TRAKŲ DIEVO MOTINOS ŠVENTOVĖ
MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE
1409 m. Vytautas Didysis savo tėviškėje Trakuose pastatydino Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kuri išgarsėjo stebuklingu Marijos paveikslu, kaip tradicija sako, padovanotu paties Vytauto. Šį paveikslą Vytautas buvo gavęs dovanų iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo (1391-1425) savo krikšto proga. Manoma, kad tai yra tas pats paveikslas, kurį Bizantijos imperatorius Jonas Komnenas (1118-1143), nugalėjęs persus bei hunus ir savo pergales priskyręs Marijos užtarimui, grįždamas į Konstantinopolį, iškilmingai įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.
Trakų bažnyčioje paveikslas tuoj ėmęs garsėti stebuklais. Vos 40 metų praslinkus, paveikslas jau buvo gausiai apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių už gautas malones. Stebuklų garsas plačiai plito ne tik Lietuvos, bet ir gudų, ukrainiečių ir prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo keliauti maldininkų būriai į Trakus, ieškodami sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą ištikdavo didelės nelaimės - karai, badas, maras - visų akys nukrypdavo į Trakus, imdavo šauktis Dievo Motinos užtarimo, maldauti atitolinti nelaimes. Taip Dievo Motina imta laikyti ypatinga Lietuvos Globėja ir Užtarėja. Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611 04 12 į Trakus atvyko karalienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus žygiui. Ir tikrai, Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi dvejus metus, po trijų mėnesių buvo paimtas.
Kai 1603 m. Lietuvoje siautė maras, o paskui dėl liūčių ėmė grėsti badas, Vilniaus vyskupas Benediktas Vainius (1556-1615) surengė iškilmingą procesiją iš Vilniaus į Trakus prašyti Dievo Motinos pagalbos. Pats vyskupas atgailos ir nusižeminimo ženklan ėjo basas. Po to greitai baigėsi lietūs, išnyko maras. Nuo tada iš Vilniaus į Trakus prasidėjo kasmetinės procesijos padėkoti Dievo Motinai už malones. Procesijas rengdavo Vilniaus akademijos studentai su profesoriais, brolijos ir net atskiros bažnyčios su tikinčiųjų būriais.
Kare su Maskva 1655 m. maskoliai užėmė Vilnių, Kauną ir Gardiną. Jie miestuose viską plėšė ir naikino. Neaplenkė nė Trakų: bažnyčia buvo sudeginta, tačiau stebuklingasis paveikslas buvo paslėptas ir nepateko į jų rankas. Kai 1661 m. maskoliai buvo iš Lietuvos išvaryti, Vilniaus vyskupas Aleksandras Sapiega liepė paveikslą pargabenti į Vilniaus katedrą ir pakabinti Šv. Kazimiero koplyčioje. Iškilmingomis pamaldomis ir procesijomis su šiuo paveikslu buvo einama į kitas Vilniaus bažnyčias ir prašoma Marijos užtarimo bei pagalbos Lietuvai, saugoti ją nuo karo ir maro nelaimių. Tačiau Trakų klebonas Judickis vis rūpinosi, kad paveikslas greičiau būtų grąžintas į Trakus. Tai buvo padaryta 1667 09 08 su labai iškilminga procesija. Procesijoje iš Vilniaus į Trakus vyko 4 vyskupai: Vilniaus - Aleksandras Sapiega, Smolensko - Kazimieras Pacas, Gudijos -Mikalojus Slupskis ir Vilniaus koadjutorius Gotardas Jonas Tyzenhauzas.
Taip plintant garsui apie patiriamas malones ir žmonių pamaldumui vis didėjant, Vilniaus vyskupas Bžostovskis kreipėsi į Šventąjį Sostą prašydamas, kad Trakų Dievo Motinos paveikslas būtų apvainikuotas Vatikano kapitulos vainiku, nors tuo metu paveikslas jau buvo papuoštas vainikais. Beje, reikia paminėti, kad Trakų bažnyčios ižde kaip istorinė brangenybė buvo saugomas brangus, pusketvirto svaro sveriantis gryno aukso, brangakmeniais išpuoštas vainikas, Vytauto padovanotas Dievo Motinai. (Matyt, jis buvo nuimtas, kai reikėjo paveikslą slėpti nuo įsiveržusių priešų.)
Vyskupo prašymą Šventajam Sostui parėmė Lietuvos-Lenkijos protektorius kard. Albanis ir Vilniaus jėzuitas Savickis. Dar prisidėjo ir ta aplinkybė, kad tuomet Romoje buvo apie 40 asmenų iš Lietuvos, kurie prisiekę paliudijo, kad Trakuose žmonės tikrai patiria stebuklingų malonių ir kad prie to paveikslo procesijos vyksta iš visos Lietuvos. Vainikus, pagamintus iš aukso, kurį suaukojo Lietuvos didikai, iš Romos parvežė minėtas jėzuitas Savickis.
Vainikavimo iškilmės tęsėsi ištisas aštuonias dienas (1718 09 04-12). Kasdieną atvykdavo didžiausios minios žmonių. Nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro per 100 kunigų nuolat klausė išpažinčių. Vienuoliai katekizavo ketinančius priimti Sutvirtinimo sakramentą, kuris buvo suteiktas per 10 000 žmonių. Kasdien nuo 3 iki 13 val. prie visų altorių be pertraukos buvo laikomos šv. Mišios. Dievo Motinos vainikavimo iškilmės sutraukė į Trakus iki tol niekur nematytas žmonių minias, atvykusias daugiausia organizuotai. Ypač didelės procesijos atvyko iš Kauno ir Merkinės.
Ir vėlesniais laikais Dievo Motinos paveikslas neturėjo ramybės. Pirmojo pasaulinio karo metu Trakų klebonas Maliukevičius paveikslą išvežė į miškuose esantį Žagarinės kaimą. Klebonas ir to kaimo žmonės prašė miško sargą priimti į savo namus stebuklingąjį paveikslą. Sargas, užuot priėmęs paveikslą į namus, pasiūlė tuščią tvartą. Tada ūkininkas Grakauskas paveikslui užleido savo gražiausią ir erdviausią kambarį. Čia prie paveikslo buvo laikomos šv. Mišios, į jas susirinkdavo daugybė apylinkės žmonių. Karo frontui praėjus, paveikslas buvo pergabentas į Vilniaus katedrą, O po metų rugsėjo 8 d. vėl grąžintas į Trakus. (Liūdnas buvo Žagarinės miško sargo, siūliusio paveikslui tuščią tvartą, likimas: plėšikai jį miške nužudė, o užpuolę namus nudūrė žmoną ir kelis vaikus, namą padegė. Išliko gyvi tik tie vaikai, kurie buvo pasislėpę tuščiame tvarte.)
Pamaldumas Dievo Motinai tapo ne vien privačių žmonių reikalas: kai kraštą ištikdavo didesnės nelaimės, Švč. Dievo Motinos pagalbos šaukdavosi visa tauta, vadovaujama dvasininkijos. Nors oficialiai to niekam nepaskelbus, Trakų Dievo Motina tapo Lietuvos Globėja. Tik vėliau, pagarsėjus Vilniaus Aušros Vartų paveikslui, Trakai buvo lyg ir primiršti, nors prie paveikslo sukabinti votai liudija, jog Švč. Marija ir vėlesniais laikais nenustojo dalijusi savo Sūnaus malonių ne tik paprastiems žmonėms, bet ir istorijos veikėjams.
Paveikslas niekada nebuvo atidžiau tyrinėtas, nei galutinai atnaujintas. Vieni sako, kad jis pieštas ant kipariso medžio lentos, kiti - kad ant skardos.
(Iš kn.: [Ada Urbonaitė], Stebuklingos Marijos šventovės Lietuvoje.
[Kaunas. Savilaida], 1988. 103 p.)
