Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu

Kęstutis Kasparas

(Istorinės apžvalgos metmenys)

Vingiuotas raitos kelias
 Lietuvi, kur eini?

(Iš partizanų dainos)

1944m. liepos pradžioje Sovietų Sąjungos kariuomenė kare su Vokietija, tęsdama "Bagrationo” operaciją, peržengė Lietuvos valstybinės sienos ribas ir iki spalio mėn. pabaigos okupavo didžiąją šalies dalį.

Netikslu vartoti reokupacijos1 sąvoką: rusų kariuomenės veiksmai buvo naujas agresijos aktas prieš Lietuvą Pagal tarptautinę teisę jėga užimta kitos valstybės teritorija išlieka tos pačios valstybės suverenume tol, kol aneksavimo keliu pereina į grobiko suverenumą Tuo metu grobikas naudojasi tik okupanto teisėmis (kurias apibrėžia 1907m. Hagos "Konvencijos Įstatymams ir Papročiams Karo Srityje Gerbti”), t y. tam tikromis suverenumo vykdymo teisėmis2. Aneksavimas užgrobimą paverčia pavergimu. Tačiau savo paties valia užgrobikas negali svetimos teritorijos aneksuoti. Tam jis privalo gauti kitų valstybių patvirtinimą Tik iki Tautų Sąjungos susidarymo galiojo nuostata, kad svetimos teritorijos užėmimas savaime virsta aneksija, jei greitu laiku neįvyksta buvusios padėties atstatymas. Naujausiais laikais ši nuostata buvo pakeista nepripažinimo arba Stimsono (pagal JAV valstybės sekretoriaus pavardę) doktrina 3. Ji buvo patvirtinta ir 1941m. liepos 14d. Atlantoje, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovų pasirašyta deklaracija, kuri skelbė apie Antrojo pasaulinio karo tikslus ir pokarinę pasaulio santvarką, užtikrinančią tautų suverenumą ir atsisakančią teritorinių pretenzijų.

1941m. birželio mėn. sukilėliams atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir išvijus rusus iš šalies, pirmoji okupacija baigėsi. 1944m. vokiečiams pralaimint, Lietuvą galėjo užimti bet kuris antivokiškos koalicijos narys-anglai-amerlkiečiai ar rusai. Bet pastarųjų kariuomenei peržengus valstybinę sieną. Sovietų Sąjungos vyriausybė jokiu pareiškimu nepatvirtino šalies nepriklausomybės nepatikino gerbsianti jos neutralumą. Vietoje to buvo teigiama kad sovietai grįžta į 1941m. sienas su Vokietija laikydama Lietuvą neatsiejama savo valstybės dalimi.

Vienok Lietuvos užgrobimas ir jo pateisinimas buvo tokie pat niekiniai kaip ir nacių agresijos pateisinimas Pasipriešinimas (Rezistencija) grobikams yra toks pat teisėtas ir istoriškai neišvengiamas, kaip ir kiti Europos Pasipriešinimo sąjūdžiai Antrojo pasaulinio karo metu, bet žinoma, turi savų ypatybių priklausančių nuo okupantų rūšies, skaičiaus, pasirinktų kovos formų bei poveikiu tautos ir pasaulio raidai.

Būtina patikslinti pačią Pasipriešinimo (Rezistencijos) sąvoką. Paprastai į ją sudedamos dvi reikšmės- bendratautlnio pasipriešinimo ir ginkluotų kovų. Pastaruoju atveju partizaninis sąjūdis ir pasipriešinimas (rezistencija) suprantami kaip sinonimai. Tačiau dėl to susiduriama su problema kai norima aprašyti neginkluotas pogrindžio grupes partizanus-slapukus ir ginkluotus pogrindininkus bet ne partizanus. Tam mokslinėje literatūroje įvesta sąvoka “pasyvioji rezistencija" lietuvių kalbos požiūriu yra terminologinis nesusipratimas (pasyvus- neveiklus abejingas aplinkai). Pogrindinių organizacijų narių, partizanų ryšininkų ar rėmėjų negalima apibūdinti neveiklumą reiškiančiu žodžiu!

Pasipriešinimas (Rezistencija) gali būti karinis ir taikus, priklausomai nuo aplinkybių jame gali vyrauti viena ar kita forma-sukilimas, partizanų sąjūdis, pogrindis, savigyna: jis gali būti organizuotas (susijęs su sąmoningu ko nors rengimu, vienijimu, kūrimu, steigimu) ir pasklidas pavienis siekiant išvengti, trukdyti ar nedalyvauti okupantų priemonėse (mobilizacijos vengimas pyliavų-mokesčlų nemokėjimas slapstymasis dvasinis nusistatymas, išreiškiamas atviromis kalbomis ir kūryba). Sakykim, jei kovoje prieš vokiečius vyko daugiausia pogrindinė kova ir reti partizanų būriai bei karinės organizacijos vykdė pagalbinį vaidmenį, tai antrosios rusų okupacijos metu iškyla partizaninio sąjūdžio vaidmuo, kuris nulėmė tiek pogrindžio, tiek neorganizuoto pasipriešinimo veiklą.

Šiandien tebevyrauja nuomonė, kad lietuvių Pasipriešinimas (Rezistencija) antrajai rusų okupacijai yra naujas, gaivališkas judėjimas, neturintis jokių šaknų (išskyrus dvasines nuostatas) praeityje, sukeltas okupantų vykdomos politikos ji sąlygota tuo, kad sovietų istoriografija nuolat siekė įpiršti nuostatą, kad lietuvių "nacionalistinis pogrindis" buvo vokiečių ar kitų užsienio jėgų sukurstymo išdava. Ideologinėje demokratijų kovoje prieš komunizmą reikėjo teigti priešingai, net nusižengiant objektyviai tiesai. Išeivijos mokslininkai dar buvo veikiami subjektyvaus vakarietiško požiūrio (rusai, sovietai- sąjungininkas iš karo laikų vokiečiai- priešas, tie, kas su vokiečiais- tas kolaborantas, kvislingas) jie buvo labiau linkę Pasipriešinimą (Rezistenciją) suprasti ne kaip tautinį-valstybinį kovos už Nepriklausomybę sąjūdį, kurioje pateisinamos visos pasirinktos duotuoju istorijos laikotarpiu priemonės o greičiau kaip antikomunistinį veikimą, sąlygotą Lietuvos sovietizacijos

Gaivališkumo, naujumo nuomonė remiama tuo, kad atslinkęs frontas suardė buvusio pogrindžio ryšius dalis narių pasitraukė į Vakarus ar pasislėpė, visas organizuotas pasipriešinimas pakriko, politinės vadovybės nebuvo, karinis vadovavimas buvo išsklaidytas po atskiras organizacijas Teisybė- priešvokiškasis pogrindis orientavosi į tai, kad naciai ilgai priešinsis Sovietų Sąjungai Lietuvos teritorijoje, nesitikėdami tokios greitos įvykių raidos atslinkus frontui, ir nespėjo reikiamai pasiruošti rusų agresijai. 1944m. birželio pradžioje Lietuvių frontas pavyzdžiui, dar skelbė apie “aktyvų laukimą”, neragindamas kurti veikiančios ginkluotos pajėgos- partizanų4.

Didelis smūgis organizuotam pasipriešinimui buvo suduotas 1944m. balandžio-gegužės mėnesiais vokiečiams susidorojus su Vietine Rinktine ir jos vadovybe bei lietuviškojo pogrindžio areštais J. Keliuočio žodžiais tariant naciai tarsi norėjo pasitarnauti būsimam bolševikų terorui5. Galbūt atidesni tyrimai dokumentiškai atskleis kokį vaidmenį lietuviškojo antivokiško pogrindžio centro VLIK'o areštuose suvaidino sovietų karinė žvalgyba, nes jos agentų dalyvavimas tame, ko gero, nekelia abejonių. Maskvos radijas siūlė už gen. Povilo Plechavičiaus galvą 50 000 rublių, o Lietuvoje galiojo vokiečių ultimatumas pagal kurį pasislėpę Vietinės Rinktinės kariai iki 1944m. birželio 25d. turėjo grąžinti ginklus ir kitą turtą6. Liepos pradžioje, jau rusams užėmus Vilnių SS brigandenfiureris ir policijos generalmajoras Hintze išleido įsakymą, reikalaujantį šaudyti vietoje kiekvieną sutiktą ginkluotą lietuvį7.

Kaip pripažįstą patys pogrindininkai, birželio pabaigoje- liepos pradžioje lietuviškoje visuomenėje “vyravo sąmyšis ir kiekvienas mažiau ar daugiau veikė savo galva"8. Daugelis lietuvių ypač aukštesniosios karininkijos tiesiog krovėsi lagaminus pasirinkdami lengviausią pasipriešinimo kelią- tremtį. Pogrindžio pasimetimą liudytų iš dalies ir tai, kad nebuvo vieningos nuomonės kaip ir kokiomis priemonėmis būtų geriau priešintis- neginkluota pogrindžio veikla (“pasyviąja rezistencija"), partizanine kova ar remtis vokiečiais atvirai dalyvaujant fronto mūšiuose.

Kiek yra objektyvūs minėti teiginiai? Fronto perėjimas ar stovėjimas suardo iki tol buvusią situaciją ne tik pogrindiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tūkstančiai žmonių išvaromi iš gimtųjų sodybų, sutrinka jų darbas ir veikla. Pafrontės juostoje pasipriešinimo kova iš esmės neįmanoma. Laiko pertrauka tam tikros teritorijos Pasipriešinime, susijusi su fronto judėjimu negali liudyti apie tos kovos nutrūkimą, o tik tam tikrą, išskirtinę priverstinio neveiklumo būseną. “Tušti” laiko tarpai yra viena iš slaptos veiklos ypač partizaninės ypatybių: juk NKVD ir NKGB ne kartą skelbė, kad “likvidavo gaujas” viename ar kitame valsčiuje, apskrityje, kai iš tikro partizanai tik pasitraukdavo į kitas vietoves kad išvengtų kariuomenės siautimo.

Pasipriešinimo tęstinumas yra nustatomas pagal šiuos požymius a) ryšių atnaujinimas b) vadų įgaliojimų perėmimas ir jų skyrimas ar patvirtinimas iš aukštesnio organizacinio centro, c) organizacijos pavadinimas ir jos veiklos tradicijos, struktūrų perėmimas, d) veikimo teritorijos sutapimas. Visiškai naujoviškų struktūrų kūrimas ar nauja veikla senose struktūrose gali liudyti tik apie taktikos permąstymą, seno persitvarkymą naujomis sąlygomis.

Ginkluotą pasipriešinimą rusams sukėlė įvairūs veiksniai. Vienas jų tas, kad kova už Lietuvos laisvę nebuvo niekada nutrūkusi, nes nekito pagrindinis strateginis tikslas- Nepriklausomybė. Tačiau koks iš tikro buvo vokiečių okupacijos laikų pasipriešinimo (rezistencijos) indėlis vieningos nuomonės nėra. Pvz. K. Girnius teigdamas kad Lietuvos Laisvės Armija (ar bet kuri kita pogrindžio organizacija) “nesukėlė ginkluoto pasipriešinimo, bet jos nariai į jį įsiliejo, dažnai perimdami vadovaujančias pareigas”9, yra neteisus Atvirkščiai- kiekvienas buvęs vokiečių laikais pogrindininkas ar Nepriklausomybės laikų karininkas buvo potencialus to pasipriešinimo organizatorius bei pradininkas. LF karinės organizacijos “Kęstutis” statute buvo aiškiai nurodyta kad kautynių vienetas, net ir netekęs ryšio su savo štabu, vykdo savistoviai jam pavestas karines ir kitokias operacijas o narystė šioje organizacijoje galėjo baigtis tik iškovojus Lietuvai nepriklausomybę10. Taip pat nuo priesaikos Lietuvos valstybei niekas neatleido ir karininkų bei kitų piliečių.

Ar nesureikšminama formalioji problemos pusė, pamirštant dalyko esmę, parodys toliau sekantis faktografinis gvildenimas. Kada kur ir kaip prasidėjo Pasipriešinimas (Rezistencija) antrajai rusų okupacijai, kas sąlygojo vienas ar kitas jo formas kokie pagrindiniai laisvės kovų pradžios bruožai, kada kodėl ir kaip baigėsi šis kovų tarpsnis? Išvardintų problemų ratas ir bus mano apžvalgos tikslas.

Beje, K. Girnius periodizuodamas partizanų (Pasipriešinimo) kovas, jų pradžią nustato 1944m. rudeniu, kada didžioji Lietuvos dalis okupuojama rusų, o tarpsnio pabaigą (1946m. pavasaris) sieja su partizanų taktikos pakeitimu11. Nuosekliai laikant pagrindiniu periodizacijos kriterijumi partizaninio sąjūdžio (Pasipriešinimo) ypatybes pradžią tenka atkelti į 1944m. vasarą, kuomet susikuria pirmieji pasipriešinimo naujiems agresoriams židiniai, ir nebūtinai rusų okupuotoje teritorijoje.

Lietuvos Pasipriešinimo politinės vadovybės klausimas

1944m. gegužės pabaigoje kai kurioms pogrindžio grupėms pavyko atkurti taip vadinamą “mažąjį VLIKą” (Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo Komitetą) iš pirmininko Kipro Bielinio (socialdemokratai). Broniaus Nemicko (tautininkai), A. Gineičio (liaudininkai) ir Povilo Šilo (Lietuvių Frontas) bei sekretoriaus Jono Januškos 1944m. birželio mėn. Kaune įvyko du “mažojo VLIKo” posėdžiai, kuriuose buvo nutarta tęsti neginkluoto pasipriešinimo taktiką, o pačio VLIKo veiklą perkelti į užsienį, perduodant įgaliojimus Berlyne veikiančiai delegatūrai (Mykolui Krupavičiui, Rapolui Skipičiui ir Vaclovui Sidzikauskui). Šiuo reikalu reikalingą dokumentą paruošė K. Bielinis12. Taip pat buvo atlikti ir kadriniai patvarkymai- VLIKo Karo tarybos (gen. Stasys Raštikis gen. Ignas Musteikis, gen Stasys Pundzevičius, Antanas Zubrys ir gen. Motiejus Pečiulionis) narys gen. M Pečiulionis, Vilniaus apygardos vadas. Įgaliotas sujungti visas pogrindyje veikusias karines pajėgas ir joms vadovauti VLIKo vardu, o prof. Tadas Petkevičius paskirtas tvarkyti užsienio politikos reikalus13.

Liepos pradžioje K. Bielinis A. Ginietis ir P. Šilas iš Kauno pasitraukė į Suvalkiją (Keturvalakius Vilkaviškio aps). kur suredagavo kelis atsišaukimus, paskelbtus pogrindiniame laikraštyje “Nepriklausoma Lietuva"14. Liepos 2d. VLIKo atsišaukimas kalbėjo apie būsimą rusų okupaciją, tauta buvo Įspėjama dėl bolševikų genocido, paraginta kurti slaptas lietuvių ginkluotas pajėgas, kurios privalės saugoti gyventojų turtą ir gyvybę. VLIKas pareiškė ir toliau vadovausiąs tautai, kaip vyriausias visuomenės politinis organas15. Liepos 5d. pareiškime buvo aiškinama, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjungos-Vokietijos karo dalyvė, lietuvių tautos pagrindinis tikslas yra Nepriklausomos Lietuvos atstatymas18. Liepos 16d. VLIK'as paskelbė paskutinį savo atsišaukimą Lietuvoje, kuriame gyventojai buvo raginami stoti į partizanų būrius ir organizuotai gintis. "Partizanų būriai turi jungtis į didesnius vienetus o pastarieji sueiti į kontaktą su karinėmis pajėgomis ginančiomis mūsų kraštą nuo bolševikų”17.

Kaip vadovaujantis visos Lietuvos politinis centras “mažasis VLIKas” negalėjo pasireikšti, nes buvusių ryšių nepavyko atstatyti, o išleistieji atsišaukimai nustatė tik tuo metu buvusią padėtį. Be to jo atotrūkį nuo tikrovės rodė ir savotiškas blaškymasis- pradžioje kalbama apie “pasyviąją rezistenciją", vėliau raginama kurti partizanų būrius bet tie turi kontaktuoti su vokiečiais jų uždavinys suformuluotas jau labai bendrai-ginti gyventojų turtą, saugumą ir gyvybę. Liepos pradžioje iš Lietuvos pasitraukė K. Bielinis ir B. Nemickas. Grįžę į Kauną, A. Gineitis ir P. Šilas liepos 9d. susitiko su atvykusiu iš Vilniaus gen. Motiejumi Pečiulioniu ir perdavė jam perdavė jam karinio vadovavimo įgaliojimą18, o sekančią dieną (10 ar 11)- su Stasiu Žakevičiumi, kuriam perdavė anksčiau paruoštus įgaliojimo raštus dėl VLIKo funkcijų perdavimo Berlyne esančiai delegatūrai19. Klek teisėti “mažojo VLIKo” veiksmai, kokia jų reikšmė?

Karinės vadovybės atžvilgiu įgaliojimų perimamumas iš VLIKo nekelia abejonių. Gen. M. Pečiulionis vadovauti VLIKo vardu visoms lietuvių ginkluotoms pajėgoms buvo paskirtas pačios Karo Tarybos gavo mažojo VLIKo” įsakymą. Suvokdamas savo padėties netikrumą (vadas kuris neturi kariuomenės ir nežino kur ji yra), matyt abejodamas "mažojo VLIKo” teisėtumu bei savo misijos sėkme, išvyko iš Kauno į Kretingą, kur Žemaitijoje susitiko su besislapstančiu VLIKo pirmininku Steponu Kairiu-Kaminsku. Galbūt generolas ruošėsi grąžinti Lietuvos kariuomenės vado įgaliojimus30, bet to nepadarė, nes Žemaitijoje užmezgė ryšį su partizaninę kovą pradėjusiais Lietuvos Laisvės Armijos "Vanagais". 1944m. liepos 17d. Šiauliuose gen. M. Pečiulionis-Miškinis pasirašo Direktyvą Nr.1. kurioje nurodoma LLA kariams trauktis su frontu (žinoma, nekalbant apie jokį pasitraukimą iš Lietuvos), ir. jei rusų kariuomenė nebus atitraukta iš šalies, paslėpti ginklus ir vėliau pereiti į pogrindį21.

Šis faktas neturėtų stebinti. Jau 1944m. pavasarį gen. M Pečiulionis davė nurodymus Dabulevičiui užmegzti ryšius su LLA ir “Kęstučio" organizacija ir tartis dėl susijungimo. įgaliotiniui pavyko susitikti su abiejų organizacijų vadais ir gauti iš jų įsipareigojimus esant reikalui vykdyti VLIKo paskirto Lietuvos kariuomenės vado įsakymus32. Antra vertus tikrasis vadovavimas išliko LLA Vyr. štabo rankose, kurį sustiprino gen. M. Pečiulionio-Miškinio autoritetas. Taip VLIKas gavo organizuotas karines pajėgas- LLA. o pastaroji nuo šiol ėmė atstovauti visam Pasipriešinimui. iš atskiros organizacijos virsdama bendratautine (liepos 17d. galima laikyti bent jau formalia šio virsmo pradžia). Lietuvos Pasipriešinimui (Rezistencijai) tautiniams partizanams- vadovauti tuomet ir buvo sudarytas Lietuvos Gynimo (Gynybos) Komitetas iš gen. M. Pečiulionio-Miškinio, ltn. Kazio Veverskio-Senio ir inžinierius Snarskio. kuriems buvo pavesta ir šalies politinio komiteto funkcijos23. Politinių įgaliojimų gen. M.Pečiulionis-Miškinis tikrai neturėjo (nebent Šiauliuose buvo susitikęs su prof. T.Petkevičiumi), todėl LGK reikia laikyti autonomiškai susikūrusiu politinės vadovybės centru.

Kiek sudėtingiau reikalai klostėsi su VLIKo politinės vadovybės įgaliojimais S.Žakevičius-Žymantas vietoje Berlyno atsidūrė Vienoje, kur kartu su dr. Petru Karveliu Leonu Prapuoleniu-Levu 113 ir Pranu Padalskiu-Padaliu aptardamas egzilinės lietuvių politinės vadovybės klausimą, prisipažino, kad turįs VLIKo įgaliojimus24. Rugpjūčio pradžioje jam susisiekus su Antanu Valiukėnu Berlyne, pasirodė, kad delegatūros klausimas nėra taip lengvai išsprendžiamas. Mykolas Krupavičius gyveno Regensburge policijos priežiūroje, o A.Valiukėnas sužinojęs kam perduoti įgaliojimai, griežtai atsisakė bendradarbiauti25. Be jo paramos VLIKo veikimas užsienyje net delegatūros forma buvo neįmanomas, nes A.Valiukėnas turėjo ryšius su Vakarų valstybių ypatingomis struktūromis bei Lietuvos pasiuntinybėmis. Galų gale, net pats politinių VLIKo įgaliojimų perdavimo Berlyne esančiai delegatūrai buvo kai kurių lietuvių pogrindžio veikėjų pasimetimo bei nevilties aktas. Pagal pirminį sumanymą S.Žakevičius-Žymantas ir dr. P.Padalskls-Padalis VLIKo nuromymu iš Vilniaus turėjo vykti į Švediją, nuveždami plk. Griniui įgaliojimus jAV sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę26. Dokumentą tuo reikalu turėjo paruošti S.Kairys bet liepos pradžioje su juo ryšių nebūva

VLIKo pirmininkas Juozo Kaminsko pavarde jau nuo birželio mėnesio slapstėsi Palangos apylinkėse. Savo posto niekam nebuvo perdavęs ir kaip pirmininkas ruošėsi pasitraukti į užsienį. Lietuvoje turėjo likti tik vienas asmuo- prof. T.Petkevičius su įgaliojimais atkurti VLIKą šalyje27. Liepos 20d. S.Kairys-Kaminskas susitiko su slaptai iš Švedijos atvykusiu dr. Algirdu Vokietaičiu. Buvo susitarta sudaryti lietuvių evakuacijos į Švediją planą, taip pat pergabenti VLIKo archyvą bei kitus pogrindžio dokumentus 1944m. rugpjūčio 8d. laivu bandančius pasiekti Švediją S.Kairį-Kamlnską ir dr. A.Vokietaitį suėmė vokiečiai. Pastarasis arešto metu, siekdamas atsikratyti inkriminuojančios medžiagos nuskandino jūroje S.Kairiui-Kaminskui duotą įgaliojimo raštą, pasirašytą VLIKo Prezidiumo narių28.

Šiandien negalima pritarti išvadai, kad “vokiečiams likvidavus VLIKo vadovybę, rezistencinis pogrindis buvo pasimetęs ir neveiklus"29. Ši vienpusiška nuomonė yra paremta daugiausia į Vakarus pasitraukusių pogrindininkų liudijimais, rimtai neketinusiems pasilikti Lietuvoje ir čia organizuoti pasipriešinimą. Objektyvi pabėgėlių nuo karo panika pasimetimas ir neviltis nematant išsigelbėjimo kelių sąlygojo vėliau ir kai kuriuos istorikų teiginius. Tikroji faktų analizė leidžia nustatyti tik pačio VLIKo, kaip vieningo politinio vadovavimo ir pogrindžio centro pakrikimą. Vidinių ir išorinių aplinkybių veikiamas jis suskyla į kelias mažesnes grupeles bet iki galo nėra užgniaužiamas. Tuo pat metu Pasipriešinimas (Rezistencija) pereina į naują kokybę- pogrindis imasi ginkluotų veiksmų, o tai kalba tik apie pakilimą. Į pirmą vietą iškilus ginkluotos kovos organizavimo būtinybei (rusams vykdant agresiją), pagrindinį vaidmenį ima vaidinti pogrindinių organizacijų koviniai sektoriai bei išimtinai karinės organizacijos Pagrindiniu uždaviniu tapo pasiliekančius šalyje rezistentus aprūpinti ginklais ir šaudmenimis bei sukurti veiksmingą karinę ir politinę Pasipriešinimo vadovybę, kuri numatytų konkrečius strateginius tikslus bei taktiką.

Liepos mėnesĮ išryškėjo dvi pagrindinės pasipriešinimo sąjūdžio veiklos kryptys. Pirmoji rėmėsi daugiau priešvokiško pogrindžio tradicija daugiau kreipdama dėmesio į politinės vadovybės organizavimą bei nevengdama kontaktų su vokiečiais, jei jie galėjo padėti ginkluotos kovos organizavime. Jos politinės ir karines veiklos koncepcijas kūrė žinomi intelektualai bei vyresnieji karininkai. Antrąjai krypčiai atstovavo jaunesnieji karininkai, linkę pasitikėti savo jėgomis ir karinės partizaninės veiklos galimybėmis

Laisvės Kovotojų bandymai atkurti politinės vadovybės centrą Lietuvoje

Veržliausia vokiečių okupacijos laikų pogrindinė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga jungė apie 3000 narių30 (Jurgio Valiulio parodymais-1500- 200031). Atskiro karinio skyriaus organizacija neturėjo, o jos kovos grupelės jau 1943m. pabaigoje buvo įjungtos į pogrindinės Lietuvos Šaulių sąjungos (atkurtos dalyvaujant LLKS ir Lietuvių Nacionalistų Partijai) rėmus32. Prisiekus iš organizacijos buvo galima pasitraukti tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o iš gyvenamosios vietos- tik gavus ryšininko įsakymą33.

Po 1944m. gegužės- balandžio mėn. LLKS vadovybės areštų, organizacijai ėmė vadovauti buvęs organizacinio skyriaus vado pavaduotojas inžinierius ltn. Jonas Jurkūnas LNP narys ir kpt. Ignas Velavičius-Vilius LNP karinio sektoriaus “Geležinis Vilkas” vadas, darbštus LLKS narys, įrengęs organizacijai radijo siųstuvą ir palaikęs radijo ryšius su Švedija, dr. Algirdo Vokietaičio grupe. Liepos pradžioje jie tarėsi su Šaulių sąjungos vadais plk. Matu Naujoku, kpt Klemu Martinkumi ir Petraškevičiumi dėl tolimesnių veiksmų vykstant rusų agresijai34. Buvo svarstoma lietuvių karinių dalinių steigimo ir vadovavimo jiems problema Nuspręsta išnaudoti ir vokiečių suteikiamus galimumus apmokyti vadus ir aprūpinti kovotojų būrius ginklais bei šaudmenimis. Tam tikslui vokiečių karinės žvalgybos struktūroje turėjo būti sukurtas pogrindinis lietuviškas štabas vadovaujamas ltn. J. jurkūno, kad vokiečiai negalėtų lietuvių panaudoti savo tikslams35.

Partizaniniam sąjūdžiui rusų okupuotoje teritorijoje vadovauti bei organizuoti turėjo likti kpt L Velavičius-Vilius jo slėptuve turėjo tapti Kazlų Rūdos apylinkės kur veikė apie 100 vyrų- partizanų dalinys. Vienas šio dalinlo vadų ltn. Pranas Čeponis-Leonas tapo kpt. I. Velavičiaus-Viliaus padėjėju. Kovos su raudonaisiais diversantais Kazlų Rūdos miškuose pretekstu, jiems iš vokiečių buvo parūpinta 10 automatų, 10 pistoletų ir 50 granatų36. Liepos 15d. į Kauną evakavosi ltn. Antanas Žarskus, Geležinio Vilko Vilniaus apygardos vadas kuris įsijungė į pogrindinę veiklą. Jis užmezgė ryšius su Traupio km. (Ukmergės aps) žmonėmis apsisprendusiais partizanauti, bei iš besitraukiančių į Vokietiją Vilniaus gaisrininkų (brand-majoro V. Šimkaus) parūpino ginklų. Rugpjūčio pradžioje, vadovaujantis šiuo pogrindžio įsakymu, ginklai buvo palikti viename panemunės kaimelyje Jurbarko vls, kur veikė grupė Laisvės Kovotojų37.

Kpt L Velavičius-Vilius užmezgė ryšius su dviejų vokiečių karinės žvalgybos (abvero) diversinių mokyklų viršininkais ir tuo būdu užsitikrino galimybę laisvai važinėti vokiečių okupuotoje teritorijoje ir kirsti Vokietijos sieną, kuri nuo birželio 25d. buvo uždaryta specialių leidimų neturintiems pabėgėliams38. Vokiečių karinė žvalgyba tuo metu kaip tik ieškojo kontaktų su lietuviškų sąjūdžių ir karininkijos atstovais kad pastarieji sutiktų organizuoti partizanų būrius rusų kariuomenės užnugaryje, žadėdami aprūpinti juos ginklais šaudmenimis ir radijo siųstuvais. Apie liepos 20d. kpt. I. Velavičius-Vilius išvyko pasižvalgyti į pajūrį ir aplankyti savo brolio Vinco Velavičiaus kunigavusio Laukžemėje (Kretingos aps). Pakeliui Telšiuose jis susitiko su LLA nariu Antanu Juozaičiu, vieno dalinio ūkio skyriaus viršininku, iš kurio patyrė apie Vanagų veiklą Žemaitijoje: kad jie organizuojasi ir turi net autonominę politinę vadovybę39. Liepos 22d. Laukžemėje kpt. L Velavlčius-Vilius netikėtai surado dr. A. Vokietaitį ir VLIKo pirmininką S. Kairį-Kaminską. Vilius nušvietė naują padėtį lietuvių Pasipriešinime- perėjimą nuo pogrindžio veiklos prieš vokiečius į ginkluotą kovą prieš rusus jis parūpino ir automobilį su vairuotoju-asmens sargybiniu, kad dr. A. Vokietaitis galėtų susirišti su LLA Šiaulių apygardos štabu, esančiu į pietus nuo Rietavo- Endrijavo, slapto radijo ryšio užmezgimo klausimu40.

Rugpjūčio pradžioje kpt L Velavičius-Vilius kartu su ltn. P. Čeponiu-Leonu ryšių užmezgimo tikslais vėl išvyko į Telšius. Alsėdžiuose jie susitiko su A. Juozaičiu ir Stepu Derbutu, LLA nariais, taip pat atsitiktinai susitiko ryšininką Rimkevičių, iš kurio patyrė, kad dr. A. Vokietaitis dar neišvykęs iš Lietuvos. Palikęs Čeponį Alsėdžiuose, kpt L Velavičius-Vilius rugpjūčio 6d. vakare Kunigiškių km. netoli Šventosios paskutinį kartą susitiko su dr. A. Vokietaičiu ir S. Kairiu-Kaminsku41. Per šį pasktinį susitikimą dr. A. Vokietaitis perdavė kapitonui atsarginius radijo ryšio su Švedija šaukinius ir kodus, bei tam tikrą sumą užsienio valiutos trumpų bangų radijo siųstuvui įrengti (iš šių pinigų 250-350 dol. kpt L Velavičius-Vilius 1944m. rudenį perdavė ltn. J. Jurkūnui, kad šis išpirktų dr. A. Vokietaitį iš vokiečių kalėjimo)42. Beje, kaip rodo tolimesnė kpt L Velavičiaus-Viliaus veikla, jis turėjo gauti ir kokius tai įgaliojimus ar nurodymus dėl tolimesnės VLIKo veiklos šalyje atgaivinimo. Dar liepos 22d, sudarius evakuacijos iš Lietuvos planą, jos vykdymo vadovu pasiūlyta tapti kunigui Dagiui, įteikiant tam reikalui 1620 dol. Jis turėjo nuvykti į Šiaulius ir Kauną bei perduoti prof. T. Petkevičiui ir dr. Zenonui Ivinskiui įgaliojimus atkurti VLIKo branduolį. Deja, kunigas Dagys niekur nevažiavo43, tad tuos įgaliojimus nuvežti galėjo gauti ir I. Vėlavičius—Vilius.

Pastarasis grįžęs į Alsėdžius susitiko su LLA Telšių rinktinės vadu ltn. Juozu Barzda-Klevu ir LLA Telšių apskrities OS (Organizacinio sektoriaus) vadu mokytoju Stasiu Kaupu-Dėde44. Pasitarime susitarta keistis informacija ir slaptais spaudiniais, aptarta galimybė palaikyti radijo ryšius su užsieniu. Tam reikalui LLA Alsėdžiuose turėjo įsirengti radijo siųstuvą (trumpabangis vokiškas aparatas “Dupleks” veikė iki 600km ir įrengtas Žemaitijoje puikiausiai galėjo pasiekti tiek Švediją, tiek apimti radijo ryšiais visą Lietuvą). Kpt. L Velavičius-Vilius papasakojo apie savo ryšius su vokiečių diversinėmis mokyklomis ir apie galimybę apmokyti jose partizanų vadus. LLA atstovai prašė gauti iš vokiečių ginklų, kurie  jiems buvo labai reikalingi. Kalbėta ir apie susivienijimą, bet LLA atstovai neturėjo tam įgaliojimų ir pažadėjo suvesti su aukštesne vadovybe.

Kpt. L Velavičius-Vilius sugebėjo gauti iš vokiečių sunkvežimį ginklų, kuriuos apie rugpjūčio 23d. lydimas dviejų vokiečių žvalgybos karininkų, ltn. A. Žarskaus P. Čeponio-Leono, atgabeno į Alsėdžius45. Priimant ginklus dalyvavo Šiaulių apygardos Vanagų vadas plk. Ipolitas Žulys-Ruginis, ltn. J. Barzda-Klevas, S. Kaupas-Dėdė, A. Juozaitis, S. Derbutas. Buvo tartasi su vokiečiais kad už kovą prieš raudonuosius diversantus Vanagams būtų parūpinta ginklų, taip pat jie pasiūlė apmokyti, apginkluoti 50 “vanagų” ir vėliau, rusų armijos užnugaryje, aprūpinti ginklais bei šaudmenimis46.

Kol ltn. J. Barzda-Klevas užiminėjo vokiečius kpt. I. Velavičius-Vilius kartu su S. Kaupu-Dėde suvažinėjo į Varnius kur susitiko su LLA vadu ltn. Kaziu Veverskiu-Seniu, Šiaulių apygardos štabo viršininku mjr. J.Memėnu, Vilniaus apygardos vadu kpt Albinu Karaliumi-Vareniu ir gen. M Pečiulioniu-Miškiniu47. Buvo kalbėta apie LLA susijungimą su VLIKu ir žinių apie padėtį Lietuvoje perdavimą į užsienį. LLA nesutiko susijungti, nes nematė su kuo ir laikė gen. M. Pečiulionį pakankamai autoritetingu VLIKo atstovu. Matyt buvo prieita išvados kad būtina aiškiau apibrėžti šio komiteto padėtį, būklę, santykį su LGK ir funkcijas surengus platesnį įvairių pogrindžio atstovų pasitarimą.

Pasitarimą buvo numatyta surengti rugsėjo 5d. Tauragės aps Kaltinėnų miestelyje. jame turėjo būti apsvarstyta lietuviškųjų karinių pajėgų kūrimo problemos ir tolimesnės veiklos gairės Ar jame būtų bandytas atgaivinti pakrikęs VLIKas? Manau, kad taip. Jau rugpjūčio viduryje plk. ltn. Leonas Valkūnas, remdamasis kpt L Velavlčlaus-Viliaus iš Alsėdžių atgabentais LLA atsišaukimais, kuriuose buvo raginama pasilikti Tėvynėje, stoti į Vanagų būrius ir atėjus laikui su ginklu kovoti prieš rusus, parašė panašų dokumentą VLIKo vardu platinimui užfrontėje48. Tuo pat metu ltn. A Žarskus susirišo su partizanų grupėmis Jurbarke ir Slavikuose (Šakių aps.). Pastarajai vadovavo buvę LNP nariai kpt. Stasys Kantvydas ir psk. Jakubauskas, čia slapstėsi VLIKo komisijos sienoms nustatyti pirmininkas prof. Z. Ivinskis priklausęs krikščionių demokratų partijai49. Pastarajam S. Kairio-Kaminsko buvo pavesta atgaivinti VLIKo branduolį-apie ką pranešė pas jį apsilankęs kpt L Velavičius-Vilius Prof. Z. Ivinskis rekomendavo energingą kunigą V. Baltutį, kuris pažinojo Vištyčio apylinkėse gyvenusį gen. Tadą Daukantą, Baltų Vienybės sąjūdžio atstovą. Šis savo ruožtu surišo su liaudininkų veikėju prof. Juozu Pajauju50.Rugpjūčio pabaigoje buvo pakviestas kpt. Pranas Gužaitis, kuris Pagėgių aps. Vilkiškių miestelyje susitikęs su Velavičiumi. Valkūnu, Žarskumi, pasiūlė prof. Joną Fledžinskį, kaip VLIKo atstovą51. Į pasitarimą buvo pakviesti LLA, Tėvynės apsaugos rinktinės atstovai.

Pasirengimas suvažiavimui vyko labai skubiai ir nesilaikant konspiracijos. Apie tai suuodė vokiečiai, rugsėjo pradžioje atsiuntę į Žukus (Klaipėdos kraštas) pas kpt. I.Velavičių-Vilių žinomą šnipą mjr. Jurgį Gerulį, Berlyno universiteto lituanistikos profesorių, turintį uždavinį sukurti iš lietuvių SS dalinius Anksčiau jis globojo Armiją Krajovą ir jai teikė informaciją apie lietuvius bei ginklus. Bet ne tik vokiečiai-1944 m. rugsėjo 3 d. šiek tiek anksčiau išvykę į Kaltinėnus dviem lengvosiomis mašinomis kpt LVelavičlus-Vliius, gen. T. Daukantas, prof.Z.Ivinskis ir J. Pajaujis, kun. V.Baltutis bei ltn. A. Žarskus ir P. Čeponis-Leonas kaip vairuotojai, užvažiavo ant rusų diversantų padėtos minos. Avarijos metu sunkiai sužeisti kpt L Velavičius-Vilius, prof. J. Pajaujis ir gen. T. Daukantas buvo nugabenti į Telšių ligoninę, o iš ten į Klaipėdą52. Diversinį išpuolį parengė ir įvykdė rusų žvalgyba, turėdama tikslą sutrukdyti suvažiavimą Kaltinėnuose ir neleisti susivienyti patriotinėms lietuvių jėgoms, sukuriant vieningą politinį vadovavimo centrą. "Ištikusi avarija pakeliui į Kaltinėnus buvo visiškai neatsitiktinė. Deja, visko neapskaičiuosi- jie liko gyvi, bet “avarija” kuriam laikui sumaišė fašistų kortas.”-prisipažįsta čekistas, prisidengęs J. Jakaičio slapyvardžiu53. Šis veiksmas liudija, kiek rusams buvo pavojingas vieningo Pasipriešinimo vadovaujančio centro susikūrimas rodo, kad okupanto ypatingųjų tarnybų išpuoliai prieš vadovaujančius centrus turi gilias šaknis, o sovietų agresija pasireiškia ne tik okupavimu.

Vis dėlto suvažiavimas Kaltinėnuose įvyko. Rugsėjo 5d. vietos klebonijoje susitiko prof. Z. Ivinskis atstovavęs krikščionis demokratus ir VLIKą, prof. J. Fledžinskis- liaudininkus ir VLIKą, kpt P. Gužaitis-Lietuvių Frontą, mokytojas Petras Paulaitis- Lietuvos Laisvės Gynėjų Sąjungą, ltn. J. Barzda-

Klevas, kpt A. Karalius-Varenis ir dar vienas-LLA kpt. S. Kantvydas A.Žarskus ir P. Čeponis-Leonas- LLKS ir LNP, taip pat mokytojas iš Kaltinėnų54. Pasitarime buvo aptartas evakuacijos iš Lietuvos klausimas ir priimtas nutarimas perduoti ir patvirtinti VLIKo politinius bei karinius įgaliojimus LGK bei LLA. Tokiu būdu savarankiška LLKS ir kitų pogrindžio grupių organizacinė veikla baigėsi susivienijimu su stipriausia to meto jėga- LLA.

Lietuvos Laisvės Armija

LLA ginkluotą kovą prieš rusus pradėjo tuoj pat jiems įsiveržus. ”Nuo 1944 m. liepos mėnesio Lietuvos Laisvės Armija baigė organizacinį laikotarpį ir perėjo į aktyvią kovą. Organizacija buvo padalyta į du sektorius organizacinį sektorių OS ir veikiantįjį sektorių VS. Veikiantysis sektorius, pavadintas LLA Vanagų vardu, pradėjo partizaninius veiksmus”55. iš visų priešvokiško pogrindžio organizacijų LLA buvo geriausiai kariškai organizuota sutelkusi savo gretose daugumą lietuvių karininkų bei puskarininkių, numatė, kad Nepriklausomybę teks iškovoti ginklu56. Jau 1943-1944 m. pirmoje pusėje į LLA perėjo nemaža žmonių iš kitų pogrindžio organizacijų. Labai įdomiai LLA apibūdina pirmieji rusų okupantų dokumentai: "voennopovstančeskaja nacionalističeskaja organizacija”-"karinė sukilėlių tautinė organizacija". Ir iš tikro, kai kurie LLA dalinių veiksmai netelpa į partizaniškos sampratos rėmus visoje veikloje aiškiai matyti sukilimo požymiai, nekalbant jau apie reguliariosios kariuomenės kovos elementus.

Formali perėjimo į partizaninę veiklą data yra liepos 1 d. Mėnesio pradžioje LLA vadas ltn.K.Veverskis-Senis Kaune susitiko su Šiaulių apygardos vadu j.ltn. Adolfu Eidimtu-Žybartu, kuriam perdavė karinės parengties įsakymą, nurodantį, kad visi pajėgūs vartoti ginklą LLA nariai pereina į rinktines ir toliau vadinasi “vanagais”. Rinktinės vadu skiriamas aukščiausią karinį laipsnį turintis karininkas. Jis savo rinktinę suburia tinkamiausiame tam reikalui miške. Negalintys kovoti su ginklu LLA nariai dirba štabuose ir organizaciniame sektoriuje organizuoja rinktinių aprūpinimą maistu, transportu, informacija, ryšiais, sanitarija ir pan.57. Tuo pat metu (ar kiek anksčiau) LLA vadas patvirtino ir pačios organizacijos bei rinktinės (apskrities būrio) organizacines schemas.

Lentelė Nr.1

Lietuvos Laisvės Armijos vyriausiosios vadovybės organizacinė schema58

Lentelė Nr.2

Lietuvos Laisvės Armijos rinktinės (apskrities būrio) organizacinė schema59

Visai LLA organizacijai vadovavo LLA vadas ir centrinis štabas, vadovaujamas štabo viršininko (tuo pat metu ir vado pavaduotojo). Pastaruoju tapo J.ltn. A.Eidimtas-Žybartas. LLA vadui tiesiogiai buvo pavaldus Vyriausiasis Vanagų vadas (pradžioje jis nebuvo paskirtas) ir apygardų vadai, bet OS vadovavimas priklausė centrinio LLA štabo vienam iš šešių - organizaciniam skyriui ir jo viršininkui. Apygardose veikė tapatus centriniam apygardinis štabas kurio operatyvinio skyriaus viršininkas vadovavo visos apygardos Vanagams. Tuo tarpu apskrities štabas nebuvo sudarytas tiesioginio pavaldumo principu: rinktinės vadas ir apskrities viršininkas (LLA apylinkės vadas) nebuvo pavaldūs vienas kitam. o velkė vienodomis teisėmis, vadovaudami skirtingo polinkio organizacijoms (partizanams ir pogrindžiui).

Sudėtinga daugiapakopė LLA štabų struktūra iš pirmo žvilgsnio labiau tiko sukilėliams, o ne slaptai veikiantiems partizanams Tačiau ilgainiui ilgametė kovos prieš rusiškuosius okupantus praktika nelauktai atskleidė ir jos pranašumus Pirmiausia ši struktūra leido partizanams sudaryti pastovų štabo darbuotojų rezervą ir tuoj pat panaudoti jį vieno ar kito NKVD-NKGB sutriuškinto vadovaujančio centro atkūrimui. Pavyzdžiui, okupantui sunaikinus apygardinį štabą, pastarojo priedermes galėjo perimti stipriausias apskrities štabas ar išskirti iš savo tarpo narių jo atkūrimui: sunaikinus centrinę vadovybę - jos pareigas perimdavo geriausiai organizuotos partizanų apygardos vadovybės žmonės ir t.t Teigiamų pusių turėjo ir LLA suskirstymas į du autonominius ypač apskrities lygyje, sektorius. Priešo pajėgoms sutriuškinus vieną ar kitą “vanagų” kautynių dalinį, apskrityje likdavo LLA pogrindžio organizacija, pajėgi atnaujinti partizanų veiklą. Be abejo, pasirinktos organizacinės sistemos pranašumus ir trūkumus turėjo parodyti laikas, o 1944 m. vasarą numatyta LLA sandara turėjo daug formalizmo, tiesiog neaiškumo, bet tuo pat metu buvo ir tobulinama

Iš penkių LLA apygardų į partizaninę veiklą pereita tik keturiose (Klaipėdos apygardos įsteigimas taip ir liko popieriuje) ir tik vienoje iš jų - Šiaulių apygardoje buvo palankios sąlygos nuosekliai pereiti į karinę parengtį. Vilniaus Kauno ir Panevėžio apygardose rinktinės ir būriai kūrėsi puolant rusų kariuomenei ar jau jos užnugaryje. Daugelis LLA dalinių buvo priversti trauktis link Žemaitijos iš savo krašto nepajėgdami pereiti fronto linijos iš Vilniaus pasitraukė centrinis LLA štabas. Pastarojo veiksmo negalima vertinti kaip organizacijos pasimetimo arba silpnumo ženklo. Tiesiog Vilniaus apylinkės dėl geografinės padėties bei gyventojų tautinės sudėties, taip pat dėl agresyvių lenkų Armijos Krajovos bei rusų diversantų iš Gudijos veiksmų nebuvo patogios įsikurti centrinei Lietuvos Pasiprriešinimo (Rezistencijos) vadovybei ar partizanų rinktinei.

LLA vadovybė susitelkė Šiaulių aps Matkalčluose netoli Radviliškio, jltn. A.Eidimto-Žybarto ūkyje. Organizacinio skyriaus darbuotojai Adolfas Kubilius-Adys, Šarūnas Jazdauskas-Jurgutis, Buivydas ir Kudirka atgabeno iš Vilniaus pogrindinę LLA spaustuvę ir archyvą60. Matkaičiuose buvo išspausdintas vienas pogrindžio laikraščio “Karinės ir politinės žinios" numeris, klausomasi radijo iš užsienio, rengiami planai tolimesniai kovai, lankėsi ryšininkai ir gaudavo organizacinius įsakymus bei užduotis Liepos viduryje į štabą ryšininkas atvedė gen. M.Pečiulionį, kuris buvo sutiktas gana šaltai61. jaunieji LLA karininkai nesiruošė perleisti iš savo rankų vadovavimo, nedarė palankaus įspūdžio ir solidus generolo amžius. Tačiau greitai vadovybė, ypač ltn.K.Veverskis-Senis, suvokė aukšto laipsnio karininko, turinčio VLIKo įgaliojimus, reikšmę ir įtraukė jį į LLA veiklą, apie ką ir liudija minėta liepos 17 d. direktyva organizacijos nariams pasirašyta Miškinio slapyvardžiu.

Tuo pat metu turėjo būti įsteigtas ir LGK, nors pagal M.Pečiulionio parodymus tai įvyko 1944 m. rugpjūčio pradžioje62. Autonominės politinės vadovybės sukūrimas bei vadovavimo LLA sudvejinimas (VS ir OS) buvo iššauktas iš dalies ir grynai praktinių organizacinių sumetimų. Pagal perėjimo į ginkluotą kovą nuostatas vadovavimas kautynių daliniams turėjo būti pavestas aukščiausio laipsnio karininkams dažnai naujokams LLA, nustumiant į šalį sąjūdžio pradininkus bei organizatorius neturinčius aukšto karinio laipsnio. Pastariesiems laipsnius pakeitė pogrindinės kovos patyrimas bei pasiryžimas tęsti kovą okupuotoje tėvynėje bet kokiomis sąlygomis- dėl to jie neišvengiamai turėjo likti vadovybėje. Priešingu atveju organizacijai grėsė pakrikimas ir susinaikinimas. Pasipriešinimo antrajai rusų okupacijai patirtis vėliau parodė, kad dalyvavusių jame karininkų skaičius tiesiog proporcingai didėjo žemėjant laipsniui.

Apie liepos 21-23 d. dėl rusų prasiveržimo link Šiaulių, LLA štabas pasitraukė į Telšių aps Vadovybė pasklido po Žemaitiją, padėdami organizuoti vienintelę dar tebesančią vokiečių okupuotoje teritorijoje LLA apygardą, o štabo darbuotojai išsiuntinėti su rekomendaciniais laiškais rinktinių vadams į pagalbą. 1944m.liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje LLA Šiaulių apygarda jau veikė kaip gerai organizuota pogrindinė ir partizanų struktūra. Jai buvo priskirtos Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Kretingos ir Tauragės apskritys tačiau sėkmingas perėjimas į partizaninę veiklą visa organizacine sudėtimi bei pilnų rinktinių sudarymas buvo įmanomas tik trijose iš jų - Telšių, Kretingos ir Tauragės. 1944 m. rugpjūčio 23 d. duomenimis apygardos Vanagų vadui, buvusiam LLA Šiaulių apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininkui plk. Ipolitui Žuliui - Ruginiui priklausė 1400-1500 apmokytų, pasirengusių kovai partizanų, išsidėsčiusių kuopomis ir būriais po 20-60 žmonių įvairiuose valsčiuose, kaimuose ir miesteliuose63. Rugpjūčio mėn. LLA Šiaulių apygardos Saturno štabui buvo pavaldžios Telšių, Kretingos ir Tauragės rinktinės bei apskričių štabai.

LLA Telšių apskrities organizacijos Voverės štabas buvo Alsėdžių girininkijoje64. Čia pat esančiuose Platelių-Alsėdžių miškuose buvo pagrindinė rinktinės išsidėstymo vieta bei pasitraukusių iš kitų LLA apygardų partizanų persitvarkymo ir perpaskyrstymo stovykla. Rinktinę pradėjo organizuoti Telšių apylinkės štabo operatyvinio skyriaus viršininkas plk. ltn. Pranas Budraitis, buvęs Vietinės rinktinės Telšių apskrities karo komendantas, nuo pavasario gyvenęs nelegaliai. Liepos pabaigoje jis žuvo, patekęs į raudonųjų diversantų pasalą. Rinktinės vadovavimą perėmė iš Kauno atvykęs ltn. J. Barzda-Klevas65. Apskrities viršininku ir OS vadu liko LLA Telšių apylinkės vadas mokytojas S. Kaupas-Dėdė. Liepos- rugpjūčio mėnesiais rinktinėje buvo sudaryta 10 kuopų, po vieną valsčiuje: Telšių. Alsėdžių, Plungės, Tverų, Žarėnų, Rietavo, Nevarėnų, Luokės, Janapolės ir Varnių66.

Nevarėnų kuopai vadovavo mokytojas ltn. Ignas Šapkūnas, rugsėjo mėn. rinktinės vado įsakymu vietoje jo vadu buvo paskirtas Nevarėnų policijos viršininkas Brencius67. Luokės kuopai vadovavo j. ltn. Venckus, paskirtas vadu liepos mėnesį68. Vadovavimą LLA organizacijai Žarėnų valsčiuje jau 1944m. birželio mėn. iš girininko Andriušiūno perėmė ltn. Jonas Venclauskas-Kymantas buvęs Vietinės rinktinės 309 bataljono vado adjutantas69. Jo pastangomis Žarėnų kuopa susidėjusi pradžioje iš 30 vyrų, išaugo dvigubai, buvo suskirstyta į 4 būrius- Tomkevičlaus-Šerno (Pronckų km.). Šermukšnio (sl.) (Feliksavos km.), Aleksandravičiaus (sl.) (Smilgių km.) ir Pušinio (sl.) (Saušilio ir Antanavo km.).

Jei Telšių aps. galima laikyti LLA tėvonija, tai kitur reikalai klostėsi sudėtingiau. Tauragės aps pietinėje dalyje ir gretimoje Raseinių aps. veikė stiprios LLGS, LLKS ir LF organizacijos, Kretingos aps. šiaurėje ir gretimoje Mažeikių aps- LLKS ir LNP. Kretingos apskrities LLA karinio Vanagų sektoriaus organizavimo darbus LLA Kretingos apylinkės vadas kpt. Pranas Šopaga pradėjo liepos menesį, tačiau dėl ginklų trūkumo ir apmokytų kadrų stokos šis darbas vyko lėtai. LLA apskrities Maumedžio štabas buvo įsteigtas tik rugsėjo pradžioje ir jungė keturias kuopas-Valinsko Gargždų, Balsio Veiviržėnų, Dausino Endrijavo ir Kulių, vadovaujamą Kulių miestelio mokytojo70. Ginklų buvo gauta iš vokiečių, tarpininkaujant kpt. Viktorui Vlikutaičiui-Griunui, tuomet buvusiam ryšių karininkui vokiečių žvalgybos mokykloje netoli Karaliaučiaus. Tuo tikslu rugpjūčio 8d. į minėtą mokyklą apmokymams, parsivežti ginklų ir radijo siųstuvų buvo pasiųsta 13 LLA narių71.

1944m. rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje, nepaisant pasiekimų LLA organizacinėje veikloje, jos vadovybėje kilo nesutarimų taktikos klausimais. Pagrindinis strateginis tikslas- Lietuvos nepriklausomybės iškovojimas ginklu- nepasikeitė. 1944m. vasarą buvo manoma kad Vokietija sudarys Vakaruose separatinę taiką ir kartu su anglais bei amerikiečiais sustabdys bolševikus. Tai savaime apsaugos Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos okupacijos ir tuomet LLA turės suvaidinti lemiamą vaidmenį valstybės atstatyme. Tam tikslui LGK paruošė kelis planus72.

Pirmasis planas numatė išlaikyti savo rankose dalį Lietuvos teritorijos, paskelbti joje nepriklausomybės atstatymą ir čia organizuoti tolesnį pasipriešinimą. Kitas planas svarstė galimybes diplomatinėmis priemonėmis vesti derybas dėl rusų kariuomenės atitraukimo, tam reikalui panaudojant spaudą bei radiją Trečiasis planas - jeigu nepavyktų pirmasis, tuomet pereiti į pogrindį, leisti spaudą ir laukti taikos konferencijos.

(Bus daugiau)

Naudota literatūra

1.    Vaitiekūnas V. Antrosios sovietinės okupacijos laikai (nuo 1944) // Lietuvių enciklopedija.- T.15.. Bostonas 1968.- P.38O

2.    Jaščenka A. Konstitucinė tarptautinė teisė- T.I.- K.193I- P.I93.

3.    Hough W.J.H. The annexation of the Baltic states and its effect on the development of law priohibiting forcible seizure of territory // New York Law School journal of international and Comparative Law- Vol.6- Nu.2.-1985- P.326

4.    Lietuvių Fronto biuletenis.- 1944. -Birželio 9.

5.    Keliuotis J. Dangus nusidažo raudonai // Literatūra ir menas- 1989-Vasario 1-Kovo 11.

6.    Ateitis.-I944 - Birželio 17.

7. Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos.- T.2.- V.1990- P.351.

8. Žymantas S. Susitikimai su Pranu Padaliu // Į Laisvę- 1976.-Nr.68.- P. 31.

9. Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje.-V.l990.-P.213.

10.Politiškai-karinės organizacijos "Kęstutis" laikinasis statutas// Laisvės kovų archyvas -T.7 -K.1933 P.l5l-152.

10. Politiškai-karinės organizacijos “Kęstutis" laikinasis statutas// Laisvės kovų archyvas.-T.7-K.1933-P.151-152.

11. Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje-P.213

12. Bubnys A.Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944 m.-V.1991.-P. 142.

13. Buv. LTSR VSK archyvas.-F.8.-B.10/II.-L.129-131; Žymantas S. Susitikimai su Pranu Padaliu.-P.143.

14. Bubnys A. Lietuvių antinacinė rezistencija -P.143.

15. Nepriklausoma Lietuva.-1944-Liepos 6.

16. Ten pat.

17. Ten pat.-Liepos 22.

18. Buv. LTSR VSK archyvas.- F8.-BJ0/11-U3/

19. Žymantas S.Susitikimai su Pranu Padaliu.-P.3Z

20. Vilutis L. Likimo mozaika.-K.1992.-P.102.

21. Buv.LTSR VSK archyvas.-F3-B.9164.-T.l-L.34.

22. Ten pat.-F.8.-B.10/11.-L.I31.

23. Ten pat.-L.I36; Laisvės besiekiant. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją.-Čikaga 1983.-P.319.

24. Žymantas S.Susitikimai su Pranu Padaliu.-P.3.

25. Ten pat.

26.Laisvės besiekiant.-P.367.

27. Ten pat.-P.317.

28. Ten pat.-P.336.

29. Bubnys A. Lietuvių antinacinė rezistencija-P.1I4.

30. Raila B. Versmės ir verpetai.-Boston 1970-P.36.

31. Buv.LTSR VSK archyvas.-F.3-B.52S7-T.l-L78.

32. Raila B. Versmės ir verpetai.-P.47

33. Laisvės besiekiant.-P.201.

34."Geležinis vilkas“.-V.196S-P.112-I13; Buv. LTSR VSK archyvas.- F.3-B.S257.-L73.

35. "Geležinis vilkas".-P.lI2-II3.

36. Ten pat.-P.117.

37.    Ten pat.-P.I19; Šimkus V. Atsiminimai Okupuotoje tėvynėje ir kitur.-D.2-Chicago 1990.- P137.

38. Laisvės besiekiant.-P.316.

39.“Geležinis vilkas“.-P.123.

40.Laisvės besiekiant.-P.319-320.

41"Geležinis vilkas'.-P.I23; Laisvės Besiekiant -P.331.

42.Laisvės besiekiant.-P.33i.

43.Ten pat.-P.318-319.

44.Hitlerininkai parašiutininkai.-V l966.-P.3S.

45.Ten pat.-P.37.

46.Ten pat.

47.Ten pat.-P.38.

48. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą.V rinkinys.-V.1962.-P.22.

49. "Geležinis Vilkas“.-P.124.

50. Ten pat.-P.126.

51. Archyviniai dokumentai..-P.22.

52. "Geležinis Vilkas".-P.126.

53Jakaitis J. išdavystės keliu.-V.1976.-P.121.

54."Geležinis Vilkas.-P.127; Archyviniai dokumen-tai...-P.23.

55. Karinės ir politinės žinios.-1944.-Spalio 4-lap-kričio 4.

56. Hitleriniai parašiutininkai.-P.20.

57. Vilutis L. Likimo mozaika.-P.98.

58. Pagal: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių archyvas-F.Organizacijos. LLA

59. Ten pat.

60. Hitleriniai parašiutininkai.-P.122.

61. Veverskis P.Apie generolus//Tremtinys.-1991. Gegužės 1.

62. Buv.TSR VSK archyvas.-F.3-B.9I64-T.l-L34. 63..Hitleriniai parašiutininkai.-P.37.

64.Ten pat.-P.63

65.Ten pat.

66. Ten pat.-P 65.

67. Ten pat.-P.63-67.

68. Ten pat.-P.64.

69. Ten pat.-P.70.

70. Ten pat.-P.81

7l. Ten pat.-P.78, 108, 123

72. Buv.LTSR VSK archyvas.-F.3 -B.9I64 -TI.-L.34.