Tauro apygardos spauda
Pirmas Suvalkijoje leistas pogrindinis laikraštis buvo “Girios balsas“. Jo leidėjas ir redaktorius- atsargos pulkininkas Liudvikas Butkevičius. 1944m, užėjus rusams. jis pasitraukė iš Kauno ir apsigyveno Marijampolės apskrityje Sasnavos valsč. Nendrinių kaime pas giminaitį Kazį Bosikį. Būdamas didelis Lietuvos patriotas ir suprasdamas kokią žalą daro tarybinės spaudos propoganda jis ryžosi stoti opozicijon- 1945m. birželio mėn. gale pradėjo leisti laikraštį “Girios balsas“. Visą medžiagą laikraščiui rengė pats. Savo straipsniuose jis polemizavo su tarybiniais laikraščiais “Tiesa”, “Tarybų Lietuva” ir kitais. Laikraštis buvo spausdintas spausdinimo mašinėle ir išeidavo- 12 egzempliorių. Kai mašinėlę pavogė, rašė ranka ir platino įvairiais būdais: įkišdavo kam nors į tarpdurį, turguje įmesdavo į vežimą, palikdavo įstaigoje tualete ir kitaip mėtė didesnėse žmonių susibūrimo vietose. Darbas palengvėjo sutikus seną pažįstamą Vladą Čibirką-Vikį, Vijūną, gyvenantį Kazlų Rūdoje ir turintį rašomąją mašinėlę. Dabar laikraštį spausdino ir platino Vikis, o L.Butkevičlus tik rengė medžiagą. Vikiui padėjo sūnus Jeronimas-Ąžuolėlis ir duktė Aldona, "Girios balso” buvo išleisti 8 numeriai. Jį pakeitė susikūrusios Tauro apygardos laikraštėlis “Laisvės Žvalgas”. Besikuriančiame Geležinio Vilko junginyje, 1945m. pirmoje pusėje buvo leidžiamas laikraštis “Suvalkijos aidas” pasirašomas: “LTA Suvalkų Geležinio Vilko partizanų Vadas”.
Pirmas "Laisvės Žvalgo” redaktorius buvo V.Radzevičius-Vaidila Laikraštis buvo spausdinamas Puskelnių kaime Marijampolės valsčiuje ir apskrityje. 1945m. spalio mėn. buvo išduotas, susektas ir suimtas Vaidila. Tardymo metu jis žuvo. Spaustuvė likviduota. Suėmus Vaidilą ir sutrikus “Laisvės Žvalgo” leidimui, Geležinio Vilko rinktinėje buvo organizuotas laikraščio “Kovos Keliu” leidimas, kuris buvo nutrauktas 1946m. vasarą atnaujinus “Laisvės Žvalgo" leidimą.
1945 11 20 Tauro apygardos spaudos ir propogandos skyriaus viršininku ir “Laisvės žvalgo” redaktoriumibuvo paskirtas Antanas Baltūsis-Žvejys, kuris per du mėnesius atstato leidybą. 1946 06 01 Žvejį paskyrus Tauro apygardos štabo viršininku, “Laisvas Žvalgo“ redaktoriumi buvo paskirtas Juozas Lukša-Vytis. 1946 06 15 atvykus į apygardą Alfonsui Vabalui-Gediminui, jis buvo paskirtas apygardos politines dalies viršininku ir “Laisves Žvalgo“ redaktoriumi. Jo pirmuoju padėjėju nuo 1946m. spalio mėti tapo Kazimieras Matulevičius-Radvila, apygardos štabo ryšininkas spec. reikalams. 1947m birželio mėn. Gediminas iš apygardos veikimo ribų išvyko ir “Laisves Žvalgą“ ėmėsi redaguoti Kauno 5-tos mergaičių gimnazijos dėstytojai Vincas Bazilevičius ir poetas Antanas Miškinis. Paskutinis “Laisves Žvalgo* numeris buvo išleistas 1947 12 22. 1948m. pradžioje, suėmus V.Baezilevičių ir A.milškinį ir žuvus Tauro apygardos vadui Žvejui, neliko intelektualinių pajėgų laikraščiui leisti. Vėliau Tauro apygarda gaudavo Dainavos apygardos leidžiamą laikraštį “Partizanas“. Kurį laiką Tauro apygarda savo jėgomis spausdino tik atsišaukimus. “Laisves Žvalgo” redakcija iki 1947 06 buvo Prienų apskr, Birutės rinktinės ribose, bunkeryje. iki 1947m. pavasario buvo Geležinio Vilko rinktinės ribose. Tuo metu redakcijos bunkerį saugojo Trečia (Merkio) kuopa tp. aprūpindavo ją medžiagomis ir išveždavo tiražą.
“Laisvės Žvalgo” leidimas buvo atgaivintas 1948m. gale, į apygardos štabą atėjus dirbti Žalgirio rinktinės vadui Saidokui Jis ėmėsi laikraščio redagavimo ir atsakomybės už jo išleidimą pritraukdamas prie šio darbo labiau išsilavinusius partizanus. Pagrindiniai jo padėjėjai buvo partizanas J.Jankauskas-Daunoras ir štabo mašininkė partizanė Danutė. Laikraštis išeidavo vieną kartą per mėnesį iki 1000 egz. tiražu. 1951m. pradžioje, žuvus Saidokui, laikraščio leidimas nutrūko.
Pristatome skaitytojui laikraštį “Laisvės Žvalgas”, jo būdingesnius straipsnius. Manome, kad jie atspindi pogrindžio nuotaikas ir nuostatas.
Tekstai pateikiami pilni, ištaisytos tik gramatinės klaidos, sutrumpinimai iššifruoti laužtiniuose skliaustuose.
Parengė Bonifacas Ulevičius
1. "Laisvės Žvalgas", Nr.5(23), 1946.V.25.
Mūsų troškimai.
Niekada neužmirštama liks lietuviams 1940m. birželio m. 15 diena, kada mūsų mieląjį kraštą užplūdo barškančiais tankais, atkištais durtuvais, apsiskarmaliavus. išbadėjus bolševikų raudonoji armija. Ši diena įspaudė net ir mažiems kūdikiams į širdis kartų atminimą, nes netekome nepriklausomybės ir įpuolėm į žiaurią, kruviną vergiją. Nebeįmanoma aprašyti ką lietuvių tauta turėjo iškentėti vienerius metus valdant ir sauvaliaujant žydų kriminalinių nusikaltėlių bei tautos išsigimėlių "valdžiai". Tauta nenusiminė, neprarado vilties, bet visą laiką tvirtai tikėjo, jog nebeilgai taip bus, jog ateis galas grobikui ir kad mūsų šalis taps vėl laisva ir nepriklausoma. Nebuvo kovojama viduje prieš okupantą su ginklu rankoje, nes visi laukė ženklo, laukė tos valandos, kada sudundės iš vakarų patrankos ir tada ginklu galės išvaduoti tautą iš vergijos. Ir štai, metams praslinkus, įvyko tai, ko visi laukė. Išgirdę pirmąjį patrankų gaudimą, stojo vyrai ir moterys su ginklu į kovą ir vijo žiaurųjį priešą iš tėvynės ribų. ir krauju, gyvybėmis pirko tautai laisvę.
Bet teko apsivilti išsivadavimo diena. Rudasis okupantas nepripažino mūsų tautos sudėtų aukų o uždėjo okupanto leteną, pamynęs po kojų mūsų troškimus ir išsikovotą laisvę. Ir vėl prasidėjo žiaurios okupacijos dienos ir vėl mūs tautai liko tik laukti ir viltis. Praslinko trejetas metų ir žlugo rudasis okupantas, tačiau jo žlugimas mūsų tautai sugrąžino raudonąjį okupantą, kuris pripažįsta tik tokią vergiją, kuri plaukia ir nekaltai išlietame kraujuje.
Ir slenka liūdnos, žiaurios vergijos dienos. Visi laukia, kada žlugs galutinai raudonasis okupantas ir kada iš griuvėsių ir krauju persisunkusios žemės galėsime atkurti naują, laisvą gyvenimą. Šis antrasis užplūdimas nebeleidžia laukti tinkamos ir lemiamos valandos, bet nuo pat pirmos jo sugrįžimo dienos privertė tauriuosius sūnus ir dukras imtis ginklo ir ginti savo kraštą, tėvus, brolius, seses, vaikus. Visi suprantame, kad mūsų jėgos yra per menkos ginklu sumušti ir išvyti 200 milijonų tautos ginkluotas jėgas, o kad reikia laukti tokio momento, kada ginklais susitiks didžiosios pasaulio jėgos.
Nors jau antri metai, kai baigėsi karas, tačiau kaip praneša ir rašo užsienių radijas ir spauda dar vis nėra jokios taikos. “JAV prezidentas Trumenas jau ne vieną kartą pareiškė. jog jis neskaito šį II-ąjį pasaulinį karą pasibaigusiu. Politika diplomatija taip susipynusios, jog nieko aiškaus nesimato ir nieko tikro negalima pasakyti, kad tada ir tada viskas išsispręs, viskas susitvarkys. Visose valstybėse vyrauja slegianti nuotaika, visi žmonės nusiminę ilgu delsimu ir tokiomis derybomis bei konferencijomis. Protarpiais išryškėja lemiamas momentas, pasiekia beveik kulminacinį tašką, bet vėl pamažu atslūgsta, šiaip taip susitvarko ir įsiviešpatauja tyla bet tokia slegianti tyla kokia visuomet esti prieš audrą, perkūniją ar lietų. Kad taikos nėra, kad jos gražiais žodžiais, konferencijomis neįgyvendins, esame tikri ne tik mes, bet ir visas pasaulis, neišskiriant ir pačios Sovietų Rusijos.
Mes, įsitikinę, jog antrasis pasaulinis karas dar nepasibaigęs, o yra pertrauka ir kad karo tąsa neišvengiama. Šio karo neišvengiamumu niekas neabejoja, tik niekas negali pasakyti, kada jis prasidės ir kurioje vietoje jis įsiliepsnos. Nustatyti tikrą laiką ar vietą yra neįmanoma o galima tik spėlioti, daryti išvadas. Žmonės, sekdami gandus, iš lūpų į lūpas einančias žinias daro įvairiausius spėliojimus, nustatinėja datas, tačiau viskas spėliojimais ir pasilieka Daugelis žmonių, pamatę tų spėliojimų beprasmiškumą ir neišsipildymą, nustoja pasiryžimo sulaukti šviesesnio rytojaus, krinta į pesimizmą, ir pasiduoda aklam likimui. Kad nereiktų blaškytis, prarasti viltį, reikalinga objektyviai pažiūrėti ir įvertinti visus pasaulio įvykius, nagrinėti susidariusias situacijas.
Tad meskime žvilgsnį ne tik į savo kraštą, ne tik į Europą, bet ir į tolimesnes periferijas ir pažiūrėkime, kas ten darosi, prie ko tie įvykiai veda. Tik perspėjame skaitytojus, jog šias išvadas, kurias rasite, nelaikykite nepakeičiamomis, neatmainomomis tiesomis, o leidžiama kiekvienam visu sveiku protu kritikuoti ir pasidaryti atatinkamas išvadas.
Politinė apžvalga.
Kad karas bus, yra tikras dalykas, tik neaišku, kur ir kada prasidės. Todėl pirmiausia pažiūrėkime, kur gali prasidėti.
Pabaltijis. Sunku tikėtis, kad dėl Pabaltijo valstybių galėtų įsiliepsnoti karas, nes šios valstybėlės eina ne visų kitų valstybių priekyje, o tik lygiagrečiai ir būtent- jų likimas neperskiriamai yra susijęs su Lenkijos likimu. Iki šio laiko užsienis oficialiai nepalietė Pabaltijo klausimą nei konferencijose, nei kalbose, tik aplinkiniais keliais buvo paminėta apie jų likimą, būtent- 1/kad šių valstybių piliečiai negrąžinami į savo tėvynes tol, kol jose nebus tikra demokratija, 2/kad tos valstybės, kurios prieš 1939m. buvo nepriklausomos, vėl bus atstatytos, 3/kad Amerikos vyriausybė neduoda Rusijai Lietuvos aukso, sakydama, jog grąžins tik tikrąjai Lietuvos vyriausybei ir t.t. Tad sunku prileisti, kad dėl šių trijų valstybėlių galėtų susikivirčyti didžiosios jėgos, nekreipdamos dėmesio į pasėkas ir į svarbesnius objektus.
Graikija. Sunku prileisti, kad dėl Graikijos galėtų kilti pasaulinio masto įvykiai. Nors Rusija grąsino karinėmis represijomis Anglijai ir Amerikai dėl Graikijos įvykių, tačiau grąsinimais ir baigėsi. Dabar, nors ir puola, smerkia, šmeižia, pučia Graikijos vidaus tvarkymąsi ir Anglijos kišimąsi, tačiau jokių priemonių nesigriebia ir nesigriebs. Nors Graikija turėdama Angliją už pečių, ir susikabintų ginklais su Albanija ar kitomis Balkanų tautomis, tačiau nebeįstengtų išplėsti tokią ugnį, kuri užkurtų pasaulį.
Žinoma didžiųjų valstybių tarpe kiltų žodžių, notų, memorandumų kova bet sunku prileisti, kad pakeltų ginklus tam sutvarkyti. Dabar Graikijoje vyksta komunistų naikinimas viešai, dėl ko ypatingai lieja ašaras Maskva, Balkanai. Tą patį galima pasakyti ir apie visas kitas Balkanų valstybes, kuriose šiuo momentu viešpatauja bolševizmas ir kur dažnai susiduria vakarų demokratijos ir rytų bolševizmo interesai. Kas vyko iki šio laiko Balkanuose parodo, kad nei Rusija, nei Anglija su Amerika per daug nesigraudina. Kai tik padėtis Balkanuose paaštrėja Anglija su Amerika įsikiša ir priverčia Rusiją nusileisti. Daug nereikėjo, kad susikibtų didžiosios jėgos tada, kai Anglija pasiuntė prie Jugoslavijos sienos gen. Andersoną su lenkų kariuomene. Reikalas siųsti gen. Andersoną buvo gana rimtas, nes bolševikai propaganda, smurtu mėgino padaryti Julijos-Krainoje perversmą. Tiek Maskvai, tiek Jugoslavijai pakako pamatyti gen. Andersoną su armija ir tučtuojau turėjo apsiraminti. Žinoma, Anglija parodė taip pat tam tikrą manevrą, parodydama Rusijai, kad ji /Anglija/ turi pakankamai svetimos jėgos ir svetimų įrankių sutramdyti Maskvos kominterno besočius planus. Ir tikrai pasitvirtino faktas, kad Rusija išsigando gen. Andersono armijos, nes jokiu būdu ji /Rusija/ nenorėjo susikibti su anglosaksais dėl svetimo dalyko- dėl Jugoslavijos, nes tuo atveju prieš visą pasaulį būtų pasirodžiusi didžiausia ir vienintele karo kaltininke. Po to, Anglija iškilmingu mostu atitraukia Anderseno armiją ir leidžia mažoms, civilėms pajėgoms slopinti Maskvos kominterno plėtimąsi į vakarus ir net naikinti bolševikus. Amerika ir Anglija žino, kad šiose Balkanų valstybėse bolševizmas bus išnaikintas, kai tik jose nebus rusų kariuomenės, tad jau dabar pradeda griežtai reikalauti, kad rusai visiškai ir pilnai išsikraustytų. O rusai išsikraustys tikrai, nes nenorės dėl tokio /../ užsispyrimo susikabinti.
Labai svarbi priežastis yra Lenkija. Lenkija galėtų būti tikra priežastimi karo tąsai sukelti, bet ir čia Anglija ir Amerika vykdo kitokius planus. Prievarta įbruko Mikolaičiką ir kitus emigrantinės vyriausybės narius į nacionalinės vyriausybės tarpą, padėjo Mikolaičikui sukurti galingą, galima tvirtinti, galingiausią partiją ir per šią partiją vakarai pamažu stengiasi sutvarkyti visą Lenkiją. Tą žino ir jaučia Rusija, bet nieko negali padaryti, apart verkšlenimo, šmeižimo ir provokacijos. Jau dabar pati Rusija pranašauja, jog Mikolaičiko partija yra galingiausia visoje Lenkijoje ir kad ši partija daugiausia laimėsianti busimuosiuose rinkimuose. O kad Mikolaičikas laimės Lenkijoje, galima tvirtinti 100 procentų, nes lenkų tauta, paragavusi tikrojo bolševizmo skonio, suprato ir pajuto, kuo kvepia raudonasis Maskvos "rojus". Čia smarkiai apsistatė Rusija, kad ji iš pat pirmųjų dienų parodė lenkų tautai tikrovėje, kas iš tikrųjų yra bolševizmas. Mikolaičikas, laimėjęs rinkimuose, sudarys savo vyriausybę ir tuo pačiu bolševizmas žlugs Lenkijoje, negalint Rusijai nei prieštarauti ar pavartoti ginklą. Tuo pačiu atpuola, jog Lenkija galėtų būti priežastimi karo tarp didžiųjų valstybių.
Ispanija. Ispanija niekuomet nebus priežastimi, nes nei Rusija nei Amerika su Anglija dėl gen. Franko viešpatavimo ir naikinimo bolševikų nesusikibs į krūtis, nes Ispanija yra per daug sunaikinta 1936m. pilietiniame kare. O kas svarbiausia kad gen. Franko yra palaikomas popiežiaus, o prieš popiežiaus valią niekuomet nepradės eiti nei Anglija nei Amerika nei Rusija, kuri žino ir supranta popiežiaus jėgą ir įtaką visam pasauliui.
Vokietija. Nieko tikro negalima pasakyti dėl Vokietijos. Čia galėtų atsirasti priežastis, sukelianti karą, bet sunku tikėti, nes Rusija okupuotą Vokietijos dalį taip iščiulpė, taip išnaudojo, taip sunaikino, kad jai nėra intereso per daug jaudintis. Rusija puikiai supranta kad Vokietija greitai neatsigaus, kad galėtų susikibti su ja, nors Anglija ir Amerika daug kuo jai padėtų. Vokietija gali būti tik “koziris imperinėje kovoje prieš Rusiją, kaip išsireiškė Paperis. Ne tik gali būti, bet ir bus kozirių, bet tik tuomet, kai susitiks ginklais didžiosios jėgos, kad galėtų panaudoti vokiečių karines jėgas galutiniam bolševizmo sužlugdymui. Amerikos ir Anglijos reikalavimas baigti Vokietijos okupaciją gali tik paspartinti įvykius. /.../.
Austrija. Austrija visiškai neįeina į priežasčių eilę, nes Rusija /.../ turės sutikti ir sutiks su visišku atsitraukimu iš jos, nes Austrija neturi nei vienai iš didžiųjų valstybių lemiamos reikšmės.
Japonija. Sunku ką nors tikresnio pasakyti apie Japoniją. Rusija į Japonijos tvarkymą neturi jokių teisių, nes čia visiškai viešpatauja Amerika. Nors Rusija smarkiai puola Amerikos tvarkymą Japonijos reikaluose, bet nieko konkretesnio ir griežtesnio nepasako. Iš visa ko matyti, kad Rusija yra bejėgė tarti kokį nors svarbesnį žodį ar parodyti veiksmą Japonijos atžvilgiu.
Indonezija. Ši olandų kolonija niekuomet nieko nepadarys, nes vykstą kautynės neįtrauks didžiąsias jėgas. Rusija bijo pajudinti pirštą, nes jos interesai ten nebesiekia. Viskas, ką Rusija gali padaryti, tai skalinti, kaip šunelis pas būdą.
Mandžūrija.Nors Rusijai niežti pirštus dėl Mandžūrijos, tačiau pasikasyti neįstengia. Turėjo pasitraukti iš jos, nes bijojo represijų iš Amerikos. Dabar ten kiršina ir remia kinų komunistus, kad jie užvaldytų Mandžūriją. Žinoma gali kilti didelių vaidų, jei tiesioginiai pradės lįsti su ginkluotomis jėgomis Rusija ar Amerika Tačiau iki šio laiko nors panašaus nematyti, nes viską vaidina tik Kinija.
Kinija. Ši valstybė gali būti viena iš svarbiausiųjų priežasčių, sukelianti pasaulinį karą, nes vykę ir vykstą įvykiaį rodo, kad santykiai tarp didžiųjų valstybių aštrėja Jau netoli metai, kaip netiesioginiai kariauja Rusija su Anglija ir Amerika, bet tiesioginio susidūrimo dar vis vengia. Rusija remia ginklais ir amunicija kinų komunistų armijas, o Anglija ir Amerika- centrinės vyriausybės kariuomenę. Amerika ne tik ginklais remia bet siunčia į pagalbą japonus, kas labiausiai pykdo Rusiją. Rusija labai plačiai ir pučia Kinijos įvykius, o tuo tarpu Amerika ir Anglija nė žodžio netaria. Ką reiškia Amerikos ir Anglijos tylėjimas, sunku suprasti, ar jie laiko nereikšmingu dalyku, o gal ir labai reikšmingu, bet tik tyli. Japonų kišimas į Kiniją gali tik suardyti santykius ir išsemti Maskvos kantrybę, kad Rusija, į nieką neatsižvelgdama, gali pasiųsti savo armijas kinų komunistams į pagalbą ir tuo pačiu karas įsiliepsnotų pilnai. Bet ar tas bus, sunku dabar ką nors tikresnio pasakyti.
Turkija ir Dardanelai. Šis klausimas stovi taip pat svarbiųjų priežasčių tarpe. Rusija atrodo, niekuomet neturėtų atsižadėti Dardanelų ir Armėnijos /../ iki šio laiko konkrečių veiksmų neparodė. Nors statė ne vieną reikalavimą, tačiau jokio veiksmo, jokios represijos nesigriebė. Žinoma, Rusija niekuomet nedovanos Turkijai ir juodvi niekuomet nesusidraugaus, nes ne vienas šimtmetis, kaip tai aršiausi priešai, niekuomet neišsprendžia reikalų. Vien Turkija ir Dardanelai gal neįstengs įžiebti karo ugnį, tačiau Turkija, kuri jau septinti metai, kaip laiko pilnai sumobilizavus jėgas, laukia momento suvesti sąskaitas su Rusija. Pirmoji valstybė, kuri puls Rusiją, pasigirdus ženklui, bus ne kas kita kaip Turkija, kurios ministras pirmininkas pereitais metais, atsakydamas į rusų reikalavimą grąžinti Armėnijos užgrobtą dalį, pasakęs, jog laikas parodysiąs, ar Rusija gaus iš Turkijos žemės, ar Turkija iš Rusijos.
Iranas /Persija/. Yra dar viena menka, nežymi ir mažai kam žinoma valstybėlė, kuri ar tik nebus visa ko svarbiausioji ir pirmoji priežastis:- Iranas. Jau 1941m. ir 1942m. Vokietija žinojo, kad čia yra geras kąsnis ir stengėsi jį suvirškinti. Bet Vokietijai užbėgo už akių Anglija ir Amerika, kurios paprastai viską iš anksto puikiai numato. Prie šių dviejų valstybių atskubėjo Rusija, nes čia ypatingai susiduria jos interesai. Visa ko svarbiausia priežastis, gardžiausiais kąsnis, kurio norėjo Vokietija kurio ypatingai nori ir Rusija ir nuo kurio niekuomet neatsisako ir niekuomet neatsisakys Anglija ir Amerika, yra Azerbaidžano provincijos naftos šaltiniai. Visai suprantama, kad Rusijos bolševizmas, kuris neturi soties ribų, stengiasi užvaldyti šiuos šaltinius, bet ir dėl kitos priežasties Rusija turi visomis jėgomis ginti šią provinciją. Juk visai netoli nuo šios provincijos, kurioje randasi naftos šaltiniai, yra Rusijos Baku naftos šaltiniai. Jeigu kuri kita valstybė užimtų Azerbaidžano naftos šaltinius ir juos pradėtų gausiai, ar net ir per gausiai, išnaudoti, tai tuo pačiu kristų Baku šaltinių vertė, o kas svarbiausia, kad, pagal mokslininkų ir geologų apskaičiavimus, pastačius Azerbaidžano provincijoje mašinas būtų galima nutraukti didelj kieki naftos ir iš pačių Baku šaltinių. Tad Rusija, net nevengdama karo, turi stengtis išlaikyti Azerbaidžano naftos šaltinius, ne tik tam, kad numuštų Baku naftos kainą, bet svarbiausia dėl to, kad svetima valdžia nejučiomis neiščiulptų naftą, esančią Baku šaltiniuose. Priežastis, atrodo, yra kuo rimčiausia ir Rusija šiame klausime negali daryti net nė menkiausių nuolaidų. O tuo tarpu ką gali daryti Anglija ir Amerika? Ar juodvi gali numoti ranka į tokius turtus, kad Rusija išnaudotų juos tam, kad giliau ir plačiau įleistų šaknis bolševizmas, naudodamasis tais turtais, kurie jai nepriklauso. Antra vertus, Rusija turėdama tokius didelius kiekius naftos, galėtų paleisti į rinką didelį kiekį naftos žema kaina ir tuo padaryti didelį perversmą pasaulinėje rinkoje, kas susmukdytų kitas valstybes ir pats bolševizmas atsiektų bent dalį savo uždavinių-kelti nerimą, perversmą. Remiantis tokiomis išvadomis, matome, kad čia toje mažoje Azerbaidžano provincijoje susiduria svarbiausi Anglijos, Amerikos ir Rusijos interesai. Ir šis spėliojimas pasitvirtina vykstančiais įvykiais. Kaip žinome, visą Azerbaidžano provinciją, kur yra naftos šaltiniai, yra užėmę rusai. Pereitais metais Rusija mėgino įvykdyti perversmą ir šią Azerbaidžano provinciją padaryti bolševikiška ir, lygiai taip kaip pas mus, Lietuvoje, taip ir ten “laisvu noru”, “laisvais rinkimais į seimą”, prijungti ją prie tarybinės Azerbaidžano respublikos. Bet anglai ir amerikiečiai, suprasdami Maskvos planus, griežtai pasipriešino, ir rusai nuo šio sumanymo turėjo atsisakyti. Bet tada Maskva savo pinigais sukiršino tos provincijos komunistus gyventojus ir jėga mėgino įvykdyti tą planą, bet ir čia nepasisekė, nes Irano centr[inės] vyriausybės didesnės jėgos ir amerikiečių bei anglų kariuomenių įsikišimas suardė visus rusų planus. Po to, Irano centrinė vyriausybė pasiuntė raštą saugumo Tarybai, kad ji išspręstų šį klausimą ir rusus išvytų Iš Irano ribų. Azerbaidž[ano] provincijoje tučtuojau sudarė autonominę bolševikišką vyriausybę, kuriai įsakė neklausyti centrinės Irano vyriausybės, o tik Maskvos. Saug[umo] Taryba priėmė šį reikalavimą ir nutarė balandžio mėn. įvyksiančioje sesijoje išspręsti tą klausimą. Tačiau rusai rankų nenuleido ir griebėsi kitokių priemonių. Ar pinigais ar pažadais, ar grąsinimais, ar gal kitokiomis priemonėmis palenkė centrinę Irano vyriausybę į savo pusę ir privertę sudaryti sutartį, pagal kurią sau pasiliko 51 akciją naftos bendrovės, o Iranui paliko tik 49 akcijas. Be to, prižadėjo išvesti savo kariuomenę ne tik iš visų provincijų, bet ir iš Azerbaidž[ano]. Tuo pačiu Irano vyriausybę atsiimti prašymą išspręsti iš Saug[umo) Tarybos. irano vyriausybė pasiuntė raštą Saug[umo] Tarybai grąžinti tą reikalavimą, nes su rusais jie jau susitaikę gražiuoju. Tačiau Saug[umo] Taryba nebegrąžina reikalavimo, o tik sprendimą atideda iki V.6d. Rusai, matydami, kad jų planai griūva, iki V.6d. pilnai išveda savo kariuomenę iš provincijų, palikdami tik Azerbaidžane. Saug[umo] Taryba V.7d. pradeda spręsti šį klausimą, nedalyvaujant Rusijai, ir įsako Irano centr[inei] vyriaus[ybei] iki V.20d. atsiųsti smulkias žinias apie esamą padėtį Irane. Irano vyriausybė, gavus šį įsakymą, pasiunčia specialią komisiją į Azerbaidž[ano] provinciją viską nuodugniai išsiaiškinti, tačiau rusai ją išveja o vietoj to, rusai pasiunčia į Teheraną tos provincijos laikinąją vyriausybę, kuri yra grynai bolševikiška rusų jėga pastatyta, duoti smulkų pranešimą apie esamą padėtį Azerbaidžane ir palenkti, prikalbėti centrinę vyriausybę /.../ už rusus. Bet šį kartą rusams nepasiseka. Irano centr[inė] vyriaus[ybė], /.../ Anglijos, Amerikos ir kitų valstybių realią paramą, nepasiduoda suviliojama komunistų pažadais, nesusitaria su atsiųsta Azerbaldž[ano] laikinąja vyriausybe ir pasiunčia Saug[umo] Tarybai pranešimą apie padėtį. Sunku pasakyti, kas vyko tomis dienomis Teherane, bet reikia manyti, kad rimti dalykai, nes Madrido radijas V.13d. paskelbė. jog "daugelio valstybių agentūrų pranešimu irano centrinė vyriausybė paskelbė Azerbaidžanui karą. Šiandien irano kariuomenė išžygiavo iš Teherano ir traukia link Azerbaidžano. Tuo pat laiku pranešė, kad kai kurios agentūros šią žinią paneigia. Anglijos ir Amerikos radijo stotys tokios žinios nepaskelbė ir nepaneigė, bet tik pranešė, kad “rimti dalykai vyksta Irane”, tačiau po poros dienų paaiškėjo, kad kautynės vyksta tikrai.
V.22d. susirenka Saug[umo] Taryba svarstyti Irano klausimo, tačiau rusų delegacija posėdyje nedalyvauja. Klausimo svarstymas pasunkėja nes Irano vyriausybė nedavė aiškaus ir išsamaus pranešimo apie esamą padėtį. Irano min(istras) pirmininkas], rusų įbaugintas ar papirktas, pasiunčia net du pranešimus, bet juose nieko aiškaus nepasako. Tuomet Sau[gumo] Taryba pasiunčia skubią telegramą irano vyriausybei ir įsako atsakyti trumpai “taip" ar “ne”, t.y. ar rusai atitraukė pilnai kariuomenę, ar ne. Į šią telegramą Saug[umo] Taryba negavo jokio atsakymo. Tuomet Olandijos atstovas pasiūlo pakviesti į posėdĮ irano pasiuntinĮ Amerikai ir iš jo priimti pranešimą. Šis pasiuntinys aiškiai ir trumpai pasako, kad rusų kariuomenė iš Azerbaidžano neišvesta, kad rusai išvedę karines dalis permetė kariuomenę į šiaurinę dalį, kad rusai savo kariuomenę įmaišė į iraniečių kariuomenę, kad Irano centr[inė] vyriaus[ybė] neturi jokio autoriteto, kad rusai kišasi į vidaus reikalus, kad neduoda Azerbaidžano provincijos vyriausybei priklausyti centrinei vyriausybei ir t.t. Vienu žodžiu, pareiškė pasiuntinys, pats negalįs duoti aiškaus pranešimo apie esamą padėtį, nes jam pačiam nėra žinoma, kas iš tikrųjų ten vyksta. Tuo pačiu momentu atsiuntė pranešimą irano pasiuntinys Anglijai, kad rusai viešpatauja visam Irane, o ypatingai Azerbaidžane, kad ten įsakymus duoda ne Irano vyriausybė, bet rusų kariuomenė ir milicija, kad rusai savo kareivius aprėdo civiliais rūbais ir t.t. Tą pačią dieną Londono radijas pranešė, kad Irano vyriausybė atstatė iš pareigų šį pasiuntinį už tokius parodymus /.../ Saug[umo] Taryba 8 balsais prieš 2 /Lenkijos ir Prancūzijos, kurie reikalavo visiškai išmesti iš darbų tvarkos šį klausimą kaipo išspręstą/, nutarė Irano klausimą svarstymą pertraukti iki bus surinkta tikrų žinių, tuomet kiekvienas Saug[umo] Tarybos narys turi teisę sušaukti posėdį.
Kad Anglija ir Amerika laiko rimtu dalyku ir kad yra pasiruošusios visiems netikėtumams, o gal ir karui, matyti iš sukoncentravimo karinių jėgų. Amerika ten turi net 3 milijonus kariuomenės, o Turkijoje ji greitu laiku sutarė ir pastatė aerodromus, į kuriuos jau prigabeno lėktuvų ir karinės medžiagos. Anglija taip pat traukia karines jėgas link Turkijos į Palestiną, stato kareivines ir traukia iš Europos vis naujas jėgas. V.23d.: Idenas, sakydamas parlamente kalbą pareikalavo, kad anglų karinės jėgos, esančios Egipte, būtų permestos į Sueco kanalo rajoną, t.y. kuo arčiau Irano. O Anglijos atstovas SaugĮumo] Taryboje Aleks.Kadogas V.22d. posėdyje viešai pasakė, “kad /.../ yra tiek svarbus interesas Anglijai, kad ji jokiu būdu ir niekuomet /.../ nuo jo ir nedarys nė menkiausių nuolaidų.”
Kada prasidės?
Šis klausimas yra sunkiausias išspręsti. Nė viena valstybė nepasako /.../, bet visą laiką važinėja aplinkiniais keliais. Birnsas, grįžęs iš Paryžiaus, V20d. pasakė kalbą per radiją, supažindindamas tautą su konferencija Šioje kalboje jis ypatingai pabrėžė, kad “mes, amerikiečiai, jau pradėjome griežtą ofenzyvą dėl taikos įgyvendinimo ir susidariusį naują pasaulinį konfliktą turime išnarplioti ir jeigu šią vasarą nebus viskas sutvarkyta tai /.../ /drauge ir visa Amerikos tauta/ atsisakys nuo bet kokių konferencijų, pasitarimų, o viską tegul spręs ar Suvienytųjų] Nacijų organizaciją ar kas kitas. Mūsų tikslas yra taika, taika ne tik vakaruose, ar rytuose, bet visam pasaulyje. Visos tautos turi turėti kantrybės ir ištvermės. Aš manau, kad Rusija apsigalvos, išstudijuos ir pritars mano duotiems pasiūlymams.” Opozicijos /respublikonų partijos/ vadas senatorius Wandenbergas ir demokratų partijos vadas senatorius Kanalis, kuriuodu lydėjo Birnsą Londono ir Paryžiaus konferencijose, pasakė per radiją kalbas, kuriose pabrėžė, kad "ne tik vyriausybė, jos partija ir opozicija ir visa amerikiečių tauta pritaria Birnso užsienio politikai, pradėtai ofenzyvai ir reikalauja kuo greičiausiai pašalinti tą chaosą, kuris susidarė pasaulyje.”
V.20d. Šveicarijos radijas paskelbė, kad "vos vleneri metai, kaip nustojo žvangėję ginklai ir vėl suliepsnojo Irane karas, kuris gali išsiplėsti į pasaulinį karą, bet tik dar didesnį ir žiauresni, negu kad buvo.”
Nuo V.24d. rusai norėjo permesti per Čekoslovakiją daug savo kariuomenės į Vokietiją, bet užprotestavus anglų vyriausybei. jog rinkimų metu negali tai daryti, perkėlimą atidėjo iki V.27d. Anglų spauda įvairiai spėlioja ir komentuoja rusų kariuomenės permetimą į Vakarus ir klausia, kame viso to priežastis ir tikslas?
Koks tikslas, atsako amerikiečių žurnalistas Lipmanas /komunistas/ V.23d. “Anglai ir rusai ruošiasi karui Vokietijoje savo zonose ir šis karas jau stovi prieš duris.” Lipmanas daugiausia puola anglus, kad jie laiko ir naujai pildo vokiečių ginkluotas jėgas savo zonoje.
V.21d. Amerikos vyriausybė įsakė kuo skubiausiai išvykti iš Tebrio /Azerbaidžane/ pasiuntinybei su visu personalu ir visiems Amerikos piliečiams.
Tremties ir rezistencijos muziejaus archyvas (toliau TRMA). PK. D.II B.6. Nr.1. /kserokopija/.
2. 'Laisvės Žvalgas" Nr.6(24). 1946.VI.1.
Į pergalės kovą
Veltui ant rankų plieno pančiai čeža,
Veltui grąsina mirtimi...
Tai kas kad mūsų jėgos mažos,
Išsivadavimas arti...
Ilgą laiką mūsų tėvynę buvo apgaubusi klaikuma ir tą valandą, kada buvo beviltiškas išsigelbėjimas, mes pasijutome laisvi. Nors jau beveik užmiršome istorijos bėgyje pralietus kraujo upelius, it rasą, apliejusią žemę ašaromis, dangų siekiančius dejavimus, tačiau šiandien turime rimtai susimąstyti, nes mūsų tautai yra baisi išbandymo valanda:- ar likti nepalaužtiems, ar, suklupus prieš raudonąjį žvėrį, nuleisti rankas. Visi turime tarti ne, nes mūsų kova yra šventa- už Bažnyčią, už Tėvynę.
Kas gi yra mūsų priešas? Ne kas kita, kaip įkūnytas pragaras-bolševizmas. Daug, daug mūsų rinktinių tautos sūnų ir dukrų padėjo galvas ant Tėvynės aukuro, tačiau dar ne pabaiga. Bolševizmas siunta, nes paskutinės jo valandos. Tad, lietuvi, jei tavo širdyje rusena kibirkštėlė tėvynės meilės, šaukia tave į kovą prieš tamsybių gaivalą- bolševizmą.
Kas ir kuo gali dalyvauti šioje kovoje? Visa Lietuva. Vieni ginklu rankoje, kiti materialine parama treti telkdami įvairiausias žinias, ketvirti malda nes ši kova yra lietuvių tautos kryžiaus karas.
Daug kas dejuoja, nesulaukdami vergijos pabaigos, nematydami išauštant Nepriklausomos Lietuvos. Nedejuok, lietuvi, o stok į kovą, į šventą kovą dėl garbingos mūsų tautos laisvės.
Yra du frontai:- pragariškas bolševizmas ir ideali kova už Nepriklausomą Lietuvą. Tad kuriam turime priklausyti, nes trečio fronto nebėra. Jei kas neparemia Laisvės Kovotojo, jei kas klastinguose balsavimuose meta į urnas balsą, jei kas, atėjusio kruvinomis kojomis kovotojo, nepriima į namus ir, jam paprašius pastogės, bėga pranešti pragaro raudonajam, jei kas per naktis girdo išgamas, bendrauja su jais, tai tas eina prieš savo tautą, ir tokio niekuomet nepridengs trispalvė ir tokiam niekuomet nesuskambės Laisvės Varpas. Vis vien. Dievui padedant kovą laimėsim, tad kur tada bus tokio lietuvio akys? Savo klaidas dar gali atitaisyti prisidėdamas kas kuo gali prie Nepriklausomos Lietuvos atstatymo.
Mūsų kovą pasunkina baisi tautos yda- nesaikingas girtuokliavimas. Jei verkia Altajuje ar Sibire badaujantis brolis, sesuo, jei kalėjime gyvas pūsta tas, kuris kovojo už Nepriklausomą Lietuvą, jei tūkstančiai sūnų rado pastogę miškuose, tai reiškia, kad mes pergyvename baisias valandas. Tą skatiką, kurį prageri, atiduok badaujantiems tremtiniams ir kaliniams, kurie išsiilgę laukia pagalbos. Aukok kenčiantiems lietuviams, bet nebegirdink ir nebešerk tautos išgamų. Laisvės Kovotojai pasistengs tą auką pasiųsti ten, kur jos laukia ir kur ji yra labai ir labai reikalinga Šalin iš mūsų tarpo girtuokliavimą, tą tautos marą, nes ne girtuokliavimas, ne bailumas, ne pataikavimas išvaduos tėvynę, bet vieninga kova pagalba sunkioje valandoje, kilnūs ir dori pasiryžimai.
Šypsomės
Stribukų himnas
1. Mes, stribukai Lietuvos,
Penkiakampė prie kaktos,
Automatai ant rankos,
Mūs tarnyba be algos.
2. Jei ką nutvertam, praryjam,
Penkiais pirštais ką įgyjam,
Viską velkam nuovadijon,
Rusas "lygiai" išdalija.
3. Katalikus areštuojam,
Visą turtą konfiskuojam,
O paskui užbaliavojam,
Stalins džiaugias net Maskvoje.
4. Nors prasti mūs reikalai,
Bet mes Stalino vaikai,
Nedejuojam, kaip žinai,
Kol jis čia, vis tiek gerai.
5. O kai tėvui bus kapūt,
Teks ir mums tada pražūt.
Teks palangėje pabūt,
Ir ant šakos pasisupt.
Dešimt patarimų stribukams
1) Lok, klek gali.
2) Ėsk, jei turi.
3) Miškan nežiūrėk.
4) Jei žiūrėjai, bėk.
5) Miške vilkai.
6) Pagaus, blogai.
7) Rusams- meluok.
8) Konfiskavęs- neatiduok.
9) Kapui duobę išsikask.
10) Jos greit prireiks, pats susiprask.
TRMA. PK. D.II. B.6. Nr.2 /kserokopija/.
3. "Laisvės Žvalgas". Nr.7(25). 1946.VI.10.
liežuviui vieta už dantų
"Jie amžiams užmigo. Tik karklai jų verkia.
Ir vėjas nuliūdusius topolius, beržus siūbuoja.
Paniurus tyla paslaptingai jų grabą apdengus
O žolelę kapelių žvėreliai apskabo..."
Yra sunku popieriuje išaiškinti ir visiems suprantamai atvaizduoti slaptąjį veikimą ir partizaninį karą, kurį mūsų tautai tenka vesti prieš okupantus. Visos tautos, visų piliečių vienintelis tikslas, vieninteliai siekimai yra Tėvynės Laisvė ir Nepriklausomybė. Kaip sunki ir žiauri yra ši kova gali suprasti kiekvienas, tačiau daug ir labai daug tautiečių nebevertina tos kovos sunkumų. Kad kiekvienas turi prisidėti prie tautos išsivadavimo iš vergijos, aišku visiems, tačiau toli gražu ne visi įvykdo tas pareigas ir uždavinius, kurie yra paskirti. Ne tik kad neįvykdo to, kas pavesta, bet ar iš blogos ar geros valios, ar iš nesupratimo, neapgalvojimo padaro daug žalos ne tik Laisvės Kovotojams, bet ir visam kraštui. Yda, kuri ypatingai yra išsiplėtusi visuose žmonėse, yra nežmoniškas plepėjimas- liežuvio nelaikymas už dantų. Išminčiai nuo senų senovės pripažino, kad liežuviu galima nužudyti daugiau žmonių negu ranka ir ginklu. Ir tikrai šis įsitikinimas pasitvirtina ir ypatingai tinka dabartiniams laikams.
Kiek bloga, kiek žalos padaro visiems žmonėms betikslis plepėjimas. Ne iš blogos valios pasikalba kaimynas su kaimynų draugas su draugų ar pažįstamas su pažįstamu apie Laisvės Kovotojus, jų atsilankymą, apie slaptąją spaudą, matytus ar girdėtus įvykius ar panašius dalykus. Bet pažiūrėkime, ką padaro tokie atviri pasikalbėjimai, prisipažinimai. Visa tai pasiekia tokias ausis, kurios yra parsidavusios už judošiškus grašius išgamoms, ir vaisiai būna skaudūs ir labai skaudūs. Kiekvienas, kuris vėliau pastebi, jog dėl jo išsiplepėjimo atsitiko nelaimė, teisinasi kad ne jis kaltas, o tik tas, kuris pranešė tas žinias atėjūnams ir išgamoms. Jis deda ranką ant širdies ir visokiais būdais teisinasi kad tik geriausiam draugui tik brangiausiai giminei pasakė, bet niekuomet neišdavė paslapties ar L.KovotoJų NKVD-tams ar kitiems “valdžios" pareigūnams. Tas tiesa, jis nebeėjo tiesiog pas juos viską pranešti, tačiau tikrasis ir pirmasis skundėjas, kaltininkas yra visada tas, kuris išleido liežuvį iš už dantų prieš savo “geriausią iš geriausių“, “patikimiausią iš patikimiausių“ draugų. O kad dėl to plepėjimo žuvo Laisvės Kovotojai buvo sunaikinta ūkiai ar padaryta kitokios žalos, jį nebegalima įtikinti.
Tad ar ne laikas susiprasti, kad šiuo metų kada vyksta tokia žiauri kova, kada mūsų Tėvynei yra lemiama valanda galima patikėti paslaptį tik sau pačiam, bet ne kitiems, kad ir patikimiausiems asmenims. Juk sąžinė grauš per amžius tą, kuris dėl betikslio plepėjimo pražudė ne vieną gyvybę. Supraskime ir tvirtai pasiryžkime visas patikėtas, ar netyčiomis sužinotas paslaptis, matytus, girdėtus įvykius. Laisvės Kovotojų atsilankymus, operacijas ir visa kita laikyti kuo griežčiausioje paslaptyje ne tik prieš pašalinius asmenis, bet ir net prieš savo artimuosius, ar savo šeimos narius. Žinokime ir atsiminkime visada, kad sienos turi ausis ir akis. Susipraskime, kad kiekviena gyvybė yra labai brangi tad saugokime ir būtinas reikalas, bet ne tada, kada žodžiais norima kalnus nuversti. Gana mums bereikalingų kraujo aukų dėl plepėjimų, gana žudyti jaunas ir brangias jėgas dėl smalsumo, neatsargumo ar per didelio savęs vien tik žodžiais, nebūtais darbais kėlimo. Ne tik mes patys laikykime liežuvį už dantų, bet savo pavyzdžiu, pamokymu ar net pabarimu, papeikimu raginkime ir visus kitus taip daryti.
Mažiau kalbų, mažiau plepalų, o daugiau darbo, pasiaukojimo, kad greičiau pražystų mūsų Tėvynei Laisvės ir Nepriklausomybės Aušra.
Vidaus žinios.
VI.4d. netoli Šumskų įvyko kautynės su Marijampolės NKVD, milicija stribukais ir valsčiaus vykd[omojo] komiteto aukštaisiais pareigūnais. Priešo buvo nukauta 82. Nukautųjų tarpe yra beveik visi Marijampolės vals. vykd[omojo] komiteto] NKVD, partijos ir milicijos viršininkai.
Bolševikinės armijos karininkai pereitos savaitės vieną naktį atvažiavo į kaimą netoli Gižų pasiplėšti. Kažkas pranešė Gižų vals. milicijai, kad kaime vyksta plėšimas, vykdomas “banditų” /ty. partizanų/. Milicija, stribukai ir NKVD, atvykus į plėšimo vietą, susikovė su nenugalimosios armijos karininkais ir vieną kapitoną nukovė, o antrą karininką sužeidė. Po kautynių liko antys, vištos, žąsys, kiaulės, avys su nusukinėtomis galvomis, nes jų jau nebereikėjo nei tiems karininkams, nei stribams.
Tad štai, kas yra tikrieji banditai, tai štai kokia bolševikų armijos kultūra, kad karininkai naktimis plėšia ramius gyventojus, atiminėja paukščius, gyvulius ir kitokį turtą.
Tai ne pirmas atsitikimas, o tik vienas iš dešimties tūstančių bolševikinės “kultūros” pavyzdžių.
TRMA. PK. D.II. B.6. Nr.2 /kserokopija/.
