NKVD TARDYMO METODAI IR BAUDŽIAMOSIOS BYLOS
IV dalis (tęsinys)
Anykščių gimnazijos LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio) pogrindinės organizacijos „Vienybė” narės Primos Bučytės-Petrylienės atsiminimais, 1950 m. vasario 16-ąjai ji kartu su kitais gimnazistais pasiuvo apie 200 medžiaginių tautinių trispalvių vėliavėlių ir šventinę naktį jomis papuošė J.Biliūno – pagrindinės miesto gatvės, medžius, išplatino atsišaukimus. Pačią didžiausią tautinę trispalvę iškėlė ant geležinkelio stoties pastato. P.Bučytė kartu su broliu Algimantu buvo suimti po dviejų dienų gimnazijos klasėje ir pateko į Anykščių NKVD tardymo rūsius. Ją tardė NKVD ltn. Kielinas, Lietuvos rusas. Jis atnešė į tardymo kabinetą lietuvišką trispalvę, kuri buvo iškabinta geležinkelio stotyje, ją su didžiausia neapykanta suplėšė į skutelius ir, sakydamas: „Va jūsų trispalvė! Jau niekada jinai neprisikels!” – numetė ją į kampą. Paskui griebė merginą už peties ir visa jėga stumtelėjo kampan, sakydamas: „Ir tu būsi taip suplėšyta gyvenimo, kaip ta trispalvė!” Tačiau, jo pykčiui, plona, gležna gimnazistė turėjo tiek dvasinių jėgų, kad pakėlė tuos vėliavos gabalėlius ir pabučiavo, širdyje prisiekusi būti jai ištikima. Tai sukėlė jam baisų įsiūtį. Jis ją išvadino pačiais biauriausiais rusiškais keiksmažodžiais ir, išsitraukęs pistoletą, pradėjo jo rankena daužyti jai į galvą. Tardymų metu jo mušimai būdavo tokie sadistiški, kad Primai buvo išmušti dantys, sulaužytas žandikaulis. Tardydavo tik naktimis, o dieną miegoti buvo uždrausta, kas labai fiziškai ir nerviškai išsekindavo. Maža, drėgna, apipelijusiom sienom kamera buvo pilna suimtų moterų, tarp gultų praeiti likdavo tik siauras tarpelis. Naktį, ieškodamos maisto, grindimis šmirinėdavo alkanos, įžūlios žiurkės. Vėliau Primą Bučytę tardė NKVD leitenentas Ščiukinas – jis buvo šiek tiek flegmatiškas, ne toks žiaurus, pas jį dar buvo galima įtarti esant nesunaikinto žmogiškumo likučių.
Kaip vieną kankinimų priemonių čekistai naudodavo siauras, ankštas kabineto spintas – į jas dažniausiai grūste įgrūsdavo „dvigubai suriesta” poza moterį ar merginą, laikydavo ilgai, retkarčiais paklausdami, ar jau kalbės? Jose įkištam, negalinčiam net pajudėti žmogui nutirpdavo ir įskausdavo visas kūnas, sulenktos kojos ištindavo, tapdavo „kaip medinės”, ypač nepakeliamai įskausdavo tos kūno vietos, kurios remdavosi į kietą spintos sienelę, o viduje būdavo tamsu, tvanku, trūkdavo oro. Tardytojai, kad būtų stipresnis psichologinis poveikis, į spintą dar ir kietu daiktu pastuksendavo, padaužydavo, jos viduje sukeldami stiprų, duslų garsą. Tokį kankinimo būdą už parašytus eilėraščius teko patirti Silvijai Simanonienei. To dar negana – pabaigę darbą NKVD tardytojai užrakino duris ir išėjo namo, palikę ją kančioms. Kai kur NKVD tardytojai naudojo ankštas metalines dėžes – į jas per jėgą įgrūsdavo žmogų, atsistoję visu svoriu ant durelių, jas spardydami kariškais batais, uždarydavo – jau vien nuo to sulūždavo šonkauliai. Į tokią ankštą dėžę įgrūstas žmogus kentėjo didžiulius skausmus, negalėdavo įkvėpti, dusdavo.
Vienas iš populiarių kankinimo būdų būdavo mušimas gumine lazda per padus – labai jautrią kūno vietą, kurioje yra daug skausmo ir jutimo receptorių. Tokį kankinimą iškart, jau pirminio tardymo metu, 1946 m. gruodį Raguvos NKVD skyriuje patyrė ryšininkė Eleonora Laukagalytė. Ją tardė rusė moteris, visame valsčiuje pagarsėjusi sadistiniu žiaurumu tardytoja Golubkova. Pirmiausia Eleonorą iškeikė labiausiai moterišką giminę paniekinančiais rusiškais keiksmažodžiais, po to liepė gultis aukštielninkai, o du skrebai laikė ją už kojų. Lazda per padus mušė pati tardytoja, skausmas buvo begalinis, o padai iškart taip ištino, kad nebegalėjo paeit, stovėjo svirduliuodama. Po to tardytoja besikeikdama ėmė ją mušt kumščiais per galvą. Po kiek laiko nuvedė ją prie aikštėje suguldytų dviejų žuvusių partizanų kūnų ir sako: „Tu, k..va, žiūrėk, čia tavo kavalieriai guli nušauti! Kas jie tokie!? Tai ką, nepažįsti!?”
Po kelių savaičių, per Tris Karalius, ji vėl ten pateko. Ją, septyniolikmetę merginą, tardytoja Golubkova su keliais skrebais nusivedė prie dviejų žuvusių Žaibo būrio partizanų kūnų, išrengtų ir numestų ant šiukšlyno, kuriuos ji turėjo apiplaut. Iš Traupio miestelio kilusiam partizanui Vaclovui Juospaičiui-Gugu buvo numautos kelnės, baltiniai aukštyn pakelti, ant pilvo matėsi senų sužeidimų randai. Golubkova pasilenkusi pirštu tuos randus, jo lytinius organus baksnoja, kvatoja ir keikdamasi visaip tyčiojasi. Kitas partizanas, Jonas Stasiukaitis – Ežys, irgi buvo nuogas, tik su už galvos užverstais baltiniais.
Grįžus į NKVD skyrių Eleonorą per vertėją pradėjo tardyti kitas rusas, Raguvos milicijos skyriaus viršininkas. Vėliau užsirakino ją kabinete ir bandė išprievartauti – liepė geruoju nusirengti, o kai ši atsisakė, parvertė ją ant sofos ir ėmė draskyt nuo jos drabužius. Ši pradėjo taip rėkti, kad, turbūt, pusė Raguvos girdėjo. Milicininkas delnu bandė jai užčiaupt burną, ši įkando jam pirštą, tas nusijuosęs karišką diržą pradėjo ją mušt, spardyt kerziniais batais. Išgirdę triukšmą subėgo net šeši stribai su tardytoja Golubkova. Pamatę ją visiškai nuogą, įsakė stovėt praskėtus kojas, o patys susėdę už stalo žiūrėjo, juokėsi ir šlykščiais žodžiais tyčiojosi.
Dažnai merginas NKVD tardytojai tyčiodamiesi išrengdavo nuogai, kankindavo, mušdavo, būdavo atsitikimų, kad visa grupe ir prievartaudavo. Tai buvo vienas iš žiauriausių tardymo metodų, naudotų siekiant palaužti moteris.
Iliustracija:
NKVD iškrypėliai labai mėgo „liaudies priešų" ar jų šeimos narių moteris ir ypač mergaites išrengti nuogai, siekiant sukelti psichologinę traumą. Vien buvimas „liaudies priešo“ šeimos nariu galėjo būti oficiali įkalinimo priežastis. Nei žodinių, nei rašytinių skundų pareigūnai nenagrinėjo.
Šaltinis:
