Kronika
MARIJOS SIMS POEZIJA
K. MiIkovaitis
“Ant kryžkelių senų”, autorė Marija Sims-Černeckytė, eilėraščiai, antroji papildyta laida. Redagavo Vyt. Alantas. Spaudė Galinda Press, Inc., Cleveland, Ohio. Kaina nepažymėta.
Kas yra Marija Sims? Trumpai: ji yra uoli visuomenininke, ilgametė šaulė, priklausanti Detroito St. Butkaus šaulių kuopai. Už nuopelnus apdovanota Šaulių žvaigždės ordinu.
LŠST pirm. V. Tamošiūnui atkreipus mano dėmesį į nesenai pasirodžiusią knygą, su įdomumu pradėjau sklaidyti jos lapus. Knygoje apie 220 eilėraščių, vadinasi, apstu medžiagos susidaryti apytikrę nuomonę apie poetės kūrybą. Pirmą abejingumo įsįpūdį greit išsklaido netikėtumas, nes poetė, kaip laisvas padangių vyturys dainuoja savo buities dainą, be jokių ypatingų pastangų, ar pretenzijų įtikti reikalaujančiam skaitytojui.
Jei sutikti su posakiu, jog poezija yra muzika išreikšta žodžiais, tai greit įsitikini, kad M. Sims lyrikoje apstu grožinės simfonijos akordų. Kaip kiekvienam kūriny, taip ir eilėraštyje atsispindi kūrėjo-poeto siela. Kūriniui žaliavą iškasęs iš išgyvenimų pilnos sielos, savo pašaukimą bei intelektą panaudojęs kaip menininko įrankį, poetas tašo, dailina kol išbaigia kūrinį; baigtame kūrinyje atsispindi sielvartas, džiaugsmas, tikėjimas, meilė, ilgesys... M. Sims kūryboje, kaip veidrody, stipriai atsispindi tie sielos išgyvenimai. Jos kūryboje yra daugiau skausmo, nei džiaugsmo. Bet nežiūrint kokio pobūdžio tie išgyvenimai būtų, jie kone visada yra tautiniais metmenimis atausti.
M. Sims yra viena tų eiliuotos literatūros atstovių, kuri išliko nepaliesta modernizmo. Nesiveržia ji į universalizmą ir nevargina ji skaitytojo ultrametaforine išmintimi, nei abstraktinėmis frazėmis. Nesivaiko ji nė kitokių pseudoistinių eiliavimo mandrybių. Ji viską vadina tikraisiais vardais ir nesistengia skaitytoją įtikinti, kad darže augančios kopūstų galvos tikrenybėje yra kvapių rožių pumpurai, ar atvirkščiai. Jos kūryboje taip pat neužtiksi paprastos, į eilutes sukarpytos prozos, kuri vis dažniau amerikiečių literatūroje praeina už pilnateisę poeziją ir kuri pradeda susilaukti sekėjų mūsų poetų tarpe. Jos eilėraštis dažniausiai yra paprastas ketureilis, gana ritmiškas. Rimas — kryžminis, arba našlaitiškas. Jos kūryba yra jausminė ir pasižymi egoistine pirmojo asmens aptartimi. Anot V. Alanto, Mariją Sims būtų galima pavadinti mūsų liaudies poete. Paliekant betgi didiesiems rašyto žodžio žinovams nustatyti jos vietą mūsų eiliuotoje literatūroje, saugu yra tvirtinti, kad lietuvių poetų skalėje Marijos Sims reikėtų ieškoti kažkur tarp Strazdelio ir Maironio.
Įsigyvenęs į jos pasaulį, staiga, pradedi suprasti jos patrauklumo priežastį: ji yra gerbėja paprasto, pačios gamtos sukurto, grožio. Jai yra svetima, kas atsiranda ne paprastos evoliucijos keliu; jai visai nepriimtina, kas modernizmo išpučiama ir skubotai patupdoma ne ten kur reikia, panaikinant ar pakeičiant Dievo sukurtą grožį nevykusia žmogaus darbo baidykle. Tokia jos pažiūra lengvai suprantama: ji yra kilusi iš realios, modernizmo nesugadintos Lietuvos kaimo aplinkos ir ligšiol yra išlikusi to kaimo dukra. Savo nusivylimą moderniuoju pasauliu ji išreiškia knygos 65 puslapy:
Paklydau!... Ak, paklydau aš...
Ir dabar vis nerandu namų.
Dangoraižiai ir didmiesčiai visur,
Į kurią pusę tik einu.
Ir ko aš klaidžioju nuo krašto iki krašto,
Nerasdama tiesioginės ribos?
Nė užvėjos!.. Nė spindulėlio šilto!..
Mano namai tik vieni vėjai bus.
Sprendimuose M. Sims yra atsargi ir laikosi posakio, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba. Atseit, jai neįtikėtinas tolumoje saulėje spindįs deimantas, kol jį nelaiko savo delne. Tokią ją išauklėjo pats gyvenimas, kurs jai buvo nelengvas: pilnas nevilties, ilgesio ir nepasisekimų. Reikia manyti, kad tos pačios minties vedamas, rinkinio redaktorius knygos pradžioje talpina trumpą poetės biografiją.
Nors šiapus išgyvenus kone 45 metus, Marijos Sims tėvynės ilgesys yra jaudinantis. Jis pasipila popieryje tokiu stiprumu, kokį tik lietuvė šaulė -poetė begali išreikšti:
Tiesiu rankas į tave šaukiančią ir nelaimingą,
Ir savo širdį siunčiu tau vienai.
Tėvyne mano, protėvių žemele,
Tik tau, tik tau aš šiandien gyvenu!
Tavo kančias, kaip angelo sparnus, nešioju,—
Tik tau vienai viltis žarijomis rusena.
Baisi tamsa, kaip maras supa ją,
Mano šalelę... mano žilą—seną.
Tiesiu rankas, tiesiu per vandenyną,
Ir tavo atdūsius krūtinėje jaučiu!
Kam palikau?... Kam palikau tave, Tėvyne?
Nėra dienų, ak, nėra man čia...
Tiesiu rankas ir prašau atleidimo!
Leisk išbučiuosiu kenčiančią tave!
Ir tavo veidą skaudų ašaromis apšlakstysiu,
Ir meile tavo mano krūtinė atsigaus.. .
Ir taip gėrėdamasis gražiai išleista knyga, bei gaivinančiai veikiančiu jos turiniu atverti 283 puslapį, kuriame stambiomis raidėmis atspaustas tik vienas žodis: ANGLIŠKAI. Maloniai nustebęs pagalvoji, jog štai, netik vertingas įnašas į lietuvių literatūrą, bet knyga dar ir reprezentacinė, nes, talpindama angliškų eilėraščių, tinka dovana būti svetimtaučiui.
Tačiau paskaičius, netikėtumas kone kvapą užima: angliškai rašytieji eilėraščiai, ne tik neišbaigti, bet parašyti tikra DP anglų kalba, šie eilėraščiai neturėjo knygoje tilpti, bent ne tokiame stovyje! Šiek tiek poezijoje nusimanąs anglistas lengvai galėjo juos pataisyti ir padaryti spaus-dintinais.
Marija Sims, how could you... ?
LVS Ramovės
Rochesterio skyriaus valdybos
DEVYNERIU METŲ VEIKLOS TRUMPA APŽVALGA
Per devynerius metus, pradedant 1963 m. iki 1972 m. kovo mėn., skyriaus valdyba pinigais parėmė: Lietuvos Nepriklausomybės kovų karo invalidus — 619.11 dol.; Lietuvių
Fondą — 206.80: “Kario” žurnalą — 90.00; “Kario” žurnalo straipsnių premijoms paskyrė 30.00; Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijai išleisti 82.00; Radio klubui (Lietuviška radio programa Rochestery) 65.00; Taut, šokių grupei “Lazdynas” 90.00; Pik. Kalmantą ligoje parėmė — 62.00.
Per tą laiką mirė skyriaus ramovė-nų, bei šeimos narių: 1. Vladas Oba-lis, viršila — 1963.3.18; 2. Juozas Pin-kevičius, eilinis — 1964.10.4; 3. Pranas Saladžius, pulkininkas — 1965.7. 12; 4. Juozas Draugelis, jaun. ltn. — 1965.7.15; 5. Vladas Baltrušaitis, ltn. — 1967.1.19; 6. Vytautas Saladžius, jaun. ltn. — 1969.2.27; 7. Andrius
Naujokas, kapitonas -— 1970.3.7; 8. Ona Kerbienė — 1970; 9. Bronė Sa-ladžiuvienė — 1971.
Kas metai būdavo surengta Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjimai su svečiais paskaitininkais ir programa, taip pat Lietuvos prezidento A. Smetonos 20 metų mirties paminėjimas.
1972 m. kovo mėn. 26 d. buvo išrinkta nauja skyriaus valdyba, į kurią pateko: Aleksas Beresnevičius,
Vladas Keiba ir Mečys Pučius. Seną ją valdybą sudarė: Valerijonas Vitkus, Vladas Keiba ir Juozas Sedlic-kas.
šią apžvalgą surašė ilgametis skyriaus pirmininkas ats. viršila Valerijonas Vitkus. Karinę prievolę jis atliko 3 artilerijos pulke, toliau tarnavo pulke liktiniu viršila. Ėjo iždininko -raštvedžio pareigas (1925-1939 m.) ir tuo pat metu baigė universitete Ekonominį fakultetą.
Ročesteryje dirbo prekyboje, dabar jau irgi pensininkas, žmogus rmitas, pareigingas, dalyvaująs visuomeninėje veikloje.
Pagarba ir geriausi jam linkėjimai.
R. Liormonas
RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS BROOKLINE
Sušauktas antrasis skyriaus susirinkimas turėjo pagrindinį tikslą — išrinkti naują valdybą.
Apsnūdimas ir stoka energijos, užgulęs beveik visas tremties organizacijas, neaplenkė ir ramovėnų. Kaltininkų neieškantys sako tai jau toki laikai; senimui laikas pailsėti, jaunimas lai perima veiklą. Kiti, gi, mano, kad ne laikuose ieškokime kaltininkų, o pačiuose savyse ir neieškokime atpirkimo ožio paskiruose asmenyse ir dar labiau, nepasikliaukime jaunimu, kuriam daugiau rūpi barzdos, ilgi plaukai, mašinos ir romantiški pasimatymai, kaip kokia veikla. Taip buvo visais jau laikais, kad veikti turi suaugę, subrendę ir net perbrendę. Jaunimą palikime bręsti ir priaugti, bent išaugti iš tų begalės plaukų. Kai smegenys išlys iš plaukų, pradės veikti ir jaunimas.
Tačiau, grįžkime į susirinkimą, kuriame po karštų įkalbinėjimų ir dar karštesnių atsikalbinėjimų, buvo išrinkta valdyba 1972 metams.
Išrinkti šie ramovėnai: V. Švento-raitis, J. Liaukus, J. Zabelskis ir Z. Raulinaitis.
Valdybos posėdyje jiems teks pasiskirstyti pareigas ir paruošti metinį veiklos planą.
Skyriaus nariai atsisveikindami su senąja valdyba ir palaimindami naująją, davė kai kurių pageidavimų ateities veiklai, būtent :
Susirinkimus šaukti, paruošus kultūrinę programą, ne vien tik eiliniams skyriaus veiklos dalykams aptarti;
aktyviau bendradarbiauti su šauliais, savanoriais ir birutietėmis;
laikytis visų tradicinių švenčių ir minėjimų;
organizuoti sportinį šaudymą.
Artimiausias valdybos uždavinys— Kapų Lankymo Dienos programos sudarymas.
Linkime jai sėkmės!
Dalyvis
A.A. PARTIZANAS VIKTORAS DALBOKAS
Viktoras Dalbokas buvo gimęs 1911 m. Norkūnų k. Krakių vls. Kėdainių aps. Priklausė XVI Kėdainių šaulių rinktinės, Krakių šaulių būriui. Karinę prievolę atlikęs 2 Ulonų L.K. Birutės pulke, veikė šaulių gretose. Raudonajai armijai 1944 m. antrą kartą okupuojant Lietuvą liko savo gimtinėje. Drauge su kitais išėjo partizanauti. Neilgai teko kovoti. Bolševikų buvo suimtas ir 1944 m. gruodžio 17 d., kartu su 6 kitais partizanais, sušaudytas.
Visi 7 partizanų lavonai ištisą savaitę gulėjo Krakių mst. turgavietėje. Vėliau bolševikai juos nuvilko prie Smilgos upelio, o iš ten po keletos dienų jie paslaptingai dingo ir niekas iš vietinių nežino, kur jie buvo pakasti. Taip jų laidojimo vieta liks nežinoma, kaip ir kitų partizanų kovojusių už savo krašto laisvę prieš raudonąjį okupantą.
Su juo drauge buvo nužudyti: Vincas Dalbokas (pusbrolis) iš Krakių mst., Petras Urba iš Norkūnų k. ir Vladas Zinkus iš Krakių mst. Trijų partizanų lavonai liko neatpažinti.
O. Žadvydas
KAPITONO VYTAUTO MORO MIRTIES METINIŲ PROGA
Gegužės mėn. sueina metai, kai iš mūsų gretų amžinybėn išėjo kūrėjas-savanoris, Lietuvos Nepriklausomybės kovų dalyvis kpt. Vytautas Moras. Jis gimė 1898 m. birželio mėn. 12 d. Radviliškio mieste, mirė 1971 m. gegužės 8 d. Rockforde, Amerikoje.
Prasidėjus I Pasauliniui karui su tėvais persikėlė į Rusiją — Tverės miestą, ten mokėsi ir baigė septynių klasių realinę gimnaziją. Iš Rusijos 1918 m. sugrįžo į jau pasiskelbusią nepriklausomą Lietuvą. Organizuojant Lietuvos kariuomenę, jaunuolis V. Moras, 1919 m. vasario 1 d., įstojo savanoriu į kariuomenę. Netrukus buvo paskirtas ir išsiųstas į Karo mokyklą, kurią 1920 m. baigė leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į fronte veikiantį pėst. pulką. Kovose dėl nepriklausomybės, dalyvavo prieš visus tris Lietuvos priešus: bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Buvo apdovanotas Kūrėjų-Savanorių medaliu, Nepriklausomybės Dešimtmečio medaliu ir už nuopelnus Lietuvai — Gedimino ordenu.
Pasibaigus kovoms už Lietuvos nepriklausomybę, V. Moras pasiliko toliau tarnauti kariuomenėje ir buvo pakeltas į kapitono laipsnį. Jam teko tarnauti įvairiuose daliniuose, bet gal būt ilgiausiai — 7 pėst. žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulke. Čia jam tarnaujant, šių eilučių autoriui teko jį gerai pažinti bendros tarnybos pulke laikais, kaip viršininką ir kaip asmenį, kurį kartą susipažinus, negalima pamiršti. Jo asmenybė savo kilniu taurumu ir nuoširdžiu draugiškumu, tarsi traukė kiekvieną prie savęs. Buvo iš prigimties inteligentiškas, didelis humanistas, kuklus ir neieškojo tuščios garbės. Nors savo gyvenime ėjo įvairias ir gana aukštas pareigas, bet buvo kiekvienam prieinamas, gerbė ir skaitėsi su kiekvieno nuomone, nors niekad neatsisakė ir savų principų. Tarnyboje mokėjo reikalauti iš pavaldinių darbštumo ir drausmės, bet juos ir globojo kaip tėvas. Jis tarsi ne sau gyveno, bet tiems visiems, kuriems jo pagalba ir duosni širdis buvo reikalinga. Niekad pats sau turtų nekrovė ir jų niekad neturėjo. Niekad neteko girdėti, kad būtų turėjęs asmeniškų priešų ir jo asmeniui tokių negalėjo būti.
Vos pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, kartą, šaltą ir vėjuotą rudens dieną, geležinkelio stotyje susitiko bendrų kovų dalyvį, buvusį kareivį — invalidą netekusį kojos. Jis buvo vargingai apsirengęs ir drebėjo nuo šalčio. Sujaudintas jo nelaimės ir vargingo gyvenimo, su gausia šeima, V. Moras, jo buvęs viršininkas, čia pat atidavė kovos draugui savo išeiginį šiltą paltą ir visus pinigus, kiek jų tuo metu turėjo.
Tarnaujant 7 p. pulke Tauragėje, į jo vadovaujamą kuopą paskyrė gabų, drausmingą, bet nei pradžios mokyklą nebaigusį, neturtingų tėvų — jauną kareivį. Kuopos vadas, pamatęs jo darbštumą ir norą mokytis, pradžioje mokė pats. Vėliau savo pinigais pasamdė mokytoją. Jam prašant, globotinis baigęs privalomą tarnybą, buvo paliktas liktiniu puskarininkiu. Po dviejų metų jis išlaikė 4 klasių egzaminus, o dar po metų — 6 klasių. Vėliau jis savo vadą gerbė ir mylėjo kaip savo tėvą.
Tad, nebereikalo ir pulke jis ir jo žmona Bronislava (iš profesijos mokytoja), tiek jaun. karininkams, tiek puskarininkiams ir kareiviams, daugiausia buvo žinomi populiariais vardais: Tėvelis ir Mamytė.
Kaip savo privačįame gyvenime, taip ir visuomeninėje veikloje, jis daugiausia darbavosi globos srityje. Niekad nepriklausė jokioms politinėms partijoms ar organizacijoms. Buvo savo gimtinės — Radviliškio gimnazijos skautų globėjas, Kauno Aušros mergaičių gimnazijos tėvų komiteto garbės narys, savo gyvenime didelis patriotas ir meilę savo tėvynei įrodęs darbais ir aukomis. Jo gyvenimo motto buvo ir paliko: ’’Geriau duoti, bet ne prašyti”.
V. Morui keliantis su šeima tolesnei tarnybai į Kauną — Kariuomenės Štabą, Tauragėje jo išleisti susirinko didelė minia, kaip kariškių, taip ir civilių ir daugelis atsisveikino su ašaromis akyse.
Okupavus mūsų tėvynę bolševikams, jis iš kariuomenės tuojau buvo atleistas su įrašu tarnybos lape: "Kaip nepatikimas esamai santvarkai.” Neturėdamas darbo ir turto, su šeima greitai atsirado sunkioje materialinėje būklėje. Ir tuomet jo žodžiais, padėti atėjo nevienas jo buvusių globotinių, reikšdami padėką ir pagarbą už paruošimą gyvenimui.
Prasidėjus vokiečlų-rusų karui ir sukilėliams - partizanams tuojau užėmus ir išvalius nuo bolševikų Kauną, V. Moras, kaip visiems žinomas geras administratorius, Lietuvos laik. valdžios buvo tuojau paskirtas Kaimo miesto ir apskrities viršininku. Vėliau šias pareigas jis užleido kitiems, pats kukliai pasilikdamas — pavaduotoju.
Antrą kartą bolševikams okupuojant Lietuvą, V. Moras, su šeima, pasitraukė į Vokietiją: 1949 m. emigravo į Australiją. Išvykus dukrai Irenai Petrutienei ir sūnui Kęstučiui į Ameriką, 1960 m. jis su žmona vėl pakilo į tolimą kelionę, pas vaikus į Ameriką ir pastoviai apsigyveno Rockfordo mieste. Čia netrukus gavo mašinisto darbą mašinų įmonėje ir greitai apie save subūrė vėl gausų draugų ratelį. Vėl aktyviai, kiek jėgos leido, reiškėsi visuomeninėje veikloje, daugiausia remdamas ALTą ir BALFą. Visą laiką labai sielojosi tėvynės reikalais, prenumeravo ir rėmė daug lietuviškų laikraščių, atydžiai sekdamas gyvenimą pavergtoje Lietuvoje.
Dar gyvenant Australijoje, buvo prasidėję širdies negalavimai ir dėl šios ligos, kurį laiką jis išbuvo ligoninėje. Jam išvykus į Ameriką nuolat ryšį palaikėme laiškais. Iš laiškų netrukus teko sužinoti, kad apsigyvenus Amerikoje širdies priepuoliai vėl pasikartojo kelis kartus, ir teko atsigulti ligoninėn, o grįžus į namus, būti nuolatinėje gerosios ir pasiaukojusios savo sergančiam vyrui žmonos priežiūroje, nuolat naudojant vaistus ir deguonį.
Pereitų metų gegužės mėn. pradžioje naktį kietai miegojau ir sapnavau: Rodos vaikščiojau savo ūkyje Lietuvoje, o su manim ir kpt. V. Moras. Jis, kaip buvo įprasta man matyti, dėvėjo kariška mūsų Lietuvos kariuomenės uniforma, pamažu vaikštinėjo, šypsojosi ir dairėsi aplinkui. Aš jam pasakojau, kad padariau koplytėlę ir prašiau jo patarimo, — kur būtų geriau ją iškelti: ar į tą ąžuolą, kurį dar mažas būdamas pats buvau pasodinęs netoli gyvenamojo namo, darželio kertėje, ir kuris tuo metu, rodos, buvo toks didelis išaugęs, kad net namas pro jį buvo sunkiai matomas; ar prikalti toliau esančiame dideliame ąžuole, augančiame prie laukų tako ir kuris man nebuvo žinoma, kad anais laikais būtų ten buvęs. Aš jam aiškinau, jei iškelsiu koplytėlę į ąžuolą augantį prie tako, nevienas praeivis nukels kepurę praeidamas. O jeigu — prie namo, tai ją daugiausia matys tik namiškiai. Bet kpt. V. Moras vis šypsojosi, dairėsi į viršų ir tarsi manęs neklausydamas pats vienas kalbėjo: "Bet koks nuostabiai gražus ir mėlynas, mūsų tėvynės dangus”. Laikrodis žadino keltis į darbą ir aš nubudau. Žmonai pasakojau šį sapną ir stebėjausi, kodėl niekad anksčiau man jo neteko sapnuoti.
Po keletos dienų gavau iš velionies našlės B. Morienės pilną nusiminimo ir širdgėlos laišką, kad širdies smūgio ištiktas mirė jos mylimas vyras, po 40 vedybinio gyvenimo metų. Atydžiai apskaičiavus dienas, pasirodė, kad tą pačią dieną ir net tuo pačiu metu, kai jį sapnavau, kitoje pusėje Ramiojo vandenyno, nustojo plakusi jo tauri ir tėvynę karštai mylinti širdis. Nuostabus sutapimas.
A.A. kpt. V. Moras į amžiną poilsio vietą buvo palydėtas 40 automašinų ir palaidotas gražiame “Kalvarijos” kapinyne — Rockforde. Ant jo karsto buvo įspūdingai sudėta 72 raudonų rožių puokštė, simbolizuodama Jo gyvenimo kelionės nueitus metus. Dideliame nuliūdime paliko jo ištikima gyvenimo draugė žmona Bronislava, dukra Irena Petrutienė su šeima ir sūnus Kęstutis su šeima.
Ant. Skirka
LAIŠKAI KARIUI
Š.m. vasario KARYJE yra Kaipo Uoginio straipsnis “Nepriklausomybės paskelbimas". Jame radau klaidą — prasimanymą. Ten pasakyta: “Ten Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Nutarimą, kurį suredagavo dr. Basanavičius su A. Smetona.” Tai netiesa. Akto autoriai, kurie jį redagavo yra St. Kairys ir P. Klimas. Žiūr. Liet. Encikl. XXXIII t., 213-216 psl.
Tai jau senai ištirtas ir žinomas dalykas, kuris niekad ginčų nekėlė. Taigi, nėra reikalo ir dabar jį aiškinti kitaip, t.y., prasimanant.
Ramovėnas
Mūsų, New Yorko Lietuvių Filatelistų draugija gilinasi į nepriklausomos Lietuvos pašto veiklą ir istoriją. Dabartiniu metu mus domina'. Lietuvos karinė cenzūra. Iš tų laikų vokų atrodo, kad buvo cenzūruojami privačių asmenų laiškai adresuoti į užsienius (Vokietiją, Austriją, Jungt. Amerikos Valstybes), pradedant 1919 m. rugsėju ir tęsiant iki 1920 m. apie vidurį. Nerandama jokių žymių, kad būtų buvę cenzūruojami vietiniai laiškai. Turima toki cenzūros ženklai:
Gal KARIO skaitytojai žino ką nors apie laiškų karinę cenzūrą ? Kiek veikė cenzūros punktų? (Atrodo, kad buvo tik vienas — Kaune; tačiau gal buvo ir Kybartuose?). Ar Kauno centr. pašte cenzūrą atlikinėjo kariškiai ar kiti įpareigoti asmenys? O, gal cenzūravo Kariuomenės štabe ? Kokių tikslų buvo manoma pasiekti šia cenzūra ir kam ji buvo taikoma ?
Dėl kokių skirtumų buvo vartota pailgas cenzūros ženklas ir kada buvo vartotas apskritas? Yra randami “Nr. 1” ir “Nr. 3”. Turbūt buvo ir “Nr. 2”, o gal ir daugiau? Ką jie reiškė ir kiek jų išviso buvo?
Apskriti ženklai randami su raide “A”, “B” ir “D”, gal buvo ir “C”, ar daugiau jų? Ką reiškė tos raidės?
Kada cenzūra buvo įvesta ir kada ji buvo nutraukta? Koki buvo tos cenzūros rezultatai valstybės saugumui ir kariniams tikslams?
Kas ir kur cenzūravo karių laiškus ? Ar Lauko Pašto įstaiga, ar Kaune, štabe? Koki buvo pulkų lauko pašto antspaudai ir pašto tvarka?
KARIO skaitytojai, kurie galėtų duoti paaiškinimus į šiuos ir kitus klausimus, surištus su karine pašto cenzūra, prašomi rašyti tiesiai Lietuvių Filatelistų S-gos Biuletenio redaktoriui, šiuo adresu:
Walter E. Norton, 2647 Eddington St. Philadelphia, Pa. 19137.
MIELAS “KARY”!
Nors retkarčiais ir mane aplankai. Tai didžiausia laimė bei dovana. Lyg monotonišką žiemą, staiga, pasirodą saulės spinduliai nuskaidrina pesimistišką sielą, priduodantys dvasinio peno, bei optimizmo.
Būnant 1946-49-51 m. šiaurės Afrikoje, Indokinijoje ir kitur, t.y., ar kovoj, ar audroj, ar štai, nesvetingojoje Kanados “karalystėje”... tu, mielas KARY, ištikimiausias draų-gas, aplankydavai mane be pasididžiavimo, sąžiningai.
Žiūrint į buv. Lietuvos karių uniformas, net pavydėti tenka ir apgailestauti, kad, deja, neteko man jos garbingai vilkėti (o tik svetimą ... prancūzų, vokiečių, etc.). Bet dar tikiu tvirtai, jog užsidėsiu ir lietuviškąją! Drąsiai be baimės ir abejonės, su šypsena dar žygiuosim laisvinti tėvynės Lietuvos!
Ačiū, brangus KARY! Sėkmės Tau, gyvuok ir kovok!
B. Vytis-Vrublevičius
BRUKLINE
Kapų Lankymo Dieną Bruklino ramovėnai atšventė šeštadienį, gegužės 27 d.
Tėvų Franciškonų koplyčioje, 9 val. ryto, dr. kun. V. Gidžiūnas atlaikė pamaldas už Žuvusius dėl Lietuvos laisvės ir už mirusius ramovėnus. Turiningame ir jausmingame pamoksle kun. Gidžiūnas kalbėjo apie Lietuvos istorinius priešus: vokiečius, rusus ir lenkus ir pabrėžė pasipriešinimo vergijai prasmę. Priminė, kad laisvės idėja tol liks gyva, kol už ją bus liejamas gynėjų kraujas. Už tėvynės laisvę kovojo mūsų tolimieji proseniai, kovojo 1831 ir 1863 m. sukilėliai, Nepriklausomybės kovų laimėtojai ir vėliau — miško broliai — partizanai. Šių pastarųjų aukos vaisius išvys ateities kartos.
Po pamaldų buvo nuvykta į Cypress Hills kapines, kur yra palaidotas gausus būrys lietuvių, jų tarpe ir ramovėnų. Antkapiuose skaitėme jų vardus: kpt. Kirkyla, prof. Kepalas, mjr. Bobelis, dr. Kanauka ir kt. Prie kiekvieno kapo kun. Gidžiūnas tarė maldos žodžius, o birutietės padėjo gėlių.
Iš kapinių buvo vykstama į Kultūros židinį, kur ta proga, senoji sky-
riaus valdyba oficialiai perdavė pareigas naujajai. Tuo buvo pradėta lyg ir nauja ramovėnų tradicija, kuri, reikia tikėtis, prigis.
Senosios valdybos pirm. J. Klivečka trumpu žodžiu palinkėjo naująjai sėkmės užsimotuose darbuose. Naujosios valdybos pirm. V. Šventoraitis, anot jo, pakeisdamas sargybą, kvietė visus bendram, vieningam darbui.
Šiame bendrame, neoficialiame posėdyje-pasitarime, be abiejų valdybų, dalyvavo New Yorko birutininkių valdybos narės, Kario štabas ir svečiai.
Prie kuklių vaišių, kurias suorganizavo judrus skyriaus iždininkas inž. J. Zabelskis, ir kavos puodelio, parūpinto birutiečių, buvo pasikeista mintimis ieškant naujų būdų ir kelių, kaip išjudinti ramovėnų ir giminingų organizacijų veiklą. Nuotaikingas ir sklandus pasitarimas truko apie 3 valandas. Buvo apsispręsta glaudžiau bendradarbiauti giminingoms organizacijoms ruošiant bendrus kultūrinius parengimus; laikytis lietuviškųjų ir kariškųjų tradicijų, ypač kuo iškilmingiau paminėti Lapkričio 23 Dieną.
Buvo pareikštas bendras pasitenkinimas Kario štabo darbu ir aptarta žurnalo stiprinimas prenumeratomis ir bendradarbiais. Dalyvis
SKAUDUS PRISIMINIMAS
“Karys”, 1972 m. nr. 1. Rašoma: “Du nekariauti karai”, tai plk.J. Šepečio skaityta paskaita, 1971 m. lapkričio 14 d. Ir J. Janulaičio atsakymas K. Leknickui "Kritikas ir kaltininkai”.
Plk. Šepetys, pradėdamas paskaitą, pastebi, kad pažvelgs į tuos įvykius iš karinės pusės, paliesdamas prieštaringas piliečių nuomones, tačiau jų nei neigs, nei teigs. J. Janulaitis pastebi aiškiai: laisvė yra pati didžiausia tautai vertybė, todėl mes turėjome ją ginti. Mano svarstymu, taip, turėjome savo valstybę ginti. Tokia prielaida, kad dar peranksti spręsti šį klausimą, kad pertrumpas atstumas (generolas Raštikis), neišlaiko kritikos, arba Talat Kelpšų giminė siūlo tą reikalą visai neprisiminti. Išeinant iš dėsnio, kad laisvė nėra duodama, bet ją reikia išsiko-
New Yorko ramovėnai lanko savo mirusiųjų bičiulių kapus, gegužės 27 d., Cypress Hills kapinėse, Brukline. Iš k.: B. Balčiūnas, F. Zabelskis, J. Zabelskis, J. Rūtenis, J. Liaukus, M. Bulvičienė, kun. dr. V. Gidžiūnas, Z. Raulinaitis, L. Virbickas, M. Raulinaitienė, J. Sirgėdas, L. Bileris, p. Liaukuvienė, J. Klivečka, J. Ceilius, J. Tutinas, A. Sperauskas ir J. Matiukas. L. Tamošaičio nuotr.
Naujoji New Yorko sk. valdyba; iš d.: V. Šventoraitis — pirmininkas, J. Liaukus — kult. reikalų vedėjas, Inž. J. Zabelskis — iždininkas ir Z. Raulinaitis — sekretorius. L. Tamošaičio nuotr.
voti, brangiai sumokant, įkeičiant gy-vybę, tai Nepriklausomybės kovų dalyvių tarpe, mažai atsiras tokių, kurie galės lengvai užmiršti Lietuvos nepriklausomybę ir kovas už ją. Tik keista, kad atsiranda žmonių, kurie mėgina padaryti iš ašarų džiaugsmą, iš nelaimės laimę. Nes čia kryžiuojasi priešingos piliečių nuomonės: vieni, kad reikėjo priešintis, kiti, kad nesipriešinti, lyg tai komunizme būtų bent koks žmoniškumas, ar susitarimo laikymasis.
Kaip tos dvi nuomonės atsirado, pabėgėlių nuo komunizmo, lietuvių, tarpe ? Kadangi kariuomenės vadas, komunistas Vitkauskas, pasakė jog kariuomenė neparuošta, tą patvirtino ir generolas S. Raštikis, nuo čia ir prasidėjo dvi skirtingos nuomonės.
Prie nesipriešinimo nuomonės visu savo propagandos išradingumu, iš pogrindžio, prisidėjo Lietuvos okupantai rusai ir jų batlaižiai vietiniai. Dabar sutampa nuomonės pasisakiusių už nesipriešinimą su Lietuvos okukantų-bolševikų. Maskvos bolševikai negali prileisti, kad lietuviai, tiek tėvynėje ,tiek užsienyje svarstytų klausimą kodėl buvo pasiduota be šūvio. Jie įrodinėja, kad vyriausybė norėjo priešintis, bet kariuomenė ir liaudis sukilo prieš. Bolševikai kaip įmanydami niekina nepriklausomos
Lietuvos istoriją. Sako, kad Lietuva nepriklausoma niekada nebuvo. Lietuva buvo valdoma anglų, prancūzų kapitalistų. Tačiau, liaudis sukilo, nuvertė išnaudotojus ir prisijungė prie Sovietų Sąjungos.
Nuo tos vietos grįžtant prie klausimo, kad reikėjo atmesti ultimatumą ir priešintis, iš pakampių išgirsti balsą, tai būtų buvusi savižudybė. Ir nevienas iš gerų lietuvių patriotų tokiam tvirtinimui patiki ir visai neprisimena, kad už pasidavimą be šūvio, mūsų tauta skaudžiai nukentėjo. Tremtinius į Sibirą ir kovoje žuvusius partizanus skaičiuojame, ne dešimtimis tūkstančių, bet šimtais ir be jokio atgarsio Vakaruose.
Ir pasakymas, kad kariuomenė neparuošta pasipriešinimui, nes sunkieji kulkosvaidžiai buvo poligone, neišlaiko kritikos ir. štai. dėl ko. 1919 m, vasario mėn. 2 p. pulko I batalionui, prieš išeinant į mūšį, prie Jiezno pulti bolševikų, iš vakaro buvo išduoti 88 metų vokiečių pėstininkų šautuvai ir durtuvai. Iki to laiko turėjome rusiškus šautuvus, surinktus iš įvairių palėpių, šaudymui netinkamus. Kulkosvaidžių jokių, nei sunkių, nei lengvų neturėjome. Krašto Apsaugos viceministeris, karininkas S. Zaskevičius, vyko su batalionu kartu ir nešėsi lengvą kulkosvaidį. Tai buvo vie-nintėlis sunkesnis ginklas einant į antpuolį. Kai mūsų 2. kuopa, po durtuvų mūšio palikusi kovos lauke 51 vyrą, bėgo iš Jiezno atgal, sutikome iš Alytaus 1 p. pulko ateinantį dalinį, vadovaujamą karininko Žemaičio, kurio dalis neturėjo šautuvų. Mes turėjome jiems atiduoti savo šautuvus ir šovinius, nes jie ėjo užimti pozicijų.
Kokia, gi, čia nelaimė, kai mūsų kariuomenė buvo apginkluota naujais belgų ir čekoslovakų šautuvais ir tokiais pat kulkosvaidžiais, orlikonais, lengvąja ir sunkiąja artilerija ir tankais. Pasipriešinti negalėjo vien dėlto, kad sunkieji kulkosvaidžiai buvo poligone! Kaip gali suprasti tokią prielaidą tas karys, kuriam teko kautis 1919-1920 m. su visais Lietuvos priešais ?
Nepriklausomybės kovų dalyvis mano, kad tuomet buvusių aukštųjų valstybės pareigūnų dauguma nežinojo Lietuvos istorijos, buvo viską užmiršę. Jei bent vienas iš posėdžio dalyvių būtų prisiminęs kaip buvo kovota už paskelbtąjį Nepriklausomybės Aktą savoje žemėje, kad ir labai kerštingas ir užsispyręs savo pažiūrose politikierius, būtų išgirdęs laisvės varpo dūžius, kad laisvės nevertas, kas negina jos, kuris kas rytą ir vakarą skambino iš muzėjaus bokšto, tautos vaikams.
Visą nepriklausomybės laiką šaukėme pasauliui: mes be Vilniaus nenurimsim, ne. Kai tarp lenkų ir vokiečių tempėsi santykiai ir jau atrodė karas neišvengiamas, atsarginiai laukė įsakymo stoti į karių gretas. Štai ir karas, ir tik dalinė mobilizacija; vietoj žygio į Vilnių, į Suvalkų - Seinų trikampį, neutralumas. Kokio stebuklo galėjo tikėtis mūsų vyriausybė skelbdama neutralitetą ? Atsakymas gali būti: išsižadam, ant visados, Vilniaus ir lietuviškų žemių. Ištikrųjų, tauta tada negalėjo suprasti tokio vyriausybės sprendimo, nesinaudoti tokia gera proga, neiti atsiimti savo lietuviškų žemių ir palikti jas toliau nežinomam likimui, galutinam nutautinimui !
Kad mūsų vyriausybė buvo išsiblaškiusi ir nesusigaudė įvykių raidoje rodo ir žygis į Vilnių. Juk žygiu į Vilnių ji sulaužė paskelbtą savo neutralitetą, kurį žadėjo ginti. Toliau, pažiūrėkime į tautos paruošimą kovai išvaduoti Vilnių ir lietuviškas užgrobtąsias žemes. Veikė Vilniui Vaduoti sąjunga, veikė Ginklų Fondas, veikė gerai suorganizuota Šaulių sąjunga. Mokyklose, gimnazijose mokytojai mokiniams dėstė, įtikinamai išaiškino tą baisią Lietuvos valstybei lenkų padarytą skriaudą, užgrobiant sostinę Vilnių su lietuviškomis žemėmis.
Čia pristatau vieną pavyzdėlį iš Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos. Du III klasės mokiniai įsigilinę į istoriją ir įsiklausę mokytojo aiškinimų, nutarė eiti lenkams atkeršyti už padarytą Lietuvai skriaudą. Nusipirko iš Klaipėdos iki Kaišiadorių geležinkelio stoties bilietus, iš Kaišiadorių iki Vievio ėjo pėsti. Einant per sieną, Lietuvos pasienio sargybinis juos sulaikė ir pristatė rajono v-kui. Viršininkas padarė kratą, atėmė iš jų ginklą, pravedė kvotą ir kai paaiškėjo kas esą, etapu pristatė gimnazijai. Mokinių tikslas buvo, pereiti per sieną ir pirmus du sutiktus lenkus nušauti ir vėl grįžti atgal. Gimnazijos mokytojų posėdis nutarė abudu mokinius iš gimnazijos pašalinti. Klaipėdos krašto Kūrėjų - Savanorių sąjungos valdybai padarius žygius pas gimnazijos direktorių dr. Trukaną, abudu mokiniai buvo priimti atgal gimnazijon.
Kitas epizodas: “Karys” 1972 m. nr. 1, psl. 11, rašo: bolševikams okupavus Lietuvą, tikrinant kareivių sundukus ir darant kratas eilinio B.J. sundukyje rado du kovos šovinius. Tardymo metu paklaustas kur gavo šovinius ir kodėl slėpė, drąsus žemaitis atsakė: “šovinius turiu atsivežęs iš namų ir laikau tam, kad vienu nušaučiau politruką, o kitu pats save.”
Tai aiškūs pavyzdžiai kaip tauta buvo paruošta ginti savo valstybės laisvę ir nepriklausomybę. Vardan partizanų, kovojusių su negirdėtu kovų istorijoje narsumu, ir ištremtų į Sibiro mirties stovyklas ir ten numarintų, turim garbės jų vardu reikalauti aiškiai pasisakyti, kodėl buvo apsispręsta už pasidavimą be kovos. Tą galima padaryti tik dabar, kol esam dar nevisi išmirę Nepriklausomybės kovų ir paskutinio prezidentūros posėdžio dalyviai. Jokiu būdu to klausimo nepalikti vien ateities kartoms, su mintimi, kad kai manęs nebus, nors ir pragaras, tada nesvarbu, nes jau negirdėsiu.
Antanas Šukys,
Kūrėjas-savanoris,
Kanada.
LVS “RAMOVĖ” ANTRASIS DEŠIMTMETIS
1970 m. Centro valdyba nutarė antrąjį sąjungos veiklos dešimtmetį atžymėti leidiniu. Į CV raginimą, iki tų metų pabaigos paruošti ir prisiųsti skyriaus antro dešimtmečio veiklos apžvalgą, per du metus atsiliepė vos tik 10 sąjungos skyrių, atstovaujančių mažiau nei pusę sąrašinių sąjungos narių. Kodėl kiti skyriai CV įpareigojimo neišpildė ? Spėju, kad jie, kaip ir aš, suabejojo to leidinio naudingumu, arba jie neturėjo kuo pasigirti, nes jų veikla reiškėsi tik keliais metiniais susirinkimais. Kokius kalnus kultūrinėje ar visuomeninėje veikloje, gali nuversti skyrius 20-30 sąrašinių narių sudėties, kurių tik pusė yra aktyvūs, t.y., lanko susirinkimus, bet ir jų dauguma yra vyresnio amžiaus, o tokių skyrių dauguma.
LVS centro valdybos 1962 m. mažame skaičiuje išleistu pirmojo dešimtmečio leidiniu visuomenė ir dalis sąjungos narių nesusidomėjo. Rengiantis išleisti antram dešimtmečiui paminėti leidinį, tenka likusiam pirmojo leidinio didesniam kiekiui egzempliorių skelbti išpardavimą nupiginta kaina. Vargu ar bus didesnis susidomėjimas antro dešimtmečio leidiniu.
Reikia pripažinti, kad Ramovės skelbiamos idėjos neturi platesnio atgarsio visuomenėje, todėl ji negali pasigirti dideliu narių skaičiumi. Už jos ribų yra daug daugiau kvalifikuotų būti jos nariais kaip pačioje organizacijoje. Kodėl jie nesijungia? Buvo bandyta juos įjungti. Nepavyko. Ir šiandien sąjungos narių skaičius nuolat mažėja, veikla silpnėja, nes nėra prieauglio, šia liga serga ne tik LVS, bet ir visos lietuviškos organizacijos. Kaikurios šiaip taip vegetuoja, kitos (senųjų ateivių sukurtos) jau mirė natūralia mirtimi. Vienos paliko nežymius pėdsakus, kitos tik susirinkimų protokolus, neturinčius tautai jokios istorinės reikšmės. Laikraščiuose nuolat skaitome nusiskundimus, kad dabartinė jaunoji karta, mūsų vaikai, neįsijungia į mūsų sukurtas organizacijas, neprenumeruoja ir neskaito lietuviškos spaudos. Tai, ar yra daug vilties, kad mūsų anūkai nepaskęs viską griaunančiose ir jokio autoriteto nepripažįstančiose šio krašto jaunimo nuotaikose?
Gerai, kad nors ir pavėluotai, dainų ir šokių šventėmis, kongresais ir stovyklomis stengiamasi subrendusį ir jau turintį suformuluotą savo nuomonę ir nusistatymą jaunimą išlaikyti lietuvišką ir įtraukti į organizacinę veiklą, bet blogai, kai mažai kreipiama dėmesio į pradžios mokyklos amžiaus vaikus. Atrodo, kad dar ne visiems aišku, kad dauguma jėgų ir lėšų reikia kreipti į mokyklinį jaunimą, kad jis išaugtų sąmoningais lietuviais. Nuo jo priklausys kokia tautos dalis išliks gyva išeivijoje. Lituanistinės mokyklos ir jaunimo organizacijos turėtų būti visų gyvybinis rūpestis ir susilaukti visuomenės ir organizacijų visokeriopos paramos. Tad ar nebūtų naudingiau, jei LVS “RAMOVĖ” CV, vietoj leisti sąjungos veiklos dešimtmečio leidinį, tas lėšas paskirtų lituanistinių mokyklų vadovėliams leisti. Ploną mokyklos vadovėlį, visuomenė labiau įvertins kaip storą ir didelio formato sąjungos dešimtmečio leidinį.
J. B., Wisconsin
Gerb. KARIO Red.
Rašau iš Australijos, Adelaidės. Šiais laikais iš Lietuvos istorijos šalia Vyrų iškeliama ir Lietuvė Moteris.
Tad ir šiuo kartu tektų priminti, kad Adelaidės LVS “Ramovė” skyriaus veiklai daug padeda, pasitarnauja skyriaus iždininko, viršilos Viliaus Bernaičio nuosavo žmona, p-nia Elena. Tai pojaunė kaunietė—moteris (pagal vilniečių tartį) — viršilienė, o jų sūnus—Algis—Aukštuolis.
Šalia savo tiesioginių pareigų, kaipo ALB Moterų sekcijos p-kė, jinai ramovėnų ruošiamiems pobūviams -vakarienėms organizuoja, kepa, verda ir pati stalus aptarnauja, su beveik kiekvienu sumeta žodį, ragina. Taigi, todėl ji verta pagerbti ir paminėti, kadangi sau lygios neranda. Priede nuotrauka. Ramovytis
Malonus Bičiuli, Adelaidėje, žavimės Tamstos skoniu.Red.
GEN. ŠTABO PULKININKAS STASYS ZASKEVIČIUS
Šių metų liepos mėn. 23 d. sueina metai kai Lietuvoje, Kaune, mirė gen. štabo pulkininkas Stasys Zaskevičius. Lietuvos kovų, ir kūrimosi metu jis ėjo daug svarbių pareigų, todėl jo prisiminimas lietuviams yra prasmingas.
Gen. štabo plk.Stasys- Zaskevičius buvo lakaus proto, greitos orientacijos, didelio darbštumo žmogus. Jisai sakydavo, kad jo mintys taip greitai spiečiasi, jog nesuspėja jų žodžiais išsakyti. Jis turėjo savo nuomonę kariuomenės ir valstybė.'; tvarkyme. Savo nusistatymą reikšdavo tiesiai ir atvirai. Dėl tokio būdo nevisiems įtiko ir patiko. Buvo išsimokslinęs ne tik kariniai, bet ir bendrais, valstybiniais reikalais turėjo mokslinį pagrindą. Nuo pat jaunystės savo gabumus ir darbštumą pašventė tėvynei. Buvo malonaus būdo, smagus pokalbiuose, paprastas, gerbiąs kitų nuomonę.
Stasys Zaskevičius gimė 1892 m. rugpiūčio 21 d. Rosurso vnk., Rudaminos val., Seinų aps. Suvalkų gimnaziją baigė 1912 m. ir Petrapilio universitete studijavo fizikos - matematikos fakultete. I Pasaulinio karo metu baigė Vilniaus Karo mokyklą, dalyvavo kovose ir pasiekė štabo kapitono laipsnį. Organizavo 38 korpo lietuvius karius ir buvo atstovu lietuvių seime Petrograde.
Lietuvon grįžo 1918 m. pavasarį. Kurį laiką Mariampoleje mokytojavo ir organizavo miliciją. Krašto Apsaugos viceministeriu buvo 1919 m. pradžioje, Lietuvos kariuomenės Tiekimo viršininku — 1920 m. Nuo 1922 m. birželio iki 1923 m. gruodžio dirbo Užsienių Reikalų ministerijoje. Būdamas konsulu Petrapilyje rūpinosi grąžinimu iš Rusijos ten užsilikusių lietuvių.
Grįžęs kariuomenėn, trumpą laiką lektoriavo Aukštuosiuose Technikos kursuose ir Karo mokykloje. Čekoslovakijos sostinėje Pragoję, 1926 m. baigė Generalinio štabo akademiją. Grįžęs Lietuvon ėjo įvairias pareigas kariuomenės štabe. Vėliau ilgesnį laiką buvo lektourium Karo mokykloje ir Aukštojoje Karo mokykloje, iki 1940 m. gegužės mėn., kai buvo paskirtas kariniu atstovu Maskvon.
Vokiečių okupacijos metu su šeima gyveno Raseiniuose. Aktyviai dalyvavo pogrindžio veikime. Artėjant raudonajai armijai, kalbintas trauktis į Vakarus, nesutiko. Buvo nusiteikęs likti Lietuvoje. Bolševikams rusams okupavus Lietuvą, buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Iš tremties, po 8 metų, grįžo jau palaužta sveikata. Gyveno Kaune globojamas mielos žmonos Stasės, vaikų ligų gydytojos ir dukrelės Saulutės, Vilniaus universiteto dėstytojos. Turimomis, nepatikrintomis žiniomis, velionio sūnus leitenantas žuvo Lietuvoje partizanų kovose su bolševikais. Ilgos ir sunkios vėžio ligos iškankintas jis mirė Kaune 1971 m. liepos mėn. 23 dieną. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Dirbdamas Lietuvoje tiesioginėse pareigose daug rašė karinėmis temomis spaudoje: “Karde”, “Mūsų Žinyne”, “Karyje”, “Trimite”, "Lietuvos Aide”, “Lietuvos žiniose”. Parašė ir buvo išleidęs knygutes: “Trijų elementų reikšmė Tannenbergo kautynėse”, “Reikšmingesnės mūsų praeities pamokos”, “Kariška Vilniaus reikšmė”, “Kelią istorijos teisingumui”, “Atsargos reikšmė” ir kt.
M. Karaša
SAUGOKIMĖS DANAJŲ IR DOVANAS NEŠANČIŲ
Simo Kudirkos tragiškas žygis buvo ir liks inspiracija mums ir visiems komunizmo žiaurią leteną pažinusiems. Tačiau Simo vardas yra piktnaudojamas tų pačią žmonių, kurie jį pražudė. Tas daroma norint suvedžioti mus ir kitas komunizmo aukas.
Yra tokia pasaulinė organizacija “Amnesty International”, kurios vienas pagrindinių tikslų yra laisvinti politinius kalinius. Tos organizacijos siuntinėjamame rašte kalbama apie Simo Kudirkos tragišką žygį ir būdus jam padėti, rašant peticijas ir susirišant su šita organizacija.
Atrodo lyg viskas būtų tvarkoje, mūsų Simas galės gauti pagalbą net tarptautinio masto organizacijos, tik susiriškime su ja ir padėkime (aišku, pinigais) šiai organizacijai. Prieduose, kurie lydi jos raštą ir atsišaukimą kalbama jau tiksliau apie kokius kalinius ši amnestinė or-ja galvoja ir kokiais rūpinasi. Pasirodo, jai rūpi politiniai kaliniai šiuose kraštuose: Graikijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikoje, Pietų (ne šiaurės!) Vietname. Jos raštuose neminima nei vienas komunistinis, ar prokomunistinis kraštas, lyg ten tų kalinių nė nebūtų.
Toliau kalbama apie organizacijos veiklą visame pasaulyje, net juodžių naujose valstybėse Afrikoje, tačiau veltui ieškotum Lietuvos ar kitos valstybės vardo už geležinės uždangos. Jos veikla niekuo nepasireiškia pačioje Sovietų Sąjungoje. Jai rūpi Rodezija, bet ne Baltijos valstybės, rusų okupuotos.
Organizacijos direktorių ir patarėjų sąraše mirguliuoja vardai daugiausia rištini su liberalų ir net prokomunistinėmis organizacijomis ir tik kaip razinka pyrage, kyšteli viena kita konservatyvių veikėjų pavardė, absurdiškai ten patekusi. O, garbės pirmininkas ten, ne kas kitas, kaip jau perdaug gerai žinomas visų raudonųjų Amerikoje draugas, Viktoras Reutheris.
“Amnesty International”, mums atrodo, yra ne kalinių pagelbos organizacija, o tik dar vienas tarptautinio raudonojo fronto narys, išėjęs mulkinti nesusigaudančius antikomunistus. R.
RAUDONIEJI PIRKLIAI
Turkas kilęs iš Armėnijos, JAV gyventojas, vardu Arą Oztemelis, 1954 m. buvo išvykęs į Rusiją, kur paruošė sovietų chromito eksportą į JAV. Tokiu būdu gavo pradžią “Šatra” bendrovė, kuri šiuo metu varo didžiausią prekybą su sovietais, didesnę už bet kurios kitos bendrovės Amerikoje. “Šatra” yra vienintelis rusų chromito importeris, apie 75% viso chromito, JAV sunaudojamo, yra jos užperkama. Ji importuoja dar ir kitas Rusijos rūdas, pav. nikelio.
“Šatra” taip pat tvarko prekybinius reikalus tarp JAV bendrovių ir sovietų vyriausybės ir todėl turi savo biurus Maskvoje, Hamburge, Londone, New Yorke ir Los Angeles.
Oztemeliui buvus išvykusiam, aš tapau nukreiptas pas Robertą De Marią, kitą "Šatros” administratorių ... jo aš paprašiau išvardinti kaikuriuos klientus jo atstovaujamus pas komunistus. Jis, tačiau, atsisakė tą padaryti. Pagal “Business Week” žurnalą (1971-VI-19), “Šatra” atstovauja apie 60 įvairių JAV bendrovių, jų tarpe Borg-Warner, U.S. Steel ir Hughes Tool bendroves.
Pagaliau, paklausiau jo, ar jis nėsijaučia nepatogiai keliaudamas ir varydamas prekybą su totalinės diktatūros valstybe. Jis atsakė, kad, visiškai — ne. Jis net nustebo, kad pavadinau Rusiją diktatūra. Anot jo, tai netiesa. “Iš tikrųjų”, pasakė De Maria: “Rusai turi tas pačias laisves ir gali savo laisvalaikį praleisti taip kaip jiems patinka, lygiai kaip ir mes. Pagrinde, jie laimingi žmonės.”
Būtų labai įdomu išgirsti Robertą De Marią aiškinant tą, pav., kad ir Simui Kudirkai, jūrininkui, nesenai nesėkmingai bandžiusiam iššokti iš sovietų laivo į JAV pakrančių apsaugos kuterį New England pakrantėje. Pritariant valdžios žmonėms, komunistams buvo leista sumušti jį amerikiečių akivaizdoje, Amerikos laive ir išduoti jį teismui ir vergijai...
Sovietuose kaliniai gyvena primityviuose mediniuose barakuose, kurie primena garsiąją sceną iš Gorkio veikalo “žemutinėje Bedugnėje”. Apie 100 kalinių gyvena vienoje patalpoje, lentiniuose, dviejų aukštų guoliuose . . . kalinių masė yra aprengta dvokiančiais skarmalais ir daro apgailėtiną vaizdą. .. tai neaprašomas pragaras europiečio akimis.. . ten vyrai, moterys ir vaikai yra verčiami dirbti ir nusidirbti iki mirties, maitinant juos mažiau negu reikėtų, kad išliktu gyvi. Simas Kudirka, jūrininkas, kurį mes jiems sugrąžinome, dabar randasi kaip tik tokioje stovykloje.
Alan Stang, “Red Traders”,
American Opinion, Jan. 1972
