytų rankų mano, sek ant galvos savo, tegu tau rodo amžiną vienybę su paskirtu tavo širdžiai berneliu (11, p. 362). Vainikėlis patol neperstos kvepėti, pakolei viežlybai gyvensita judu.Ir aš atnešiau tą rūtų vainikėlį <...> idant visiems šviestumėt savo gražiu elgimos, kaip rožės ir lelijos kad šviečia savo gražumu ir skaistumu visame darželyje (11, p. 363). Mylėkitaus judu ne tik prigimta ir kūniška meile, bet reikia mylėtis šventa ir dvasiška meile (11, p. 364).
Panagrinėkime seną, dar Simono Stanevičiaus užrašytą vestuvių dainą Ko sėdi, broleli, ko rymai? Šioje dainoje, kuri dainuojama atsisveikinimo vakarą (per jaunojo išleistuves ir mergvakarį), pasiekiama tikrai dramatiška įtampa:
O kur mūsų brolelis sėdėjo,
O kur mūsų jaunasis rymojo,
Ten išdygo žalias diemedėlis,
Ašaružių žemužė nekėlė.
O kur mūsų seselė sėdėjo,
O kur mūsų jaunoji rymojo,
Ten išdygo balta lelijėlė
, Ašaružių žemužė nekėlė (SDŽ, XVII).
Bet tokia įtampa, - rašo D. Sauka, - yra per daug netikėta ir aštri, minėtos strofos organiškai nepritampa prie stereotipinės kompozicijos, o toliau vėl taip pat nesurandama tinkamo minties tęsinio: priduriama kontaminuota pabaiga, iš tiesų prieštaraujanti visai dainos minčiai - brolelis (lyg niekur nieko!) klausia žirgužėlį, ar jį lydės, mergelė klausia vainikėlį (17, p. 254).
Dainos kompozicijoje D. Sauka neranda logikos. Kur kalbama apie dorinį - dvasinį vyksmą, logikos (racionaliąja jos prasme) nėra ir negali būti. Logika čia iracionali, pagrįsta prieštaros sprendimu - perėjimu į naują plotmę, t. y. kokybiniu virsmu.
Graži to vestuvėse vykstančio virsmo iliustracija yra giesmė Iš verksmo stojos linksmybė, kurią mūsų protėviai, pažymėdami vykstantį skausmingą virsmą iš vienos kokybės į kitą (iš seserystės į moterystę) giedodavo kritiniais vestuvių momentais (2, p. 245 ir 268). Arba plg. E. Gizevijaus vestuvių apraše randamą sakinį: Verksmas pasiliovė, visos raudos baigėsi kaip kirste nukirstos ir dabar iš visų akių tryško džiaugsmas (13, p. 162).
Dainos pabaigoje, kaip rašo D. Sauka, lyg niekur nieko! (plg. iš verksmo stojos linksmybė) bernelis klausia žirgelį, o mergelė - vainikėlį:
- Žirgužėli, juodbėrėli mano, ar tu eisi su manim drauge?
- Vainikėli, žaliukėli mano,
ar tu eisi su manim drauge? (sdž, XVII).
Tiek berneliui žirgelis, simbolizuojantis jo taurų skaistumą, tiek mergelei vainikėlis, išreiškiantis jos šventą skaistą - žada lydėti juos ir po vestuvių:
- Aš papratęs su tavim eiti
aš papratęs kelužį keliauti (sdž, xvii, plg. jsd, 486).
Ta pati mintis išsakoma ir Oracijoje brolio, vainikus paduodančio: Nuskink jaunam jaunikaičiui tą brangią rūtų šakelę arba aukso žiedą lelijos. Kaipo šviesi saulė malonę rodyse, taip ir tu girsies ja iki smerčio savo (15, p. 211).
A. Juškos aprašytose veliuoniškių vestuvėse, svočiai keliant jaunuosius, vestuvininkai dainuoja:
- Kelkis, mergužėle,
Ilgai miegi,
Mano lelijėle,
Ilgai miegi;
Nėra vainikėlio Ant galvelės,
Aukso žiedužėlių
Ant rankelės.
- Traukis, bernužėli,
šalbierėli,
Tebėr vainikėlis
Ant galvelės.
Tebėr vainikėlis
Ant galvelės,
Aukso žiedužėliai
Ant rankelės.
- Kelkis, bernužėli,
Ilgai miegi,
Mano dobilėli,
Ilgai miegi:
Nėra pentinėlių Ant kojelių,
Kiaunių kepurėlės
Ant galvelės.
- Traukis, mergužėle,
šalbierėle,
Tebėr pentinėliai Ant kojelių.
Tebėr pentinėliai Ant kojelių,
Kiaunių kepurėlė
Ant galvelės (n, p. 337).
Vainikėlis nuimamas, bet ir pasilieka! Ar tai prieštaravimas? Vainikėlio simbolika visa tai apima. Nebėra vainikėlio, kaip jaunų nerūpestingų dienų - seserystės simbolio, bet jis pasilieka, eina kartu kaip doros kultūros kūrinys - skaistos simbolis.
Dainų žodžius, kad vainikėlis kaip skaistos principo išraiška pasilieka ir po vestuvių - moterystėje, patvirtina net paskutinių, jau XX a. II pusėje, vykusių etnografinių ekspedicijų užrašai. Varėnos apylinkėse į jungtuves jaunoji vykdavo su rūtų vainikėliu ant galvos ir rūtų puokšte rankose: Po jungtuvių puokštę padėdavo ant altoriaus, o nuo galvos nusegtą vainikėlį sutuoktinė laikydvo pakabintą ant sienos arba kraitskrynės prieskrynyje (7, p. 236). Esmingiausia vainikėlio saugojimo prasmė jau buvo primiršta, bet štai Panevėžio apylinkėse (apie 1960 m.) dar buvo žinoma, kad kuri vainikėlį po vestuvių ilgiau išsaugodavo, tai apie tą kaimo žmonės kalbėdavo, kad žmogui gerai sekasi, vainikėlį taip ilgai išlaikė. Jei vainikėlis nebesaugomas, tai geriau jį sudeginti <...>, nes jis šventas (7, p. 236). Vestuvių vainiku gydydavę, ypač vaikus. Informatorė E. Lankelienė (Varėnos aps.) dar apie 1957 m. šutino vaistams savo vestuvinį vainiką, išlaikytą skrynioje 53 metus (7, p. 236).
Atidžiau pažvelgę į vestuvinius papročius ir tautosaką, susijusią su rūtų vainikėliu, prieisime iš pirmo žvilgsnio lyg ir paradoksalią, tačiau nenuneigiamą išvadą - vainiko nuėmimo apeigos senosiose mūsų vestuvėse nebūdavo. „Svotbinėje rėdoje“ neminima vainiko nuėmimo apeigos, tačiau jis jau bandomas nuimti, bet dar nenuimamas - nuotaka apgaubiama kartu su vainiku (11, p. 367-368). XX a. pradžioje apie Biržus, Žagarę, Kupiškį jau buvo susiformavusi atskira vainiko, kaip jaunų dienų simbolio, nuėmimo apeiga, kuri nebuvo siejama su sugultuvėmis (žr. 2, p. 244-246). J. Mickevičiaus „Žemaičių vestuvių“ apraše vainiko nuėmimas jau siejamas su sugultuvėmis, tačiau, kaip pažymi J. Mickevičius, seniau vainikus nusegdavo tik po visų vestuvinių apeigų <...>, o šventintuosius bažnyčioje savo vainikus susituokusieji labai gerbdavo ir laikydavo dėžutėse iki mirties (14, p. 88). Blėstant vainikėlio simbolikos prasmei, vainiko nuėmimo apeiga rutuliojosi toliau ir Užnemunėje atsirado naujas paprotys - vainiko deginimas (3, p. 373). Nors sudeginimas reiškia ne sunaikinimo, o sakralų veiksmą (plg., lavono, šventų daiktų deginimas), perkeičiant ugnimi jau nebesaugomas šventenybes į kitą substanciją ir tuo būdu jas išlaikant, tačiau toks sprendinys yra seklus - išsaugodamas sakralumą, paneigia vainiką kaip gaivos, amžino žalumo idėją, todėl neretai vainiko deginimas naujoje, desakralizuotoje tautosakoje ribojasi su ironiška dviprasmybe, lėkštu sąmoju.
Eidami nuo minėtos A. Juškos aprašytos gaubtuvių apeigos į priešingą pusę, panirsime į rūtų vainikėlio simbolikos gelmes. V Krėvės-Mickevičiaus aprašytose (xx a. pradžioje) „Dzūkų vestuvėse“ (10) nerasime nė užuominos apie vainiko nuėmimą. Vainiko nuėmimo nemini ir J. Čepienė, 1970 m. aprašiusi šiuolaikines dzūkų vestuves (4). O pasak Daukanto, ant galų galo jaunajai nusegė vainiką ir, kasas nukirpus, nuometu galvą aprutulo, kuri tačiau vainiką ant nuometo dėvėjo iki sūnų pagimdanti (5, p. 82). Nors vainiką pakeisdavo nuometas, tačiau kaip šventenybė jis būdavo saugomas visą gyvenimą.
Skaista moterystėje yra krikščioniškosios santuokos idealas
Apie ją kalba pop. Pijus IX enciklikoje Casti conubii - Skaisti santuoka. Vatikano II Susirinkimo nutarimuose skelbiama, kad sutuoktinių skaistybės laikymasis susijęs su gyvybės pratęsimo atsakomybe (20, p. 162-163).
Mūsų tautoje, kiek galima spręsti vien iš čia paminėtų faktų, skaisti santuoka buvo savaime suprantamas dalykas, o paskirais atvejais pasitaiko ir dabar: 1986 m. Panevėžio apylinkėse mirusi 11 vaikų motina prieš mirtį paprašė palaidoti ją su rūtomis, kaip išlaikytos skaistos ženklu.
Kaip saugomas rūtų vainikėlis, t. y. skaista vedybiniame gyvenime, galima tik numanyti kad ir iš šios sukeltuvių ir nuometavimo dainos:
Ne ugnužėj sudegė
Nei vandeny paskendo,
Nei kelužiu nubėgo, -
Tik bernužis nuėmė.
Tas mano vainikėlis
Aukso kubkoj laikomas,
Aukso kubkoj laikomas,
Rincku vynu mirkomas (jsd, 665).
Vainikėlio saugojimas nebuvo beprasmis - vainikėlis visą laiką gyvas: žaliuoja, vysta, pelija ar yra atgaivinamas vandeniu (plg. TD, VII, 101).
Skaisti meilė rasoja, t. y. ji nuolat turi būti palaikoma, gaivinama žmogaus esmės, jo sielos. Skaistos rasa minima ir dainose. Kai ypač stipriai reiškiasi skaistos motyvas, dainuojama apie rūtelių sidabro rasą:
Eisim, seserėlės,
Į rūtų darželį,
Sidabro krint rasa,
Ant žalių rūtelių (8, p. 259).
Skirtingų lyčių meilė reiškiasi visose žmogaus gyvenimo srityse: kūno, jausmų - minčių ir dvasios. Tačiau skaisčią ją išlaiko tik nepaliaujamai krintanti dvasinės gaivos rasa. Darna tarp visų žmogaus gyvenimo sričių ir hierarchinio principo išlaikymas (kai visoms žmogaus apraiškoms vadovauja žmogaus esmė, jo siela) skaistina žmogų. Skaistus žmogus tampa nepriklausančia nuo išorinių įtakų, save kuriančia asmenybe su vyraujančiu dvasiniu-kūrybiniu lygmeniu. Vis labiau reiškiantis nemirtingajai žmogaus esmei-sielai, peržengiamos laiko ir erdvės ribos. Taigi skaista yra kelias į tapsmą asmenybe, į nemirtingumą, o rūtų vainikas, kaip tvirtina ir L. A. Jucevičius: Vainikas Lietuvoje yra laikomas nemirtingumo simboliu (9, p. 20), - amžino žaliavimo, nemirtingumo ženklu.
Belieka pridurti, kad žodis rūta reiškia ne tik darželio rūtą. Visų pirma jis priklauso pačių abstrakčiausių žodžių eilei, kaip antai: darna, dora, taura, skaista, rasa ir pan., kuriais mūsų protėviai išsakydavo savąją gyvenimo sampratą. Šiandien mes juos vadintume filosofinėmis kategorijomis. Darželio rūta taip gerai išreiškia rūtos esmę, kad netgi tapo šios sąvokos pakaitalu. Prieš keletą metų Eugenija Šimkūnaitė „Valstiečių laikraštyje“, daugelio pasipiktinimui, teigė, jog darželio rūta, kuri yra atvežtinė, nėra tikroji rūta ir kad senieji lietuviai rūta vadindavo meškauogę. Ir, matyt, ji savaip yra teisi, nes, mūsų nuomone, bet kuris amžinai žaliuojantis augalas gali būti vadinamas rūta, kaip sąvokos, kurią mūsų protėviai įvardijo žodžiu rūta, įvaizdis, kurio esmingiausioji prasmė tebelieka iki galo neatskleista.
Santrauka
Rūtų vainikėlio, rūtelės simbolika apima visus žmogaus raiškos lygmenis: kūniškąjį, bendruomeninį-kultūrinį ir dvasinį. Todėl rūtos simbolika gyva ir daugiasluoksnė. Joje įvairiai susipindami, stipriau ar silpniau nuskambėdami, tačiau organiškai reiškiasi visi trys rūtų vainikėlio įvaizdžiai: kūniškosios brandos, jaunų dienų - seserystės, tyros ir skaistos.
Jeigu mūsų protėvių doros kultūroje žemesnieji rūtų simbolikos elementai atskirais atvejais galėdavo nusilpnėti iki visiško išnykimo, tai skaistos motyvas visada išlikdavo.
Kai rūtų simbolikoje vyrauja dvasinis - kūrybinis žmogaus lygmuo, skaista - vainikas tampa nemirtingumo, amžino žaliavimo ženklu. Dabar vestuvių papročiuose aiškiai regima rūtų vainikėlio prasmės desakralizacija - nuo rūtų vainiko kaip šventenybės išsaugojimo visą gyvenimą iki papročio deginti vainiką vestuvėse - atspindi gyvos ir daugiasluoksnės vainiko simbolikos atminimą. Ji rodo mūsų dorinės sąmonės seklėjimą.
Rūtų vainikėlio simbolika išreiškia tiek paskiro žmogaus, tiek žmonių bendruomenės dorovinės sąmonės lygį.
E smingiausioji sąvokos rūta prasmė kol kas slepiasi po užmaršties šydu.
SANTRUMPOS
JSD- Lietuviškos svotbinės dainos/ užr. A. Juškos. T. I-II. Vilnius, 1955.
SDŽ-Stanevičius S. Dainos žemaičių.Vilnius, 1954.
TD - Tautosakos darbai.T. I-VII. Kaunas, 1935-1940.
ŽT-Daukantas S. Žemaičių tautosaka. T. I-II. Vilnius, 1983.
Skaičiai prie santrumpos žymi dainos Nr. šaltinyje.
LITERATŪRA
1. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. Silver Spring, Md.: Lietuvių tautosakos l-kla. 1978.
2. Buračas B. Kupiškėnų vestuvės// Tautosakos darbai. T. I / red. J. Balys. Kaunas, 1935.
3. Čepienė J. Lietuvių liaudies vestuvių veikėjai. Vilnius, 1977.
4. Čepienė J. Šiuolaikinės dzūkų vestuvės// Kraštotyra. Vilnius, 1971.
5. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Kaunas, 1935.
6. Daukantas S. Žemaičių tautosaka. T. I. Kaunas, 1983.
7. Daunys S. Rūta lietuvių liaudies tradicijose// Kraštotyra. Vilnius, 1969.
8. Dovydaitis J. Joninės// Gimtasai kraštas. 1935. Nr. 6.
9. Jucevičius L. A. Raštai. Vilnius, 1959.
10. Krėvė-Mickevičius V. Dzūkų vestuvės// Mūsų tautosaka. T. II. Vilnius, 1955.
11. Lietuviškos svotbinės dainos/uzr. A. Juškos. T. II. Vilnius, 1955.
12. Lietuvių tautosakos apybraiža. Vilnius, 1963.
13. Lietuvininkai. Apie Vakarų Lietuvą ir jos gyventojus XIX a. Vilnius, 1970.
14. Mickevičius J. Žemaičių vestuvės// Mūsų tautosaka. T. VII. Kaunas, 1933.
15. Pasakos, sakmės, oracijos. Surinko Davainis Silvestravičius. Vilnius, 1973.
16. Petrulis J. Rūtų darželis gruzdietės// Gimtasai kraštas. Šiauliai. 1940. Nr. 3-4.
17. Sauka D. Tautosakos savitumas ir vertė. Vilnius, 1970.
18. Slaviūnas Z. „Svotbinės rėdos" pastabos ir paaiškinimai // Kn. Lietuviškos svotbinės dainos/užr. A. Juškos. T. II. Vilnius, 1955.
19. Sruoga B. Lietuvių dainų poetinės priemonės // Tauta ir žodis. T. IV. Kaunas, 1926.
20. Vatikano II Susirinkimo nutarimai. Vilnius-Kaunas, 1968.
21. Raghava Menon R. Zvuki indijskoj muzyki. Moskva, 1982.
