Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?

VYTAUTAS ABROMAITIS

Gegužės KARYJE skaitėme Danutės Bruskytės atsakymą į klausimą “Ar galėjo Lietuva ginklu pasipriešinti sovietų okupacijai?” Čia, žemiau, dedame straipsnį, parašytą irgi jaunesnės kartos atstovo, kuriame svarstoma ar lietuviai turėjo priešintis ir ginti savo valstybės nepriklausomybę.

Plačiai užsimodamas, autorius iškelia daug, su tema betarpiai nesurištų, ginčytinų, nors ir svarstytinų klausimų. Jis duoda, tačiau, ir keletą labai aiškių ir realių atsakymų ir pasiūlymų ateičiai. Kaikur temoje išlenda prieštaravimų. Vienur, įprastai ir stereotipiškai, vyriausybės opozicijos žmonėms, jis prikiša, būk tai dideles karininkų algas (iš tiesų, jis jų didumo ir nežino), kitur—- dideles išlaidas ginklams. Jo nuomone valstybę reikėtų ginti remiantis kokybe. Jis, tačiau, neaiškina, kad kokybė ne vien dvasioje glūdi, ji yra ir geresniuose, t.y., ir brangesniuose ginkluose ir aukštesnių kvalifikacijų, t.y., brangesnio apmokymo vaduose ir specialistuose. Kitur, jam užkliūva “žvalios” karininkų uniformos, nors jis gailisi, kad jam pačiam neteko Lietuvos kario uniforma dėvėti. Dar kitur, jis nepripažįsta tautininkų (ir paskutiniąją) vyriausybę teisėta, kaip demokratiniai neįgaliotą ir kelia klausimą, kodėl karininkai jos nenuvertė? Tačiau, toliau, jis pasiryžęs tardyti (tiktai) karininkus, kodėl jie netesėjo savo priesaiką, kurią jie davė tos neįgaliotos vyriausybės įgaliotinių akivaizdoje.

Nežiūrint kaikurių nelygumų temoje, autoriaus domėjimasis pagrindiniu klausimu — Lietuvos nepriklausomybės gynimu, yra sveikintinas, taip kaip buvo sveikintinas D. Bruskytės darbas. Kol jaunosios ir priaugančios kartos domėsis ir tyrinės mūsų valstybės gynimo ir jos atstatymo reikalą, tol viltis atstatyti Lietuvos nepriklausomybę vis augs.    Red.

ĮVADAS

Daugelį metų šis klausimas tūnojo kažkur pasąmonėje nerasdamas sau tinkamų rėmų. Nestudijavau nuosekliai laisvės praradimo išvakarių priežastis ir iš jų išsirutuliojusius veiksmus. Bet rasdamas pavienias nuotrupas mūsų išeivijos spaudoje — ar tai gyvųjų liudininkų ar iš toliau stebėjusiųjų — rinkau, kad atėjus laikui galėčiau iš jų sulipinti vieną plataus akiračio vaizdą, kuris man būtų lengvai apčiuopiamas.

Neteko dar užtikti istorinio veikalo, kuris Lietuvos nepriklausomybės netekimo raidą būtų gvildenęs bent nuo Didžiojo Vilniaus seimo (kur savo mintis pirmą kartą išreiškė plačioji lietuvių visuomenė) iki paskutiniųjų pasipriešinimo dienų, kuomet paskutinis miško brolis (ne partizanas, nes partizanais vadinu tuos, kurie kovojo raudonųjų engėjų eilėse!), išduotas pasaulio sąžinės, padėjo ginklą ir grįžo į savo sodybą. Tą dieną Lietuva galutinai neteko savo nepriklausomybės. Ar pasiseks kada nors sužinoti tą simbolinę dieną, nežinau. Gal ateities kartos kur nors archyvuose ją ir suras. Greičiausia, tai bus buvusi ta diena, kai vienas žymiųjų XX a. hipokritų ištarė: “Ich bin ein Berliner ..

Nesu tų dramatinių laikų tiesioginis liudininkas, nes karui prasidėjus dar varlinėjau basakom tėviškės laukuose. Mačiau, tačiau, ilgas voras išvargusių kirkizų, kalmukų, gruzinų kurių kojos kėlė vieškelio dulkes; ir tos dulkės vasaros kaitroje sėdo ant pievų vešlios žolės ir pakelės medžių lyg mirties šydas . .. Neapčiuopiau tuomet dar Tėvynės Skausmo pilnumos; tik būdamas svečioje šalyje, praradęs visa kas buvo taip brangu ir miela, pasijutau esąs mažytė dalelė to didelio Skausmo.

Ne vienas iš mūsų yra bandęs nagrinėti mūsų didžiosios nelaimės priežastis: vieni kaltę suverčia mūsų geografiniams kaimynams, antri tiesia pirštą savo artimo link, kurio pasaulėžiūra buvusi kitokia, treti — plūsdami keikia savo san-brolį nuėjusį tarnauti svetimiems dievams.

Kad laisvės praradimo pradinių gijų reikia ieškoti bent nuo 1926 metų gruodžio 17 d., manau, ne vienas pritars. Tačiau, kad gautumėm pilnesnį vaizdą — reikėtų grįžti į tuos laikus, kuomet lietuvio pasąmonėje dar tik pradėjo bręsti mintis, kad autonomija “motinos” Rusijos glėbyje nėra užtenkama lietuviui.

Mes žinome, ką galvojo “Aušros” ar “Varpo” gimdytojai ir šių laikraščių puslapius užpildžiusi saujelė lietuviškos šviesuomenės. Labai mažai žinome, tačiau, nuotaikas plačiosios liaudies: ką galvojo, ką dūmojo lietuvis ūkininkas, lietuvis miestelėnas, lietuvis bežemis ūkio darbininkas?. . Už juos kalbėjo dvarininkai, naujagimių partijų veikėjai, dvasiškiai; jų lūpomis ištartas mintis galima rasti senuose raštuose. Jei mes ir daleisime, kad Donelaitis, Strazdelis ar Daukantas kalbėjo už Lietuvos liaudį, tai vistiek dar nepajėgsime pilnai įsijausti į XVIII-XIX a. eilinio lietuvio dvasinį pasaulį; viršminėti rašytojai, nors ir rašė apie paprastą žmogų (ir tai gan vaizdžiai!), vistiek bus perleidę viską per savo išlavintos minties prizmę.

Mes žinome, daugiau ar mažiau, Kalinausko, Platerytės, Sierakausko jausmus ir šūkius, tačiau kas dėjosi sieloje to, kuris ėjo paskui savo vadą su šake ar spragilu ant peties?

“... Jablonauskis paregėjęs maskolių daugybę / o savųjų nuvargintų didžiausią silpnybę, / tarė: — Jau prieš tokią šylą mes ne daturėsim, / tiktai veltui tuos miškuos kraują savo liesim. / Tai pasakęs, gražų arklį spėrai pabalnojo / ir į Prūsus, ačiū Dievui, laimingai išjojo. / Mes kaip tik savo vadovą jojantį išvydom, / beregint po visus miškus kur pakliūk išskydom. / Aš laimingai per mylistą tikro mūsų Dievo / naktį pagal parkeliavau pas savąjį tėvą. Amen.

Papilės mūšio [Valančius?] dainoje nematome tvirto nusistatymo už sukilimą: tėvai abejoja, jaunuomenė greičiau kaipo jaunuomenė, ne kaip tvirtai nusistačiusi politikos grupė dalyvauja sukilime.” (M. Biržiška, Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos, 1920 m., p. 92.)

Ar jis jau žinojo koks yra skirtumas tarp tėviškės ir tėvynės'! (žr. Dr. Pr. Gaidamavičiaus “Išblokštasis žmogus”, p. 105-19). Kada lietuvis pradėjo sąmoningai kovoti už LIETUVOS sąvoką, o ne dvarininkų-bajorų įsakytas — už bajorų reikalus?

“Pilnai yra suprantama mūsų liaudies skeptiška pažiūra } sukilimo tikslus: jis nepavyko, valstiečių būklė nepagerėjo tiek kiek tikėtasi, daug jaunų vyrų žuvo. Susidarė natūrali išvada, kad ponai juos apgavo, gražiais pažadais įtraukė į karą savo reikalų ginti... Ir kaip jie galėjo pilnai pasitikėti sukilimo vadais, kai jie, beveik visi, buvo tik iš ponų, bajorų, mokyti, o ne iš jų pačių tarpo ? [nors] ... Jie buvo ne tipingi, bet visai skirtingi ponai, kurie ėjo patys prieš savo luomo interesus — tas buvo sunku suprasti neraštingam valstiečiui.” (V. Sruogienė, Karys 1963, p. 194)

Čia, šioje vietoje, mes prisiminkime išeivijos spaudoje pasirodžiusius užmetimus lietuviui savanoriui: esą, jis ėjęs kariauti už savo kraštą su tam tikru išskaičiavimu — dėl žemės sklypo pažado. Aš nematau jokio pažeminimo šitame užmetime; žemė lietuviui yra neatskiriama jo gyvenimo dalis — jis suauga su ja, jis ją myli, ją globoja.

“.. . charakteringiausiais ir savitais lietuvių kūltūros bruožais laikyčiau švelnumą, prisirišimą prie žemės ir senoviškumą.” (Raphael Sealey, Į Laisvę 1967, 40, p. 52)

Todėl ir lietuviui, niekad neturėjusiam savo nuosavo žemės sklypelio — svajoti apie jos įsigijimą nėra jokia gėda. Būtų tik nepaprastai įdomu žinoti, koks nuošimtis lietuvių savanorių buvo ūkininkai, koks nuošimtis bežemių ūkio darbininkų, ir koks — miestelėnų.

“Būdinga, kad iš mano gimtojo kaimo į sukilimą išėjo visi ūkininkaičiai, bet neišėjo nė vienas bundininkaitis [pabėgę poniškieji baudžiauninkai] ... Visi ūkininkaičiai į sukilimą [1863] išėjo iš tradicijos...” (J. Vadopalas, Karys 1964, p. 294)

Galbūt šiuose skaičiuose mes ir rastume daliną atsakymą temai: kokia buvo lietuvio galvosena perėjimo laikotarpyje iš vergovės į nepriklausomą gyvenimą.

LIETUVIO BŪDAS

Sunku kalbėti apie kunigaikščių laikų Lietuvos gyventojų būdą, nes mes neturime rašytinių dokumentų iš kurių būtų galima tai išskaityti. Jei mes daleisime, kad buvę Lietuvos valdovai: Mindaugas, Treniota, Traidenis, Vytenis, Gediminas ir t.t. buvo grynakraujai lietuviai, neturėję nei slaviško nei teutoniško kraujo priemaišų savo gyslose, galėtume spėti ir apie jų pavaldomų būdą. Juk jie, didesni ar mažesni karo vadai, buvo iškilę iš to paties kamieno. Tad eiliniam tų laikų lietuviui nubraukę dalį karžygiškumo, apsukrumo ir pridėję šiek tiek slunkiškumo, prietaringumo ir nusižeminimo prieš stipresnį ir gudresnį — gausime eilinio lietuvio apytikrį vaizdą.

Kad anais laikais tarp valdovų ir pavaldonių yra buvęs gal ir didesnis skirtumas, daleidžia rašytojas Julius Kaupas:

“Nežiūrint visų heroiškų žygių ir pergalių mes neturime daug padavimų ar legendų apie didvyrius ir jų žygdarbius, kaip vokiečių Siegfriedas ar suomių Kalevala. Kodėl? Iš tiesų, yra sunku į tą. klausimą atsakyti. Tai gali reikšti, kad liaudžiai tie užkariavimai buvo svetimi, kad ji jais nesididžiavo ir traktavo juos kaip kunigaikščių, bet ne savo pačios reikalą.” (J. Kaupas, Mūsų Vytis 1969, 2-3, p. 54)

Nors mes didžiuojamės senovės lietuvių karingumu ir drąsa, stengiamės pabrėžti visur ir visada, kad lietuviai valdė užkariautas žemes teisės ir žmoniškumo dėsniais, šiandieną mes lyg ir užsimerkiame prieš tokius nemalonius istorijos tvirtinimus, kad lietuviai yra buvę klastingi — puldinėdami stipresnį priešą iš pasalų,

“... jei stiprus neprietelius su didele smarkybe vis lauždamas tratino po save, tad veikiai sukos šalin, nesgi pasitraukti nuo neprieteliaus nebuvo už gėdą turima, jei tą darė vildamos, jog tuomi apgausiantys neprietelių ir paskiaus jį nuveiksiantys. Aiškių mūšių daugiaus vengė nekaip geidė. Todėl sustojusys į aiškią kovą, nekibo pirma patys grumtis, bet tykojo pobūdo pragumo staiga antpulti nerangi neprietelių, patys tuo tarpu slapstydamos kirbose, balose, ar gi-rėse..(S. Daukantas, Būdas..., p. 268-9)

“... lietuviai skubėdavo pasislėpti miškuose, iš kur tykodavo užpulti kryžiuočius ... kelią staiga užvertę medžiais, patys iš visų pusių supuolę juos išžudydavo..” (A. Šapoka, Lietuvos istorija, p. 81)

veidmainiai — jei to reikalavo strategija (Vytauto diplomatiniai žaidimai su Ordinu); nepatriotai, šių dienų supratimu, kai asmeniniai reikalai buvo statomi aukščiau pavaldonių (Vytautas ir žemaičiai, Jogaila ir Lenkijos karūna)... ir žiaurūs. “... Naugardukui tekdavo nukentėti nuo lietuvių naikinamųjų žygių, kai lietuviai dar XIII a. pradžioje nusiaubdavo Naugardo teritoriją..(A. Budreckis, Karys 1968, p. 195)

"Kada Vytautas, po krikšto, pradėjo dalinti žemes vyskupams, tai sukilo į baudžiavą patekę valstiečiai, ypač Raseinių, Varnių ir Rietavo apylinkėse. Jie degino bažnyčias, plėšė dvarus, žudė kunigus ir dvarininkus. Vytauto pasiųsta kariuomenė sukilėlius numalšino ir 60 sukilimo vadų nubaudė mirtimi... Antrą sukilimą Vytautas numalšino žiauriau už pirmąjį.” (A. Valuckas, Sėja 1958, 7, p. 10)

Manding, kaikurios šių būdo savybių iškyla pas mus ir šiomis dienomis, nebent trijų ultimatumų priėmimą iš stipresnio priešo, kas nors bandys pristatyti kaip aukštos politikos meną.

Dar galima būtų ir pamastyti: kiek lietuviški mes, lietuviai, esame. Pasąmonėje kartais švysteli mintis: o gal mes, šiandieniniai lietuviai, tiek turime bendro su XII-XIII a. bočiais, kiek dabartiniai graikai turi bendro su klasikinių laikų graikais . . .

Mūsų grožinė literatūra parodo lietuvį gal būt daugiau tokį, kokį mes norėtume jį matyti, ir tik vienas kitas linksmesnių plaučių rašytojas (k.a., Pulgis Andriušis, A. Gustaitis, L. Žitkevičius) išdrįsta parodyti lietuvį savo nuogybėje.

Nepriklausomos Lietuvos laikų lietuvį yra bandęs apipavidalinti J. Ambrazevičius 1938 metais (straipsnis perspausdintas 1964 m. J. Brazaičio vardu). Įžangoje, lyg ir atsiprašydamas, jis pastebi, kad “susekti dabartinio lietuvio tipą . .. yra labai sunku.” Esą reikią gilesnės perspektyvos; bet straipsnio gale jis duoda labai būdingą lietuviškos šviesuomenės atvaizdą, kuris išryškina kodėl užėjus tamsiom debesim valstybės padangėje lietuvis buvo abuojus ir žiūrėjo pro pirštus į grėsmę iš mūsų kaimynų, pietuose ir rytuose.

“Jis [naujasis inteligentas] įpranta atsisakyti savo individualybės, bent jos niekur nereikšti, užsidaryti savo profesijoj; joje išmoksta būti automatas. Savo interesų horizontus suredukuoja į save ir savo šeimą. Maištingo veiksmo jau nekyla, nes jis stipriai ekonomiškai yra suimtas valstybės saujoj. Net tie, kurie studentaudami buvo lakesnės, maištingesnės dvasios, tie aprimsta, nes žino, kad valstybė jam algą moka, o gali ir nemokėti.” (J. Brazaitis, Į Laisvę 1964, 34, p. 38)

"Tauta buvo atpratinta nuo rūpesčių aktyviai sielotis savo valstybės reikalais. Beje, gal čia ir reikia ieškoti atsakymo, kodėl 1938-39 m. trijų ultimatumų atveju nebeliko anos 1918-20 metų idealistų savanorių dvasios.” (Dr. Z. Ivinskis, J Laisvę 1967, 41, p. 28)

Viena pagrindinių lietuvio ydų yra jo nepaprastas noras kalbėti (save, kad ir aplinkiniu keliu, pagiriant) bet nebūtinai veikti. Gal būt, organizacijų valdybų veikla kai kam ir atrodo veikimas, bet aš veikimą suprantu truputį kitaip. Daleiskim, lietuviai būtų norėję sugauti Eichmaną: Vieni rašytų memorandumus, kiti kreiptųsi į visuomenę telkti lėšas, dar kiti darytų šaudymo pratimus, ir kas nors būtinai sugalvotų pravesti JAV Kongrese tuo reikalu rezoliuciją. Žydai nekalbėjo; jie savo auką susekė, pagavo, nuteisė ir pakorė. Čia, mielieji, yra veikimas, o ne veikla!

Prieš 7 ar 8 metus gavau laišką iš Venezuelos. Atplėšęs radau įspūdingą, mašinėle rašytą, laišką, kviečiantį mane įstoti į “partizanus”. . . Laiško antgalvis buvo tautiniai-kariškais motyvais, o vietoj parašo koks tai skambus slapyvardis. Kažkas mėgino žaisti “laisvės kovotojus” paštu»... Prisimenate, kiek mes turėjome pokario metais įvairių “laisvės sąjūdžių”, “frontų”, “rezistencijų”?. . . Visi šaukė į vienybę — vienybę ant savo kurpalio.

“Pradėjus kaikur organizuotis demokratinėms grupėms, seperatinės akcijos vykdytojai išstojo prieš tą sąjūdį didžia neapykant, neapvaldytomis aistromis. Juos erzina jau tų grupių tarpusavio vienybės idėja. Mes gi, kurie tokiems apsijungimams pritariame, jų nedrįstame organizuoti plačiu mastu. Vienybę deklaruojame, o nedrįstame jos realizuoti, netgi jos gėdimės.” (P. Stravinskas, Sėja 1959, 1, p. 17)

Sekanti blogybė yra rodytis prieš kitus perdėtom spalvom: mūsų tautiniais drabužiais visi “žavėjosi” .. .lenciūgėliu ar blezdingėle “žavėjosi”. .. parapijos choru “žavėjosi” ir t.t. Mūsų modernieji dailininkai kaikurios lietuviškos spaudos pristatomi kaip originalūs naujų srovių ieškotojai, tik pažiūrėjus į jų paveikslus pamatai, kad prieš kelias generacijas visai panašiai piešė ar tapė Du Buffet, Pollock, De Kooning ... Visur ir visokiom progom kalbame apie aukštą lietuvių kultūrą, esamą ar nesamą, nors dar taip nesenai juokėmės iš ruselių, kad jie kalbą apie tai, ko jiems trūksta .. .

O kaip mes mėgstame rašyti prisiminimus, kuriuose mes buvome tokie gudrūs, tokie drąsūs. Uždedame ant knygos viršelio užrašą “Tėvynės sargyboje”, nors pačioje knygoje aprašome, kaip tvarkingai perdavėme kariuomenės turtą sovietams, kelionę į Odesos vasarvietę ...

Nerasime geresnio pavyzdžio lietuviškam norui “pasirodyti”, kaip mūsų išeivijos vyskupo paminklus Romoje ir Vašingtone. Ar jų statybos pateisinamos? Jokiu būdu ne! Nesu nusistatęs prieš šventovių statybas jei tai tarnauja lietuviui išeivijoje. Bet išspausti iš tautiečių arti pusę milijono dolerių šventovei kuri turėjo būti pavadinta Lietuvos Kankinių vardu ir vėliau atsisakyti taip pavadinti — tai jau nusikaltimas lietuvių tautai. Vyskupas būtų galėjęs nupirkti žemės sklypus arti didesnių lietuvių centrų, kur lietuviškas jaunimas galėtų burtis ne sykį į metus, bet kiekvieną savaitgalį. Ir tokiose lietuviškose sodybose išdygtų lietuviškos šventovės ne vieno lietuviuko širdyje, ir lietuvių tauta susilauktų kitų kudirkų, pečkauskaičių, šalkauskių, pūtvių, daumantų, pečiulionių. .. Kiek lietuviškų jaunų šeimų tokiose sodybose susikurtų!

“... šiuo metu yra daug svarbiau ką nors išlaikyti, negu ką nors prisiminti. ... Labai galimas dalykas, jog šiandien, statydami paminklus kažkam prisiminti, kartu pastatysime paminklą ir visai ateities kartai, kurią dabar dar laikome lietuviška.” (J. Šoliū-nas, “Sportas” 1960, 1/4, p. 3)

Na, ar galima būtų užbaigti lietuvio būdo apybraižą nepastebėjus kaip lietuvis mėgsta uniformą ir garbės ženklus? Nesame tik mes lietuviai vieni tokie. Ir kitos tautos pasižymi šia ypatybe. Bet pas mus gaunasi įspūdis, kad išorė kartais nustelbia vidinę vertę.

“...gyvenimas yra kietas, realus ir net tragiškas. Todėl turime gyventi ne romantiniu, bet realiuoju didvyriškumu, kuris žėri ne dirbtiniais papuošalais, o savo tikrovine įtampa, ne pudruotu, o kruvinu kovos veidu.” (Pr. G[aida], “Didvyriai ar lepšiai?”, Tėviškės Žiburiai 1967, nr. 23)

Vokiečiai turėjo savo junkerius, lenkai — ulonus (co to ja, co za ojca kamizelka!), italai — karabinierius ... Niekas nenuginčys, kad yra gražu pažiūrėti į tvarkingai uniformuotą dalinį, kai visi vyrai kaip vienas žygiuoja miestų gatvėmis. Ir aš pats sustojęs mielai pasižiūriu, ir širdyje pavydžiu, kad niekad mano gyvenime merginos nėra man mėčiusios karštų žvilgsnių ... kareiviu neteko būti.

Ypač paskutiniaisiais metais išeivijoje pradėjome vienas kitą puošti medaliais ir ordinais: šauliai ar skautai taip ir svajoja kada jiems bus uždėta ant uniformos krūtinės vienoks ar kitoks garbės ženklas. Nesakau, kad apdovanotieji nėra nusipelnę pripažinimo. Tokių yra. Tik kai jau nueinama į lenktynes, atrodo jau ne visai rimtai. Čia mes pradedam prarasti lygsvarą vertybių paskirstyme. Nežinau, kokie masteliai buvo taikomi Nepriklausomybės kovų metais ordinų dalinime, tačiau esu įsitikinęs, kad “per klaidą” apdovanotų buvo nedaug.

Kaip veikia užsitarnautas ordinas į kitą asmenį, patyriau prieš 25 metus gyvendamas Anglijoje, žemės ūkio darbininkų stovykloje. Vasario 16-tos minėjimo proga, vienas senesnio amžiaus buvęs kaimietis išsitraukė iš palovės savo “san-duką” ir savo grubiais pirštais išvyniojęs iš skudurėlio bronzinį medalį paprašė manęs, kad padėčiau jam prisegti. Besegant tą Nepriklausomybės kovų žymenį pajutau, kad man akyse renkasi ašaros . . . Dar taip nesenai aš pasijuokiau iš jo, kad jis atsisakė prenumeruoti per mane lietuvišką laikraštį, nes . . . nemokėjęs skaityti.

Ordinų, medalių gausumas nustelbia tikrųjų didvyrių žygius ir darbus. Aš esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad mes išeivijoje neturime teisės dalintis ordinais, kol nėra atžymėtas garbės ženklu kiekvienas miško brolis, išliejęs savo kraują tėviškės laukuose.

Aprašant Karyje LŠST statuto antrąją laidą buvo nusiskųsta, kad

“... viešoje spaudoje pasitaiko kartas nuo karto puolamo pobūdžio rašinių, kuriuose mūsų sąjungai daromi įvairūs priekaištais, ypač ryšium su garbės ženklais. .. šaulių žvaigždės ordinas bei medalis niekados nebuvo Nepriklausomoje Lietuvoje teikiami už karinius pasižymėjimus kovos lauke. Taigi, LŠST garbės ženklai nėra karinio pasižymėjimo ženkleli.” (J. Ubartas, Karys 1969, 1, p. 17)

Dalintis ordinais ir medaliais savo organizacijos viduje niekas uždrausti negali. Tačiau, kai mes taip pasipuošę išeiname į viešumą minėjimų ar iškilmių metu, kažkaip prieš akis stojasi šauliai, kurių uniformų krūtinės buvo papuoštos garuojančiu, šiltu kraujo ordinu . .. prieš 25 metus! Ir kažkodėl darosi liūdna ir nesmagu . ..

Pats būdamas skautas, norėčiau, kad ir Skautų S-ga panaikintų visus medalius ir ordinus, paliekant tik Gyvybės gelbėjimo (su pavojumi) medalį ir Tėvynės Sūnaus ir Tėvynės Dukros žymenius.

Būtų padaryta didelė skriauda lietuviui, skirsnį užbaigti netarus nė vieno gero žodžio. Savaime aišku, lietuvis turi ir gerų savybių. Ar jos viršija blogąsias ar ne, tai jau dirva pasireikšti moralistams ir gal būt filosofams.

"Negalima pasakyti, kad mūsuose trūktų asmenybių, tačiau tikrąsias asmenybes pastebėti ir iškelti nėra lengva, nes jos pačios i priešakį nesiveržia.” (Cit. iš Draugo vedamojo [1971.9.20] E. Čekienės, Dirva 1971, nr, 75, p. 6)

VALSTYBĖS SANTVARKA

Mes stengiamės pasauliui prisistatyti kaip viena seniausių, kultūriniai aukštai stovinti tauta, gyvenusi paskutinius 20 metų demokratinėje santvarkoje, trokštanti taikos tarp tautų, ir gerbūvio savo piliečiams. Savo laisvę praradę tiktai žiauriojo bolševizmo klastingomis užmačiomis, patikėję garbingais parašais nepuolimo sutarčių dokumentuose.

Ar iš tikrųjų taip yra buvę? Šventai tikiu, kad kūrėjų-savanorių iškovota Lietuvai nepriklausomybė buvo pastatyta ant tvirtų moralinių pagrindų. Nežiūrint kaikurių nesklandumų politinėje plotmėje, gyvenimas ėjo pirmyn, kraštas kėlėsi iš karo griuvėsių, naujos kartos nesitenkino vien eiti tėvų pėdomis paskui žagrę ... laisvąjį jaunimą traukė mokslas — žadėjęs geresnį gyvenimą. Rodos nieko netrūko, kad visas kraštas ūbautų iš džiaugsmo ir, su pagarba nusilenkę prieš kritusius Laisvės kovų didvyrius, ramiai gyventų perduodami iškovotą laisvę iš kartos į kartą.

Tačiau dar nepraėjo nė dešimtmetis, kai kraštą užliejo nerimo banga. Miestų ir miestelių gatvėse pasirodė grupės žmonių, reikalaujančių darbo, duonos, žemės ar politinių pertvarkymų. Reiškia, buvo lietuvių, kurie buvo nepatenkinti esama tvarka. Kodėl?

Priežastys, atrodo, yra kelios:

Konstitucija, savo įvade sakydama: “Lietuvos Tauta”, vietoje “Lietuvių Tauta” suteikė krašte gyvenantiems svetimšaliams lygias teises, priedo dar autonomines teises.

“§73. Tautinės piliečių mažumos, kurios sudaro žymią piliečių dalį, turi teisės įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus — liaudies švietimą, labdarybę, savitarpinę pagalbą — ir šiems reikalams vesti įstatyme nurodyta tvarka renka atstovaujamus organus.” (1922 Metų Konstitucija)

Tai buvo kilnus, žmoniškumu paremtas, nuosprendis. Deja, nebuvo pramatyta, kad savo laiku, šis demokratinis mostas taps dviašmeniu kardu atsuktu į lietuvio širdį.

“Sukilimui [1920 m.] vadovavo daugiausia civiliniai ir buvę rusų armijos puskarininkiai ne lietuviai. Iš 30 suimtų ir nuteistų, tik 7 turėjo lietuviškas pavardes.” (A. Novaitis, Karys 1961, 4, p. 105)

“... [viceministeris] Kondratavičius protegavo visur rusus karininkus ir šnabždėjosi su lenkais ... Voldemaras ir Kondratavičius skyrė į augštus postus rusus, dažniausiai prisidengusius gudų vardu... jiems buvo svetimi Lietuvos interesai.” (A. Budreckis, Karys 1963, 9, p. 264-65)

"...V LKP(b) suvažiavime 1941.II.5 matyti, [narių skaičius] tesiekė tik vos 3,000, taigi, jie tesudarė vos tik apie 0.1% visų Lietuvos gyventojų. Ir tai apie 75% tų komunistų partijos narių sudarė žydai, likusius — Lietuvos rusai, lietuviai ir kitų tautybių žmonės...” (Dr. A. Garmus, Lietuvių Archyvas, p. 5)

Lietuvos šviesuomenėje pasireiškęs kultūrinių grupių pasiskirstymas į tris pagrindines sroves skaldė lietuvius į pro-rusišką, pro-lenkišką ir ir pro-vokišką elementus.

Pirmieji pokario metai spėjo Lietuvoje vešliai išauginti klasių nelygybę. Iš senų laikų įsitvirtinę dvarai bujojo ir toliau, nors ir apkarpomi reformos; turtingesni žemvaldžiai samdėsi taipogi bernus, mergas ir piemenis už labai nedidelį atlyginimą. Karininkai, aktyvūs ar išėję į atsargą, gyveno neblogai. (O, kaip, gi, gyveno kiti valstybės tarnautojai? Blogai? Red.) Gi daugelis savanorių, ypač invalidų, grįžę iš tarnybos, vos galėjo suvesti galą su galu.

“Nemaža invalidų dalis ilgą laiką gydėsi Karo Ligoninėje, sveikesnieji grįžo į tėviškes ar pas gimines. Daugelio invalidų padėtis buvo labai sunki. Nedaug tepadėjo valdžios išleistas ‘Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas’... daugumas invalidų buvo be mokslo, jie temokėjo drąsiai kovoti su priešais, nežiūrėdami pavojaus gyvybei ir sveikatai.” (Br. Tvarkūnas, Karys 1959, 2, p. 35)

Naujoji karininkija sudarė lyg ir savotišką uždarą elitą. Apie juos sklido įvairių pasakų, intrigų. Išpuikėjusių, žvaliai uniformuotų karininkų laikysena nevienam lietuviui rodėsi kaip rakštis bendruomeniniame tautos išsivystyme. (Ypač “varlinėtojui basakom tėviškės laukuose”. Red.)

Esant tokioms sąlygoms, kairysis aktyvus elementas stengėsi visomis išgalėmis išnaudoti žmonių nepasitenkinimą. Peršasi mintis, tačiau, kad visi tie neramumai nebuvę vien tik kairiųjų organizuoti, bet ir tautininkų partijos paremti, kad duotų akstiną perversmui. Juk žaidžiant šachmatais laimi paprastai tas, kuris pramato daugiausia ėjimų į priekį. Ar nepanašiai krito Weimaro respublika?

Perversmas įvyko. Gal būt jis ir buvo reikalingas kad ištraukti valstybę iš politinės stagnacijos ir komunizmo pavojaus. Tačiau tautininkų partijos nenoras vėlesniais laikais grąžinti kraštą į laisvo valdymosi vėžes parodė, kad lietuvis dar nepriaugęs demokratinei santvarkai.

“Demokratija pašaukia į politinį gyvenimą visus. Bet kad demokratija galėtų išlikti, privalu, kad visi ateitų į politinį gyvenimą ne mase, o individualiomis asmenybėmis.” (J. Girnius, Aidai 1948, 15, p. 244-5)

“Dvidešimts nepriklausomo gyvenimo metų leido lietuvių tautai subręsti, sukristalizuoti tautinę sąmonę, tuo tarpu kai politinės sąmonės ugdyme lietuvių tauta visdėlto pasiliko dar pačiame kūdikystės lopšyje.” (M. Minkus, Mūsų Vytis 1958, 2, p. 55)

Apie tai gan ryškiai yra pasisakęs dr. A. Šapoka, savo didžiulėje “Lietuvos istorijoje” užsiminęs apie laikus po gruodžio 17 d. perversmo tik šiais keliais sakiniais:

“Kraštą paėmė valdyti autoritetinė prezidento A. Smetonos vyriausybė. Ji 1928 m. paskelbė naują konstituciją, kuri sustiprina vykdomosios valdžios galią ... Prezidento rinkimai naujuoju būdu įvyko 1930 m., o 1936 m. buvo paskelbtas naujasis Seimo įstatymas ir išrinktas pats seimas.” (A. Šapoka, Lietuvos istorija [1950], p. 591-2)

Kodėl mūsų žymusis istorikas pasitenkino tik priminti, kad “buvo ... išrinktas pats Seimas” ir tuo sakiniu užsklendė nepriklausomos Lietuvos istoriją?...

Nemanau, kad Lietuvos istoriją po 1926 m. perversmo galėtų parašyti vyresnės kartos atstovas.

“Kas liečia objektyvumo mastą, dar didesnio sunkumo turime su naujausia, ypač su Nepriklausomybės laikų istorija. Ji vis dar ištisai neparašyta, ir tai kartai, kuri nepriklausomoje Lietuvoje yra subrendusi, tokią istoriją objektyviai rašyti šiuo metu yra sunkiai įveikiamų kliūčių.” (Dr. Z. Ivinskis, Į Laisvę, 1967, 41, p. 25)

Tą darbą galės atlikti tiktai žmogus, nesurištas jausminiai su 1926-1940 m. įvykiais; kitaip sakant, istorikas gimęs pokario metais. Ši mintis kilo perskaičius “Karyje” Danutės Bruškytės straipsnį “Ar Lietuva galėjo ginklu pasipriešinti sovietinei okupacijai”. Straipsnio autorė, remdamasi keliais daugiau ar mažiau pripažintais autoritetais ir Lietuvių Enciklopedija, mėgino žiūrėti į nepriklausomybės praradimą iš tuometinio žvilgio. Gal būtų jai tai ir pavykę jei autorė nebūtų užmiršusi paklausti savęs: kas įgaliojo paminėtus kelis žmones (Smetoną, Musteikį, Jokantą, Šakenį, Merkį, Audėną, Bizauską, Masiliūną, Tamošaitį, Vitkauską, Raštikį) spręsti likiminį tautos gyvybės klausimą — priimti ar atmesti Sovietų ultimatumą? Kaip matome iš kaikurių įvykio liudininkų pasisakymų, tuolaikinė Lietuvos vadovybė buvo “pametusi galvą”. Kaipgi atsitiko, kad Lietuvos valdžios priekyje stovėjo žmonės, neparuošti vadovauti tautai?

“Sunkiose mūsų tautai dienose mes daug kartų pasigedome Mykolo Sleževičiaus ... Pasigedome jo ypatingai 1940 metų birželio įvykių dienomis, kai Kremlius ultimatumais pradėjo terorizuoti mūsų vyriausybę ... Anomis dienomis vyriausybė pasijuto be tautos ir tauta — be vyriausybės. Likiminis valstybei ir tautai sprendimas buvo padarytas kelių sąmyšio apimtų žmonių. Tauta neturėjo galimybės juos sunkiausiu metu paremti ir padrąsinti, nes jau daug metų ji buvo atstumta nuo valstybės valdymo. Ir tada mums reikėjo vyro, kuris energingais veiksmais suburtų tautą ir leistų jai pačiai lemti savo likimą.” (A.K., Sėja 1959, 5, p. 27)

Vyresnioji karta prisiminkite: Ar nebuvo jau nuo 1933 m. gruodžio 15 d. kalama į galvą, kad mums vadovauja “Tautos vadas”, kai ištikrųjų vadovietėje buvo klaiki tuštuma. Ar suminėti asmenys turėjo įgaliojimus kalbėti lietuvių tautos vardu? D. Bruškytė, atrodo, laiko Lietuvos vyriausybę, su A. Smetona priekyje, teisėta, nes sako:

“Gerai padarė prezidentas Smetona, kad protesto ženklan pasitraukė į užsienį ir paliko ministerį pirmininką Merkį jį tik pavaduoti pagal konstitucijos 71 straipsnį.” (D. Bruškytė, Karys 1972, p. 123)

(Bus daugiau)