VYSKUPŲ SINODO PRANEŠIMAS DIEVO TAUTAI
KRIKŠČIONIS ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE
(Susirinkimo pėdomis)
1. Įvadas. Baigdami Sinodą, mes - jo tėvai - būdami vienybėje su Petro įpėdiniu, norime su visais pasidalyti tų dienų patirtimi.
Svarstymų tema buvo Pasauliečių pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir pasaulyje 20 metų laikotarpyje po Vatikano II Susirinkimo. Mes leidomės Jėzaus Dvasios vadovaujami ir kartu tyrėme bažnytinės bendruomenės nuotaikas. Katalikų pasaulio balsas buvo girdimas ne tik iš Sinodo tėvų, bet ir iš Šventojo Tėvo skirtų pasauliečių. Jų liudijimai ir siūlymai buvo visų pasauliečių aidas. Taip mes išgirdome visų bažnyčių dabartį su jų kančia ir baime, su gyvastingumu ir viltimi. Mes pajutome Prisikėlusiojo Viešpaties buvimą, kuris šią reikšmingą istorijos valandą lydi savo Bažnyčią.
2. Susirinkimo pėdomis. Vatikano 11 Susirinkimas giliau mus įvedė į Bažnyčios slėpinį. Jis pažadino naują dinamiką ir iš Dievo tautos pareikalavo nauju būdu prisidėti ir dalyvauti misijų darbe. Taip radosi įvairios grupės ir sąjūdžiai vesti dialogui ir bendradarbiauti. Sunkiomis sąlygomis (tikėjimo laisvės varžymas) krikščionys išlaikė tikėjimą ir jį perdavė toliau, net savo gyvybės kaina. Pirmojo evangelizavimo šalyse katechetai ir kiti pasauliečiai skelbė tikėjimą ir kūrė bendruomenes. Staigiai ir smarkiai besikeičiantis pasaulis kėlė vis naujus reikalavimus, o pasauliečių tikėjimas neatleido jų nuo darbo. Vyrai ir moterys, kaip krikščionys, leidosi į kultūros, mokslo, technikos, darbo ir politikos sritis, norėdami pateisinti jiems patikėtą valdžią. Laukiant atsakymo ant jų kelio Bažnyčiai atsivėrė nauji horizontai su savo reikalavimais. Visiems, kuriems skirta ta Bažnyčios atsakomybė, priklauso padėka, pasitikėjimas ir pagarba.
3. Pasaulietis Dievo tautos karys. Stengėmės geriau pažinti tikinčiųjų esmę, vertę, atsakomybę. Visi krikščionys - pasauliečiai, dvasininkai ir vienuoliai - turi tą pačią vertę, kuri grindžiama Krikštu. Krikštu žmogus įjungiamas į Kristų ir Bažnyčią, pašaukiamas į šventumą. Kas priima Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją, įpareigojamas sekti Kristumi ir liudyti Jį visu savo gyvenimu - ir darbe, ir pašaukime. Tasai asmeniškas ir visuomeniškas sekimas yra ypatingoji Dievo dovana kitų gerovei. Didelė tikinčiųjų dauguma gyvena srityse, kurias vadiname pasauliu - tai šeima, darbas, visuomenė ir t. t. Visada ir dar labiau šiandien yra užduotis tas tikrovės persmelkti Kristaus dvasia, tobulinti pasaulį ir su juo bendradarbiauti, kad tik į jį ateitų Dievo karalystė. Jie visi yra pašaukti skelbti Gerąją Naujieną ir su visais žmonėmis rasti bendrą kalbą. Kai kurie tikintieji gauna šventimus; tuo jiems skiriama ypatinga vieta Bažnyčioje. Jie Kristaus vardu gauna įgaliojimą būti ganytojais - žodžiu ir sakramentais maitinti bendruomenę ir saugoti joje vienybę. Kiti krikščionys yra pašaukti radikaliu būdu liudyti - jie gyvena pasauliečių institutuose arba vienuolynuose, laikydamiesi Evangelijos patarimų.
4. Pašaukimas į šventumą. Visi mes esame pašaukti būti šventi, kaip mūsų dangiškasis Tėvas, kiekvienas pagal savo pašaukimą. Širdyse tikinčiųjų, kurie girdi Dievo šaukimą - gyventi su Kristumi ir pakeisti pasaulį, - auga šventumo troškimas.
Šventoji Dvasia leidžia vis aiškiau mums suprasti, kad šiandien šventumas reikalauja teisingumo ir solidarumo su vargšais ir pažemintaisiais. Visuomenės suformavimas pagal Dievo planą priklauso tikram tikinčiųjų šventumui.
5. Šventosios Dvasios jėga. Mūsų jėga yra prisikėlęs Jėzus Kristus. Jo Dvasia atnaujina pasaulį ir istoriją. Jėzus duoda mums savo dovanų, su kuriomis žmonijos šeima suranda tą vienybę, kurios ženklas ir įnagis yra Bažnyčia. Tikintieji, kaip Bažnyčios nariai, yra liudytojai ir įrankiai tos vienybės, kuri kilusi iš Švenčiausiosios Trejybės ir Bažnyčios bendruomenės. Dievo žodžio ir Sakramentų sustiprinti, kaip Bažnyčios bendruomenės nariai, kunigų patarnavimo paremti, Kristaus tikintieji atskleidžia dovanas, kuriomis mūsų Viešpats Jėzus gausiai juos apdovanojo Bažnyčios ir pasaulio tarnyboje. Mes, vyskupai, pripažįstame tas dovanas ir charizmas. Iš jų išauga susivienijimai ir grupės, kurios atlieka didelį darbą Bažnyčios tarnystėje. Turime mintyje Katalikų veikimą, kuris daugelyje kraštų sėkmingai darbuojasi ir vėl ima klestėti. Dėkojame ir visoms katalikiškoms sąjungoms, kurios jau daug metų turi Bažnyčioje tvirtas pozicijas. Šventoji Dvasia atsiliepia į naujus reikalavimus, šaukdama į gyvenimą naujus sąjūdžius, kurie naujai žadina Bažnyčioje džiaugsmą ir viltį. Jų tikrumo ženklas - įsijungti į vietos bažnyčią, kad ją kartu su ganytojais stiprintų meile.
6. Pareigos ir tarnybos. Iš visų vietos bažnyčių sklinda džiaugsmo balsai už tuos žmones, kurie drauge su kunigais ir vienuoliais visais laikais įvairiose vietose statė bažnyčias, net nevengdami kankinystės. Bendras įsitikinimas apie tikinčiųjų teisę kurti naują pasaulį, kaip ir teologinis Vatikano II Susirinkimo požiūris, atvedė prie to, kad žmonės ėmė taip plačiai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir jos veikloje.
7. Šeima. Šeima, pagrįsta Santuokos sakramentu, yra pirmoji vieta žmogui suformuoti; čia žmogus auga ir spinduliuoja kitiems. Šeima gali tapti tikrąja namų bažnyčia, kur kartu meldžiamasi, kur pavyzdingai gyvuoja meilės įsakymas, kur gyvybė priimama, vertinama ir ginama.
8. Jaunimas. Jaunimas - tikroji šių dienų ir rytojaus Bažnyčios jėga. Savo ganytojiškame darbe žadame skirti jaunimui ypatingą dėmesį. Mes jam sudedame Kristaus sekimą Kryžiaus radikalume ir Prisikėlimo tikrume - tai jaunimo įnašo Bažnyčioje šaltinis, gyvenimo matmenų ir patikimos vilties pagrindas.
9. Moteris Bažnyčioje ir pasaulyje. Pasirėmę Dievo žodžiu, teigiame vyro ir moters lygią vertę - Jis juos sukūrė, vyrą ir moterį (Pr 1, 27). Dievo tauta susidaro iš pakrikštytųjų, kurie turi lygią vertę ir paskirtį, nors jų pašaukimai ir uždaviniai yra įvairūs. Nuodėmė aptemdė Dievo planą. Atmetame diskriminaciją, kuri iš to seka ir kuri toliau pasilieka įvairiomis formomis. Sveikiname, kad moteriai pripažįstamos jai priklausančios teisės, kurios leidžia jai atlikti savo pasiuntinybę Bažnyčioje ir pasaulyje. Pirmiausia mes kreipiame žvilgsnį į Mariją, Dievo Motiną. Ji yra moters orumo pirmavaizdis ir nelygstamas dalyvavimo Dievo veikloje pavyzdys.
10. Parapija. Tai įprasta vieta vyskupijoje, kur susirenka tikintieji, idant augtų šventume, dalyvautų Bažnyčios pasiuntinybėje ir gyventų jos bendruomenėje. Džiaugiamės, matydami, jog parapija darosi bendruomenių bendruomenė, kad ji tampa gyvuoju centru tų bažnytinių grupių, kurios ją stiprina ir kurias ji iš naujo apvaisina. Švęsdami Eucharistiją, viso krikščionių gyvenimo centrą, tikintieji jungiasi su Kristumi ir esti siunčiami šiam pasauliui tarnauti. Mes raginame tikinčiuosius aktyviau dalyvauti parapijos gyvenime - skaitant Šventąjį Raštą, švenčiant Viešpaties dienas - įvairiais būdais aktyviai dalyvauti.
11. Įnašas socialinėje ir politinėje srityse. Persmelkdamas asmenį ir visą jo gyvenimą, krikščionies gyvenimas nustato ir jo socialinės bei politinės veiklos kryptį. Jis reikalauja pagrindinio pasirengimo, kad duotų reikiamą atsakymą į aplinkos klausimus. Tikėjimo ir gyvenimo darnumas turi pažymėti tikinčiojo veiklą ne tik socialinėse-politinėse institucijose, bet ir kasdieniame gyvenime. Tik tuo būdu galima skleisti Evangelijos šviesą pasaulio struktūrose ir veikime. Pirmasis politinio gyvenimo reikalavimas yra garbingumas - socialinis teisingumas, žmogaus teisių gerbimas visose srityse, laisvės apsauga ir jos gynimas, ypač šalyse, kur suvaržyta religijos laisvė. Čia prisideda nuolatinis rūpestis dėl taikos visame pasaulyje. Su tokiu pat ryžtu tikintieji turi bendradarbiauti sveikatos apsaugos, kultūros ir mokslo, technikos ir darbo srityse.
12. Dvasios ugdymas. Šiandien pasauliečiai rodo gyvą dvasinio gyvenimo troškimą. Tai skatina juos apaštalauti, dalyvauti Bažnyčios misijų veikloje. Tam veržimuisi būtinas subrendimas Dievo Žodžio šviesoje. Ne mažesnis yra veiklus dalyvavimas Bažnyčios sakramentuose. Vidinis subrendimas reiškiasi dažnesne išpažintimi ir dvasios vadovavimu. Toks tikinčiųjų dvasinis ugdymas pirmiausia turi būti apsvarstomas pastoraciniame darbe bei planuose.
13. Kreipimaisi. Tvirtai įsisąmoninę savo buvimą ir vietą pasaulyje, kuriam priklausome kaip Dievo tautos nariai, nuolankūs Dievui, turime jausti savo ypatingą atsakomybę. Būdami pakrikštyti, esame pašaukti tapti vis stipresniu raugu pasaulyje. Ar pagalvojame, kad būsime teisiami pagal darbais parodytą meilę? Pasaulio tautos, suglumusios savo garbėje, puolamos, kad laisvos, apiplėštos, sužeistos už savo tikėjimą, beginklės prieš galinguosius, - Bažnyčia yra arti jūsų, ji nori su jumis būti ir liudyti Kristaus meilę, to Kristaus, kuris mus išvaduoja ir sutaikina su Tėvu.
Jūs, apleistieji ir nustumtieji į kampą mūsų vartotojų visuomenės; jūs, ligoniai, vargšai ir alkanieji, emigrantai ir pabėgėliai, seneliai ir bedarbiai, suimtieji ir vienišieji, apleistieji vaikai, karo ir visokios prievartos aukos, -Bažnyčia jungiasi prie jūsų kančių, ji neša jas Viešpačiui, kuris jas priima savo išganomoje kančioje; Jis dovanoja mums gyvenimą savo Prisikėlimo Šviesoje! Mes pasitikime jumis, kad visam pasauliui parodytume, kas yra meilė! Darysime visa, ką galime, kad jūs Bažnyčioje ir pasaulyje rastumėte savo vietą!
Jūs, visos šeimos, jauskite savo gyvenimo jėgą ir vertę! Būkite namų bažnyčios, kur žmonės atsiveria Dievo, brolių ir seserų meilei!
Jūs, jaunuoliai ir jaunuolės, esate vilties skleidėjai pasaulyje ir Bažnyčioje! Nesileiskite pasaulio gąsdinami! Tegul jūsų nestabdo patogumai ir abejingumas. Žvelkite į Jėzų Kristų - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą! Jis yra naujo žmogaus pradžia. Jis jūsų šaltinis, kuriuo remdamiesi kūrybiškai apipavidalinsite teisingesnį ir broliškesnį pasaulį!
Jūs, tikintieji ir visi geros valios žmonės, paduokite vieni kitiems rankas ir kurkite teisingą ir taikų pasaulį!
Jūs visi, vyrai ir moterys, vaikai ir jaunimas, ligoniai ir seneliai, visų luomų, rasių ir kultūrų žmonės, jūs, visi pasauliečiai, diakonai, kunigai, vienuoliai, kurie einate nauju keliu į busimąjį pasaulį, kurie mezgate stiprius broliškumo ir sutarimo, teisingumo ir taikos ryšius, - Bažnyčia vėl jumyse atpažįsta save ir šaukia: Nenustokite drąsos, nes viltis neapgauna! (Rom 5, 5).
14. Pabaiga. Kaip krikščionys su jumis ir vyskupai dėljūsų (šv. Augustinas), dėkojame Viešpačiui Dievui, kad leido mums vieniems su kitais rasti Kelią ir pagauti Jo žodžių tikrąją prasmę. Per tas dienas patyrėme, kad tarp mūsų yra Prisikėlęs Kristus, kaip tie mokiniai kelyje į Emausą...
Visą savo viltį šiais Marijos metais sudedame Joje, mūsų Pavyzdyje ir Motinoje!
(Hedwigsblatt. 1987. Nr. 47-48 [Iš vokiečių k. vertė kan. Stanislovas Kiškis])
