Kodėl tapau tikinčiu
Į klausimą, kodėl tapau tikinčiu, esu kelis kartus atsakęs taip pat klausimu: Ar teko jums kada ilgai žiūrėti į žvaigždėtą dangų? Be abejo, teko... Ar niekada tuo momentu jūsų neapimdavo savotiška neviltis? Mane apimdavo. Ir ne tik žiūrint, bet ir skaitant apie jj. Milijardai šviesmečių, neaiškios ribos... Kuo toliau įsiskverbi, tuo žemė ir pats daraisi mažesnis, kol galų gale pavirsti beprasme dulke, paskendusia neaprėpiamoje, tokioje pat beprasmėje dulkių masėje... Čia ir atsimuši į sieną, ir tas susidūrimas įžiebia mintį: viskas dulkės, jei nėra Dievo... Viskas dulkės - ir kuo toliau eini, tuo giliau jose skęsti. Ir pats buvimas, ir proto pastangos, ir veikla - viskas galiausiai absurdiška. Bet su viena sąlyga: jei nėra Dievo. Jeigu yra Kažkas, kas aprėpia absoliučiai viską - pasaulis negali būti beprasmiškas...
(J. M-tis [Jonas Ambraziejus])
