Atsišaukimas į kovojančią, bet nenugalėtą Lietuvą
Partizanai kovojo ginklu 10 metų su nuožmiausiu žmonijos priešu – bolševizmu, kurį JAV prezidentas R. Reiganas pavadino Blogio imperija.
Deja, šią kovą partizanai fiziškai pralaimėjo, bet laimėjo dvasiškai.
1948 m. buvo patys kruviniausi Lietuvos istorijoje, vien miškuose žuvo beveik 22 000 patrizanų, o dauguma buvo areštuoti, sušaudyti ar išvežti į Sibirą. Prievarta buvo sukurti kolchozai, kurie buvo svetimi Lietuvos istorijai ir lietuvio prigimčiai. Stambesnieji ūkininkai buvo apšaukti „buožėmis“ ir išvežti į Sovietų sąjungą. Boševikų propaganda tvirtina, kad kas buvo išvežtas, niekada į Lietuvą nebegįš. Lietuviui paliko tik tikėjimas į Dievą. Iš šis tikėjimas, mūsų žmonėms padėjo iškęsti badą, ligas, kankinimus ir palikti tėvų bei artimųjų žemę. Su kolhcozų prievartiniu atsiradimu, lietuvis ūkininkas neteko duonos, tuo pačiu neteko duonos ir partizanai, kuriuos nuoširdžiai rėmė ūkininkai. Už darbo dieną kolchoze mokėjo tik 100 g. grūdų, o dar vėliau vieną rublį. Kiti partizanai buvo net sutinę iš bado ir negalėjo išeiti iš bunkerių.
O svarbiausia, partizanai stokojo šovinių. Pvz.: Vakarų srities vadas, maj. S. Staniškis „Litas“ paskutiniais metais prieš savo žūtį turėjo tik 2 pistoleto šovinius. Žmonės jam buvo suradę dar du šovinius. Ir taip, NKVD kariuomenei apsupus bunkerį, jis nebegalėjo gintis. Bet sunaikino savo archyvą, sukapojo batus, kuriuos žmonės jam buvo neseniai padovanoję ir nusišovė...
Kiekvienais metais partizaninė kova, dėl šovinių stokos sunkėjo. Buvo išnaudoti visi praeito karo trofėjai. O sovietų kariai dar nebuvo taip demoralizuoti kaip Čečėnijoje, kada ginklus pardavinėdavo čečėnams ir nuo jų patys žūdavo. O mūsų partizanams reikėdavo tik prievarta atimti iš jų ginklus ir šovinius, be to, paskutiniu laiku partizanai buvo per daug nusilpę.
Dabar, besiruošiant iš naujo Lietuvą okupuoti, buvusieji okupantai pradėjo partizanus niekinti. Lietuvoje veikia svetainė www.pokaris.info. Ši svetainė nuolat šmeižia Lietuvos partizanus, vadina juos banditais. Ir niekas jų piktų darbų nesudraudžia. Nepastatytas ir paminklas Vilniuje Laisvės kovotojams. Motyvas: pinigų stoka. Pakankamai turi pinigų Moderniojo meno muziejui, kuris kainuos Lietuvos valdžiai 20 mln. lt, bet neturi pinigų atkurti Lietuvos istoriją.
Dabar mes ir vėl esame verčiami iš naujo ginti Lietuvą nuo dvasinio sunaikinimo. Jeigu mes patys nesiginsime, tai mūsų niekas neapgins. Laimei, kad yra daug žmonių, kurie labiau myli Lietuvą nei savo gyvybę.
Todėl siūlau, su Dievo pagalba stoti iš naujo į mirtiną kovą, ir gelbėti Lietuvą. Kiekvieną vakarą šeimoje, arba sekmadieniais bažnyčioje po Sumos (pagrindinių mišių), visiems drauge melstis ir kalbėti maldą už visus žuvusius Laisvės kovotojus, prašyti jiems amžino džiaugsmo, šviesos ir ramybės, o visiems Danguje ir žemėje drauge melstis už Lietuvos išgebėjimą. Jeigu šitą maldoa akcija rastų vietą šeimose ir bažnyčiose, tikrai mes su Dievo pagalba laimėtumėme. O jaunimas stebėtūsi, kad praėjus 50 okupacijos metų ir 10 laisvės metų, Lietuva dar prisimena savo Laisvės kovotojus ir meldžiasi ne tik už juos, bet kartu su jais ir už Lietuvą.
Manau, kad ši maldos akcija duos teigiamų vaisių, nes tik vienintelis Dievas gali mums padėti. Kaip padėjo mūsų tėvams, bei vyresniesiems broliams miške, saugumo kameruose, etapuose ir gulage. Šitas pasiūlymas yra trumpalaikis, o jei kas pasiūlys ką nors geresnio, tikrai apsvarstysime ir pasinaudosime. Tad broliai ir seserys, su malda į pormąsias fronto linijas. Ir taip:
Vardan Dievo, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen.
Ištvermingai meldžiamės už Lietuvos partizanus, ryšininkus, ūkininkus, kurie davė duonos ir leido išsikasti savo sodybose bunkerius, nor gerai žinojo, kad ši jų auka baigsis arba visiškus sunaikinimu Lietuvoje, arba ilgamete kančia ir mirtimi Sibire, už politinis kalinius, tremtinius ir visus laisvės kovotojus.
Pirmiausiai kreipkimės į Viešpatį Dievą malda:
Tėve mūsų,
Sveika Marija,
Garbė Dievui ir
Tikiu. (kalbėti atsistojus). Nes atsistojimas reiškia pasiryžimą vykdyti tai kas kalbama.
Amžinąją atilsį...
Dievas ir Tėvynė yra mūsų aukščiausi idealai. Todėl būkime pasiruošę, jei Dievas pašauks, paaukoti savo gyvybę už Dievą irLietuvą, ir šiai didžiai aukai.
Vilnius 2011 m. spalis 15 d. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
Lietuvos partizanų kapelionas
