Gen. E.Justo parodymai
(Tęsinys. Pradžia Nr.9)
6 klausimas Ką žinote apie agentus, kurie po galimo Lietuvos atidavimo liktų Lietuvoje kaip Vokietips agentai?
Iš pradžių tokiais agentais rūpinosi, kaip jau minėjau 47- 48 psl. (Justo atsiminimų.-past). abvero Kauno skyrius, kurio II srities darbas kaip tik apėmė šitą veiklą. Abvero tarnyba Rygoje vadovavo savalaikiam tokių agentų panaudojimui visoje srityje (Ostlande). Šis darbas prasidėjo maždaug 1942m. rudenį, arba tuo laiku, kai buvo prieita nuomonė, kad vokiečių frontas tolesnio ilgalaikio puolimo neišlaikys. Tais metais pradėti statyti užnugario pozicijų įtvirtinimai, kuriuos iki tol Hitleris buvo uždraudęs kaip silpnumo požymį. Vėliau užnugaryje buvo skersai statomi įtvirtinimai, iš kurių jau niekas negalėjo susidaryti aiškaus vaizdo.
Mano žinios apie tai, ką 6 klausimu noriu išdėstyti, paimtos iš buvusio Lietuvos ulonų pulko Alytuje kapitono Vilkutaičio, kuris vedė vokiečių kilmės moterį ir 1940 metais persikėlė į Vokietiją, tapo reicho vokiečiu. Vilkutaičio brolis, pėstininkų papulkininkis, liko lietuviu ir okupacijos metu buvo lietuvių pagalbinės policijos vado Špokevičiaus adjutantas Persikėlęs į Vokietiją, kapitonas Vilkutat (taip jis save vadino, kai tapo reicho vokiečiu) įstojo į Vermachtą ir tapo zonderfiureriu su leitenanto laipsniu. Maždaug 1942m. viduryje trumpam laikui jis buvo komandiruotas į karo lauko komendantūrą Kaune, kad sugrįžtų iš Dancigo (Gdansko) į Kauną. Per šį laiką Vilkutat tapo vokiečių rotmistru (kavalerijos kapitonai Vokietijoje vadinosi rotmistrais) ir buvo paskirtas į armijų grupę "Šiaurė" abvero karininku. Jis kiek atsimenu, buvo priskirtas 16- ajai armijai (galėjo būti ir 18-oji armija) ir jos įpareigotas asmeninių ryšių dėka šalia veiklos fronte užsiimti lietuvių savo tėvynėje Lietuvoje verbavimu: vokiečiams palikus Lietuvą, turėjo likti joje kaip vokiečių žvalgybos ir kontržvagybos (ND) agentas
Taigi tai buvo antroji tarnyba, kuri su ta pačia užduotimi dirbo Lietuvoje. Vilkutat 1942m. pabaigoje ir 1943m. dažnai kelioms savaitėms atvykdavo į Lietuvą, kad vykdytų savo užduotį. Kai sugedo Vilkutat šiam uždaviniui paskirtas iš kariuomenės motoparko personalinis automobilis, Vilkutat paprašė manęs priimti jį į mano automobilį, nes kitą dieną turėjau išvažiuoti, ir dar buvo laisva vieta. Kai aš tą dieną važiavau į Alytų, iki malūno netoli Prienų kartu vyko Vilkutat, kuris paprašė grįžtant jį vėl pasiimti.
Tokiomis aplinkybėmis aš paklausiau apie jo darbo rezultatus, kadangi iš Mongrovijaus, kuris tą patį darbą vykdė abvero tarnybai Rygoje, nieko apie šituos reikalus negirdėjau. Vikutat tiktai pasakė, kad šią užduotį labai sunku, beveik neįmanoma atlikti, nes šiuo metu reikia atkreipti dėmesį į daugelį momentų, kurie lemia griežtai neigiamą lietuvių nusistatymą Vokietijos atžvilgiu. Pirmas momentas- kad lietuviai tvirtai įsitikinę, esą jau pats galimo išėjimo iš Lietuvos faktas yra ryškus vokiečių silpnumo požymis. Antras momentas griežtai neigiamam nusistatymui yra labai blogas ir neteisingas vokiečių civilinės vadovybės. SD ir policijos elgesys su lietuviais per visą okupacijos laiką. Nors vermachtui ir būtų dar daug simpatijų, vis dėlto Lietuvoje stiprėja įspūdis kad Vermachtas nieko negali.
Vokiečių civilinė vadovybė vykdo blogą politiką. Lietuvoje žeminančiai elgiasi, nepakankamai aprūpindama lietuvius maisto produktais, priešingai negu reicho vokiečius, kuriems visko pakanka. Reicho vokiečiai tuoj pat gauna verpalų, vartojimo reikmenų ir visų kitų daiktų, apie kurių parūpinimą lietuviams net kalbos nėra. Lietuviai negauna netgi pieno vienerių metų kūdikiams, tuo tarpu kiekvieno vokiečio namų ūkyje kasdien būna grietinės, o civilinės vadovybės, SS, SD ir vokiečių policijos namuose negirdėtai lėbaujama puotaujama (Iš šios vokiečio kalbos matyti, kad jis arba tikrai tikėjo, kad dėl vokiečių vykdomo plėšimo lietuviams visko trūko, ir nematė kad resursai buvo slepiami, manė kad visi lietuviai miestuose nepajėgūs patys apsirūpinti, arba. pripažindamas daromą neteisybę, norėjo parodyti ne tokį jau gražų vokiečių elgimosi su lietuviais vaizdą - past). Nepaprastai pablogino santykius galvijų ir arklių atėmimai ir apskritai per didelės prievolės lietuviams, beatodairiški jų išreikalavimai, iki pat išvijimo iš namų, atėmus viską, ką valstietis turėjo.
Vilkutat nurodė dar daug panašių priežasčių, tačiau per toli nueičiau, jas visas čia pateikdamas. Taigi pasirengusiems tapti agentais buvo žadami dideli ūkiniai pranašumai, bet tokiais vokiečių pažadais niekas daugiau netikėjo. Jei trumpai, tai Vilkutat pasakė suprantąs neigiamą lietuvių nusistatymą jo verbuojamam darbui. Taip pat ir rotmistras Mongrovijus bei įtrauktas kaip ir Mongrovijus į šios užduoties parengimą geras Lietuvos žinovas, turintis plačius ryšius Langė labai skundėsi bevaisėmis pastangomis užverbuoti nors kelis agentus. Jis išvardijo panašias nesėkmės priežastis kaip ir Vilkutat.
Mongrovijus ir Langė kreipėsi į žmones, 1940-1941 metais sėdėjusius rusų kalėjimuose, norėdami lietuvius užverbuoti agentais planuojamiems uždaviniams kaip rezidentus pažadėdami, palikus Vokietijai Lietuvą, juos pasiimti (reikia suprasti-ne iš karta-past.) į Vokietiją ir užtikrinti saugesnę egzistenciją. Iš pradžių, esant tam tikroms sąlygoms, buvo žadami greiti ūkiniai pranašumai, po to paaiškinama, kad tai bus po to, kai civilinė vadovybė įgyvendins ūkines sąlygas. Kad tokie Mongrovijus ir Langė, iki tol asmeniškai nepažįstami žmonės, tikrai įvykdys prisiimtas užduotis, nė vienas rimtai netikėjo. Todėl kaip užverbuoti agentai buvo kviečiami abvero tarnybos žmonės, kurie turėjo būti trumpai parengiami Rygoje planuotose spacialiuose kursuose.
Vilkutat norėjo ligšiolinių nesėkmių lyg ir nepastebėti ir dėl to susiieškojo savo pažįstamą malūnininką, kurio pripažinimą pelnė civilinės vadovybės žadama tvartų statybą kelių taisymu ir tiltų sustiprinimu. Malūnininkas pareiškė norįs jam jau šiandien atvesti verbuojamų agentais žmonių. Kai aš atvažiavau grįždamas pasiimti Vilkutat iš malūno netoli Prienų, mes visi kartu pavalgėme pas malūnininką (jis vadinosi Šalšus, vokiškai Šule). Vakarieniaujant ir grįžtant Vilkutat pasakojo, kad malūnininkas jam atvedęs daug žmonių, kurie aiškino esą pasirengę užsiimti pageidaujama agento veiklą.
Malūnininkas, susidraugavęs su Vilkutat buvo sąžiningas, pripažindamas, jog nė už vieną iš tų žmonių negalįs duoti nė mažiausios garantijos, kad jie rimtai galvoja apie prisiimamą darbą. Tačiau Vilkutat norėjo pranešti savo armijai apie šiuos žmones kaip apie "užverbuotus" ir juos pasiųsti į netrukus prasidėsiančius Rygoje specialaus parengimo kursus. Iš pokalbio per vakarienę aš nesupratau, ar Šalšus mokėjo tik lietuviškai.
Kai vėliau dar kartą sutikau Vilkutat- tai galėjo būti 1944m. pradžia-ir paklausiau apie jo darbo rezultatus, jis man pasakė, kad su manim gali būti atviras sąžiningai šnekant, galima kalbėti tik apie nesėkmes. Tik Šalšaus atveju su dideliais vargais bei rūpesčiu pavyko prikalbinti porą agentų ir pasiųsti juos parengimui. Į mano klausimą, ar tarp pabėgusių į miškus lietuvių neatsirastų garantuotai pasižadančių žmonių, Vilkutat nusijuokęs atsakė, kad jie visi tikrai neapkenčia vokiečių, ir pas juos su tokiais reikalavimais labai blogai būtum priimtas.
Ar ir SD užsiėmė panašiais uždaviniais, aš negaliu pasakyti. Betgi tai galėjo būti. Šį paskutinį sakinį norėčiau pagrįsti tuo, kas man rašant šiuos užrašus toptelėjo į galvą. Kartą susitikau- tai galėjo būti 1943m. pabaiga-1944m. pradžia- abu brolius Vilkutaičius priešais policijos namus (Pienocentro pastatą Laisvės alėjos- Daukanto gatvių kampe), kur jie rengėsi įsėsti į naują personalinĮ automobilį, vokišką Opelį-Kadetą. Mano klausiami, iš kur jie gavo šitą gražų, naują civilinį automobilį (nes Vilkutat šiaip jau važinėjo tik su vermachto kariuomenės automobiliu, o Vilkutaitis- policijos automobiliu), jaunesnysis brolis Vikutaitis (tas. kuris liko lietuviu.-past.) pasakė, kad jis šį automobilį su specialia vokiečių policijos licencija pirmumo teise galėjęs nusipirkti.
Po to aš dar keletą kartų tam tikrais laiko tarpais mačiau abu brolius šiame automobilyje. Tai man telkia peno apmąstymams, nes tuo metu Vokietijoje civilinių automobilių negalėjo gauti netgi devizomis (tarptautinių atsiskaitymų mokėjimo priemone.-past) mokantys užsieniečiai. Taigi vokiečių policija (Lietuvos SS ir policijos vadas) turėjo ypatingą priežastį parūpinti šį automobilĮ. Juo važiuodami, abu broliai dažniausiai buvo apsirengę civiliškai. Taigi panašu, nors ir pirštu neparodoma, kad jaunesnysis brolis Vilkutaitis Lietuvos SS ir policijos vado pavedimu vykdė tą patį agentų verbavimo darbą SD. Galbūt ir SD jis dar kartą išvardijo tuos pačius agentus, apie kuriuos savo armijai jau buvo pranešęs brolis. Šie agentai tikrai su malonumu būtų antrą kartą priėmę jiems teikiamus ūkinius pranašumus ir apie tai tylėję.
Tuo aš nesistebėčiau, nes iš autentiškų šaltinių išgirdau, kad nė vienas iš šių agentų nepranešė nė žodelio. Taip anksčiau buvę užverbuoti agentai, vėl užėmus Lietuvą raudonajai armijai, nuėjo į sovietines karo įstaigas (žinybas) ir ten apie viską pranešinėjo, kad atliktų galimas tarnybų užduotis, klaidindami savo pranešimais juos užverbavusias vokiečių tarnybas. Agentų svetimos kariuomenės užnugaryje skyrius ypač painus. juo labiau kai kalbama apie dar priešiškus užsieniečius. Šios srities rezultatai man taip pat nežinomi.
Mano nuomone, tos priemonės galėjo būti sėkmingai naudojamos tik savoje šalyje (Vokietipje.-past.) šiame kare tiek Vakaruose, tiek Rytuose padidinus saugumą. Gaila, aš ir apie tai nieko negirdėjau. Judriame kare, ypač greitame, kokį kariavo raudonoji armija prieš Vokietiją Rytuose, toks agentas praktiškai išsiųs tik vieną ar kelis pranešimus, nes jis ne karo korespondentas su savo automobiliu. Tačiau šis pranešimas ar pranešimai gali būti labai svarbūs.
7 klausimas Kur Lietuvoje buvo vyriausioji karo lauko, karo lauko ir vietos komendantūros?
Pirmąsias karo lauko komendantūras, žengiant frontui į Rytus, įsteigė saugumo divizijos. Jos sekė paskui kovojančius kariuomenės dalinius kad išvalytų užnugario sritį ir užtikrintų saugumą. Kai mane perkėlė iš Bukarešto į Kauną ir paskyrė į karo lauko komendantūrą, perimant šią tarnybą 1941m. lapkričio ld„ Ostlandas (Latvija Lietuva ir Baltarusija) jau buvo išskirtas iš kariuomenės užnugario srities ir tapo užnugariu (taip vadinami tie etapai), kuriame jau beveik trys mėnesiai buvo civilinė vadovybė. Ostlandui priklausanti Estija visą laiką liko kariuomenės užnugario sritimi, taigi buvo tiesiogiai pavaldi armijų grupei "Šiaurė”, nes frontas šiaurėje ne pagal pirminį operacijos planą atsitrenkė į neįveikiamą bastioną prie Leningrado. Nepaisant to, ir Estija gavo numatytą ir jau pasiruošusią civilinę vadovybę. Tai buvo naujiena ir vienintelis atvejis, kad kariuomenės užnugario sritis turėtų civilinę vadovybę.
Man atvykus į Kauną, Ostlandas kariniu atžvilgiu buvo organizuotas taip: Rygoje buvo vermachto vyr. kariuomenės vadas Ostlandui generolas leitenantas Brėmeris su savo štabu, kuris iš pradžių buvo įsikūręs Kaune. Latvijoje buvo 3 karo lauko komendantūros Rygoje, Daugpilyje ir Rositen(?).
Lietuvojebuvo 2 karo lauko komendantūros- Kaune ir Vilniuje. Šiauliams ir Panevėžiui numatytos karo lauko komendantūros į Lietuvą atvyko tik 1944m. pradžioje (turėjo atvykti jau 1943m. pabaigoje), kai, susiaurėjus dėl raudonosios armijos žengimo armijų grupės Šiaurė kariuomenės užnugario sričiai, lauko komendantūros čia tapo nereikalingos
Baltarusijoje tuo metu dar buvo viena saugumo divizija vadovaujama generolo leitenanto fon Bechtolsbaimo ir 3 lauko komendantūros Glenbohyje, Molodečne ir Lydoje.
Parodęs vermachto organizavimą vermachto vyr. kariuomenės vado Ostlandui srityje, grįžau į Lietuvą nuo išeities podclJos- 1941m. lapkričio ld.
Prieš mane Kauno karo lauko komendantu dirbo generolas majoras Polis, anksčiau buvęs austrų karinis atašė Berlyne. Jis buvo atleistas rugsėjo pabaigoje dėl gėrimo. Rūpintis Kauno karo lauko komendantūros reikalais buvo įgaliotas (laikinai -past.) papulkininkis Hartvigas. Tuo tarpu anuometinis armijos generalinio štabo viršininkas generolas papulkininkis Halderis sutvarkė mano atleidimą iš Rumunijos karo atašė pareigų. To aš Halderio daug kartų prašiau, ir jis kartu išprašė mano paskyrimą Kauno karo lauko komendantu. Generolas pulkininkas Halderis, kuris buvo man palankus (jis buvo mano mirusio brolio bičiulis), norėjo duoti man šitą vietą, nes žinojo, kad Kauno karo lauko komendantūra 1942 metais bus pertvarkyta į vyriausiąją karo lauko komendantūrą, ir aš be veiklos fronte galėsiu būti paaukštintas generolu majoru ir generolu leitenantu. Frontinės veiklos nuo perkėlimo 1915m. į generalinį štabą, taigi jau 26 metus, aš neturėjau, išskyrus trumpą 2 savaičių vadovavimą 2-ajam pėstininkų pulkui, prieš paskiriant mane karo atašė 1938 metais.
1941m. spalio 15d. aš buvau atleistas iš karo atašė pareigų ir paskirtas Kauno karo lauko komendantu. Perdavęs Rumunijos karo atašė reikalus per Berlyną atvykau į Kauną, kur 1941 11 01 pradėjau dirbti kaip pulkininkas.
Kauno karo lauko komendantūra suskirstyta sritimis ir apimanti visą senąją Lietuvą, galėjo veikti tik su sąlyga kad greitai atvyks Šiauliams ir Panevėžiui numatytos karo lauko komendantūros. Ją suskirsčiau šitaip:
Kauno karo lauko komendantūrakaip darbo barą gavo vadinamosios Suvalkijos srities apskritis: tai sutapo su Kauno srities komisariatu.
Laukiama Šiaulių komendantūradarbui gavo vadinamosios Žemaitijos srities apskritis, kas atitiko Šiaulių srities komisariatą. Laukiama Panevėžio lauko komendantūra turėjo dirbti vadinamojoje Aukštaitijos srityje, kuri sutapo su Panevėžio srities komisariatu. Kadangi vermachto vyr. kariuomenės vadas Ostlandui mane informavo, kad suskirstymas į numatytas iš anksto Šiaulių ir Panevėžio komendantūras yra visai neaiškus, aš turėjau priimti priverstinį sprendimą ir įkurti laikinus Šiaulių ir Panevėžio darbo štabus. Jie turėjo perimti nesamos komendantūros uždavinius Taigi visoje senojoje (etnografinėje -past.) Lietuvoje man priklausė tik vietos komendantūra I ir vietos komendantūra II. I ir II vietų komendantūrose skyrėsi tik etatų skaičius. I vietos komendantūra turėjo 5 karininkus, 1 tarnautoją valdininką ir 12 žmonių personalą, taip pat 6 vermachto žandarus. II vietos komendantūra- tai štabo karininkų tarnyba. Ji turėjo 3 karininkus, 1 tarnautoją valdininką, 6 personalo žmones ir 3 vermachto žandarus. II vietos komendantūra- kapitonų tarnyba.
Iš dalinių man priklausė vadinamasis sargybos batalionas Nr.506 (ar Nr.605), kuris turėjo tik 3 kuopas, taigi apie 450 žmonių. Bataliono štabas buvo Kaune, o kuopos paskirstytos geležinkelių ir kelių apsaugai. Netiesiogiai mano dispozicijoje buvo 307-oJo krašto apsaugos bataliono štabas ir dvi kuopos. Štabas buvo dislokuotas Šiauliuose, kuopos turinčios po 200 žmonių, taigi 400 kareivių, paskirstytos geležinkelio apsaugai. Vilniaus karo lauko komendantūra, vadovaujama pulkininko Cėnpfeningo. buvo visiškai savarankiška turėjo savo dispozicijoje 800 žmonių krašto apsaugos batalioną ir I vietos komendantūrą.
Šiauliams ir Panevėžiui pateikiau tokius paskyrimus: Šiauliuose dislokuoto 307-ojo krašto apsaugos bataliono vadą paskyriau vermachto komendantu Žemaitijai su būstine Šiauliuose. Jis turėjo vykdyti karo lauko komendantūros uždavinius. Kaip personalas bataliono vadui papulkininkiui Brendeliui buvo priskirta iš pradžių Kaunui numatyta vietos komendantūra I, vadovaujama majoro Cachejos. Likusį personalą šiai laikinai komendantūrai, esant reikalui, papulkininkis Brendelis turėjo paimti iš savo bataliono. Objektų (geležinkelių, autostradų, depų ir pan.) apsaugai papulkininkio Brendelio dispozicijoje buvo abi 307-ojo krašto apsaugos bataliono kuopos.
506-asis sargybos batalionas buvo pasiskirstęs taip:
Štabas ir viena kuopa Kaune. Šiai kuopai priklausė objektų nuo Virbalio iki Kauno apsauga ir gausūs postai pačiame Kaune (kariuomenės aprūpinimo maisto produktais parduotuvė, trofėjų amunicijos sandėlis, aprengimo tarnyba, ginklų remonto dirbtuvės teritorijų apsauga ir kt).
Viena kuopa Jonavoje. Ji turėjo saugoti objektus nuo Kauno iki Šiaulių ir Panevėžio miestų ribų.
Viena kuopa Panevėžyje šiaurinės Lietuvos dalies apsaugai. Šios kuopos vadas kapitonas Harmas kartu buvo paskirtas vermachto komendantu Aukštaitijai su būstine Panevėžyje ir vykdė šios srities lauko komendantūros uždavinius. Reikalingą personalą jis parinko iš savo kuopų. Vienintelę dar jo dispozicijoje esančią vietos Komendantūrą II, vadovaujamą kapitono Giufso, aš turėjau pasilaikyti kaip vietos komendantūrą Kaunui. Norėdamas išvengti katastrofiško vietos komendantūrų trūkumo, ėmiausi priemonių įrengti vadinamąsias dalinių vietos komendantūras, nors dėl to sumažėjo ir taip jau silpna objektų apsauga bei sargyba. Tačiau šios vietos komendantūros buvo būtinos kad paruoštų butus per Lietuvą peržygiuojantiems ir pakeliui apgyvendinamiems daliniams, taip pat dėl turimų kareivinių priežiūros ir valdymo.
Taigi personalas turėjo būti parinktas iš dalinių ir privalėjo būti labai nedidelis. Į apskričių miestus pagal galimybes paskyriau 1 karininką ar feldfebelį (viršilą) su 2-3 žmonėm, o vietose, kur daugiausia reikėjo rūpintis kareivių valdymu, -1- 2 žmones Sau padėjau tuo, kad vadinamąsias etapų formuotes jų apgyvendinimo vietose panaudojau nedidelėmis 1-3 žmonių vietų komendantūroms ir jų personalui įsikurti.
Visas šias laikinas vietų komendantūras sudarė daugiausia lietuvės moterys kurios mokėto vokiškai ir buvo kaip jų pagalbinis personalas. Vietų komendantūroms iš sargybos dalinių parinkti keli karininkai šalia savo veiklos turėjo kaip vietų komendantai prižiūrėti dalį geležinkelio linijų kaip linijų komendantai, perimdami stacionarinius geležinkelio apsaugos postus. Taip laikui bėgant įsteigiau vieną po kito šiuos vietos komendantūros dalinius, kurie dėl personalo trūkumo, deja turėjo būti panaikinti, o po to vėl pagal galimybę atkuriami. Be Kauno ir Šiaulių, kur, kaip jau minėta buvo sudarytas I arba II vietos komendantūros, aš tuoj pat paskyriau:
Virbalyje: atostogaujančiųjų priežiūros vadą,
Tauragėje: atostogaujančiųjų priežiūros vadą.
Kretingoje: atostogaujančiųjų priežiūros vadą.
3 vietos komendantūroms, kurios galėjo dirbti kartu su šių tarnybų būrių personalu, aš paprašiau pavaduojančio vadovaujantį Kėnigsbergo (Karaliaučiaus) gynybos apskrities generolą sutikimo ir jį gavau, kadangi atostogaujančiųjų priežiūros tarnyba buvo ne man. o gynybinei Kėnigsbergo apskričiai.
Marijampolėje paskyriau karininką (leitenantą, kurį laiką taip pat feldfebelį) ir 3 žmones iš 506-ojo sargybos bataliono su civiliniu lietuvių pagalbiniu personalu.
Vilkaviškyje: puskarininkį (kartais jefreitorių) iš 506-ojo sargybos bataliono ir lietuvę stenografistę.
Alytuje: krašto apsaugos bataliono kapitoną iš karo belaisvių srities-aš paprašiau šios srities komendanto sutikimo ir jį gavau.
Jonavoje: ten dislokuotos 506-oJo sargybos bataliono kuopos vadą.
Utenoje: puskarininkį (kartais jefreitorių) ir 3 žmones iš 506-ojo sargybos bataliono su lietuvių civiliniu pagalbiniu personalu.
Kėdainiuose: puskarininkį (kartais jefreitorių) iš 506-ojo sargybos bataliono ir lietuvių civilinį pagalbinį personalą. Įrengus Kėdainiuose karo ligoninę, ligoninės vyr. gydytojas buvo paskirtas vietos komendantu. Puskarininkiai vėl grąžinti į savo batalioną.
Radviliškyje: iš pradžių ten įkurdintos karo ligoninės vyr. gydytoją, po to armijų grupės Šiaurė kariuomenės auto-moto parko vadovą(kapitoną). Reikalingą toms vietų komendantūroms personalą komendantai turėjo paimti iš savo pačių tarnybų, o lietuvių pagalbinį personalą, kuris gautų atlyginimą iš karo lauko komendantūros kasos, privalėjo įdarbinti.
Raseiniuose: 307-ojo krašto apsaugos bataliono puskarininkį su 1 žmogum ir lietuvių pagalbiniu personalu. Kai Raseiniuose buvo dislokuoti Helmicho mokomosios divizijos daliniai, vietos komendantūra turėjo būti sudaryta iš šių dalinių:
Zarasuose: 506 sargybos batalijono jefreitorių ir lietuvių stenografistų.
Panevėžyje: laikinos lauko komendantūros uždaviniams vykdyti 506-ojo sargybos batalijono kuopos vadą su lietuvių pagalbiniu personalu.
Biržuose: tankų dalinio vadą (vyresnįjį leitenantą) su lietuvių pagalbiniu personalu.
Seredžiuje: 506-ojo sargybos batalijono jefreitorių ir lietuvių stenografistą.
Plungėje: 307-ojo krašto apsaugos batalijono jefreitorių ir lietuvių stenografistę.
Telšiuose: 307-ojo krašto apsaugos batalijono karininką, kuriam buvo pavaldi Plungė, 2 žmonės ir lietuvių pagalbinį personalą.
Joniškyje: krašto apsaugos batalijono kuopos vadą. kurĮ paskyrė karo belaisvių srities komendantas: jo sutikimo paprašiau ir jį gavau.
Taip aš įsteigiau 21 vietos komendantūrą, kuri bent jau galėjo atlikti būtiniausius karinius butų parūpinimo, jų įrengimo kareiviams apgyvendinti ar pražygiuojantiems daliniams apsistoti, kareivių priežiūros uždavinius. Tiesa man priklausančių nedidelių apsaugos jėgų. skirtų objektų apsaugai, skaičius juntamai sumažėjo, nes, įsteigus laikinas Šiaulių ir Panevėžio komendantūras, buvo reikalingos ir pagalbinės jėgos iš dalinių, turėjo būti parinkti dar 6 karininkai, 8 puskarininkiai ir 26 kiti žmonės iš apsaugos jėgų.
Kai 1942m. vasarą iš manęs buvo paimtos abi stiprios 307-ojo krašto apsaugos batalijono kuopos, o batalijono štabas turėjo išžygiuoti į Vilnių, su tokiu vargu sulipdyta organizacija vėl būtų pakibusi ore, jei vermachto vyr. kariuomenės vadas Rygoje nebūtų įvykdęs mano prašymo 307-ojo krašto apsaugos batalijono štabą, kurio 4 kuopos per pusę buvo dislokuotos Latvijoje ir Vilniaus apskrityje, laikinai palikti Šiauliuose, iš kur savo 4 kuopas, tiesa, pavaldžias ir Mitau bei Vilniaus karo lauko komendantūroms, kartais galėjo surinkti.
Kaip dviejų 307-ojo krašto apsaugos batalijono kuopų išėjimo pasekmė liko neužimta Plungės vietos komendantūra, o į Telšius papulkininkis Brendelis pasiuntė aktyviems daliniams netinkamą seną karininką, kurį jis priskyrė prie savo batalijono štabo. Raseinių vietos komendantūrą buvo užėmęs kaip tik apie tą laiką išžygiavusios Helmicho divizijos mokomasis dalinys. Tačiau ypač sunki tapo objektų apsauga, nes man vietoj turėtų iki tol 850 žmonių priklausė tik 450 žmonių iš 506-ojo sargybos batalijono. Jei atimsime 5% atostogaujančiųjų, komandiruotuosius į vietos komendantūras ir paimtus būtiniausiems sargybos postams Kaune, taip pat kuopų trasos priežiūrai reikalingas įgulas (taigi 22+32+36+24=114), tai geležinkelių ir kelių apsaugai liko ne daugiau kaip 300 žmonių.
Reikia atsižvelgti, kad turėjau saugoti nuo partizanų antpuolių 750km geležinkelio linijų ir 650km kelių. Pranešiau vyr. kariuomenės vadui, kad šio uždavinio neįmanoma atlikti. Apie 1400km ilgio apsauginei juostai aš negalėjau paskirti net 1 žmogaus kas 4,5km, tuo tarpu karo lauko komendantas Vilniuje apie 800km geležinkelių ir kelių ruožui turėjo 1,5 batalijono su maždaug 1200 žmonių, taigi 42km apsaugos juostai jis galėjo paskirti 6 žmones. Dėl to paprašiau kariuomenės vado atlaisvinti mane nuo autokelių apsaugos, kad su likusiais 300 žmonių galėčiau kaip reikiant apsaugoti bent jau svarbiausius objektus geležinkelio ruože.
Po to mano dispozicijai buvo paskirta 1,5 kuopos lietuvių pagalbinės policijos, tačiau ir toliau turėjau saugoti svarbiausius autokelių objektus nuo galimų užpuolimų. Šituos 1,5 kuopos lietuvių pagalbinės policijos, kovose išsekinto batalijono, likučius (1 kuopa turėjo 80 žmonių, pusė kuopos- dar 40, taigi iš viso-120 žmonių) kariuomenės vadas išprašė iš vyriausiojo SS ir policijos vado Rygoje, nes šiaip Vermachtas negalėjo apsaugoti autokelių sen. (etnogr.) Lietuvoje. Aš paskirsčiau turimus 420 žmonių geležinkelių ir kelių objektams saugoti:
Lietuvių pagalbinės policijos kuopą: geležinkelio ir autokelių apsaugai nuo Virbalio iki Kauno (išskyrus Kauno miestą).
Pusę lietuvių pagalbinės policijos kuopos autokelių tiltų apsaugai Kaune, Neries tilto Jonavoje, Nevėžio tiltų prie Babtų ir Ariogalos ir Ventos tilto Bubiuose (15km į vakarus nuo Šiaulių) apsaugai.
Visi kiti automobilių tiltai liko neapsaugoti.
506-ojo sargybos bataliono viena kuopa kuopos štabas Jonavoje perėmė geležinkelių nuo Kauno (įskaitant Kauno miestą) iki bėgių išsišakojimo į pietus nuo Šiaulių apsaugą.
506-ojo sargybos bataliono kuopa kuopos štabas Panevėžyje perėmė geležinkelio nuo Šiaulių (įskaitant miestą) į Daugpilį iki Lietuvos sienos apsaugą ir visus saugomus objektus (ne kelius- past) Kaune.
506-ojo sargybos batalijono viena kuopa kuopos štabas Šiauliuose, vadovaujamas laikinojo karo lauko komendanto papulkininkio Brendelio, perėmė geležinkelio nuo Šiaulių iki Tauragės ir nuo Šiaulių iki Kretingos, taip pat nuo Šiaulių iki Latvijos sienos apsaugą.
506-ojo batalijono štabas liko Kaune. Batalijono vadui buvo nurodytas visų sen.(etnogr.) Lietuvos geležinkelių ir autokelių priežiūros komendanto uždavinys. Atsižvelgiant į tai, kad vien tik svarbiausiems geležinkelio objektams reikia apie 100 žmonių kad juos bent trumpą laiką būtų galima apsaugoti nuo partizanų antpuolių- iš tokių objektų galima paminėti geležinkelio tiltą per Nerį Jonavoje ir daugiau kaip 100m ilgio tiltą per Nevėžį prie Lyduvėnų- galima įsivaizduoti, kokia menka ir nepakankama buvo mažų geležinkelio objektų apsauga Pavyzdžiui, tiltą per Obelę prie Kėdainių saugojo tik 1 jefreitorius su 9 žmonėmis.
Partizanų antpuoliui tokių saugomų objektų vyrai galėjo tik labai trumpai pasipriešinti, o apie poruotą apsaugą, kokios apskritai reikėtų, esant nedidelėms apsaugos jėgoms, negalima buvo ir galvoti. Laimė, sen. (etnogr.) Lietuvoje geležinkelių ir kelių apsaugos objektai nebuvo užpuldinėjami, nes senojoje krašto apsaugoje buvo galima tiktai gynyba iki paskutinio šovinio, kadangi po antpuolio, praradus objektą ir išlikus gyviems,-nesvarbu, ar tai bus kuopos, batalijono vadas, ar karo lauko komendantas,- jie turėjo būti atiduoti karo lauko teismui ir nuteisti mirties bausme.
Geležinkelio ruožo išsišakojimai, ne strateginiai objektai, tačiau ir ne visai nesaugomi tilteliai (vandens pratekėjimui) per upelius ar pelkėtas vietas buvo sugadinami (susprogdinami) po keletą kartų per savaitę. Tokios išsprogdintos vietos bėgiuose ar pabėgiuose per trumpą laiką būdavo sutvarkomos, nuolat laikant paruoštas atsargines medžiagas, iššaukus geležinkelio ruožo darbininkus
Vienintelis pozityvus dalykas, ką buvo galima pasiekti su tokiomis nedidelėmis apsaugos jėgomis, buvo kruopščios geležinkelio ruožo apžiūros, ieškant galbūt padėtų naktį minų. Šį darbą atliko paskirti į geležinkelio ruožą patruliai. Iš vyr. kariuomenės vado išrūpinau kad už patruliavimo metu (patruliuoti eidavo visada dviese) patrulio rastos ant geležinkelio linijų ir išminuotas 3 minas, užkirtus kelią 3 sprogimams, vermachto vyr. kariuomenės vado dienos įsakymuose turėjo būti viešai pareikšta padėka už 5 užkirstus sprogimus- įteiktas 2 laipsnio Kryžius už pasižymėjimą kare, o už 10 užkirstų sprogimų- 2 laipsnio Geležinis kryžius ir t.t
Nors krašto apsaugos vyrai buvo painstruktuoti ir apmokyti kaip elgtis su galinčiomis rankose sprogti demontuojamomis minomis, tačiau visą laiką tai buvo susiję su pavojumi gyvybei. Geležinkelio sankasos ir bėgių saugojimas nuo sprogimų buvo pastebėtas ir vermachto vyr. kariuomenės vado pripažintas pasiekimu.
1942m. vasarą vermachto vyr. kariuomenės vado Ostlandui teritorijoje įvyko organizacinių pasikeitimų. jau seniai reikalauta karinio sektoriaus reorganizavimo. Vyriausieji pagal pareigas Latvijos ir Lietu-vos karo lauko komendantai, pertvarkius jų lauko komendantūras (V) į vyriausias lauko komendantūras (V.) buvo pavadinti vyriausiais karo lauko komendantais ir Latvijos arba Lietuvos apsaugos sričių komendantais.
Latvijoje tai buvo vyr. karo lauko komendantas generolas majoras Volfsbergeris, į Lietuvą turėjo būti paskirtas naujas vyr. karo lauko komendantas nes čia buvo generalinė tarnyba, o aš galėjau anksčiausiai 1942m. rudenį būti paaukštintas generolu majoru. Tačiau įsikišus generolui pulkininkui Halderiui, aš gavau vyr. karo lauko komendanto ir apsaugos srities komendanto vietą Lietuvoje, iš pradžių būdamas pulkininku.
Baltarusijoje nuo šiol veikė viena vyr. karo lauko komendantūra (V), vadovaujama generolo majoro fon Tčamerio: tai kartu buvo ir Baltarusijos apsaugos sritis. Fon Bechtolsheimo saugumo divizija buvo perkelta į kariuomenės užnugario sritį. Perspektyva perduoti reikalus trūkstamoms karo lauko komendantūroms ir toliau plėtoti krašto apsaugos sistemą liko. taigi niekas nepasikeitė, tik Vilniaus apskritis su jos karo lauko komendantūra perėjo Lietuvos apsaugos srities komendantui. Tačiau vermachto vyr. kariuomenės vadas aiškiai nurodė, kad su Vilniaus karo lauko komendantu kuris jau turėjo aukštesnį negu pulkininkas laipsnį ir visą laiką buvo fronto (Ly. veikiančios armijos) karininkas santykiai turi būti taktiški. Taigi jam pavaldūs apsaugos daliniai turėjo priklausyti tiesiogiai jam, juo labiau kad paskutiniuoju metu Vilniaus apskrities geležinkelio linijose žymiai sustiprėjo partizanų antpuoliai, ir iš Vilniaus apskrities galimiems uždaviniams sen. Lietuvoje negali būti atitraukta nė vieno žmogaus.
Vermachto vyr. kariuomenės vadas pavedė man pasižiūrėti, kaip įrengti ir tvarkomi geležinkelių ir kelių apsaugos punktai Vilniaus apskrityje, kad visa tai pritaikyčiau sen. Lietuvos geležinkelio linijų apsaugos įrengimų statyboje, tai man svarbu turint nedideles ginkluotas apsaugos pajėgas.
Aplankęs Vilniaus apskrities geležinkelio linijas ir automagistrales kuriose puikiai įrengti objektų apsaugai pritaikyti apsaugos punktai su stipriomis Vilniaus karo lauko komendantūrai priklausančiomis jėgomis aš pasinaudojau šiuo patyrimu sen. Lietuvos reikalams spręsti. 1942m. pabaigoje- 1943m. pradžioje buvo naujai nustatytos Šiaurės ir Vidurio armijų grupių ribos: Vidurio armijų grupė turėjo perimti iš prasčiau aprūpintos Šiaurės armijų grupės apie 100km pločio fronto ruožą. Ši nauja riba taip pat buvo pratęsta kariuomenės užnugario sričiai ir civilinio valdymo sričiai. Paskutinės srities riba ėjo Lietuvos ir Lenkijos 1940m. vasaros pasieniu, prieš atiduodant Vilniaus kraštą Lietuvai.
Nuo tol Vilniaus apskritis ne tik dėl taktinės objektų apsaugos, bet ir dėl ryšio tarp dalinių buvo priskirta Vidurio armijų grupei. Baltarusijos apsaugos sričiai, nes partizaninis judėjimas išplito už Baltarusijos ribų ir apėmė visą Vilniaus apskritį. Dar 1943 metais (tikslaus laiko negaliu pasakyti) Baltarusijos apsaugos sritis su Vilniaus apskritimi buvo visai išskirta iš vermachto vyr. kariuomenės vado, taip pat SS ir policijos vado Rygoje veikimo sferos.
Į Minską atvyko armijų grupės Vidurys vermachto vyr. kariuomenės vadas- pėstininkų generolas grafas Rotkirchas. Vyriausiuoju Baltarusijos SS ir policijos vadu buvo paskirtas iki tol pavaldus vyr. SS ir policijos vadui Rygoje SS obergrupenfiureriui Jekelnui Baltarusijos SS ir policijos vadas. Juo tapo SS obergrupenfiureriu ir policijos generolu paskirtas iki tol buvęs SS grupenfiureriu ir policijos generolu leitenantu fon Gotbergas.
Paskutinis Baltarusijos vyr. karo lauko komendantas ir Baltarusijos apsaugos srities komendantas generolas leitenantas Švarcekeris buvo paskirtas Vilniaus apskrities vyr. Karo lauko komendantu Baltarusijos vermachto vyr. kariuomenės vado veikimo sferoje.
Civiliniame valdyme šie kariniai reorganizavimai nieko nepakeitė, nes Vilniaus apskritis ir toliau priklausė Lietuvos generaliniam komisariatui, juo labiau kad tai su kariniais interesais jokiu būdu nesikirto: Lietuvos generalinio komisariato III (ūkinis) skyrius jau anksčiau siuntė konkretų kontingentą armijų grupei Vidurys aprūpinti.
1943m. pradžioje vermachto vyr. kariuomenės vadas Rygoje man pranešė, kad turėčiau paskaičiuoti, kaip bus, kai netrukus paims ir paskutinę 506-ąjį sargybos batalijoną. Pakaitalo esą pareikalauta, tačiau kol kas galima tikėtis iš netrukus planuojamo naujojo šaukimo tik netarnavusių 56-61 metų žmonių. Toks krašto apsaugos batalijonas Lietuvai esąs pažadėtas, tačiau šiuo metu su jo pristatymu visai neaišku.
Kita vertus 506-asis sargybos batalijonas turėjo būti pertvarkytas į dar vieną krašto apsaugos batalijoną su 4 kuopomis, ir tai reikėjo padaryti nedelsiant. Kai atvyks būtinas karininkų ir eilinių Vokietijos pakaitalas (506-ajam batalijonui.- past.). neliks kitos išeities, kaip savanoriškai užverbuoti ir kuo greičiau apmokyti Lietuvoje keletą kuopų objektams Lietuvoje apsaugoti.
Vermachto vyr. kariuomenės vadas paprašė ir gavo reicho komisaro Ostlandui Lozės ir vyr. SS ir policijos vado Ostlandui Jekelno. kuriems vieniems priklausė teisė verbuoti savanorius, sutikimą. Generalinį komisarą ir Lietuvos SS ir policijos vadą jų viršininkas informavo. Lozės ir Jekelno pageidavimu buvo uždraustas bet koks verbavimas per spaudą, skelbimai ant sienų ir pan.
Aš dėl to tuojau pat išleidau ranka rašytą skelbimą visoms vietų komendantūroms, taip pat į visas vietoves, esančias netoli geležinkelio apsaugos postų. Skelbime buvo parašyta kad įdarbins 1500 jaunų tarnavusių ar netarnavusių lietuvių, tarp jų 150 feldfebelių ir puskarininkių ir apie 25 jaunesniųjų karininkų geležinkelių ir kelių apsaugai tik Lietuvoje ir vien lietuvių kuopose. Priežiūra atlyginimas, aprūpinimas ir t.t.- toks pat kaip ir vokiečių vermachto tarnautojų. Uniforma- vokiečių kariuomenės su lietuviškais herbais ant rankogalių ir lietuviška kepurės kokarda Registracijos biurai- visose vietų komendantūrose ir karinėse tarnybose.
Vilniaus apskrityje nebuvo verbuojama. Registracijos laikas nuo 1943m. kovo 15 iki 31 dienos (galėjo būti ir truputį anksčiau, bet ne vėliau: bet kokiu atveju registracijos laikas apribotas 14 dienų). Prievarta registruotis nereikia nes kuopos bus sudaromos tik iš savanorių. Iš miškų savo noru užsiregistravusiems per verbavimo vietas žodžiu užtikrinau visišką nebaudžiamumą. Skelbime to aš negalėjau daryti, nes būčiau patekęs į sunkų konfliktą su civiline vadovybe, SS ir policija. Faktiškai užsiregistravo apie 1200 vyrų. tarp kurių buvo ne tiek jau mažai pabėgusių į miškus.
Kaip apmokymo vietą aš vėl pasirinkau kurį laiką neužimtas kareivines Prienuose. Buvau numatęs ne ilgesnį kaip 4 savaičių mokymosi laiką: realiai jis buvo dar trumpesnis. Mokymo personalą skyrė Helmicho mokomoji divizija. Po aprengimo ir gydytojo apžiūrėjimo balandžio viduryje galėjo prasidėti apmokymas jis baigėsi tuo, kad 1943m. birželio ld. užverbuotieji buvo pasirengę vykdyti numatytus apsaugos uždavinius. Formuojamų kuopų priežiūrai paskyriau lietuvių batalijono štabą, 1 papulkininkį- vadą 1 vyr. leitenantą ir 1 leitenantą kaip adjutantus arba ord. karininkus ir 2 lietuvius gydytojus sveikatai tikrinti, taip pat žemesnįjį personalą.
Iš 1200 atvykusiųjų po gydytojo apžiūrėjimo buvo išsiųsti namo visi jaunesni negu 18m. amžiaus Liko apie 1000 vyrų. Maždaug 100 atkrito dar mokantis- iš dalies dėl tarnautojų skundų, iš dalies jų pačių prašymu, iš dalies dėl to, kad jau nuo pat pradžių blogai elgėsi. Apmokymui buvo sudarytos 6 kuopos po 150 žmonių. Nebuvo jokio rikiuotės muštro; tikslas buvo paruošti užverbuotuosius tik numatytam panaudojimui apsaugos tarnyboje. Mokyta šaudyti šautuvu, kulkosvaidžiu, naudotis rankinėmis granatomis, granatosvaidžiu, minosvadžiu. patruliuoti, demontuoti rastas minas, gintis nuo tokio pat pajėgumo priešininkų.
Šio lietuviško dalinio pastangomis (formuotėje buvo tik keli vokiečiai) buvo įrengtas didelis restoranas su sale kareivių poilsiui: ten dažnai vyko teatrų spektakliai, kino seansai, koncertai, kuriuose dalyvavo lietuvių artistai. jauniems lietuviams apmokymo laikas neprailgdavo. Geros ir stiprios priežiūros reikėjo tam, kad jaunimas apmokymo pabaigoje būtų puikiai pasirengęs fiziškai.
Vermachto vyr. kariuomenės vado įsakyme, pagyrus ir pripažinus greitą ir sėkmingą lietuviško dalinio suformavimą, dvi jo kuopas įsakyta perduoti Vilniaus apskričiai. Dalinį paskirsčiau taip:
Bataliono štabas. kurio pagrindiniai uždaviniai- rūpintis jaunų lietuvių kareivių asmenine gerove, sunkumų, kliūčių pašalinimu ir nuolatinio žmonių ryšio su manimi užtikrinimu. Dislokacijos vieta: Kaunas. Atsargos kuopa: 100 žmonių. Papildymas nesiekė 50 žmonių. Uždaviniai: visų iki šiol 506-ojo sargybos batalijono saugotų objektų Kauno mieste apsauga (išskyrus geležinkelį, tiltus, tunelį). Nedelsiant paruošti po 2 žmones 506-ojo sargybos batalijono zenitiniams pabūklams aptarnauti ir Kauno zenitinių pabūklų apsaugai (2- 4 žmonės vienam zenitiniam pabūklui, iš viso 24 žmonės) perimti. Taip pat ši kuopa perėmė vyr. karo lauko komendantūros apsaugą ir perdavė karo lauko komendantūros biuro personalui pajėgius kariauti žmones Dislokacijos vieta: Kaunas Likusieji 800 žmonių buvo suskirstyti į 5 kuopas po 160 žmonių. Dvi kuopos geležinkeliu persikėlė į Vilnių. jos atsiskyrė nuo vyr. karo lauko komendantūros (Kaune -past) veikimo sferos ir nuo batalijono štabo Lietuvoje. Vėliau sužinojau, kad šiose dviejose kuopose buvo daug dezertyrų,nes ten su žmonėmis nedalykiškai ir netinkamai elgėsi. Man likusios trys kuopos buvo paskirstytos geležinkelio apsaugai:
1 kuopa dislokuota Kaune geležinkelio Virbalis- Šiauliai iki vermachto Šiaulių apskrities komendantūros ribos apsaugai,
1 kuopa dislokuota Šiauliuose geležinkelio ruožo Šiauliai-Tauragė, Šiauliai- Kretinga ir Šiauliai- Latvijos siena apsaugai,
1 kuopa dislokuota Panevėžyje geležinkelio ruožo Šiauliai-Daugpilis iki Lietuvos sienos apsaugai.
Šios kuopos buvo pavaldžios vyr. karo lauko komendantūrai arba vermachto komendantui Šiauliuose ir Panevėžyje.
506-asis sargybos batalionas, paskyrus lietuvius, atitraukė savo apsaugą, kad būtų pasirengęs išžygiuoti po reorganizavimo. Kiekviename geležinkelio apsaugos poste dar 8-10 dienų liko vokiečių feldfebelis ar puskarininkis instruktavimui.
Įdomumodėlei norėčiau paminėti, kad per trumpą laiką sėkmingai suformuotas lietuviškas junginys sukėlė civilinės vadovybės, ypač SS ir policijos pavydą ir nepalankumą, o mano pjudymas SS ir policijos (Jekelno) pastangomis dar sustiprėjo. Buvo netgi reikalaujama patikrinti mano kuopas (peratestuoti), ieškant tarp jų anksčiau pabėgusių į mišką darbingų žmonių: paremtas vermachto vyr. kariuomenės vado, tai aš kategoriškai atmečiau, kadangi dėl to būtų labai nukentėjęs vermachto autoritetas. 506-asis sargybos batalionas dar birželio mėnesį išžygiavo į armijų grupės Šiaurė kariuomenės užnugario sritį, ir beveik tuo pat metu buvo atšauktas vermachto Šiaulių komendantas Brendelis su savo batalijono štabu. Vietoj Brendelio aš paskyriau I vietos komendantūros Šiauliuose komendantą majorą Zacheją, kurio štabas buvo sustiprintas keliais vokiškai kalbančiais lietuvių atsargos kuopos tarnautojais.
Maždaug rudenį (tai galėjo būti spalio mėnuo) į Lietuvą pagaliau įžengė žadėtasis krašto apsaugos batalionas. Jis turėjo 4 kuopas po 150 žmonių, batalijono vadas buvo atsargos majoras de la Kampė. Bataliono numeris buvo didesnis negu 800. Aš jo tiksliai neprisimenu (879? 897?).
Didžioji dalis žmonių batalijone buvo netarnavę ir neparengti-batalijonas buvo suformuotas Hamburge ir tuoj pat, neapmokius, pasiųstas į Kauną.- todėl geležinkelių ir kelių apsaugai aš paskirsčiau tik 3 kuopas: Viena kuopa dislokuota Kaune: ši kuopa buvo tik mokomoji ir pakeisdavo vieną po kitos per 4-6 savaites tris kuopas. Apmokymui vadovavo mano vyr. lauko komendantūros štabo karininkai ir puskarininkiai. Pasibaigus 4 kuopų apmokymams, ši kuopa liko Kaune kaip operacijų rezervas ir po to perėmė visus čia saugomus objektus.
Viena kuopa dislokuota Jonavoje: geležinkelio ruožo Virbalis-Šiauliai apsaugai sustiprinti ir kelių apsaugai.
Šios abi kuopos kartu su batalijono štabu buvo tiesiogiai pavaldžios vyr. karo lauko komendantūrai.
Viena kuopa dislokuota Šiauliuose: pavaldi Šiaulių vermachto komendantui geležinkelių ir kelių apsaugai sustiprinti.
Viena kuopa dislokuota Panevėžyje: pavaldi Panevėžio vermachto komendantui geležinkelių ir kelių apsaugai sustiprinti. Šios kuopos vadas buvo kapitonas Harmas iš 506-oJo sargybos bataliono. Mano prašymu visą tą laiką, kai buvo atleistas iš vermachto komendanto pareigų. jis buvo komandiruotas į vyr. karo lauko komendantūrą.
Aš galėjau sustiprinti geležinkelių apsaugą, galėjau įtraukti būtinai jos reikalingus naujus objektus, šiek tiek sustiprinti autokelių apsaugą, atkurti panaikintas vietų komendantūras ir aprūpinti laikinas Šiaulių ir Panevėžio karo lauko komendantūras, sustiprinti jų personalą. Tačiau abu šluos komendantus aš pirmiausia įpareigojau sustiprinti naktinį patruliavimą, kuris labai apsimokėjo dėl padėtų daugybės minų ant bėgių ir sankasose demontavimo. Vėliau aš jiems įsakiau vieną būrį iš krašto apsaugos kuopos arba lietuvių kuopos palikti Šiauliuose ar Panevėžyje kaip opercijų rezervą ir toliau tobulinti būrio parengimą.
Jau 1941 metais pažadėtos abi Šiaulių ir Panevėžio karo lauko komendantūros pagaliau atvyko 1943m. pabaigoje- 1944m. pradžioje, žymiai sumažėjus armijų grupei Šiaurė kariuomenės užnugario srityje dėl sovietinio puolimo 1943 metais. Į Šiaulius atvyko karo lauko komendantūra vadovaujama pulkininko Zaso, į Panevėžį- karo lauko komendantūra vadovaujama pulkininko Vinterio, buvusio latvių vermachto karininko, kuris, būdamas vokiečių kilmės, 1939m. buvo persikėlęs į Vokietiją. Abi karo lauko komendantūros atvyko iš armijų grupės Šiaurė kariuomenės užnugario srities, kur jie buvo paskirti iki perdislokavimo į Lietuvą.
2-ajame fronte kovoję batalijonai, kurie turėjo apsistoti Zarasų-Uk-mergės rajone poilsiui, papildymui ir kaip operacijų rezervas, neatvyko. 1944m. pradžioje dar atvyko šešios vietos komendantūros II iš kariuomenės užnugario srities vermachto vyr. kariuomenės vado nurodymu jos apsistojo toliau nurodytuose miestuose, kuriuose su vietinių gyventojų pagalba turėjo įrengti apsaugos punktus miestų gynybai. Šie miestai buvo: Zarasai, Utena Ukmergė, Kėdainiai, Joniškis ir Raseiniai.
Tuo pat metu į Kauną atvyko pionierių kuopa kuri pionierių (inžinerijos dalinių) štabo įsakymu buvo priskirta vermachto vyr. kariuomenės vadui Kauno miesto gynybos įrengimams paruošti. Kai tik įžengė vietos komendantūra II. Zarasai su apskritimi taktikos sumetimais buvo išskirti iš Lietuvos ir priskirti Latvijos apsaugos srities Daugpilio karo lauko komendantūrai. Zarasai buvo įtraukti į įtvirtintą Daugpilio rajoną.
Iki mano išvykimo 1944m. gegužės mėnesį daugiau pakitimų neįvyko. Kai aš birželio pabaigoje, antrą kartą perduodamas savo tarnybos sritį generolui leitenantui Batcheriui iš 3 tankų armijos (kariuomenės užnugario srities vadovaujančiam generolui), antrą kartą paleidžiant mano vyr. karo lauko komendantūrą, kelioms dienoms atvykau į Kauną, situacija buvo tokia pat, kaip ir 1944m. gegužės menesį.
Prieš užbaigdamas 6 klausimą, dar norėčiau pateikti trumpą paaiškinimą raidės V skliaustuose po žodžių "lauko ar vyr. lauko komendantūra”. Vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros operatyvinėse ir kariuomenės užnugario srityse turėjo žymiai daugiau etatų negu vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros civilinės vadovybės valdomose okupuotose srityse. Taigi (V) reiškia kad kalbama apie vyr. karo lauko ar karo lauko komendantūrą, paskirtą į sritį, kurioje kartu su SS, SD, gestapu ir policija yra civilinė vadovybė, privalanti šioms karinėms tarnyboms padėti atlikti grynai karinius uždavinius užtikrinti saugumą, paruošti patalpas pražygiuojantiems arba laikinai dislokuojamiems vermachto daliniams, prižiūrėti ir aptarnauti dalinius palaikyti vermachto tarnautojų drausmę, ramybę ir tvarką.
Vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros operatyvinėse ir kariuomenės užnugario srityse turėjo maždaug dvigubai daugiau etatų ir savo valdymo skyrių, sudarytų daugiausia iš karinių tarnautojų: buvo netgi karinės administracinės tarybos inspektoriai ir sekretorės, kuriems teko civilinės vadovybės uždaviniai. Žymiai gausesni buvo ir karo lauko teismai bei vermachto žandarmerijos skyriai.
Mano žiniomis šios vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros turėjo atlikti ir policijos uždavinius savo veiklos ribose specialiai vietinių tenykščių gyventojų poreikiams. Kadangi aš pats niekada iš arčiau nesusipažinau su tokia vyr. karo lauko ar karo lauko komendantūra nežinau, ar karinėms tarnyboms buvo pavaldūs SS, SD,gestapas ir policija, ar šitos tarnybos tik tarpusavyje bendradarbiavo, taigi buvo tam tikra prasme glaudus bendradarbiavimas tarp vyr. karo lauko ar karo lauko komendantų ir SS bei policijos vado, kuriam buvo pavaldžios SS, SD, gestapas ir policija. Žinoma aš dažniau girdėdavau, kad vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros bausdavo ir civilinius gyventojus, netgi mirties bausmėmis ir pan., kas bent jau rodytų. jog vyr. karo lauko ir karo lauko komendantūros turėjo policijos įgaliojimus ir jais naudojosi.
Kalbant apie žinomą SS ir policijos reichsfiurerio Himlerio nuomonę dėl vermachto, kurį jis santykiuose su savo SS vertino kaip kažką menkesnio, nepilnavertiško, manyčiau, kad jei vyr. SS ir policijos vadas, taip pat SS ir policijos vadas nebuvo tiesiogiai pavaldūs Himleriui, tai vadovaujančiam operatyvinės srities ar kariuomenės užnugario srities generolui pagal rangą priklausė jam prilygintas SS ir policijos vadas su štabu, neturinčiu sprendimo galios, kurią turėjo minėti vadovaujantys generolai.
8 klausimasKokie ryšiai buvo tarp pranešime paminėtų 1) civilių, 2) policinių ir 3) karinių tarnybų vienos su kita ir tarpusa vyje?
Daug kas atsakymui į šį klausimą jau paminėta pranešime (šiuose atsiminimuose- past.), tačiau aiškumo dėlei dar kartą trumpai apibendrinsiu medžiagą klausime patelkta eilės tvarka. 186
Dėl 1 ir 2 galima pasakyti tik tiek, kad visos civilinės ir policinės, taip pat SD ir gestapo tarnybos buvo pavaldžios generaliniam komisarui, vadinamajai reicho aukščiausiajai valdžiai. Visos šitos civilinės, policinės, SD ir gestapo tarnybos buvo pavaldžios ir srities komisarams jų veiklos sferoje kaip generalinio komisaro arba reicho aukšč. valdžios atstovams ir jo tarnybos vadovams
Dėl SD ir gestapo iš SS ir štandartenfiurerio Jėgerio, pirmojo SD ir gestapo vado, aš išgirdau, kad vyr. SS ir policijos vadas Rygoje SS obergrupenfiureris Jekelnas iš savo pavaldinių reikalaudavo po kiekvienos užduoties ar kiekvieno pokalbio su savo generaliniu komisaru ar srities komisaru tuoj pat informuoti apie tai telefonu jį ir tik su jo sutikimu imtis užduoties vykdymo. Tai reiškia, kad Jekelnas pagal Himlerį SD ir gestapo pavaldumą generaliniam arba srities komisarui daugiau ar mažiau sabotavo. SS, kai kalba ėjo apie civilinio valdymo sritį, buvo pavaldus vien tik savo SS viršininkui.
Dėl 3 punkto reikėtų pasakyti, kad vermachto tarnybos buvo pavaldžios tiktai jų vermachto viršininkams, ty. vermachto daliniai ir tarnybos Ostlande buvo pavaldūs vermachto vyr. kariuomenės vadui Ostlandui Rygoje, kavalerijos generolui Brėmeriui.
Vyr. karo lauko komendanto ir apsaugos srities komendanto veiklos sritis apsiribojo jų tarnybos vietomis (jie buvo vietų karo lauko komendantai) ir jų daliniais. jie neturėjo jokių įgaliojimų įsakinėti pražygiuojantiems ar ilgesnį laiką apsistojusiems daliniams (pvz., mokomosioms atsargos ar atsinaujinimui apsistojusioms divizijoms) ir karinėms įstaigoms Visos karo belaisvių reikalais užsiimančios įstaigos ir apsaugos daliniai buvo pavaldūs karo belaisvių srities komendantui (generolo tarnyba) Lietuvoje pulkininkui Šimrigkui. Šis buvo pavaldus vien tik inspektoriui karo belaisvių reikalams Ostlande generolui leitenantui Veningui, po to Pavelui (divizijos vado tarnyba?).
Gynybos pramonės ir apginklavimo komanda Lietuvai su filialais buvo pavaldi vien tik gynybos pramonės ir apginklavimo inspektoriui Ostlandui (divizijos vado tarnyba). iki 1942 metų šiuo inspektoriumi dirbo viceadmirolas Fiurbingeris, po to nuo 1943m.- generolas leitenantas Cygleris (ginkluotosios oro pajėgos). Gynybinės pramonės ir apginklavimo vadai Lietuvai buvo: iki 1942m. vidurio- papulkininkis Linkė, iki 1943m. vidurio- papulkininkis Pilobis, iki 1943m. pabaigos- laivyno kapitonas (Jūrų laivyno pulkininkas) Gutknechtas, 1944m- papulkininkis Bišofas.
Kariuomenės auto-moto parkas ir remonto įmonėsbuvo pavaldūs armijoms kurioms jie buvo priskirti.
Amunicijos, sandėliavimo ir administracijos tarnybosbuvo pavaldžios atitinkamų armijų vyr. postovių meistrui.
Karo ligoninėsbuvo pavaldžios tos armijos kuriai priskirta ligoninė, kariuomenės gydytojui.
Ginklų remonto dirbtuvės ir ginklų trofėjų sandėliavimasbuvo pavaldūs ginklų priežiūros karininkui Ostlandui Rygoje (brigados vado tarnyba).
Tokių tarnybų, iki mažiausių armijų tarnybų (16-osios ir 18-osios armijų) arba armijų grupės Šiaurė, Lietuvoje buvo dar daug. Jos nenešdavo prašymų į vietos komendantūras, o su armijų grupės ar armijos pažymėjimu tiesiogiai kreipdavosi į srities komisariatus ir gaudavo butus (patalpas). Jei šitai būtum pranešęs armijų grupei ar armijai ir paklausęs ar jie teisūs, dažniausiai būtum nušvilptas. Būtų trumpai atsakyta, nurodžius kokio nors junginio išduotą pažymėjimą, kad kalba eina apie specialią užduotį: srities komisaras turi duoti nurodymą paskirti nuolatinai šiems žmonėms butus.
Dar reikia paminėti, kad visos Luftvafe (ginkl. oro pajėgų) tarnybos ir daliniai buvo pavaldūs tik oro pajėgų apygardai Rygoje. Vlasovo vadų mokykla buvo pavaldi vyr. karinei vadovybei, mokomoji divizija- vyr. atsargos kariuomenės vadui Berlyne, abvero skyriai-abvero tarnybai Berlyne arba vermachto vyr. kariuomenės vadui Rygoje. Tai pranešime jau minėta.
Karinių tarnybų ryšiai su civiline vadovybe buvo tik tarp vermachto vyr. kariuomenės vado, vermachto intendantūros ir generalinio komisariato pagrindinio III skyriaus (pagrindinis ūkio skyrius) dėl Šiaurės grupės armijų dalinių aprūpinimo. Netiesiogiai per vyr. karo lauko komendantūros butų (patalpų) tarnybos viršininką atskiriems sričių komisariatams pranešama apie reikalavimus dalinių apgyvendinimui, nes Vermachtas galėjo disponuoti tik buvusiais lietuvių, vėliau sovietinių ginkluotųjų pajėgų pastatais, taigi kareivinėms ir štabų pastatais, kiek jie šioms ginkluotosioms pajėgoms priklausė ir nebuvo išnuomoti. Be to, vyr. karo lauko komendantūros vadovaujantys sanitarijos karininkai teikė savitarpio informaciją atitinkamoms generalinio komisaro tarnyboms apie galimas infekcines ligas ar galvijų ir arklių epidemijas Panašūs ryšiai, kaip prieš tai apibūdinti, siejo ir laikinuosius Šiaulių ir Panevėžio karo lauko komendantus su jų sričių komisariatais.
Didžiausi sunkumai santykiuose su civiline vadovybe buvo vis dėl butų, nes civilinė vadovybė visuose miestuose geriausius pastatus buvo iš anksto paėmusi ne tik savo tarnyboms apgyvendinti, bet ir didžiuliam skaičiui tarnautojų ir perbėgėlių (kolonistų), taip pat nacionalsocialistinėms įstaigoms Tarnautojai, priklausantys policijai, priešingai negu vermachtui, kurio tarnautojų giminėms iš Vokietijos net aplankyti juos buvo griežtai draudžiama, visi su savo šeimomis, dalis su tėvais ir kitais giminėmis atvykdavo į Lietuvą, nes jie čia galėjo apsirūpinti maisto produktais, ypač už "markes, skirtas maisto produktams tik reicho vokiečiams". Be to, šalia šių nenormaliai didelių išlaikymo išlaidų ir dienpinigių jie galėjo viską pirkti ir iš spekuliantų (Juodojoje rinkoje). 25-30 metų jaunuoliai- civilinės vadovybės tarnautojai, daugiausia išauklėti Nacionalsocialistinės Vokietijos darbininkų partijos (NSDAP) dvasia su žmona ir 1-2 valkais anksčiau reiche gal būtų gyvenę 2-3 kambarių bute, o čia užimdavo 6-8 kambarius, nes civilinei vadovybei nustatyti mokesčiai buvo pigesni negu už 2-3 kambarių butą Vokietijoje.
Be to, didžiulius reikalavimus patalpoms pateikdavo įstaigos Kiekviename miestelyje ir didesniame kaime buvo vadinamieji “rudieji namai”, skirti hitlerjugendui (Hitlerio jaunimo organizacijai), vokiečių mokykloms, ligoninėms ir dar daug kam. Vermachtui sričių komisarai duodavo prasčiausius pastatus, nes civilinė vadovybė, patenkinusi savo poreikius, pirmiausia rūpinosi SS, policijos, SD ir gestapo patalpomis. Šios tarnybos turėjo geriausius pastatus, o tuo, kas likdavo, tenkinosi vermachtas. Aš dėl butų (patalpų) dažnai nusiskųsdavau generaliniam komisarui, kuris paskyrė į Kauną savo administracijos tarnautoją: mano butų (patalpų) tarnybos viršininkas galėjo su juo tartis ir dėl visų laikinų Šiaulių ir Panevėžio karo lauko komendantūrų įsikūrimo klausimų.
Ryšių tarp tarnybų, paminėtų 2 klausimo (SS, SD, gestapo ir policijos) punkte, ir vermachto civilinio valdymo okupuotoje srityje faktiškai nebuvo. Kaip jau minėta pranešime, SS ir policijos vadui pagal Hitlerio įsakymą buvo neleidžiama reikalauti iš vermachto, iš manęs dalinių jo operacijoms prieš partizanus. Nieko nebūtų ir išėję, nes, kaip jau minėjau, dėl silpnų, negausių apsaugos jėgų aš negalėjau jų duoti: su tuo aiškiai sutiko ir vermachto vyr. kariuomenės vadas
Buvo tik mano vermachto vyr. kariuomenės vado nurodymas man ir vyr. SS ir policijos vado Rygoje nurodymas jo SS ir policijos vadui Lietuvoje, kad mes tarpusavyje, įvykus ypatingiems atsitikimams, turėtume pagal savo tarnybos kompetenciją vienos kitą informuoti. Iš pradžių, kol SS ir policijai vadovavo SS brigados vadas Vysockis, taip būdavo reguliariai. Jo pareigas perėmus SS brigados vadui Harmui, atsisakyta šio abipusio informavimo, kai aš jam kartą pasakiau, kad jo informacija apie operacijas prieš partizanus man nereikalinga, jei aš ją gaunu po kelių savaičių užbaigus operaciją, kaip iš tikrųjų buvo. Trumpai apie tą operaciją prieš partizanus informavo vermachto vyr. kariuomenės vadas Ic pranešimuose jau 8-10 dienų anksčiau Harmas, be to, buvo labai nuteiktas prieš mane savo viršininko Jekelno, juo labiau kad ir pats matė per pokalbį pas generalinį komisarą mano susidūrimą su Jekelnu. Šitą susidūrimą išsamiai apibūdinau byloje prieš Jekelną 1946m. sausio mėn. Rygoje. Su SD ir gestapo vadu nepalaikiau jokių tarnybinių ryšių.
Just Emil
Aš nepažįstu nei pono Stavrovskio, nei šiaip kokio jo rusų pabėgėlių komiteto asmens. Aš šią pavardę išgirdau 1942 ar 1943 metais ir tik dėl to, kad šis vyras mane pakvietė arbatos, kur atseit turėjo sueiti visi aukščiausi vokiečių administracijos įstaigų ponai. Aš atmečiau šį pakvietimą, dėl visa ko paskambinau vadui generolui Brėmeriui ir paklausiau, kaip turėčiau elgtis.
Generolas Brėmeris taip pat nepažinojo to pono, tačiau užklausė reicho komisariate, kas per vieni galėtų būti ponas Stavrovskis ir jo rusų pabėgėlių komitetas. Netrukus generolas Brėmeris man vėl paskambino ir pasakė, kad turėčiau atmesti bet kokius to pono pakvietimus ir ryšius su juo. Taip pat turėčiau atmesti jo galimus bandymus mane aplankyti, nes kalba eina vien apie politinius reikalus, kurie mums visai nerūpi. Turėčiau taip pat atsisakyti jo pakvietimų į koncertus ar labdaros renginius. Aš dar gavau vieną ar du pakvietimus, į kuriuos nereagavau, nei atmesdamas, nei atsiprašinėdamas dėl savo neatvykimo.
Su kokiom įstaigom Stavrovskis turėjo ryšį, aš nežinau, tačiau spėju, kad visų pirma su civiline vadovybe, kadangi, kaip pasakė mano vyr. kariuomenės vadas, kalba eina apie politinius reikalus. Ar ryšius su Stavrovskiu palaikė pats generalinis komisaras Rentelnas ar tik jo politinio skyriaus vadovas, vyr. srities vadas Nabersbergas, aš taip pat negaliu pasakyti, kadangi šis komitetas man nerūpėjo. Taip pat nežinau, ar turėjo kokių ryšių šis komitetas su SD arba su lietuvių savivalda. Taip pat nežinau kiek laiko komitetas buvo Lietuvoje.
Just
1946.08.13
